ŽAISMINGI KOMIKSŲ DAILININKĖS MIGLĖS ANUŠAUSKAITĖS IR LEIDYKLOS "AUKSO ŽUVYS" DIREKTORĖS SIGITOS PŪKIENĖS EKSLIBRISAI

Projektas LIETUVOS EKSLIBRISUI – 500!

2018 m. balandžio 5 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Mažojoje salėje komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė pristatė savo komiksų knygą „Dr. Kvadratas“. Jai talkino leidyklos „Aukso žuvys“ direktorė Sigita Pūkienė.

Miglė Anušauskaitė, 2018.

Po knygos pristatymo M. Anušauskaitė ir S. Pūkienė buvo pakviestos į bibliotekos Knygos grafikos centrą, kur susikūrė asmeninį ekslibrisą monotipijos technika. Įvyko pirmosios projekto "Lietuvos ekslibrisui – 500" kūrybinės dirbtuvės.

Ekslibriso kūrybinės dirbtuvės yra projekto "Lietuvos ekslibrisui – 500" dalis, kurias finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Bibliotekos svečių ekslibrisai papildė Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo kolekciją.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka vienintelė kryptingai Lietuvoje populiarina ir kaupia ekslibrisus kaip knygos kultūros paveldą. Todėl tikimasi, kad projektas "Lietuvos ekslibrisui – 500" įkūnys ilgalaikę tradiciją šių dienų autoriams susikurti bibliotekoje ekslibrisą.

Lolitos Brazos inf.

Iš kairės: komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė, Knygos grafikos centro edukatorė Lolita Braza, leidyklos „Aukso žuvys“ direktorė Sigita Pūkienė. I. Slonksnytės nuotr.

Straipsnių pradžia

Projektą dalinai finansuoja:

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

PARODA "EKSLIBRISO ANATOMIJA"

2018 m. balandžio 11 d. 16 val. bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje – Trečiojo amžiaus universiteto dailės studijos ekslibrisų darbų parodos „EKSLIBRISO ANATOMIJA“ atidarymas.

Paroda laikas balandžio 9–25 d.

Ekslibrisai sukurti šilkografijos technika ir  skirti artimiesiems ir patiems autoriams. Kūrėjai savo darbais parodo, kaip varijuojant spalva galima keisti paties ekslibriso nuotaiką, interpretuoti jį spalviniais sprendimais.

Darbų autoriai: Liubov Venckuvienė, Danutė Žukauskienė, Algimantas Baublys. Studijos mokymus vedė dailininkas V. Janulis

V. Janulio inf.

EKSLIBRISŲ KŪRIMO DŽIAUGSMAS "MENŲ DŪZGIŲ" SAVAITĖJE

2018 m. balandžio 3–4 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka kartu su Ugdymo plėtotės centru, Kultūros ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija organizavo kultūros edukacijos savaitę „Menų dūzgės“. Jos metu vyko įvairūs edukaciniai renginiai, skatinantys mokyklų ir kultūros organizacijų bendradarbiavimą, suteikiantys galimybę mokytojams sistemingai susipažinti su kultūros įstaigų edukaciniais projektais, veiklomis, šiuolaikinėmis švietimo priemonėmis ir taip kelti kvalifikaciją.

Pirmąją dieną dalyviams buvo pristatytas bibliotekos Knygos grafikos centras ir ekslibriso menas. Penkiolika dailės mokytojų iš Šiaulių regiono išbandė monotipijos techniką. Tai spaudos technologija, kurią taikant yra padaromas tik vienas atspaudas. Technologija lengvai įvaldoma bet kurio amžiaus kūrėjui, suteikia daug galimybių eksperimentuoti ir gauti netikėtą rezultatą. Dalyviai sukūrė vieną unikalų atspaudą, įgijo žinių ir įgūdžių, kaip elgtis su dažais, įrankiais, suvokė šios specifinės grafikos technikos savybes, patyrė kūrybinį džiaugsmą.

L. Putramentienės inf.

I. Slonksnytės nuotr.

2018-IEJI – VYDŪNO METAI. KNYGOS TURI LIKIMUS

SKAITYKIME VYDŪNĄ!

Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys

Vydūnas

Rašytojo, filosofo Vydūno (tikroji pavardė Vilhelmas Storostas, 1868-1953) kūrybinis palikimas yra didelis. Jis rašė ir leido filosofijos veikalus, dramas, komedijas, vadovėlius, istorijos knygas. Jose gausu minčių, posakių, taiklių pastebėjimų, kurie aktualūs ir šiandien. 

