Rodomi pranešimai su žymėmis Privačios kolekcijos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Privačios kolekcijos. Rodyti visus pranešimus

2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienis

ŠIAULIUOSE LANKĖSI EKSLIBRISŲ KOLEKCININKAS IŠ SANKT PETERBURGO

Iš kairės: GBEF pirmininkas J. Nekrašius, kolekcininkas S. Gasiūnas
 dailininkė L. Braza, bibliotekininkė A. Kaktytė
Rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje lankėsi ekslibrisų kolekcininkas Stanislovas Gasiūnas iš Sankt Peterburgo. Kolekcininkas domėjosi bibliotekoje eksponuojamomis žymių lietuvių grafikų A. Čepausko ir V. Janulio ekslibrisų parodomis, bibliotekoje įkurtu Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondu. Svečią priėmė GBEF nariai: bibliotekininkė Asta Kaktytė, Ekslibrisų fondo pirmininkas Jonas Nekrašius ir dailininkė Lolita Braza. Apsikeitėme dovanomis. S. Gasiūnas GBEF dovanojo leidinių ir 18 ekslibrisų.


Stanislovas Gasiūnas gimė 1943 m. Panevėžyje. Po karo šeima buvo priversta išvykti iš Lietuvos. Trylikametis S. Gasiūnas apsigyveno su tėvais Rusijos tolimuosiuose rytuose, prie Ochotsko jūros Nagajevo įlankos, Magadano mieste. Ten baigė geologijos mokslus. Šiuo metu gyvena Sankt Peterburge.
S. Gasiūnas yra sukaupęs apie 4 000 knygų, iš jų 1 200 ekslibrisų tema, apie 21 tūkst. įvairių šalių dailininkų ekslibrisų. Dar lietuvis kolekcionuoja akmenis ir su jais susijusią literatūrą.

A. Kaktytės inf.
Ievos Slonksnytės nuotr.

Iš kairės: bibliotekininkė A. Kaktytė, kolekcininkas S. Gasiūnas, dailininkė L. Braza

2016 m. liepos 3 d., sekmadienis

GERARDO BAGDONAVIČIAUS FOTOPORTRETŲ IR EKSLIBRISŲ PARODA IŠ PROF. V. RIMKAUS KOLEKCIJOS


Fotografijos iš prof. V. Rimkaus archyvo




















      2016 metais minime dailininko GERARDO BAGDONAVIČIAUS 115−ąsias gimimo ir 30−ąsias mirties metines. Šio neeilinio talento lietuvių dailininko ir pedagogo, ekslibriso mokyklos tradicijų pradininko Lietuvoje vardas įrašytas į LR nacionalinių vertybių sąrašą.
      Dailininko G. Bagdonavičius (1901-1986) vardą garsina ir knygos nuosavybės ženklus populiarina 2014 m. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įkurtas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas. 
      Bibliotekos meno ir muzikos skyriuje prie dailininkui G. Bagdonavičiui atminti skirtos ekslibrisų fondo lentos eksponuojami G. BAGDONAVIČIAUS FOTOPORTRETAI IŠ PROF. VYTENIO RIMKAUS KOLEKCIJOS. 

Paroda veiks iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos tinklalapyje virtuali paroda „Gerardas Bagdonavičius - ekslibrisų kūrėjas“


