Rodomi pranešimai su žymėmis Minėjimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Minėjimai. Rodyti visus pranešimus

2020 m. sausio 6 d., pirmadienis

PAULIUS GALAUNĖ – EKSLIBRISŲ KŪRĖJAS IR TYRINĖTOJAS


Skiriama 130-osioms
Pauliaus Galaunės gimimo metinėms

Paulius Galaunė, 1923
Ekslibrisas saugomas
Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde

Pirmosios bibliofilinės knygos apie Lietuvos ekslibrisus autorius

Šiemet sausio 25 d. sukanka 130 metų, kai Pageležiuose, Ukmergės apskrityje, gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, grafikas ir ekslibrisų kūrėjas, bibliofilas, profesorius Paulius Galaunė (1890-1988).

P. Galaunė 1910-1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankė Dailei skatinti draugijos mokyklos piešimo kursus. 1918 m. Vilniaus gimnazijoje dėstė piešimą.

Nuo 1919 m. kartu su šeima (žmona Adelė Nezabitauskaitė – operos solistė) apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti Valstybės archeologijos komisijoje ir Kauno miesto muziejuje. 1923-1924 metais Paryžiaus Luvro mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio dailės galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunė 25 metus vadovavo šiai įstaigai. 1925-1953 metais ėjo docento ir profesoriaus pareigas Kauno ir Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute, kur dėstė meno istoriją, muziejininkystę, liaudies meną.

P. Galaunė – „Lietuvių liaudies meno“ albumų leidimo pradininkas. 1956-1968 m. parengė šešias šios serijos knygas. Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų, ekslibrisų, kolekcionavo liaudies meną, knygos ženklus.

P. Galaunė, gyvendamas Peterburge, apie 1908 m. susidomėjo knygos ženklais – ekslibrisais. Juos matydavo eksponuotus dailininkų darbų parodose, jų kataloguose. Ir pats įsigijo keletą leidinių ekslibrisų klausimais lenkų ir rusų kalbomis. Grįžęs į Lietuvą apie 1918 m. jau buvo surinkęs Lietuvos privačių ir valstybinių bibliotekų ekslibrisų rinkinėlį.

Apie savo ekslibrisų kolekcionavimą P. Galaunė prisiminimuose rašė: „Ypač uoliai tai dariau 1919 m. apsigyvenęs Kaune. Be to, rinkau ir lenkiškus, rusiškus, latviškus, estiškus ekslibrisus, koresponduodamas, keisdamasis knygų ženklais su minėtų kraštų ekslibrisų kolekcionieriais. Tokiu būdu sudariau 800 vienetų XVII-XX a. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Gudijos ekslibrisų rinkinį, kurį 1935 m. perleidau M. K. Čiurlionio galerijai (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – J. N.). Rinkdamas ekslibrisus įsigydavau ir tais klausimais naujausią literatūrą, daugiausia rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Ją taip pat savo laiku perleidau Kauno universiteto bibliotekai.“1

Bibliofilinės ekslibrisų literatūros pradžia laikytinas P. Galaunės darbas „Ex libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išspausdintas 1926 m. „Tautoje ir žodyje“ bei atskira knyga „Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. Ją sudarė Lietuvos ekslibriso istorinė apžvalga, 58 ekslibrisų reprodukcijos ir jų aprašymai. Nors P. Galaunės veikale būta kai kurių netikslumų (pvz., šiandien esame kitos nuomonės dėl pirmojo lietuviško ekslibriso), jis susilaukė labai plataus pripažinimo. Apie šį leidinį palankiai rašė Rusijos ir Lenkijos spauda. „Ex-libris Lietuvoje“ aptinkamas to meto Estijos bibliofilų kolekcijose. Pasak akademiko Domo Kauno, šis leidinys buvo parankinė ekslibristikos knyga iki pat V. Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų“ pasirodymo (1984).2

Paulius Galaunė 1926 m. išleido pirmąją knygą apie lietuvišką knygos ženklą „Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. 1928 m. P. Galaunė Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas Lietuvoje. „Iš savo ekslibrisų rinkinio Čiurlionio galerijoje surengiau dvi parodas. Pirmą – 1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. Joje eksponavau vien tik Lietuvos ekslibrisus. Ją aplankė 367 asmenys. Antrą – tų pat metų lapkričio 11–24 dienomis. Joje buvo išstatyti vien tik rusų ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.“3

1929 m. P. Galaunės iniciatyva dalis jo kolekcijos (14 įvairių XVII-XX a. ekslibrisų) ir knyga „Ex libris Lietuvoje“ buvo parodyti Briuselyje, tarptautinėje ekslibriso parodoje. Taigi, P. Galaunės dėka lietuviški ekslibrisai pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Ši paroda buvo paminėta ne tik belgų, bet ir Lietuvos spaudoje.4

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sukauptą beveik 9 000 ekslibrisų kolekciją iš P. Galaunės 1935 m. įsigijo Švietimo ministerija ir perdavė saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. Viename iš savo laiškų  P. Galaunė rašė: „Visa ta mano kolekcija, kurioje yra ne tik kitų tautų, bet beveik visų prieš Antrąjį pasaulinį karą įvairiomis technikomis ekslibrisus kūrusių lietuvių dailininkų po 1-2 egz., yra, kaip žinote, saugoma Kauno Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (inv. Nr. Mge 1, 2, 9–837). Ten pat, muziejaus bibliotekoje, yra ir leidinys „Tauta ir žodis“, kn. IV, 1926 m., kurioje psl. 607–650 – publikuota mano studija „Ex librisas Lietuvoje.“5

„Perleidęs muziejui savo ekslibrisų kolekciją, pradėjau minėtu būdu sudarinėti naują rinkinėlį, bet jau be buvusio entuziazmo. Taip pat daugiau nesigilinau ir į klausimus, susietus su ekslibriso menu. Juo labiau kad kaimyniniuose kraštuose pasirodė šia tema geros, išsamios mokslinės literatūros.

Tačiau kai dabar prisimenu kai kuriuos savo darbus, darbelius, tai aš į juos nemažai įdėdavau širdies. Tam pavyzdžiui gali būti mano sudarytas minėtas ekslibrisų rinkinys. Jau vien tik renkant, sisteminant teko nemaža padėti pastangų, įsigilinti į juos, bet, turbūt, dar daugiau laiko įdėjau į jų parengimą ekspozicijai įmontuodamas ekslibrisus į vienodo formato, gero popieriaus lakštus, kad jie į žiūrovą – ar tai bus muziejinės ekspozicijos metu, ar šiaip jais besidomint taptų išraiškingesni. Be to, nesitenkindavau vien tiktai lakšto balta spalva: atsižvelgdamas į pačių ekslibrisų „spalvingumą“ dėdavau atitinkamo formato, skirtingos spalvos fonus. Žinoma, tai tuštokas darbas, bet aš kažkaip be užsiėmimo negalėdavau būti. Nemėgdavau laiką leisti kortuodamas ar užsiiminėti tuščiais pokalbiais su pažįstamais. Tad ekslibrisus ar grafikos darbus tvarkydavau laisvalaikiu nuo pagrindinių savo užsiėmimų.“6

P. Galaunė gerai išmanė ne tik Lietuvos knygos ženklų raidą, bet ir aktyviai stebėjo ryškesnius ekslibriso poslinkius gretimose valstybėse, palaikė glaudžius ryšius su dailininkais, menotyrininkais, bibliofilais ir kolekcininkais.