Šiemet sukanka 120 metų nuo pirmojo Vydūno veikalo „Pasiilgimas veldėtojo“ sukūrimo. 1899 m. Vydūnas parašė pirmąją vieno veiksmo komediją „Numanė“. 1904 m. Bitėnuose buvo išleista Vydūno knyga „Senutė“ – pirmoji jo parašyta trumpa Lietuvos istorija. Propaguodamas savo filosofines idėjas 1905 m. Tilžėje Vydūnas pradėjo leisti dvimėnesinį filosofijos žurnalą „Šaltinis“. 1907 m. jame buvo spausdinami Vydūno traktatai: „Visatos sąranga“ (1907, Nr. 1), „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907, Nr. 2-3), „Mirtis, ir kas toliau?“ (1907, Nr. 4-5), „Žmonijos kelias“ (1907, Nr. 6), „Likimo kilmė“ (1908, Nr. 1-6), „Apsišvietimas“ (1909, Nr. 1-3), „Gimdymo slėpiniai“ (1909, Nr. 3-6) ir kt. 1911-1914 m. Vydūnas Tilžėje leido teosofinės krypties mėnesinį žurnalą „Jaunimas“. 1915 m. vietoj „Jaunimo“ žurnalo Vydūnas kas keturis mėnesius ėmė leisti laikraštį „Naujovė“. Išėjo trys numeriai. Leidinyje buvo publikuojamos Vydūno apysakos „Slėpiningasis gaudulas“, „Pasileidusioji Mariutė“, „Garsioji pilis“ ir kt. 1921-1925 m. Vydūnas leido laikraštį „Darbymetis“ ir kt.

Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1904-1914 m. pasirodė šie Vydūno kūriniai: „Senutė“ (1904), „Probočių šešėliai“ (1908), „Tėviškė“ (1908), „Likimo kilmė“ (1908), „Lietuvos varpeliai“ (33 dainos ir giesmės, 1909), „Mūsų uždavinys“ (1911), „Smarkusis Krušna“ (1913), „Amžinoji ugnis“ (1913) ir kt. 1914 m. Tilžėje Vydūno iniciatyva išleistas dainų rinkinys „Lietuvos aidos“ ir kt.

Nuo 1904 m. Tilžėje veikusi leidykla „Rūta“ išleido didžiąją dalį Vydūno kūrinių:  „Visumos sąranga“ (1921),  „Jonuks: dviveiksmė Joninių komedija“ (1908, 1920),  „Kur prots“ (1907), „Piktoji gudrybė“ (1908), „Birutininkai“ (1910), „Numanė“ (1911), „Pasveikimas“ (1911), „Mūsų laimėjimas“ (1913), „Lietuvos pasakėlė“ (1913), „Kaimo didvyris“ (1914), „Vargšas ir besotis“ (1914), „Sigutė“ (1914), „Žmonijos kelias“ (1914) „Ragana“ (1918), „Vergai ir Dikiai“ (1919), „Žvaigždžių takai“ (1920), „Tautos gyvata“ (1920), „Mirtis ir kas toliau“ (1920),  „Jūrų varpai“ (1920), „Slėpininga žmogaus didybė“ (1921), „Gimdymo slėpiniai“ (1919, 1921), „Mūsų uždavinys“ (1921), „Likimo bangos“ (1922), „Varpstis“ (1923), „Vyrai“ (1923), „Karalaitė“ (1925), „Pasaulio

gaisras“ (1928), „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), „Avelė“ (1929), „Laimės atošvaista“ (1934), „Jūraitė“ (1934), „Pasveikinimas“ (1934), „Senovės balsas“ (1935), „Sąmonė“ (1936), „Vyrai viską padarys“ (1937), „Nakvišos gėralas“ (1937), „Pasiilgimas“ (1938) ir kt. 1918 m. „Rūtos“ leidykla Tilžėje išleido Vydūno iš anglų į lietuvių kalbą išverstą Alfredo Tenisono „Enokas Arden“ ir kt.

1916 m. leidykla „Lituania“ Tilžėje išleido Vydūno knygą „Litauein in Vergangenheit und Gegenwart“ su 24 fotografijomis ir lietuvių dailininkų M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus darbų reprodukcijomis. Tai iliustruotas Nemuno krašto pažintinis leidinys, skirtas vokiškai skaitantiems europiečiams. Jame pateikiama trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, supažindinama su krašto gamta, žmonių papročiais, kalba ir kt. Ši knyga buvo išversta į prancūzų (1916), lenkų (1919) ir rusų (1921) kalbas. 1916 m. Ženevoje buvo išleista „La Lituanie“ – Vydūno vokiškos knygos „Litauen“ vertimas į prancūzų kalbą.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūnas rašė, kad „lietuvių kalbą yra gana lengva pramokti. Tik reikia statyti krūvon, kas prilygsta ir kas viens kitam atitinka“. Vydūnas didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1916 m. O. Mauderodės spaustuvė išleido 156 p. Vydūno parengtą „Deutsch–Litauischer wortschatz“ („Vokiečių ir lietuvių žodžių rinkinį“), kuris buvo skirtas vokiečiams. 1919 m. „Rūtos“ leidykla išleido Vydūno parengtą vokiečiams skirtą 44 pamokų lietuvių kalbos vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ ir kt.

1927 m. Vydūnas parengė  ir „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje išleido knygelę „Mažosios Lietuvos lietuvių šventės“, kurioje išspausdinta 1927 m. šventės programa, kalbos, dainų tekstai, pateikta žinių apie chorus ir jų dirigentus, išspausdinti choristų sąrašai. Leidinėlyje yra ir dvi Vydūno publikacijos „Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas“ bei „Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“.