Įžanginis žodis parodai


Prof. Vytenis RIMKUS
  
Gerardas Bagdonavičius - ekslibrisų kūrėjas

      Gerardas Bagdonavičius gimė 1901 m. liepos 25 d. Radviliškyje, geležinkelio tarnautojo šeimoje. 1902 m. šeima persikėlė į Šiaulius. Besimokant Vyrų gimnazijoje, jau pirmoje klasėje pradėjo ryškėti gabumai dailei, juos skatino piešimo mokytojai Aleksandras Syčiugovas, K. Mazinas. Pirmojo pasaulinio karo banga visą šeimą nubloškė į Rusijos gilumą. Teko gyventi Vitebske, Saratove, ten įstojo į komercinę mokyklą, laisvalaikiu lankė akademiko Fiodoro Kornejevo piešimo pamokas.
      Šeima į Lietuvą grįžo 1921 m. Iškilo svarbus klausimas, kuo užsiimti karo nuniokotame krašte, sudegusiuose Šiauliuose, jaunai valstybei reikėjo žmonių, ypač mokytojų. G. Bagdonavičius pradėjo dirbti piešimo mokytoju Šiaulių mokytojų seminarijoje. Šis pasirinkimas buvo lemtingas – visą tolesnį savo gyvenimą jis paskyrė pedagoginei veiklai, kuri ėjo lygiagrečiai su menine kūryba. Į piešimą ir piešimo dėstymo metodiką žiūrėjo labai rimtai, įvairino pamokas, taikė naujas piešimo technikas. Ypač sunkiais Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais, trūkstant piešimo medžiagų ir priemonių, jis skatino moksleivius, o ir pats naudojo įvairias netradicines medžiagas.
      Nuo 1930 m. G. Bagdonavičius dirbo ir Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, kurioje buvo rengiami aukštos kvalifikacijos staliai-medžio apdirbėjai, odininkai-galanterininkai ir kt., joje dėstė piešimą, dailųjį konstravimą, baldų istoriją. Kelerius metus (1933-1938) veikė ir jo privati dailės studija. Daug dirbantis ir talentingas G. Bagdonavičius įsitvirtino tarp pirmųjų lietuvių dailininkų, dėjusių pamatus jaunai nacionalinei dailei, tokioms jos šakoms kaip scenografija, pramoninė grafika, reklama, taikomoji dailė ir, žinoma, ekslibrisas.
      G. Bagdonavičius sukūrė daugiau kaip 100 ekslibrisų. Prie kiekvieno iš jų jis dirbo ilgai, darė daugybę variantų, ieškojo kuo išraiškingesnės detalės, suprantamo simbolio knygos savininko profesijai, interesams atskleisti. Jo ekslibrisas - tai lyg kokia apybraiža, kurią skaitydamas gauni daug ir įdomios informacijos. Tie mažosios grafikos kūriniai yra kompaktiški, gerai ir išradingai sukomponuoti. G. Bagdonavičius tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele 1931 m. už sau sukurtą ekslibrisą buvo apdovanotas garbės raštu. Daugiausia ekslibrisų skirta tarpukario, nepriklausomos Lietuvos kultūros ir politikos veikėjams, jie buvo kuriami ir vėliau. Eilė ekslibrisų buvo spausdinami didesnio ir mažesnio formato, skirtingomis spalvomis. Dailininkas susirašinėjo, keitėsi kūriniais su kitais ekslibriso kūrėjais ne tik gyvenančiais Lietuvoje, bet ir užsienyje ( Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kt.). Ekslibrisų kolekcijas svariai papildo ir pirminiai originalūs jų eskizai, dalis jų taip ir nebuvo išleista, taip pat išleistieji su įvairiais autoriaus papildymais, taip pat laiškai ir šiaip tekstai, liečiantys ekslibrisus.
      Gausias G. Bagdonavičiaus ekslibrisų kolekcijas turi „Aušros*' muziejus ir Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, yra ir privačių rinkinių. Jie vis dar papildomi, tyrinėjami, surandama ir nežinomų kūrinių, šiaip informacijos.
      G. Bagdonavičiaus braižas ir principai susiformavo veikiami įvairių stilių, ypač ryškios XX a. pr. meno tendencijos - secesija, modernas. Ir kartu jis yra savitas, originalus, nepakartojamas. Dailininkas mirė 1986 m. vasario 3 d. Jis įrėžė neišdildomą žymę Šiaulių miesto ir visos Lietuvos kultūros gyvenime.






* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

2016 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

KUBIZMAS VINCO KISARAUSKO EKSLIBRISUOSE

Dailininkas Vincas Kisarauskas savo dirbtuvėse.
J. Nekrašiaus kolekcija. A. Kunčiaus nuotr. 