Su P. Galaune susipažinau 1987 metais ir su juo susirašinėjau laiškais ekslibriso istorijos ir tyrinėjimo klausimais 1987-1988 metais. 1988 m. vasario 27 d. apsilankiau P. Galaunės namuose Kaune, I. Kanto g. 24-34. Man teko laimė susipažinti su P. Galaunės meno kolekcija, biblioteka, rankraščiais. 1988 m. kovo 16 d. gerbiamas muziejininkas padovanojo savo fotografiją, kurioje jis nufotografuotas tarpukariu Kaune. 

Pokalbio su P. Galaune metu pasiūliau jam surengti ekslibrisų parodą iš savo kolekcijos, jis sutiko ir pasakė, kad „jeigu Pakruojyje atsirastų įstaiga bei tinkama patalpa, turinti apsauginę signalizaciją (pageidautina ir priešgaisrinę) parodai surengti, ir jeigu jos šeimininkai garantuotų eksponatų apsaugą, M. K. Čiurlionio dailės muziejus sutiktų kuriam laikui deponuoti šios parodos kolekcijos dalį.“7 1990 m. Pakruojo dvaro rūmuose buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi ekslibrisai iš P. Galaunės kolekcijos. Šiai parodai Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Pakruojo visuomeninis ekslibriso muziejus 1990 m. išleido katalogą (sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius).

Pauliaus Galaunės knygos ženklai

P. Galaunė ne tik kolekcionavo, bet ir kūrė ekslibrisus. Iš viso pavyko nustatyti, kad P. Galaunė nuo 1919 m. iki 1975 m. sukūrė 14 ekslibrisų. Ekslibrisus aktyviai kūrė 1919-1925 metais, vėl prie jų grįžo 1960 m. (ekslibrisas T. Petkevičiaus) ir 1975 m. (Ši knyga Dro J. Kiauleikio. Cinkografija 6,8 x 5,0 cm). P. Galaunė apie savo sukurtus ekslibrisus rašė: „Tuo laiku ir pats padariau keletą ekslibrisų: „Aug. Janulaičiui (1919), Juozui Tumui-Vaižgantui (1919), Vytautui Steponaičiui (1923), Vaclovui ir Mykolui Biržiškoms (1923), J. Tallat-Kelpšai (1925), Adelei Galaunienei (1925), sau ir kai kurioms bibliotekoms: A. Bezzenbergerio, Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų, Centrinės kariuomenės bibliotekai“.

Paprašytas  P. Galaunė 1988 m. sausio 6 d. surašė sukurtų ekslibrisų kataloginius duomenis ir pakomentavo:
1.       Ex-libris Paulius Galaunė – 10 x 6,3 (7x5,5) cm (atspaustas baltame popieriuje, 1928 m.).
2.       Ex-libris Paulius Galaunė – 11,5 x 6,7 (7 x 5) cm (atspaustas pilkšvai žalsvame popieriuje, nežymiai pakeistos kai kurios piešimo detalė).
3.       Ex-libris Aug. Janulaitis. 1919 m. – 13 x 6,4 (8,7 x 4,3) cm.
4.       Ex-libris Juozo Tumo Vaižganto. 1919 – 9,2 x 7,1 (7 x 5,3) cm.
5.       Centrinė kariuomenės Biblioteka. 1923 – 10 x 9,4 (6,9 x 7,6) cm.
6.       Ex-libris Vytauto Steponaičio. 1923 – 11,1 x 7,1 (9,1 x 5,4) cm.
7.       Iš Profesoriaus A. Bezzenbergerio Bibliotekos (paties ekslibriso neturiu, tik lapelyje, kuriame buvo priklijuotas, išlikęs mano įrašas: piešinio formatas – 3,7 x 6,4 cm).
8.       Ex-libris Vaclovo Biržiškos – 9 x 6,5 (6,5 x 4) cm.
9.       Ex-libris Mykolas Biržiška. 1923 – 10,2 x 7 (8 x 5,7) cm.
10.     Aukštųjų Karininkų D. L. K. Vytauto Kursų Biblioteka. 1924 – 10 x 8 (7,3 x 5) cm.
11.    Ex-libris J. Tallat-Kelpš. 1925 – 11,7 x 7 (8,4 x 4,4) cm.
12.    Šios gaidos Adelės Galaunienės. 1925 – 11 x 5,4 (8,4 x 3,7) cm.
13.    Iš T.[ado] P.[etkevičiaus] knygų. [Apie 1960 m.] – 12 x 7,1 (8,8 x 3,4) cm (šio ekslibriso piešinio yra tik nuotrauka. Atspaustas jis nebuvo).
Visi išvardyti ekslibrisai buvo atspausdinti cinkografijos technika.8

„Ekslibrisų man niekas neužsakinėdavo, – pasakojo P. Galaunė, - aš juos pats padarydavau, pagamindavau klišę – ji ne taip daug kainuodavo – ir kokia nors proga padovanodavau. Pirmąjį ekslibrisą padariau prof. Aug. Janulaičiui (ant knygos sėdi pelėda), vėliau Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms. Užsakymus turėjau tik Universiteto bibliotekos knygoms, kurios buvo laikomos kaip atskiras vienetas...“9

Ir dar. „Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas. Ekslibriso siužetą paimdavau, vadovaudamasis tuo, kuo tas asmuo savo mokslinėje veikloje daugiausia domėjosi.“10

P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.

V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis, rinkdamas ir išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus domėtis šia gražia mažosios grafikos rūšimi.11
Jonas Nekrašius
Įteikta 2020 m. sausio 5 d.
Literatūra

1. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
2. Kaunas D. Lietuvių knygos istoriografiniai bruožai. Bibliotekų darbas, 1987, nr. 7, p. 34-35.
3. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 13 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
4. J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, bal. 16, nr. 62.
5. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
6. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
7. P. Galaunės laiškas, rašytas 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
8. Ten pat.
9. P. Galaunės pasakojimas, užrašytas K. Galaunienės 1983 m. balandžio 16 d.
10. P. Galaunės laiškas V. Žukui 1983 m. balandžio 10 d. (Nuorašas). P. Galaunės archyvas.
11. Pauliaus Galaunės ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sudarytojai V. Godelienė ir J. Nekrašius. Kaunas–Pakruojis, 1990, p. 8.



2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

EKSLIBRISAI POETUI KAZIUI BRADŪNUI (1917–2009)