1932 m. Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje, išleistas Vydūno parengtas giesmių su gaidomis rinkinys „Giesmės: mišriam chorui“, skirtas Adventui, Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms ir kitoms progoms (31 giesmė). Tais pačiais metais Tilžėje, E. Jagomasto leidykloje „Lituania“, išleistas svarbiausias Vydūno mokslinis veikalas „Sieben hundert jahre deutsch-litauischer beziehungen“ („Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis dešimtmečius“). Tai 478 puslapių knyga su dviem žemėlapiais ir 50 iliustracijų, tarp jų – 5 spalvotos įklijos. Šis Vydūno veikalas – neįkainojamas leidinys, įtikinamai parodęs, ką per 700 metų vokiečiai padarė su Mažosios Lietuvos gyventojais. Šis leidinys 1934 m. pateko į fašistinės Vokietijos inkvizitorių uždraustų knygų sąrašus. Dalis tiražo (1 200 egz.) buvo konfiskuota ir sunaikinta.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūno knygas iliustravo dailininkai A. Brakas, Fidus (Hugo Hoppner), P. Rimša, A. Žmuidzinavičius ir kt., taip pat pats Vydūnas. Jo knygų savitumas – rašyba, nebūdinga bendrinei lietuvių kalbai, paties rašytojo sugalvota, paveikta Prūsų lietuvių tarmės, žemaičių šnektos, vokiečių kalbos. Vydūno knygų leidimą rėmė Marta Raišukytė, priklausiusi „Rūtos“ leidyklos bendrovei. Ji ne tik rėmė, bet ir redagavo Vydūno raštus. 1933 m. liepos 14 d. M. Raišukytė mirė. Jos atminimui Vydūnas parašė ir išleido knygą „Rožės ir lelijos“ (spausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“ Tilžėje). Dar ši spaustuvė 1934 m. išspausdino Vydūno vieno veiksmo vaidinimą „Tikroji motinėlė“, skirtą Motinos dienai; 1938 m. –  trijų veiksmų vaidinimą „Paslėptasis auksas“.

1938 m. Kaune buvo išleista knyga „Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija“ (sudarytojas S. Anglickis). Šioje antologijoje pirmasis prisistato Vydūnas su 1937 m. rugsėjo 22 d. parašyta „Mano gyvenimo apžvalga“. Čia Vydūnas apžvelgė savo kūrybą, kūrinių turinį, atskleidė rašymo ypatumus ir siekius, kūrimo vyksmą ir kt. Jis rašo: „rašiau rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams, leidau ir pats laikraščių sąseginius (komplektus – J. N.) 1905 iki 1909 m., 1911 iki 1914 ir 1921 iki 1925 m. ir kūriau, tuo pradėjęs 1898 m., visokius veikalėlius, veikalus ir raštus, tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingiems tautos reikmenims  patenkinti [...].

Niekuomet nerašiau, jog įtikčiau žmonėms, patenkinčiau jų užgaidas, negeidžiau rašydamas turtingėti. Rašiau apsireikšdamas ir manydamas tuo gyvinąs tautą.

Tų kūrinių yra visokių. Todėl jų turinys yra įvairus. Pirmą veikalą, būtent 1898 m. kurtą „Pasiilgimą veldėtojo“, rašiau liūdėdamas dėl dainos nykimo lietuvių tautoje, bet pasitikėdamas, kad ją užvaduosiąs būsimas dainius.

Patsai kūrimas iškyla iš ypatingos būties mano viduje. Jaučiamas pakilimas, maloni nuotaika ir keista vidaus šviesa. Toliau užeina tikras būtinumas stebėti, išvysti, apsireikšti [...].

Parašęs veikalą, jį vis dar taisau. Atidedu, vėl taisau ir visą naujai rašau. Nustumiu dažniausiai spausdinimą, kol neverčia kas darbą baigti. Įvykių eigos dažniausiai nereikia taisyti. Veikalo turiniui švintant mano viduje, ji iš karto yra aiški. Didžiausio mąstymo, svarstymo ir taisymo reikalinga yra kalba. Negyvendamas žmonėse su ta kalba, kuria rašau, pasigendu paprastai vartojamų nusakymų savo vaizduojamiems asmenims. Todėl kartais tenka gerokai varginties...“ (Vydūnas „Mano gyvenimo apžvalga“, in Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas: E. Norkienės spaustuvė, 1938, p. 17-25).

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Kaip nurodo V. Bagdonavičius, Vydūnas dar parašė du stambius filosofijos veikalus „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metais, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofijos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Vydūną buvo numatyta pristatyti Nobelio premijai, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šį sumanymą įgyvendinti (Bagdonavičius V. „Vydūno filosofijos bruožai“, in Vydūnas. Raštai I, Vilnius: Mintis, 1990, p. 7, 8-9).