Dailininko V. Kisarausko
ekslibrisų paroda
iš J. Nekrašiaus kolekcijos
Parodos laikas: 2016.02.04-2016.03.02

KVIEČIAME
 Į MENO IR MUZIKOS SKYRIŲ!
Šiaulių apskrities 
Povilo Višinskio viešąją biblioteką
(Aušros al. 62)

                                                                    





PASAULIO KULTŪROS ŽMOGUS
(Dailininkas Vincas Kisarauskas ir jo kūryba)

Dailininko Vinco Kisarausko gyvenimas, jo kūryba mums artima ir tuo, kad jis kilęs iš Šiaulių krašto, nuo lyriškai ramių Baisogalos lygumų. Šiam kraštui, jo žmonėms dailininkas visados jautė nostalgiją ir prieraišumą. Būtent iš čia, iš vidurio Lietuvos krašto, atsivežtas pojūtis spalvai, formai ir gamtos harmonijai giliausiai prasiskverbė į jo kūrybą – jos meninę koncepciją bei plastinę kalbą.

V. Kisarauskas gimė 1934 m kovo 1 d. Radviliškio rajono Augmėnų kaime. Čia prabėgo jo vaikystė, mokslo metai. Nuo pat mažumės Vincą lydėjo įstabus ir nepakartojamas gamtos vaizdų ir spalvų pasaulis. Rašytojas M. Martinaitis apie V. Kisarauską rašė:
Ne vien kalbą, bet ir vaikystės spalvą žmogus nešiojasi su savimi visą gyvenimą, su ja lygina naujus įspūdžius, juos peršviečia. Juk visi pirmieji ir didieji patyrimai yra spalvoti... O tokioje lygumų prieblandoje, kokia supo Vinco Kisarausko vaikystę, gryna spalva galėjo daryti nepaprastą įspūdį, nes čia ji yra ryški ir veikli. S. Kisarauskienė papasakojo, kaip Vinco motina pykdavo, kad jis gadina spalvas maišydamas, prislopindamas, o tėvas rodydavęs paveiksluose jam patinkančias grynos spalvos dėmes. Manau, kad tos spalvinės kontradikcijos gali būti iš tenai atsivežtos – iš tėvų, ypač iš gimtojo Augmėnų kaimo, kur gamtos „kompozicijos“ tokios griežtos, susidedančios iš plokštumų ir kelių statmenų daiktų jose. Į tas pagrindines spalvas įsimaišė vėlesni laiko ir patirtų išgyvenimų atspalviai, persipynę su dirvožemio pilkumu ir lygumų žaluma, palikę jose kraupius istorijos pėdsaku.

Pirmaisiais pokario metais V. Kisarauskas lankė Baisogalos gimnaziją, užėmusią dalį nacionalizuotų dvarininko Komaro rūmų. Apie paauglystės dienas jis rašė kaip apie „skambančias ir gaudžiančias pavasario srautais, pilnas nuojautų ir laukimo, tolimų, pažadėtų žemių kvapo“. Jie buvo pokario kaimo vaikai: „...vargani, bevaikštą po šešetą ir daugiau kilometrų“ anais sunkiais laikais „tarp šūvių ir kraujo, lavonų ir baimės“. Jis studijavo Telšių taikomosios dailės mokykloje ir  Vilniaus dailės institute, kur įgijo tapytojo specialybę. V. Kisarauskas apie savo kelią į kūrybą, rašė:
Ką svarbiausia prisimenu iš gimnazisto dienų (Baisogalos gimnazijoje baigiau 8 klases) – tai norą kurti. Dar nežinojau, ką reikia daryti, ir piešdavau, ir rašydavau, bet svarbiausias buvo kūrybos noras, kažkoks ypatingas ir keistas, dar neaiškus, nepatirtas, bet viduje jau ramybės neduodantis išsisakymo noras. Ir net ne išsisakymo, o kažko, kas yra, ką reikia padaryti, nors ir nežinai, kas tai, būtinumas.

Dailėtyrininkai V. Kisarauską vadino kultūros žmogumi, pasaulio kultūros piliečiu ir tuo apibrėžė jo asmenybės bei meninio palikimo esmę. 