2017 m. lapkričio 23 d. bibliotekoje vyko Šiaulių profesinio rengimo centro ir  Maironiečių būrelio organizuotas tradicinis 8-asis kultūrinis-edukacinis renginys „Laiko ženklai. 2017 metai“. Dalyvavo mokiniai iš Šiaulių, Mažeikių, Šeduvos, Kelmės profesinio rengimo centrų ir miesto gimnazijų. Jie skaitė pranešimus, skirtus 2017-iems – Kazio Bradūno, Piliakalnių, Juliaus Greimo, Ievos Simonaitytės metams.
Didžiausias dėmesys skirtas K. Bradūnui, kurio 100-osios gimimo metinės šiemet minimos. Mokiniai, padedami savo mokytojų, parengė žodinių ir stendinių pranešimų, instaliacijų, plakatų, fotokoliažų, deklamavo K. Bradūno eilėraščius.
Renginyje dalyvavo ir ekslibrisus pristatė grafikė Lolita Putramentienė-Braza. Dailininkė sakė susižavėjusi susižavėjusi K. Bradūno poetinio žodžio galia, giliais, spalvingais, įtaigiais poetiniais vaizdiniais. Ji sakė: „Nesu kaimo vaikas, tačiau Bradūno poezija sužadino mano jusles, užuodžiau žemės grumsto, žolės, duonos ir kitus kaimo kvapus.“ Kūrybinio impulso pagauta L. Putramentienė-Braza sukūrė ekslibrisų poeto knygoms. „Kadangi Kazio Bradūno jau nėra tarp mūsų, tai sukurti ekslibrisai tebus pagarbos jam ženklas“, – sakė kūrėja.
Šešių ekslibrisų kolekciją dailininkė dovanojo poeto dukrai Elenai Bradūnaitei, dalyvavusiai renginyje. Žinoma etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė nuo kūdikystės gyvena užsienyje, tačiau puikiai kalba lietuviškai, už tai ji esanti dėkinga tėvams. Viešnia apsidžiaugė ir paatviravo, kad tėvo knygų archyvas dar nesutvarkytas, o knygas būtina sužymėti. Dabar ji tuo ir užsiims.
Pristatydama ekslibrisus L. Putramentienė-Braza papasakojo apie ekslibriso, mažosios grafikos meno, istoriją ir paplitimą.
Povilo Višinskio viešoji biblioteka yra šio renginio partnerė.
Laimos Juzulėnienės inf.
Ievos Slonsknytės nuotr.

2017 m. kovo 16 d., ketvirtadienis

KNYGNEŠYS IR SPAUDOS DARBUOTOJAS LIUDVIKAS JAKAVIČIUS

Kovo 16-ajai - Knygnešio dienai!

Žodis knygnešys sudarytas iš žodžių knyga ir nešti. Manoma, kad šis žodis pradėtas vartoti po 1864 metų, kai caro valdžia lietuviams uždraudė spausdinti knygas ir laikraščius lotyniškomis raidėmis. Kalbininkai sako, kad šis lietuvių kalbos žodis įdomus ir nepaprastas tuo, kad neturi atitikmens jokioje kitoje pasaulio kalboje. Jį galima versti tik keliais žodžiais, apytiksliai aprašant jo prasmę. Knygnešys lietuviui šventas žodis, primenantis dramatiškiausius mūsų šalies istorijos puslapius, kai daugelis jos pažangių veikėjų skleidė uždraustą lietuvišką kalbą ir knygą. Kas pirmas pavartojo šį žodį, kalbininkai nežino. Žodis atėjo iš pačios tautos ir tapo mūsų kalbos dvasiniu paveldu.
L. Jakavičiaus autografas. ŠAVB (Inv. nr. 139349)
2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio (1846-1918) gimimo diena, skirta visiems knygnešiams ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojams prisiminti ir pagerbti.

Vienas iškiliausių knygnešių, susijusių su Šiaulių kraštu, yra spaudos darbuotojas, knygininkas ir leidėjas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (1871-1941). Apie jo veiklą būtų galima nemažai papasakoti, daug apie jį yra rašyta spaudoje. Šiame straipsnyje Knygnešio dienos proga trumpai apžvelgsime L. Jakavičiaus, kaip knygnešio, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklą.

Ginant lietuvių spaudą ir tėvynės laisvę

L. Jakavičius-Lietuvanis apdovanotas
Gedimino ordinu 1939 m.
L. Jakavičius gimė 1871 m. kovo 22 d. Akmenėje. Mokėsi ir baigė Akmenės  pradžios mokyklą. 1888-1890 m. tarnavo raštininku Papilėje. Nuo 1888 m. palaikė ryšius su knygnešiu Boleslovu Šiušiu (1860-1924), gaudavo iš jo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platindavo, kol buvo įtartas nelegalia veikla ir iš tarnybos atleistas, turėjo bėgti ir slapstytis.
Baigė penkias klases Rygos realinėje gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą, įvairiausiais būdais per savo tarnybą parsisiųsdavo jos iš Prūsijos.
L. Jakavičius dalyvavo Rygos lietuvių veikloje, prisidėjo prie Pašalpos draugijos steigimo ir dalyvavo jos chore. 1898 m. šioje draugijoje organizavo scenos  mėgėjų būrelį ir režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, paskui buvo nuolatinis spektaklių režisierius ir aktorius. 1901 m. įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją „Šviesa“, buvo šios draugijos bibliotekėlės knygininkas. 1902 ir 1903 m. dukart buvo nuvykęs į Tilžę ir perdavė Rygos lietuvių surinktus pinigus lietuviškiems leidiniams leisti, grįždamas parsigabeno draudžiamos spaudos. 1903 m. žandarai per kratą jį įtarė ryšiais su spaudos platintojais, bet rimtų įkalčių nerado. 
Iškart po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, 1904 m. L. Jakavičius išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Rygoje, Katalikų g. 6, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną „Lietuva“, ilgainiui turėjusį 4 filialus Lietuvoje: Kelmėje, Skuode, Mosėdyje ir Žemaičių Kalvarijoje. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas L. Jakavičiaus atvirlaiškis M. Untuliui, rašytas 1905 m. liepos 7 d., kuriame rašoma apie slaptų knygų platinimą. 1905-1911 m. susirašinėjo su M. Untuliu. Savo korespondenciją ir spaudinius žymėjo neapibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu įvairaus dydžio šriftu, lietuvių kalba: „L. Jakavičius. / RYGA. / Katalikų gatvė No 20. / Knygynas ir spaustuvė“, rusų kalba: „Л. ЯКОВИЧЪ. / РИГА. Католическая ул. No 20 / Книжный магазинъ и / Типографiя.
L. Jakavičius 1905 m. įkūrė spaustuvę, knygų ir kalendorių leidimo įmonę „Lietuvanis“, leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, elementorius, maldaknyges, katekizmus,  sapnininkus, periodinius leidinius.
1906 m. knygyną „Lietuva“ Rygoje L. Jakavičius perkėlė į Katalikų g. 20 esantį medinį namą, kuriame atidarė ir biblioteką. Gyvendamas Rygoje L. Jakavičius buvo draugijų „Giedra“ ir „Žaislas“ vadovas, turėjo knygyną, spaustuvę, buvo įkūręs biblioteką. 1906-1907 m. leido laikraštį „Juokdarys“, nuo 1907 m. „Juokų kalendorių“, 1909-1915 metais „Rygos naujienas“, dažnai pasirašytus Lietuvanio vardu.
Nuo 1908 m., gavęs valdžios leidimą, savarankiškai  organizuodavo lietuviškus vakarus, kol 1909 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“ ir jai vadovavo. Draugija plėtojo mėgėjų teatro veiklą, pastatė Aleksandro Fromo Gužučio „Gedimino sapną“ ir „Gudrią našlę“ (1911 m.), Mato Grigonio „Alkaną Jonuką“ (1911 m.), Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones“ (1913 m.) ir kt. Jis pats dainavo solo ir chore, režisavo, sakė monologus, spektakliuose vaidino daugiausia komiškus vaidmenis.
1915-1918 m. gyveno Sankt Peterburge. Savo įspūdžius apie gyvenimą šiame mieste ir revoliucijos įvykius, per kuriuos buvo sužeistas, 1917 m. kovo 12 d. rašė laiške iš Petrogrado Kostui Stikliui (šis laiškas saugomas LMAVBR RS F141-190, lap. 12 r). Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje knygyno verslą perkėlė į Šiaulius.