1947 m. Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšomis Lietuvos skautų sąjungos brolijos vadija Vokietijoje, Detmolde, išleido Vydūno knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“. Joje spausdinami Vydūno 1938-1940 m. parašyti apmąstymai ir išgyvenimai, patirti Tilžės kalėjime, į kurį fašistai Vydūną buvo uždarę 1938 m. kovo 11 d. ir išlaikė iki gegužės 9 d. Šios knygos leidėjas – buvęs Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas A. Krausas.

Nepriklausomoje Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti Vydūno knygos: „Raštai“ (Vilnius: Mintis, t. 1 – 1990 m., t. 2 – 1991, t. 3 – 1992, t. 4 – 1994 m.), „Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai“ (sud. V. Bagdonavičius, 1991), „Sigutė“: [pjesės] (Vilnius: Vyturys, 1994), „Mano Tėvynė“ (Kaunas–Čikaga: ASS Vydūno fondas, 1999), „Amžinoji Ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras: dramos“  (2001), „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (Vilnius, 2001), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (sud. R. Palijanskaitė, 2009), „Vaizdelis širdy. Apysakėlė. Iš Jaunimo 1913, nr. 3“ (parengė R. Palijanskaitė, 2011), „Sąmonė“ (parengė V. Bagdonavičius, 2013), „Asmenybė ir sveikata“ (sud. R. Palijanskaitė“, 2013), „Vydūnas und deutsche Kultur“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius ir A. Martišiūtė-Linartienė, 2013), „Sieben Hunder Jahre deutsch-litauischer Bieziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“) [Vokietija: Litverlag, 2017] ir kt.     

Apie Vydūną ir jo kūrybą daug straipsnių parašė, knygų parengė V. Bagdonavičius: „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987), „Vydūnas lietuvių kultūroje“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994), „Vydūno etika“ (1999, 2003), „Vydūnas: trumpa biografija“ (2005, 2008, 2015), „Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną“ (2008) ir kt. Taip pat apie Vydūną rašė ir kiti autoriai: P. Antalkis „Nepažįstamas Vydūnas“ (1991), R. Tamošaitis „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), B. Aleknavičius „Vydūnas“: [albumas] (1999), A. Martišiūtė „Vydūno dramaturgija“ (2000), D. Kaunas „Visos Vydūno knygos. Vydūno gyvenimo metų leidinių katalogas“ (2008),  R. Palijanskaitė „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškosios mistikos link“ (2010), L. Stepanauskas „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties: Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit“ (Vydūno draugija, 2017) ir kt.

Propaguodama Vydūno kūrybinį palikimą, nemažai nuveikė Vydūno draugija, kuriai šiemet sukanka 30 metų. Šios draugijos iniciatyva ir užsakymu išleistos knygos iš Vydūno raštų: „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (sud. R. Palijanskaitė, 2004), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman“ (sud. R. Palijanskaitė, 2006), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (sud. R. Palijanskaitė, 2008), fotografuotini leidimai „Kaimo didvyris“ (2008), „Mūsų uždavinys“ (2010), „Sąmonė“ (2011), „Tautos gyvata“ (2012), „Piktoji gudrybė“ (2012), „Probočių šešėliai“ (2012), „Vergai ir dykiai“ (2013), „Sveikata. Jaunimas. Grožė“ (2013), „Jūrų varpai“ (2013), „Laimės atošvaista“ (2013), „Die Lebenswelt im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 in den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer volkischen Bedeutung“ (2013), „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (2014), „Rožės ir lelijos Rūtos atminimui“ (2014), „Paprastų lietuvių palikimas / Ein Nachlass der schlichter Litauer“ (2018) ir kt. Kai kurios Vydūno draugijos užsakymu išleistos knygos pažymėtos dviejų eilučių neapibrėžtu antspaudu-užrašu: „Vydūno draugijos / dovana“.

Vydūnas sėdi antras iš kairės. Moksleivių ekskursija Panemune, 1934 metų gegužės 20 d. Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

Vydūno raštai Šiauliuose

Šiaulietis muziejininkas V. Vaitekūnas (1908-1987) nuo jaunystės žavėjosi Vydūnu. Jam priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926 metams“ (knyga saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, toliau – ŠAVB) yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (p. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“. Pateikiame V. Vaitekūno išrinktas ir perrašytas ištraukas iš šio straipsnio: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik tai siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja].“

1937 m. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, poetas Stasys Anglickis, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, Dariaus ir Girėno g. 29, susirašinėjo su Vydūnu. Apie šiuos laiškus rašoma S. Anglickio atsiminimuose „Žodis, augęs iš žemės“, kurie buvo išspausdinti „Varpų“ almanache“ 1997 m. (Šiauliai, „Varpai“, 1997, p. 54-59).

Vydūnas 1868-1953
Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1938 m. kovo 20 d. Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ pasirodė Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo V. Katiliaus straipsnis „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, skirtas šio filosofo ir rašytojo gimimo sukakties 70-mečiui  (Katilius V. „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, in Įdomus mūsų momentas, 1938 kovo 20, p. 3-4).

1944 m. Šiauliuose leidžiamame almanache „Varpai“ išspausdintas paskutinis Lietuvoje skelbtas Vydūno straipsnis „Didžioji žmonijos valanda“ (Varpai, Šiauliai, 1944, p. 315-319).