Ypač daug V. Kisarauskas nuveikė populiarindamas lietuvišką knygos ženklą. Rengė parodas, organizavo konkursus, seminarus, leido knygas. Rašė straipsnius apie meną, rinko medžiagą apie knygos ženklų istoriją Lietuvoje. Parašė ir išleido fundamentalų leidinį „Lietuvos knygos ženklai. 1518-1918“ (1984 m.). Kitas jo sudarytas albumas „Lietuvių ekslibrisas“ (1991 m.) išėjo po dailininko mirties.

V. Kisarauskas ekslibrisais susidomėjo dar jaunystėje. Važinėjo konsultuotis į Kauną pas muziejininką P. Galaunę, gavo daug vertingų patarimų iš kolekcininko ir bibliofilo E. Laucevičiaus, kilusio iš Šiaulių. Susipažino ir bendravo su šiauliečiu dailininku G. Bagdonavičiumi. Jis tada suvokė, kad iš visų menų vien ekslibrisas paprastu pašto voku gali laisvai keliauti į užsienį, pasiekti tolimiausias pasaulio šalis. Tai buvo vienintelė galimybė, gyvenant uždaroje SSSR teritorijoje, dalyvauti ekslibrisų konkursuose ir parodose, bendrauti su pasaulio dailininkais kūrybos plotmėje. Ekslibrisas tapo patikimu langu į platųjį pasaulį, tad ne veltui Kisarauskas taip rūpestingai puoselėjo šį žanrą. Būtent ekslibrisų srityje V. Kisarauskas sulaukė pirmųjų reikšmingų tarptautinių apdovanojimų.Pasak V. Kisarausko, jis kūrė savo gyvenimo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą, kūrybos atspindį ekslibrisuose. Išsiskiria jo kubizmas knygos ženkluose, savitas simbolių ir ženklų pasaulis. Menotyrininko K. Ramono žodžiais tariant V. Kisarausko ekslibrisuose stebina, kaip „mažoje miniatiūroje gali egzistuoti toks monumentalumas, laužytų formų ir linijų kompozicinė įtampa, masės, spalvų ir faktūrų skambumas“.
V. Kisarauskas rašė: Plati kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Knygos ženklai, jų kūrimas, kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš šaltinių, kurio skaidrus ir gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir kažkokį ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis, vertybė, prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame lapelyje, mažoje graviūroje.
Ekslibriso populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jis priklauso visiems, ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis ir darbininkas, tarnautojas, jaunas ir senas, moteris ir vyras.
       
V. Kisarausko ekslibrisai. J. Nekrašiaus kolekcija
      
BUVO MOKYTOJAS, PATARĖJAS, BIČIULIS
(Dailininkas Vincas Kisarauskas ir jo kūryba)

Man teko laimė nuo 1982 iki 1988 metų su Vincu Kisarausku nemažai bendrauti, susitikinėti ir susirašinėti laiškais. Dailininkas nuo pat mūsų pažinties pradžios įtraukė mane į aktyvią ekslibriso populiarinimo Lietuvoje veiklą , savo patarimais ir pagalba padėjo Pakruojyje surengti du ekslibrisų konkursus:  Pakruojo miesto įkūrimo 400-mečiui (1985 m.) bei Pakruojo rajono centrinės bibliotekos įkūrimo 50-mečiui (1986 m.).

Bendradarbiaujant su V. Kisarausku 1987 metais Pakruojyje buvo išleistas leidinys „Ekslibrisai iš įvairių leidinių“. Tai pirmas tokio pobūdžio Lietuvos knygos ženklo kūrėjų ir kolekcininkų žinynas. Be to, padedant V. Kisarauskui, pasirodė ekslibrisų parodų plakatai, lankstinukai, Pakruojyje vykusių knygos ženklo parodų katalogai.