L. Jakavičius Šiauliuose

L. Jakavičius Šiauliuose įkūrė du knygynus. Pirmąjį įsteigė 1919 m. sausio 13 d. Kuršėnų g. 9. Pats L. Jakavičius tuo metu dar gyveno Rygoje. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje L. Jakavičius apsigyveno  Šiauliuose, Vytauto g. 99a. Šiame name buvo įrengti ir jo knygų sandėliai. 1919 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių miesto Turgaus (dabar – Prisikėlimo) aikštėje (Tilžės g. 157, toje vietoje, kur dabar stovi Valstybinis Šiaulių dramos teatras) jis atidarė lietuvišką knygyną „Lietuva“, kiek vėliau antrąjį – „Saulės“ (Turgaus g. 11). L. Jakavičius nuo 1919 iki 1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“. 
Iš knygos „Atsiminimai iš lietuvių spaudos
draudimo laikų“  ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius Šiauliuose nuo 1919 iki 1938 m. leido įvairiausius kalendorius, humoristinius ir praktinius leidinėlius, atvirukus ir kt. L. Jakavičius laikomas stambiausiu privačiu leidėju tarpukario Lietuvoje pagal leidinių tiražų dydį. Jis leido kalendorius, nuo 1920 m. ėjusius dideliu tiražu. L. Jakavičiaus leidinių ir knygų tiražas per 20 metų sudaro daugiau kaip 2 mln. egzempliorių. Kai kurie jo leidiniai buvo uždrausti ar konfiskuoti dėl tuometės valdžios kritikos ar kitų priežasčių.
Be knygininko, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklos, L. Jakavičius Šiauliuose užsiėmė visuomenine ir kultūrine veikla. 1919 m. jis kartu su šeimos nariais surengė Šiauliuose pirmąjį koncertą. 1920-1925 metais kartu su Šiaulių miesto darbininkų profesinės sąjungos artistų-mėgėjų trupe statė lietuviškus spektaklius. Nuo 1926 m. nemokamai režisavo, vaidino Šaulių sąjungos VII rinktinės, kitų įstaigų ir organizacijų artistų-mėgėjų kuopelių pastatymuose, Šiaulių policijos šventėje, Šiaulių komendatūros iškilmėse, 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko šventėje, Valstybės spaustuvės sukaktuvėse ir kt. 1924 m. L. Jakavičius kartu su dr. J. Šliūpu, knygininku J. Orintu ir kitais visuomenės veikėjais Šiauliuose įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas. L. Jakavičius Šiauliuose  atkūrė ir scenos mėgėjų draugiją „Žaislas“. 1928 m. lapkričio 3 d. L. Jakavičius Šiauliuose, Liaudies namuose, vaidino jubiliejiniame spektaklyje „Krivių Krivaitis“, skirtame jo 30 metų (1898-1928)  scenos darbuotės sukaktuvių minėjimui. 
L. Jakavičius senatvėje, pasitraukęs iš aktyvios sceninės, knygininko ir leidybos veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909-2008). 1939 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1940 m. L. Jakavičius su šeima persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius.

L. Jakavičiaus-Lietuvanio knyga „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų...“

L. Jakavičius nuo 1900 m. iki senatvės rašė daugiausia satyrinius prozos ir poezijos kūrinius, kūrė komedijas ir kupletus, pritaikė juos scenai. Pasirašinėjo slapyvardžiais: Lietuvanis, L. Būblelis, L. B-lis-Skurdžius ir kt. Dalį kūrinių publikavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Naujienose“. Taip pat parašė ir išleido atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti” (1939 m.). Prisiminimų rankraštis sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir 1948 m. birželio mėn. sudegintas kartu su visu kitu F. Mažvydo „Žiedo“ knygyno turtu Šiauliuose.