1993 m. Šilutėje surengtame tarptautiniame ekslibrisų konkurse „Vydūnas-125“ dalyvavo ir ekslibrisus sukūrė šiauliečiai dailininkai V. Janulis, L. Braza ir kt.

1996 m. „Varpų“ almanache (p. 2) išspausdintas Vydūno portretas, kurį 1968 m. nutapė dailininkas K. Šimonis (drobė, aliejus 90 x 70).

Tarpukariu išleisti Vydūno raštai ir jo laiškai, rašyti 1924-1936 m. pedagogui, kraštotyrininkui Matui Untuliui (1889-1952), saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir bibliotekoje, jo knygos Šiaulių universiteto bibliotekoje ir kt. ŠAVB Senųjų spaudinių skyriuje saugomos kelios dešimtys Vydūno knygų, kurių dauguma išleista Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje. Peržiūrėjęs šiuos leidinius aptikau dvi Vydūno knygas „Likimo bangos“ (1922) ir „Avelė“ (1929), kurios į ŠAVB, manoma, pateko iš poeto, eseisto ir vertėjo Vytauto Jono Nistelio (1922-1986) asmeninės bibliotekos. Šios knygos pažymėtos įrašu „J. V. Nistelis 1946.6.6.“ ir J. V. Nistelio brolio Zenono Nistelio sukurtu ekslibrisu. Įdomi dar viena ŠAVB saugoma Vydūno knyga „Karalaitė“ (1925). Jos priešlapis pažymėtas stačiakampio formos rėminančia linija apibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu: „Dr. Vydūno aukota / Respublikos Pedagoginio / Instituto Bibliotekai / Klaipėdoje“. Manoma, kad Vydūnas savo knygą tarpukariu dovanojo šiai Klaipėdos bibliotekai.

Šiauliečio bibliofilo Arvydo Skerio asmeninėje bibliotekoje yra nemažai tarpukariu „Rūtos“ leidykloje išleistų Vydūno knygų, taip pat jis turi dvi fotografijas, susijusias su Vydūnu ir O. Vitkauskystės knygyno Kaune išleistą atviruką, kuriame užfiksuotas Vydūnas savo namuose su spaudiniu rankose.

Kovo 16 d. ŠAVB surengtas filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimas, monografijos apie Vydūną ir jo kūrybą sutiktuvės, Šiaulių dailės mokyklos ir Gegužių progimnazijos mokinių darbų parodos „Vydūno kelias“ pristatymas.

Kovo mėnesį ŠAVB skaitytojus pakvietė į Vydūno, tautos dvasios žadintojo ir žmogaus dvasinio tobulėjimo mokytojo, kūrybos skaitymus. Ta proga skaitytojams siūlome ištraukų iš Vydūno raštų.

Mintys iš Vydūno raštų

Apie Lietuvą, tautą ir tėvynę

Lietuvių tauta yra maža.

Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu.

Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas

sužadinti mūsuose aukščiausiąsias žmoniškumo galias.

Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė,

į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą.

Su Lietuva tikrai dar žmonija,

Kaip gyvu stebuklu pasveiks visa.

Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumui įgalinti.

Nežvelk į Tėvynę su svetimųjų akimis. Jie peikia, kas ne jų.

Tu – medis be šaknų.

Tu persiskyręs su bočių tėvyne – esi negyvas.

Tauta teišlieka tik taurėjant kiekvienam jos žmonių, nors jie būtų visaip kankinami. Bet geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje. Ji jiems todėl ir tampa vėl jų gyvenimo šalim, jeigu kiekvienas deda tam reikalingų pastangų.

Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo.

Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.

Iš lengvo tik žmogus priauga tautai.

Aš pasirinkau uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas.

Labai norėčiau būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška.

Apie kalbą

Kalba yra tautai kaip sielos žadas kūnui.

Kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.

Kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kuris parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės galia. Šis kvapas yra kalba.

Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai pasireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyt – jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti.

Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.

Apie kūrybą ir meną

Kūrybos galios visuomet stiprina ir apsaugo tą, kuris geriausiai pareiškia, kam žmogus gyvena pasaulyje.

Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.

Rašytojo asmens ir gyvenimo pažinimas maža arba visai nieko nepadės jo kūrimui ir kūriniams prieiti. Daugiau pasieks, kurs tikrai atsidėjęs skaitys, kas parašyta.

Ugnis, kuri liepsnoja mano krūtinėj,

Toji yra iš amžių ir be pabaigos.

Mūsų dainos yra to paties ypatingumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas, kuriuo mes plaukti turime.

Apie Dievą

Dievas vis tas pats. Vis tiek kokiais vardais jį bešauksi.

Dievas visada skandina tą, kuris plaukt galėdamas, neplaukia.

Apie likimą ir dorovę

Ką likimas uždeda, reik nešti,

Bet ne ko prašo pikti žmogaus troškimai.

Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson.

Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.

Apie išmintį ir sąmonę

Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai ir šviesa menka.

Sąmonė yra dvasios šviesa.