Namuose kabo V. Kisarausko tapytas paveikslas, kurio kitoje pusėje dailininko ranka užrašyta: V. Kisarauskas „Dviese“ arba „Bičiulystė“ (1986 IV al. kart. 49x59). Šį darbą dailininkas nutapė  mano prašymu, ir jis užima garbingiausią vietą mano kolekcijoje. Žiūrėdamas į šį paveikslą, dažnai prisimenu Vincą Kisarauską, mūsų susitikimus, pokalbių metu jo pasakytas mintis ir samprotavimus, patarimus ir pastabas knygos ženklo, mažosios grafikos ir menotyros klausimais. Jis niekados neatsisakė padėti, patarti, noriai dalijosi savo patirtimi, gerai išmanydamas įvairius kultūros ir meno klausimus, negailėdavo padovanoti savo sukurtų ekslibrisų mano kolekcijai.

Pažintis su dailininku Vincu Kisarausku susijusi su Pakruojo knygos bičiulių „Akiračio“ klubo veikla. Vėliau, kai 1984 metais įstojau į Lietuvos ekslibrisininkų klubą, kurio narys buvo ir dailininkas V. Kisarauskas, ši pažintis tęsėsi susitikdavome šio klubo renginiuose. Tuomet dirbau Pakruojyje, bet, kai su su reikalais būdavau Vilniuje, apsilankydavau V. Kisarausko studijoje. Jis rodydavo savo sukurtus  darbus: ekslibrisus, tapybą, grafiką, piešinius, kurių nebuvo galima pamatyti parodose, nes jie tuometinės valdžios buvo uždrausti. V. Kisarauskas mokė pažinti knygos meną, ekslibrisą. Čia pas jį studijoje laisvai liejosi mintys, necenzūruoti pasisakymai prieš tuometinę valdžią, nomenklatūrą, kalbėtąsi apie kultūros ir meno problemas. Dailininko V. Kisarausko studijoje galėjai nebijodamas laisvai  reikšti mintis apie sovietinio gyvenimo gniaužtus, kūrybos bei demokratijos lūkesčius. Žinoma, kalba sukdavosi ir apie ekslibrisus. Jutau tvirtą Vinco charakterį, paprastumą ir kažkokią iš vidaus sklindančią gaivią jėgą. Tai buvo kuklus ir labai dvasingas žmogus. Jo tiesus ir artimas bendravimas su aplinkiniais rodė vidinę laisvę ir savarankiškumą. Draugai, bendraminčiai, artimieji vadindavo jį Kisa, Kisiuku ar paprasčiausiai Vincu.

Ne kartą su V. Kisarausku susitikdavome parodose ne tik Vilniuje, bet ir Pakruojyje. Vincas man daug davė  kaip žmogus ir menininkas, buvo mokytoju ir pagalbininku, padėjo susidaryti savo požiūrį į istoriją, kultūrą, dailę, ekslibrisą. Buvau tik knygos ženklų kolekcininkas, bibliofilas, o Vinco paskatintas pradėjau rengti Pakruojyje ekslibriso ir dailės parodas, konkursus, susitikimus su dailininkais, rašyti straipsnius į laikraščius ir žurnalus knygotyros, ekslibriso klausimais.

V. Kisarauskas laiškuose noriai dalydavosi savo patirtimi, informacija apie Lietuvos ekslibriso istoriją, dailininkus, atsiųsdavo savo sukurtų knygos ženklų. Jo laiškai – tai mokytojo, patarėjo, menininko mintys apie kūrybą, meną, kultūros istoriją. Šie laiškai, dedikacijos ir autografai turi didelę ir tiriamąją reikšmę, atskleidžia šio neeilinio darbštumo ir kūrybiškumo menininko asmenybę, jo sielą ir lūkesčius.