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)
Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius prieš 80 metų, 1937 m. sausio 5 d., Šiauliuose baigė rašyti atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų. Šiuos gausiai iliustruotus atsiminimus L. Jakavičius 1939 m. išleido Lietuvanio slapyvardžiu, spaudė „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose (312 p.). Šios knygos spalvoto viršelio kompozicijoje L. Jakavičiaus nuotrauka pavaizduota tarp trispalvės juostų, sutraukytų grandinių ir Vyčio ženklo. Leidinio pirmajame priešlapyje yra užrašas: „Lietuvanis / Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1939. Išleido Liudas Jakavičius, Šiauliai“.
„Išleidžiu šiuos savo atsiminimus su noru ne savo nuopelnus iškelti, o tik nušviesti tuos laikus, kada buvo dirbama tėvynės labui, - rašė L. Jakavičius-Lietuvanis „Žodyje skaitytojui“ (3-4 p.). – Mano vienintelis noras, kad bent kiek jūs pasimokytumėte ir iš mūsų darbų, tėvynės meilės ir noro jai dirbti taip pat, kaip mes kadaise dirbome, nebodami savo asmeniškos naudos nei gerovės“.
Knygoje spausdinami L. Jakavičiaus atsiminimai susideda iš keturių dalių: 1. „Knygnešystė ir kova dėl lietuvių spaudos“ 2. „Lietuvybės žadinimas ir kėlimas“ 3. „Lietuvių spaudos ugdymas ir gynimas“ 4. „Autoriaus nusiskundimai ir padėkos“. Knygoje L. Jakavičius rašo, kad caro priespaudos laikais savo spaudos ir tėvynės meilę jam įkvėpė motinėlė, kuri Akmenės miestelyje buvo „daraktorka“. Ji slapstė, mokė jį ir daugelį kitų svetimų vaikų iš lietuviškų elementorių. 1888 m. jis susipažino su knygnešiu B. Šiušiu, tuomet gyvenusiu Akmenės miestelyje, ir iš jo pradėjo slapta, net pagal užsakymą gauti visokių lietuviškų knygelių ir laikraščių. Vieną kartą B. Šiušio namuose žandarai darė kratą ir rado daug lietuviškų maldaknygių, elementorių, kalendorių. Už tai B. Šiušis buvo areštuotas ir uždarytas į Šiaulių kalėjimą, o vėliau ištremtas į Rygą. 1890 m. L. Jakavičius, dirbdamas Papilėje pas pristavą raštininko padėjėju, toliau skaitė ir platino uždraustas lietuviškas knygas ir spaudą. Susipažinęs su knygnešiu Glodeniu gaudavo iš jo Tilžėje leidžiamų „Ūkiškų kalendorių“ ir dainų knygelių, kurias platino jaunimui. Žandarai, sužinoję apie L. Jakavičiaus knygų platinimą, darė kratą, bet nieko nerado. Vis dėlto pristavas atleido L. Jakavičių iš darbo. Savo atsiminimų knygoje L. Jakavičius pateikia 14-os rusų žandarų nuotrauką, pavadintą „Šiaulių rajono žandarų valdyba“ (p. 14) su savo prierašu: „Gali sau Gerb. skaitytojas įsivaizduoti, koks tuomet buvo smarkus lietuviškų knygų ir laikraščių persekiojimas, kad vien tik Šiaulių rajone toks didelis rusų žandarų skaičius buvo laikomas lietuviškas knygas ir lietuvybės platintojus gaudyti.“
1891 m. L. Jakavičius atvyko į Rygą ir nuo 1892 m. dirbo Rygos uosto valdybos jaunesniuoju raštininku. Pradėjo bendradarbiauti Tilžėje leidžiamuose laikraščiuose: „Ūkininke“, „Varpe“ ir „Naujienose“. Rašinėdamas į laikraščius žinutes iš pradžių pasirašydavo slapyvardžiu „Lietuvos jaunikaitis“, vėliau pasirinko slapyvardį „Lietuvanis“.  L. Jakavičius Rygoje vieną sekmadienį sutiko seną pažįstamą knygnešį B. Šiušį. Pastarasis pasistatęs prie bažnyčios didžiausią stalą, apkrovęs jį lietuviškomis knygomis, viešai jas pardavinėjo. Nustebusiam L. Jakavičiui B. Šiušis paaiškino, kad Rygoje nei leidžiama, nei draudžiama lietuviškas knygas pardavinėti. Kadangi Rygoje policininkai daugiausia yra tik vokiečiai, neturintys supratimo apie lietuviškas knygas ir jų draudimą, tad jas laiko „polskimi knygami“. Todėl čia esą galima lietuviškas knygas drąsiai pardavinėti ir skaityti. Tiesa, vėliau ši padėtis pasikeitė ir vietos valdžia pradėjo persekioti lietuviškos spaudos platintojus. Tuo metu Rygoje buvo susikūrusi nemaža lietuviškų raštų platinimo kuopelė, kurioje buvo J. Burneika, J. Mozeliauskis, J. Skiparis, K. Pukštys, P. Janulevičius, J. Grigaliūnas, J. Petrulis, A. Praškevičius-Mickevičius, D. Miklius, T. Virkšas, P. Žaldokas, J. Zabūras ir kt. L. Jakavičius žandarų vėl įtartas, kad slapta platina draudžiamas „žmudskų“ knygas, 1894 m. buvo atleistas iš Rygos uosto valdybos vyresniojo raštininko pareigų. 1895 m. L. Jakavičius tarnavo Rygos VI nuovados Taikos teisme raštvedžiu ir toliau platino draudžiamas lietuviškas knygas. Kartą žandarai, atlikdami kratą jo darbo vietoje, rado lietuvišką laikraštį „Varpas“. Už tai L. Jakavičius buvo areštuotas ir uždarytas į Rygos Citadelės kalėjimą. Po kurio laiko, neįrodžius kaltės, L. Jakavičius iš kalėjimo buvo išleistas ir toliau platino lietuvišką spaudą. Jam tuo metu padėjo jo sužadėtinė Honorata Grymalauskaitė, 1896 m. tapusi jo žmona. Dar ne kartą žandarai, ieškodami draudžiamos lietuviškos spaudos, krėtė L. Jakavičiaus namus ir darbo kabinetą. Jis buvo vėl sulaikytas, tardomas Rygos žandarmerijoje. 1901 m. L. Jakavičius tapo lietuvių slaptosios draugijos „Šviesa“ knygininku. Gavęs iš Tilžės lietuviškos spaudos, ją dalijo „Šviesos“ draugijos nariams, kurios nariais buvo B. Prapuolenis, V. Nagevičius, Č. Petraškevičius, K. Bielinis, J. Lapinskas, P. Janulevičius, A. Mačius, J. Mazeliauskas, Rygos gimnazijos mokytojas M. Šikšnys – Šiaulėniškių senelis, T. Virkštas, J. Zabūras ir kt. 1902 m. L. Jakavičius lietuvių spaudos reikalais buvo slapta nuvykęs į Tilžę. Čia jis dvi savaites gyveno pas leidėją J. Šenkę, susitiko su Morta Zauniūte, susipažino su Vydūnu, knygnešiu A. Mockaičiu, Bitėnuose aplankė  lietuvių spaudos gaivintoją M. Jankų.
Baigiamajame atsiminimų knygos žodyje L. Jakavičius rašo: „Kadangi jau 50 metų su lietuvių liaudimi išvien dirbu, kaip antai nuo 1888 metų slaptai gabendamas iš Tilžės draudžiamuosius lietuviškus raštus, o nuo 1904 m. iki šiai dienai viešai leisdamas ir platindamas lietuviškas knygas ir laikraščius, ir visuomet turėdavau didelį visuomenėje pasisekimą, tikiu, kad ta pati visuomenė neapleis ir senatvėje savo už spaudą ir lietuvybę kovotojo - Lietuvanio: teiksis, kiek galima, kas žodžiu, kas raštu, visur užtarti ir paremti tą spausdinto žodžio skleidėją.“
Archyvinis L. Jakavičiaus knygos „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1938“ egzempliorius saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šios knygos egzempliorius pažymėtas J. Remeikos knygos įrašu. Skaitmeninę jo kopiją galima paskaityti virtualaus elektroninio paveldo sistemoje (epaveldas.lt).
Šiaulių „Aušros“ muziejaus biblioteka taip pat turi šią įdomią su lietuviškos spaudos draudimo istorija susijusią L. Jakavičiaus-Lietuvanio knygą „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimui 1918-1938“ (ŠAM b-ka, Nr. 6156). Minėtos knygos egzemplioriaus priešlapyje yra įdomus atsiminimų autoriaus dedikacinis įrašas: „Gerb. Apskrities viršininkui uoliam šauliui A. Staškevičiui aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą, šaulys rėmėjas L. Jakavičius Lietuvanis. Šiauliai 5/VIII. 39 m.“. Šios knygos antrajame priešlapyje yra apskritas knygos antspaudas-užrašas – „P. Gasiūno lietuvių spaudos kolekcija“. Manoma, kad ši knyga pateko į „Aušros“ muziejų iš spaudos kolekcininko P. Gasiūno rinkinio.   
1940 m. L. Jakavičius savo išleistos knygos „Atsiminimai iš lietuvių draudimo laikų“ 500 egz. per III pėstininkų diviziją dovanojo Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriui. Dovanotos knygos buvo paskirstytos visos kariuomenės bibliotekoms. Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas J. Šarauskas 1940 m. knygos autoriui ir leidėjui L. Jakavičiui skyriaus vardu pareiškė padėką.
1997 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvui buvo perduotos spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, mėgėjų teatro organizatoriaus, režisieriaus ir aktoriaus, žurnalisto, knygnešio L. Jakavičiaus ir jo žento žurnalisto, dramaturgo, teatrologo Jurgio Arno Šaltenio (1911-1959) ir jų šeimos narių kūrybos dokumentai, nuotraukos, laiškai, biografiniai ir kiti dokumentai (F. 630. Jakavičių ir Šaltenių šeimos).
2015 m. birželio mėn. Šiaulių spaudoje (Kavaliauskaitė Ž. Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio knyga grįžo pas proanūkį“. „Šiaulių kraštas“, 2015-06-16) rašoma, kad šiaulietė J. Raugalienė išsaugojo savo tėvų Julijonos ir Bronislovo Korsako bibliotekoje buvusią knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga parašytą knygą „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“ su autoriaus autografu „Gerb. advokatui A. Švarcui – aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą L. Jakavičius-Lietuvanis, Šiauliai, 1/V39“. Įdomu, kad Abraomas Švarcas nuo 1933 m. gruodžio iki 1940 m. užsiėmė advokato praktika Šiauliuose, Bažnyčios g. 35 (dabar S. Dariaus ir Girėno g. 35). 1938 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu.
J. Raugalienė šią knygą 2015 m. birželio mėn. perdavė L. Jakavičiaus proanūkiui Liudvikui Jakavičiui-Grimalauskui. Taip ši knyga po daugelio metų pateko į jos autoriaus artimųjų rankas. Iš tikrųjų knygos turi savo likimus.