Spindulys esti begalinės šviesos.

Apie sveikatą

Žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu.

Girtaudamas žmogus eina atbulyn.

J. NEKRAŠIAUS inf.

Straipsnių pradžia

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

                 

EKSLIBRISŲ PARODA VYTAUTUI OSVALDUI VIRKAU (1930-2017) ATMINTI

Ekslibrisų paroda skiriama Vytauto Osvaldo Virkau atminimui. Parodoje eksponuojami V. O. Virkau lietuviams sukurti 48 ekslibrisai, atrinkti iš 333 autoriaus ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui saugoti perduotų darbų. Parodos laikas: 2018 m. kovo 14 d. – balandžio 9 d. Parodos vieta: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas
1989 m., P7, 75x45

 Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas
[1974] m., P7, 65x60

Amerikiečių šiuolaikinis ekslibrisas ir jo kūrėjai nėra žinomi Europoje. Pirmiausia dėl to, kad knygos ženklas ir praktinis jo naudojimas Amerikoje niekad nebuvo toks populiarus kaip Europoje. Beje, ir Europoje šiandien knygos ženklai vis tolsta nuo savo aukso amžiaus dienų. Amerikoje ekslibrisus dažniausiai kuria mėgėjai arba komercinės dailės atstovai, tad dauguma darbų nėra aukštos meninės vertės. Maloni išimtis yra Vytautas Osvaldas Virkau, lietuvis dailininkas, daugiau kaip trisdešimt metų kūręs ekslibrisus, aktyviai dalyvavęs parodose ir tarptautiniuose konkursuose. V. O. Virkau pasižymėjo kaip produktyvus ekslibrisininkas, sukūręs nemažai įdomių knygos ženklų, kurie itin vertinami knygos mėgėjų, kolekcininkų ir dailininkų.

Vytautas O. Virkau gimė 1930 metais kovo 1 dieną Šiauliuose, mirė 2017 metų rugpjūčio 18 dieną Čikagoje, kurioje praleido ilgiausius ir kūrybingiausius gyvenimo metus. Vytautas O. Virkau mokslus pradėjo Lietuvoje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė iš Lietuvos ir kurį laiką gyveno Miunchene, ten 1949 m. baigė gimnaziją. Po dvejų metų visa Virkau šeima atvyko į JAV. Vytautas studijavo Čikagos universitete,  1956 m. baigė Čikagos dailės institutą magistro laipsniu (tapybos ir grafikos specializacija). Baigęs studijas Vytautas O. Virkau pradėjo kūrybinį kelią, dirbo dailės pedagogu: 1961–1985 m. profesorius George’o Williamso koledže Dauners Grove, 1985–1995 m. profesorius ir Dailės katedros vedėjas Šiaurės centriniame koledže Neipervilyje.

Vytautas O. Virkau aktyviai įsitraukė į kūrybinį darbą, kūrė lakštinę grafiką, tapė paveikslus, vitražus, scenovaizdžius, iliustravo ir apipavidalino knygas ir žurnalus. Nuo 1970 m. „Metmenų“ žurnalo meninis redaktorius ir dizaineris. Kurį laiką apipavidalino „Lituanus“ žurnalą. Dailininko darbai buvo eksponuoti grupinėse ir personalinėse parodose, kur susilaukė puikaus publikos ir kritikų įvertinimo. V. O. Virkau darbuose, įskaitant ekslibrisus, populiarūs geometriniai ir abstraktūs žiedų, gėlių, lapų ir kiti gamtos motyvai. Apskritai Vytautui didelę įtaką, ypač jo tapybai, turėjo vadinamoji Čikagos mokykla.

Pirmąjį ekslibrisą V. O. Virkau sukūrė 1970 m. knygoms, kurias Amerikos lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai jos 400-ųjų metinių proga. Dailininkas iš viso sukūrė per 400 ekslibrisų. V. O. Virkau ekslibrisai sukurti retai naudojama mišria koliažo-ofseto technika, kuri itin patogi reprodukuojant didelius tiražus. Dailininko ekslibrisuose dažni gamtos motyvai, atspindintys jo meilę gamtai. Vytautas kūrė ekslibrisus draugams ir kolegoms. Jis rasdavo charakteringą bruožą, kartais sunkiai pastebimą, bet turintį kažką bendra su knygos ženklo savininku. V. O. Virkau ekslibrisai nėra tradiciniai knygos ženklai, bylojantys tik apie savininką, jo asmenybę ar interesus. Tai puikūs miniatiūrinės grafikos meno pavyzdžiai.

V. O. Virkau ekslibrisai buvo eksponuoti daugelyje šalių: Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Švedijoje, JAV ir kt. Dailininko knygos ženklai įvertinti įvairiais apdovanojimais, tarp jų medaliais (1975, 1977, 1984 m.) prestižinėje tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborko pilyje, Lenkijoje.