Viename iš savo laiškų, atsakydamas į kvietimą surengti Pakruojyje ekslibrisų parodą, V. Kisarauskas rašė:
     Mielas Tamsta, labai ačiū už laišką, už gražius pasiūlymus. Gaila, tik laikas, apkrautas darbais, labai greit skuba ir taip vėluotai atsakau Jums, nors senokai ruošiausi parašyti.
     Pasiūlymas geras ir gražus, o kadangi Pakruojyje nesu buvęs – mielai, mielai priimu... (1984-10-18).
    1985 m. rugpjūčio mėnesį, atsiliepdamas į kvietimą atsiųsti ekslibrisus Pakruojo miesto įkūrimo 400-mečiui, V. Kisarauskas apie savo šiam konkursui sukurtus knygos ženklus rašė:
    ...atvažiavau iš kaimo į Vilnių spausdinti ekslibrisų konkursui.<...> Būdamas Juodkrantėje, išraižiau 3, du sausa adata, vieną linograviūra. Vakar spaudžiau, tik žinai, kaip tas nelengva padaryti 5 gerus atspaudus, ypač sausa adata (C4. Pasiųsiu tokius, kokie dabar išėjo, o vėliau dar pabandysiu, žinoma, jeigu spėsiu, nors tikiuosi – kad taip.  Vienas ekslibrisas yra 3 dalių, lyg ir triptikas. Centras ir du tekstiniai šonai, kurie prie to centro gali būti, o spausdinant bibliotekos masinį tiražą – gali ir nebūti. 

Viename iš tų šonų yra išrašyta šis tas apie Pakruojį iš enciklopedijos, kitame toks, jau mano sugalvotas tekstas:
PAKRUOJIS/LYGUMOS VĖJAI/MEDŽIAI,TROBOS IR ŽMONĖS/LIETUVOS DALIS  //PAKRUOJIS / MALŪNAI, DUONOS KVAPAS / JOS SKONIS / LIETUVOS DALIS // PAKRUOJIS / ŠIMTUS ŠTAI KETURIS / ŠVENČIA MIESTAS, ŽMONĖS / KARTU VISA LIETUVA...

Kitame laiške V. Kisarauskas rašo:
Jeigu būtų galima padaryti skulptūros „Ex libris – Pakruojui 400“ geresnę foto, kontrastingesnę, be gėlių, be žmonių – būtų gerai. Aš norėčiau ją bandyti siūlyti Liubline ruošiamos parodos katalogui – prieštituliniam, kaip pirmą pasaulyje ekslibrio skulptūrą. Ar negali padaryti – tai būtų ir Pakruojui pagarba ir išvis įdomu supažindinti lenkų ir kitų šalių publiką. Reiktų daugiau egzempliorių gauti, gal ir į kokius nors ekslibrisų žurnalus pasaulyje būtų galima įdėti”. <...> (1985 10 16).

Savo veikla ir kūryba Vincas Kisarauskas populiarino lietuvišką ekslibrisą Lietuvoje ir visame pasaulyje, atvėrė mums langą į įvairių kraštų knygos ženklų lobyną, vienydamas bendraminčius ir kūrėjus. Viename savo laiške jis rašė:
Plati kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Knygos ženklai, jų kūrimas, kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš šaltinių, kurio skaidrus ir gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir kažkokį ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis, vertybė, prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame lapelyje, mažoje graviūroje.

Ekslibrisų populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jie priklauso visiems, ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis, jaunas ir senas, moteris ir vyras <...> (1986-01-11).

1985 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, studijoje pas dailininką Valerijoną Jucį, V. Kisarauskas, kalbėdamas apie save, laiką, meną, pasakė:
Laikas košiasi per žmogų, menininką, per jo jausmus, pojūčius, jo patirtį, ir mes keičiamės laike. Klaidinga galvoti, kad tik poezijoje ryškiausiai atsiskleidžia ta dvasinė žmogaus kaita, sumaištis, nerimas prieš didžiųjų būties klausimų nežinią. Kokią medžiagą naudotų, kokiomis priemonėmis dirbtų dailininkas – neišvengs jis to ošiančio laiko vėjo diktato. Metai kaip didžiuliai balti aisbergai prasiskiria, atverdami kaskart naujas erdves, kuriose mes patys staiga pasijuntame kitokie...