Siūlau iškilaus spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, knygininko, teatro režisieriaus, aktoriaus, žurnalisto ir knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio atminimą deramai įamžinti, jo vardu pavadinti gatvę, atidengti jam skirtą atminimo lentą Tilžės gatvėje, Šiauliuose.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

2017 m. kovo 1 d., trečiadienis

EKSLIBRISAS POETEI JADVYGAI GABRIŪNAITEI

2017 metų kovo 3 d. Kupiškyje vyko Lietuvių kalbos dienoms skirta konferencija „Tai nuo Jūsų čia taip šviesu, nuo žodžio kitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu...“ (J. Marcinkevičius).

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą „Poetės Jadvygos Gabriūnaitės pėdsakai Šiauliuose“ skaitė Šiaulių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos mokytoja Branguolė Šimkūnienė.

Pranešimo metu buvo perskaityti dailininkės Lolitos Brazos prisiminimai apie poetę, pristatytas jai prieš 30 metų sukurtas ekslibrisas, kuris padovanotas Kupiškio muziejui. Poetė apie šio ekslibriso egzistavimą nežinojo. Ekslibrisas saugomas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. 

Lolita Putramentienė–Braza, 1987 m.
Pranešimo tekstas:
„Jei tai būtų laiškas, kreipčiausi į poetę pačiais gražiausiais žodžiais:
Garbioji Jadvyga, susitikome prieš trisdešimt metų. Tau tuomet buvo tiek, kiek man dabar. Po kelerių metų Tu išėjai. Negaliu patikėti, kokia buvai jauna. Kiek liko dar nesukurtų eilių… Susitinkam vėlei. Tik Tu pleveni angelo lengvumo sparnais, o aš, dabar atėjusi į Tavo amžių, spaudžiu saujoje brangius prisiminimų trupinius apie Tave, kurie man dabar brangūs, nes jų mažai. Jie sodrūs. Įspūdingi. Įkvėpti. Įsimintini. Amžini. Jie realūs, nes mano archyvuose guli miniatiūrinės grafikos kūrinėlis – Tau dedikuotas ekslibrisas. Taip Tavęs ir nepasiekęs...

1987-aisiais lankiausi ŠPI Filosofijos katedroje. Tuomet susitikau laborantę Jadvygą Gabriūnaitę. Visai nepamenu, apie ką kalbėjomės. Atsimenu tik emocinę pokalbio nuotaiką. Dialogas mezgėsi lėtai, be įtampos, kažkokiu paslaptingu tonu. Jadvygos mąslus žvilgsnis mane kiaurai tyrinėjo ir mažumėlę jinai man apie save papasakojo – rišliai, gražiai, su poetiniais palyginimais. Juk buvo sovietmetis… Taip susitikome dar trejetą kartų, gal daugiau. Susitikimai man labai įstrigo. Mane žavėjo jos solidi laikysena, juodi tvarkingai susukti į kuodą plaukai, tamsus ilgas drabužis jai suteikė paslapties ir solidumo. Aš kaskart nutildavau, kai ji taip išmintingai imdavo kalbėti ir klausiausi net nežinodama, kad ji visai ne filosofė, o poetė. Mane tai įkvėpė. Tuo metu buvau pradedanti ekslibrisų kūrėja. „Gaudžiau“ žmones, kam galėčiau sukurti knygos ženklą. Įkvėpta pažinties ir trumpos draugystės nutariau įamžinti poetę ir atsakingai, su meile kūriau jai ekslibrisą. Šiandien jį laikydama savo rankose, atsimenu vidinius impulsus, emocinį foną, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas. 
Šis gražus datos ir atminimo pagerbimas palietė ir mane. Mielai leidžiu liestis prie brangių minties ir vaizdo trupinių, poetės knygos ženklo. Matykite Jūs gerbiamos Jadvygos Gabriūnaitės akimis.
Tegul tai bus pirma ir paskutinė mano gėlių puokštė poetei, tokia tvirta kaip įvykęs istorijos faktas ir tokia trapi kaip rasos lašelis mano grafiškoje raižyboje.
Ačiū, Jadvyga, Tau už išmoktą ekslibriso pamoką. Pagarbiai Lolita Braza, 1987–2017.“


Astos Kaktytė info.  

2017 m. sausio 9 d., pirmadienis

NUTRŪKO DIDŽIOJO KELIAUTOJO ŽEMIŠKA KELIONĖ... PAULIAUS NORMANTO ATMINIMUI

Suplyšo mano padai,
Basomis einant per Žemę
Namų nematyti.

P. Normantas

Indrės Tamašauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.
Iš Šiaulių krašto kilęs žemaitis  Paulius  Normantas (1948-2017)  daugiau  kaip prieš  40  metų  pasirinko keliautojo orientalisto ir fotografo gyvenimą.  Jis aplankė  per  70  valstybių  ir  tautų, pasaulį  ir  save  atrado  Himalajuose, Tibete, Nepale, Birmoje, Kambodžoje, Tailande, Indijoje ir kitose šalyse. P. Normantas  fotografavo  tibetiečius,  nykstančias Sibiro, Himalajų, finougrų  tauteles, žmones, jų  buitį, kultūros  ir  istorijos  paminklus, šventyklas, vienuolynus, apeigas  ir  šventes. Jis išleido 11 fotografijų albumų, taip pat knygų, kalendorių, plakatų ir katalogų, parašė eilėraščių ir haiku. Savo ekspedicijas ir keliones užfiksavo dienoraščiuose. Per savo daugiau kaip 35 fotografavimo metus padarė apie 100 tūkst. nuotraukų, iš jų apie 1,5 tūkst. sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodė parodose, surengė daugiau kaip 200 fotografijos parodų, kurių geografija – 18 valstybių.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos
Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.
Lietuvos ir Vengrijos  pilietis P. Normantas save laikė ne tiek šių šalių piliečiu, kiek žemaičiu. Ir tuo didžiavosi.  Nuo 1983 m. P. Normantas buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. – Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir  Tarptautinės  žurnalistų  sąjungos  narys. P. Normantas už savo kūrybą, tyrinėjimus ir pasiekimus buvo  apdovanotas Vengrijos vyriausybės ir šios šalies kūrybinių organizacijų premijomis ir prizais, Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), Lietuvos Respublikos DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999 m.), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu ir LATGA-A Aukso žvaigžde (2008 m.).

  
Kelionė prasidėjo Šiauliuose
 
Paulius Normantas pasaulį pirmąkart išvydo Šiauliuose. Tai įvyko 1948 m. birželio 8 dieną po vidurnakčio, griaudžiant perkūnijai ir labai smarkiai žaibuojant. Čia iš nedidelio Žemaitijos miestelio Papilės atvažiavo gimdyti jo mama. Po gimdymo mama grįžo su naujagimiu į namus Papilėje, kur tuo metu gyveno Normantų šeima. Tai buvo pirmoji Pauliaus kelionė, kuri tęsėsi iki paskutinio atodūsio. Tėvai vaikui išrinko Pauliaus vardą. Gal šio vardo parinkimas vėliau lėmė ir jo pašaukimą - kaip ir Šv. Paulius jis tapo keliautoju, piligrimu.
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleivės 
Ugnės Steponavičiūtės ekslibrisas, 2017. 