Baigiant būtina priminti ir kitą Vytauto meilę. Tai augalai ir botanika. Ta meilė nesunkiai įžvelgiama dailininko kūryboje. Vytautas yra prasitaręs, kad jei būtų likęs gimtinėje, būtų tapęs botaniku, o ne dailininku. Šiandien galima tvirtinti, kad Amerikoje jis tapo ne tik individualaus braižo žinomu dailininku, bet ir daugiau nei mėgėju botaniku. Vytauto vasarnamis Viskonsino valstijoje buvo puikiai prižiūrimas ir turtingas augalų lyg botanikos sodas. V. O. Virkau per savo gyvenimą pasodino daugybę medžių, krūmų ir gėlių. Vytautą išgarsino projektas, pradėtas prieš daugiau nei 30 metų. Tuomet iš Lietuvos gavęs Stelmužės ąžuolo gilių, jis Čikagos apylinkėse išaugino daug šio seniausio Lietuvos ąžuolo palikuonių. Anot Vytauto sesers Henrietos Vepštas (Vepštienės), taip pat dailininkės ir ekslibrisų kūrėjos, vienas iš Stelmužės palikuonių pasodintas prie Vytauto kapo Čikagoje. 

Vitolis Enrikas Vengris

EX LIBRIS. SIMONUI DAUKANTUI – 225

Simono Daukanto memorialinis muziejus kviečia:

Daugiau apie kūrybinę iniciatyvą skaitykite

EKSLIBRISAI VITOLIUI ENRIKUI VENGRIUI

Arūno Baltėno nuotr.

Iš Vitolio E. Vengrio asmeninio albumo.

2018 m. vasario 21 d. 16 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje atidaryta jubiliejinė ekslibrisų paroda iš Vitolio Enriko Vengrio kolekcijos. Renginyje dalyvavo Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojas ir kolekcininkas V. E. Vengris.

Vitolis E. Vengris parodai atrinko jam skirtus Lietuvos ir pasaulio dailininkų sukurtus ekslibrisus. 

Parodoje eksponuojama 10 originalių ekslibrisų, sukurtų 1972–1982 m. Vinco Kisarausko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Gražinos Didelytės, Vytauto Osvaldo Virkau, Valerijono Vytauto Jucio, Antano Kmieliausko,  Henrietos Vepštienės, Petro Repšio. 

Parodos lankytojams parengtas 68 ekslibrisų kopijų aplankas su pastabomis. Jame lankytojai ras ir pirmųjų knygos ženklų monografijų autoriams dedikuoto medalio kopiją. V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę lietuvių menininkai A. Čepauskas, V. Antanavičius, S. Kisarauskienė, V. Ignas Ignatavičius, V. Valius, R. Viesulas, H. Verpštas, V. Petravičius, V. Burba, S. Eidrigevičius, V. Jakutis, E. Kriaučiūnaitė, K. Ramonas, A. Alekna  ir užsienio kūrėjai E. Dolatowskis, St. Dawskis (Lenkija), V. Vinogradovas (Rusija), R. Wolfas (Italija), E. Schmidtas (Vokietija). 

Medalio aversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Medalio reversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserimi persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas per karo sumaištį atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje. Vėliau studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1966 metais ją baigęs įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909–2004). 1973 m. Vitoliui E. Vengriui Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) buvo suteiktas virusologijos mokslų daktaro laipsnis. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto Onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje.

Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcininkas. Turi gausų ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame nemažai lietuvių knygos ženklų, senųjų ir šiuolaikinių. Taip pat gali pasigirti turtinga biblioteka, kurioje yra knygų ir periodikos apie ekslibrisus ir jų kūrėjus. Pradėjęs kolekcionuoti mažosios grafikos miniatiūras ir ekslibrisus Vitolis E. Vengris ėmė gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku.

V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę daugelis lietuvių ir užsienio dailininkų. Jis tvirtina, kad specialiai „nekolekcionuoja dailininkų“, kūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Vis dėlto, kaip pats prisipažino, jam ypač svarbus dailininko Viktoro Petravičiaus ekslibrisas, gautas 1981 metais Kalėdų proga. Savo bibliotekos knygas ženklina V. Kisarausko ir V. O. Virkau ekslibrisais.

Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. V. E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisus „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ (Čikaga, 1980) autorius ir sudarytojas. Kita jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Frederikshaunas, Danija, 1975) taip pat skirta ekslibrisams. 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis Sent Pitersberge (Florida, JAV) vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitė pranešimą „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX a.“

Vitolis Enrikas Vengris, šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo 75 metų sukaktį, yra pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Nori sukaupti reprezentacinį modernių ekslibrisų rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Jis domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio ir pačių įvairiausių.

J. Nekrašiaus ir A. Kaktytės info.

TARPTAUTINIO KONKURSO "EX LIBRIS. ATKURTAI LIETUVAI – 100" PARODOS ATIDARYMAS

Daugiau apie parodą skaitykite ŠAVB tinklalapyje.
Parodos pristatymo akimirkos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Maketavo I. Slonksnytė

VARPAI IR KNYGOS ŽENKLAI: PARODA ATKURTOS LIETUVOS ŠIMTMEČIUI

PARODOS LAIKAS vasario 15 – kovo 12 d.

PARODOS PRISTATYMAS kovo 1 d. 16 val.