Dailininkas rūpinosi kultūrinio palikimo išsaugojimu, patarė kaip reikia tvarkyti kolekciją, archyvus. Jis laiške rašė:
...Mielas Jonai, gavau Tavo lapelį, kaip ir primą kregždutę – Pakruojo ekslibrisų centro ženklą, ir pagalvojau <...>, kad Tau nuo to pirmo lapelio, reikia užvesti archyvą. Kokia didelė bėda, kad jo nevedėm mes – Jucys, Gedminas ir aš, kai buvo sukurta ekslibristų grupė. O turėtų būti aplankas ir jame segamas kiekvienas lapelis, pranešimas, visi spaudinėliai, laiškai – susirašinėjimai, net jeigu būtų – mokesčių kvitai ar registruotų laiškų kvitai vis pažymint datas, ir taip diena po dienos. Pranešimai, posėdžių protokolai ect. Supranti – po 10, po 20 metų – koks tai dokumentas, kaip 27 knygos mylėtojų archyvas. Pradėk daryti tai – didelį ir rimtą reikalą užvesi...(1988-08-15).

Dailininkas V. Kisarauskas buvo gyvenimo ir įvykių sūkuryje, pilnas įvairiausių sumanymų, ištikimai atsidavęs menininko pašaukimui, savo kūryba įtvirtinęs kilnią šios misijos dvasią, gėrio ir grožio siekimą. Kaip prisimena dailininkas K. Kupriūnas: Vincui Lietuva buvo viskas. Jos menininkai – poetai, dailininkai ir kiti kūrybiniai darbuotojai jam buvo dvasinio meno šaltiniai ir daigai Lietuvos atgimimui. Kisarauskas rūpinosi, kad Lietuvos menas pasaulyje deramai atstovautų jos kultūrą. Buvo Lietuvos ekslibrisininkų siela. Vincas Kisarauskas buvo ir liko mūsų knygos ženklo patriarchu.

Negailestinga V. Kisarausko mirtis 1988 m. spalio 27 d. (mirė viešnagės Niujorke metu, palaidotas Vilniuje) nutraukė daugelį jo sumanymų ir planų.


V. Kisarausko ekslibrisas
J. Nekrašiaus kolekcija
Paskutinis dailininko laiškas 
kolekcininkui J. Nekrašiui 1988.08.15 






VINCO KISARAUSKO KŪRYBA IR  ŠIAULIŲ KRAŠTAS

V. Kisarauskas tampriai susijęs su Šiaulių kraštu. 1984 m. lapkričio 16 d. dailininkas pirmąkart lankėsi Pakruojyje, kai šio miesto centrinėje bibliotekoje buvo surengta jo knygos ženklų paroda, kurioje eksponuoti jo 35 ekslibrisai. Apsilankymo proga, V. Kisarauskas įrašė į Pakruojo „Akiračio“ klubo svečių knygą šiuos žodžius:
Mūsų kultūra gili, plati, labai įvairi ir labai įdomi. Tik bendromis jėgomis, drauge dirbdami, lašelis po lašelio galime surinkti tuos turtus, paskleisti juos, kad ir kiti galėtų naudotis. Džiaugiuosi susitikęs su Jumis – atvažiavęs pirmąkart į Pakruojį radau ne tik jus, malonius žmones, bet ir praturtėjęs žiniomis apie šį lygumų Lietuvos kraštą.

V. Kisarauskas dar kartą atvyko į Pakruojį 1985 m. rugsėjo mėn. 27 d. tarptautinio ekslibrisų konkurso, skirto Pakruojo įkūrimo 400-osioms metinėms, parodos atidarymo proga. Vėliau buvo surengtos jo ir kitų lietuvių dailininkų parodos, susitikimai.

1986 m. dailininkas sukūrė Šiaulių inžinierių namų ekslibrisą, Šiaulių miesto 750-ųjų metinių proga. Šiame ekslibrise įrašas – Šiauliai 750, o iš kitų žodžių: Šiaulių inžinierių namai, Ex libris 86 – sukomponuota originali kompozicija, panaudotos įvairių mechanizmų detalės. Pagal šį V. Kisarausko eskizą 1986 m. buvo užsakyta ir pagaminta štrichinė klišė, išspausdintas šio knygos ženklo 500 egz. tiražas Šiaulių inžinierių namų bibliotekos knygoms. 1986 m. rugsėjo mėn. Šiaulių dailės galerijoje buvo surengta respublikinė dailės paroda, skirta miesto 750-čio jubiliejui. Jame be kitų dailininkų, buvo eksponuotas ir V. Kisarausko tapybos darbas „Onorė de Balzakas Šiauliuose“ (al., drobė, 1985).