P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių Papilės link patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savito etnokultūrinio krašto, poveikį. „Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pats. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai.“ Jį galingai veikė gimtinės laukas arba, kitaip sakant, žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičių, dzūkų ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigauna. „Kelionėje namus aš pasiimu su savim, - pasakojo P. Normantas. – Lietuvą kaip energetinį simbolį man visuomet kuprinėj atstoja ir teikia stiprią energetinę pagalbą mūsų trispalvė.“ Ir dar jis sakė: „Per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai padėdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tie bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas.“

P. Normantas visada  su  nostalgija  prisimindavo  Viekšnius.  Į  juos atsikėlė  iš Joniškio 1959  m. Su  tėvais  ir  broliu Gintaru apsigyveno  profesorių  Biržiškų  namuose. Tie  namai buvo  prie pat  bažnyčios. Juos  tuomet namą supo nuostabus  sodas  su  egzotiškais  rytietiškais  augalais. Namų valdą puošė  gražūs  kalinėto  metalo  vartai,  kiemo  gilumoje  stovėjo  suręsta  lietuviška senovinė  pirtis.  Čia pat,  už  kelių  metrų  nuo  namo, šalia bažnyčios, stovėjo  paminklas Vytautui Didžiajam - vienas  didžiausių  paminklų, išlikusių  Lietuvoje  nuo  tarpukario. Prie šio paminklo aikštelėje Paulius žaisdavo su draugais, svajodavo apie tolimus kraštus ir keliones į juos. Jausdamas  Biržiškų  paliktos  dvasios  alsavimą, retkarčiais  slapta  užsukdamas  į  bažnytėlę, skaitydamas  nuotykių  ir  kelionių  knygas, Paulius tikriausiai jau vaikystėje  patyrė nematomus spindulius, nušvietusius jam kelią į tolimą  Rytų  pasaulį. Jam nuo jaunumės įsiminė gimtinės gamta, tradicijos, papročiai, jis pamėgo lietuvių kalbą. P. Normantas yra sakęs: „lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau ją kaip šventą maistą.“ Tėviškės  aplinka  ir  energija  teigiamai  paveikė jauną  jautrų  žmogų ir nuo mažens skaidrino  ir  formavo jo dvasią  ir pasaulėžiūrą.

1965 m. P. Normantas baigė Viekšnių  vidurinę  mokyklą, kurioje mokėsi skulptorius  Br. Pundzius, režisierius  J. Miltinis ir rašytojas J. Erlickas. Paskui P. Normantas mokslus tęsė Kaune, kur  keletą  metų  mokėsi  Politechnikos  instituto  Mechanikos  fakultete. 1971 m.  trečiame kurse perėjo į Vilniaus  universiteto  Prekybos  ekonomikos  fakultetą, kurį  baigė  1974-aisiais. Pagal  paskyrimą  apie  metus  P. Normantas dirbo  Kėdainiuose, vėliau  išvyko  į  Abchaziją. Prasidėjo jo kelionės  po  tuometę  Sovietų  Sąjungą, vėliau ir po kitas šalis.

Nuo Kryžių kalno iki Tibeto

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.
Savo viename interviu P. Normantas yra sakęs:  „Mano  gyvenimas  -  viena  ilga  kelionė. Kaip  visų. Tik  truputį kitokia.“ P. Normantas į  pirmą didelę kelionę išvyko  1975 m.  rudenį, o  į  Lietuvą  grįžo  1980 m. Pradėjo  nuo  Abchazijos, o  baigė Kurilų  salomis. Nuo to laiko amžinai buvo kelyje, visuose namuose – tik pakeleivis.  Pradžioje  dirbo  įvairius  darbus: ir  žvejo, ir  kroviko, ir  inžinieriaus, ir  medžio drožėjo.  O grįžęs  į Lietuvą  tapo  fotografu. Apsigyveno  Nidoje,  išmoko  fotografo amato, surengė parodą, po  metų  tapo  Fotomenininkų  sąjungos  nariu. Paskui  prasidėjo  kelionės  į  Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją ir kitas šalis.

P. Normantas ir Rytai – neatsiejami. Daugiau kaip dvidešimt šešerius metus truko jo kelionės po Rytus.  „Rytai man – amžinas pažinimo medis ar šaltinis, iš kurio vis norisi gerti, - sakė jis. – Kad galėčiau semti, turiu daug duoti.“ Per savo gyvenimą P. Normantas surengė 22 ekspedicijas į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano karalystę, Kampučiją, Laosą, Pakistaną, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą, aplankė visas ugrofinų tauteles. Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta, žmonės tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi. Jis prisipažino: „Viešpats leido, kad pamatyčiau per daug...“ P. Normantas  pasakojo, kad  kai  pirmą  kartą  1989 m.  atsidūrė  Tibete, perėjo  prie  budistinės  tematikos, kuri  jam  buvo  aktuali  iki gyvenimo pabaigos. Vienoje iš savo dovanotų knygų 2015 m. gruodžio 19 d. P. Normantas-Lai Vėjus užrašė: „Šviesa ateina iš Rytų, linkiu daug kartų gyvenime prie jos prisiliesti ir atsigerti...“

Ypatingą  poveikį  P. Normantas jautė Kryžių kalne. Dar  sovietmečiu jis  keletą  metų  fotografavo  šioje  šventoje  vietoje  ir  pajuto  šio  kalno galią.  „Vieną  sunkią  1989  metų  kelionės  po  Tibetą  akimirką  pasižadėjau  Kryžių  kalne  pastatyti  kryžių, -  pasakojo P. Normantas. - Šiai  kelionei  atminti  1991  metais  pastačiau  ąžuolinį  kryžių, ant  kurio  užrašas „Dievas  yra  vienas“. Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijos ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto.“

P. Normanto 1984-1988 metų fotografijų cikle „Kryžių kalnas“ atskleistas Šventkalnio dramatizmas ir šventumas. Šiame cikle pastebimas rytietiškas žvilgsnis į vakarietiškus tikėjimo ženklus, bylojimas, kad Kryžių kalnas priklauso visiems. „Nuvykę už Šiaulių į Kryžių kalną, štai ką pamatysite. Ateina čion žmonės su labai dideliais kryžiais širdyse ir ant pečių išsakyti savo skausmo, savo sielvarto. Iš tolimiausių kampelių ateina. Kokia nuostabi šventovė tas mūsų Šiaulių Kryžių kalnas! Sakoma, kad pasaulyje vienintelė tokia vieta ir yra, kurioje mūsų tautiečiai turi kur savo skausmą palikti“, – rašė didis keliautojas.

P. Normantas paskutinį kartą su savo personaline fotografijų paroda gimtinėje lankėsi 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Akmenės krašto muziejuje veikė jo fotografijų paroda iš ciklo „Kryžių kalnas“. Dalis jo nuotraukų buvo parodyta Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje „Expo“, kuri 2012 metais vyko Pietų Korėjoje. Šios Kryžių kalno nuotraukos stulbino ne tik dėl savo meniškumo, bet ir dėl to, kad buvo padarytos sovietmečiu 1984-1988 metais.

Žemaičiai gieda „kalnus“

P. Normantas fotoaparatą paėmė į rankas 1979 metais. Rimtai fotografija susidomėjo 1980 m. Nidoje. Paskatintas garsaus lietuvių fotografo Vitalijaus Butyrino, 1981 m. surengė pirmąją parodą. Nuo tada į praslenkantį laiką ir žmones žvelgia pro kameros objektyvą. Dėmesį visuomet skiria turiniui, o be plastinės kalbos visai neįsivaizduoja fotografijos. Jo fotografijoje susipina Žemaitijos ir Rytų kultūros.