Lolita Braza

 1994, X3, 91x103

Česlovas Kontrimas

P1, 1978, 80x59

Varpas – Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Vincas Kudirka eilėraštyje varpo įvaizdžiu ragino: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ JAV lietuviai 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone kaip priesaika įrašyti žodžiai: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šis laisvės šauklys buvo padovanotas Lietuvai ir dabar saugoma Kauno karo muziejaus varpinėje. Bažnyčių bokštuose, miesto rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir karilionų garsai budina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus, perduoda religines tiesas.

Alfonsas Čepauskas
C3, 1994, 103x64

Gražina Didelytė
1987, C3, 55x53

Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirta paroda „Varpai ir knygos ženklai“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) eksponuota nuo 2018 m. vasario 15 d. iki kovo 12 dienos. Ji surengta iš šiauliečių kolekcininkų Petro Kaminsko varpų kolekcijos ir Jono Nekrašiaus ekslibrisų rinkinio. P. Kaminskas yra surinkęs daugiau kaip 300 įvairiausio dydžio varpų, per 30 iš jų eksponuojami parodoje. Iš jų minėtini: varpų meistro A. Smirnovo 1802 m. Valdajuje lietas varpas, Rusijos meistro J. Baranovo varpas (1844), prancūzų meistrų lietas stalinis varpas su imperatoriaus Napoleono figūrėle (XIX a. vid.), Rusijos meistrų XIX a. vid. nulieti varpai su užrašais „Šaukiu be burnos, veju be botago“, „Ką myliu, tam ir dovanoju“, varpas su užrašu: „Pirk, pinigų negailėk, su manim bus linksmiau važiuoti“ (1887), stalinis varpas su medžioklės scena (1900), I. Zorowo varpas Riga (1930), varpas Kantrimas Jonas (1931), Lietuvoje lietas varpas su meistro inicialais V J LJA (1942), medinis piemenėlio varpas su autorystės inicialais P. I. (1943), Maskvos olimpinėms žaidynėms skirtas varpas (1980), dailininkės V. Gaidamavičiūtės autorinis varpas (2000) ir kt.

Eligijus Ramoška
1985, X, 75x90

Viktorija Daniliauskaitė
1986, X3, 70x58

Varpai kaip simbolis dažnai aptinkami knygos ženkluose. Parodoje eksponuojama per 30 mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibrisų. Juos įvairia grafikos technika sukūrė lietuvių dailininkai A. Čepauskas, V. Daniliauskaitė, G. Didelytė, M. Jasilionytė, S. Katauskas, Č. Kontrimas, B. Matijošaitytė, E. Ramoška, V. Panaskovas, L. Putramentienė-Braza, T. Vėbra, M. Adomavičienė, lenkas A. Gauda, estas E. Kellis, latvis V. Resnis, vengras P. Urmosas, ukrainiečiai A. Gorinskis, A. Sivakas, L. Šerstenojus-Drakša ir kt. Iš jų išsiskiria dailininkės G. Didelytės knygos ženklai „Lietuva 1387-1987“ (1987), „Vilties varpas“ (1988), „Ex libris. Lietuvos rašytojai. Vincas Kudirka. Varpas“ (1988), „Baltoji varpinė“ (1994), dailininkės L. Putramentienės-Brazos ekslibrisai K. Donelaičiui, V. Kudirkai, J. Janoniui ir kt.

ŠAVB galeriją papuošė ir du senieji varpai, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM I-D 502, ŠAM I-D 503). Tai XVIII a. Senosios Žagarės bažnyčios varpai su lotyniškais įrašais „SOLI DEO GLORIA MITAV 1740“ („Vienam Dievui garbė. Mintauja 1740“) ir „SOLI DEO GLORIA“ (Vienam Dievui garbė).

Parodai pagamintas specialus ženkliukas (idėja – P. Kaminsko ir J. Nekrašiaus), kuriame pavaizduotas varpas „Juozas“. Šį varpą 1936 m. Rėkyvos koplyčiai dovanojo Šiaulių miesto burmistras Juozas Valančius (1891-1942). Sovietmečiu varpas atsidūrė Vilniuje ir buvo įmontuotas į katedros varpinės karilioną. Vėliau varpas įtrūko ir buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur saugomas iki šiol.

Jonas NEKRAŠIUS

MICHALINOS ADOMAVIČIENĖS JUBILIEJINĖ PARODA. EKSLIBRISAI IR AKVARELĖS

2018 m. sausio 8-31 d., Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje buvo eksponuojama dailininkės menotyrininkės

MICHALINOS ADOMAVIČIENĖS retrospektyvinė 80 metų jubiliejaus paroda. Parodoje eksponuoti 16 ekslibrisų ir 12 akvarelių. Parengtas parodos informacinis leidinys "Michalinos Adomavičienės kūryba"

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vyko 2018 m. sausio 25 d. 17.30 val. ŠAVB Meno ir muzikos skaitykloje.

Skaitykite prof. V. Rimkaus įžanginį parodos žodį.

Daugiau apie parodos pristatymą ir susitikimą su autore.