Kalbėdamas apie savo kelią į fotografiją Paulius prisiminė: „Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais).“ Žemaitiją P. Normantas idealizavo, jam ji buvo šventumu dvelkiantis kraštas. Čia, pasak jo, kažkaip keistai senovinis pagoniškas tikėjimas susipynęs su krikščionybe. Žemaičiai mažai kalba apie tikėjimą, jie tiesiog tiki.

Paulius Normantas Papilėje.
P. Normantui jo 1984-1988 metų fotografijų serija „Žemaičių laidotuvės“ buvo labai svarbi. Šiame cikle užfiksuoti jo apylinkių žmonės, jų šimtamečių papročių atspindžiai, Žemaitijos vaizdai, Papilės ir Viekšnių kapinės, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Tai tarsi amžinos gyvybės aidas. Visa tai ypač padėjo atskleisti ir  P. Normanto užrašai po nuotraukomis – poetiški, labai jautrūs ir atviri: „Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse. Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau; Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. Nesusipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė; Žvarbią žiemos popietę žemaičiai lydėjo mirusįjį į Papilės kapines. Buvau atėjęs aplankyti tėvo, senelių, prosenelių ir Simono Daukanto.“ Didelės dvasinės egzistencinės įtampos persmelkti ir kiti šio fotografijų ciklo „Žemaičių laidotuvės“ komentarai: „Negalėjau palydėti senelių iš motinos pusės, nes buvau tolimoj ir ilgoj kelionėj. Šis paminklas pastatytas Viekšniuose kitiems žemaičiams.“ Po kapinėse giedančių penkių vyrų nuotrauka yra toks užrašas: „Viekšnių miestelio kapinėse, laidojant mirusįjį, giedojo vyrai. Ką tik su sūnumi Pranuku buvau grįžęs iš antrosios tėvynės Vengrijos. Šie vyrai gieda Žemaitijoje paplitusius „kalnus“ ir perteikia tarp kryžių susibūrusių žemaičių nepalaužiamą kalnietišką dvasią.“

Viename interviu P. Normantas prisipažino, kad jis niekur nebėga nuo savo gimtųjų vietų. „Aš visą laiką čia, - sakė jis. – Kai man gresia žūtis kalnuose ar džiunglėse, prieš akis tuoj iškyla Papilės bažnyčios bokštai. Tas reginys suteikia jėgų išlikti ir grįžti į namus.“

Samantos Kačinskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.
Violetos Česnauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.
 Širdimi ir mintimis išgyventa kūryba

 P. Normantas save laikė keliaujančiu fotografu. Jam rūpėjo, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, jo likimas. Jis siekė išsaugoti pusiausvyrą tarp nespalvotos ir spalvotos fotografijos. Savo fotografijose jis siekė suderinti du dalykus – meniškumą ir dokumentiškumą, etnografiją. Tai sąžininga, širdimi išgyventa fotografija. P. Normantas fiksavo nykstančias tauteles, paprastų žmonių gyvenimą, jų skausmus, vargus ir nesėkmes. Ji domino gamta, peizažai, kraštovaizdis, architektūra, buities detalės. Jo fotografijose ryški vidinė žmonių šviesa, lengvai pastebimi lemties ženklų pėdsakai. Žmonės jam pozavo be baimės, nesidrovėdami saulės ir vėjų nugairintų veidų. P. Normanto fotoportretai atrodo apgaubti dvasinės auros ir rimties nuotaikos.  

P. Normanto kūryba pasižymi fotografijų ir tekstų darna. Toks būdas pasirinktas ir kaip savęs išreiškimo, ir kalbėjimo su kitais žmonėmis būdas. Ypatingo autentiškumo rytietiškiems Himalajų ir Tibeto ciklams suteikia fotolakštus papildančios sodrios mintys, eilės, filosofiniai samprotavimai, akimirkos įspūdžiai, iškalbingi nuotraukų pavadinimai. P. Normantas ne kartą lankėsi Šiauliuose. Buvo surengtos jo fotografijų parodos, nuotraukų albumų ir knygų pristatymai Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ir Šiaulių dailės galerijoje. Susitikimai su P. Normantu ir jo fotografijų parodos Šiauliuose buvo surengtos 1995, 1997, 2000, 2001, 2002, 2005 metais.

1990 m. Vengrijoje anglų kalba buvo išleistas pirmasis P. Normanto fotografijų albumas „Išdžiūstantys šaltiniai“ („Vanishing Sources“), vaizduojantis įvairių finougrų tautų gyvenimą. 1994 m. Suomijoje anglų kalba išėjo antrasis P. Normanto fotografijų albumas „Nenugalėti Amdo tibetiečiai“ („The invincible Amdo Tibetans“), kuriam pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis vadovas – XIV Dalai Lama. 1999 m. „Vagos“ leidykla išleido pirmąją P. Normanto knygą lietuvių kalba „Budos vaikai: tibetiečiai, ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai.“ Joje pristatomos keturios Himalajų tautos ir tautelės. 2001 m. Vengrijoje išleista knyga, skirta garsiam vengrų keliautojui ir tibetologui Šandorui Kiorošui Čomai atminti – tai „Sandoro Korosi Csomos tikruoju ir sapnų keliu“. 2002 m. R. Paknio leidykla Vilniuje išleido fotografijų albumą „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. 2004 m. leidykla Vengrijoje „Pytheas & St. Paulius“ išleido P. Normanto fotografijų albumą „Karai ir taika“ („Wars and peace“). 2006 m. Vilniaus „Petro ofseto“ leidykla-spaustuvė išleido P. Normanto fotografijų, haiku ir eilių knygą „Baltas“. 2006 m. Vengrijoje, Budapešte išleista P. Normanto fotografijų knyga „Fourteen Brothers“ („Keturiolika brolių“), o Vilniuje išėjo jo albumas „Žmonės ir šventyklos“ („People and Temples“). 2008 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido P. Normanto knygą  ir kt. „Butanas – Drakono ir maldų karalystė“.

P. Normantas neįsivaizdavo savęs be Rytų, Tibeto, Himalajų, nes jo namai buvo visas pasaulis, Žemė. „Gimiau Žemaitijoje, gyvenu Himalajuose. Namai man yra visur, kur galiu iškelti Trispalvę, kur galiu neteršti Lietuvos vardo… Mano namai visuomet yra su manimi. Esu  Žemės keleivis, – sakė  Paulius. – Ir dar žmogus.“ Toks jis buvo iš tikrųjų – žemaitis, keliaujantis tarp Vakarų ir Rytų. Viename savo interviu Paulius Normantas yra sakęs, kad pajutęs, jog gyvenimas, ar tiksliau, misija, artėja prie pabaigos, kaip senas baltas skubės sugrįžti prie Papilės piliakalnio (Akmenės r.), kur palaidoti jo tėvai, seneliai ir proseniai.

Paulius Normantas po sunkios ligos mirė 2017 m. sausio 7-osios naktį Vengrijoje. Didis keliautojas orientalistas, fotografas, gyvenimo filosofas ir žemaitis baigė savo žemiškąją kelionę. Tebūnie jam lengva žemelė.

Jonas NEKRAŠIUS


* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.