1987 m. balandžio 25 d. Pakruojo dvaro rūmuose įvyko pirmasis Lietuvos ekslibriso kūrėjų ir kolekcininkų seminaras. Jame V. Kisarauskas skaitė pranešimą „Ekslibrisų kolekcijų panaudojimas kultūrinės istorijos tyrinėjimuose“, analizavo knygos ženklo paskirtį, jo vertę kultūros raidoje, supažindino su Lietuvos ekslibriso istorija ir tyrinėtojais. V. Kisarauskas šiam seminarui sukūrė specialų medalį, parengė parodos „Ekslibrisai iš įvairių rinkinių“ katalogą.

V. Kisarauskas pritarė minčiai steigti Pakruojyje ekslibriso muziejų (1988 m. gruodžio 17 d. toks ekslibriso muziejus buvo įsteigtas Pakruojo dvaro rūmuose), drąsino šio muziejaus kūrėjus, padovanojo savo sukurtų ekslibrisų, literatūros apie knygos ženklą, parodų plakatų ir katalogų.

Pakruojo dvaro rūmų Mažojoje galerijoje 1989-04-22–1989-05-30 buvo surengta V. Kisarausko atminimui skirta paroda, išleistas katalogas. Šioje parodoje buvo eksponuojami dailininko sukurti grafikos darbai, ekslibrisai. Atskirą ekspozicijos dalį sudarė V. Kisarausko laiškai rašyti įvairiais lietuviško knygos ženklo populiarinimo ir tyrinėjimo klausimais. Šie laiškai, dedikacijos ir autografai turi didelę pažintinę ir tiriamąją reikšmę, paryškina šio neeilinio darbštumo ir kūrybiškumo menininko asmenybę, jo sielą ir lūkesčius.

1994 m. balandžio mėn. Šiauliuose, Fotografijos muziejuje veikė V. Kisarausko ekslibrisų paroda iš J. Nekrašiaus rinkinio. Buvo eksponuojami 32 mažosios grafikos kūriniai. Ta proga prof. V. Rimkus rašė: Dailininkas (Vincas Kisarauskas – J. N.) buvo suradęs labai savitą raiškos būdą, tiesiog kisarauskišką stilių – ar tai būtų mažyčiai grafikos lakšteliai, ar tapybos drobės, ar dideli, monumentalūs kūriniai, mozaikos.

Pats dailininkas yra pasakęs: Nuo kitų dailininkų skiriuosi tuo, kad turiu savo temas ir savo formas. Keturkampes, statiškas, uždaras. „Žmogus ir likimas“ – tema. Formos – uždarančios, sunkinančios išorinį judesį, paliekančios vien laisvą, vidinį, ne tiek paveikslo, kiek žiūrovo vaizduotėje, jausmą.
1996 m. išleistas albumas „Vincas Kisarauskas“ – jo kūrybinis palikimas visiems meno mylėtojams, jo darbų ir minčių išraiška. Savo ekslibrisų parodos kataloge prieš daugiau kaip 30 metų V. Kisarauskas  taip rašė apie kūrybą, palikdamas tai kaip priesaką ateinančioms kartoms:
Kas mene svarbiausia? Fantazija, tos savos ir keistos formos: statiškos, uždaros, kampuotos ir vienišos, ar tų formų susidūrimai, sutirštėjimai, lūžiai?.. Intuicija, nuojauta, kilusi iš trumpų nuotaikos, spalvos ar linijos žybčiojimų?

Reali tikrovė pasiūlanti, duodanti pretekstus, provokuojanti, užgriūvanti savo šiurkščiu kasdienybės konkretumu?

Klaidžiojimas ratu apie ką tai esantį savyje, klaidžiojimas jau nuo Dailės instituto studijų dienų, vis apie tą pat, ką norisi perteikti tapyboje, graviūroje, ekslibryje ar piešinyje.
Apsivalymas nuo kasdieniško smulkumo ir pilkumo, kartu noras būti paprastu, suprantant, kad būti paprastu visai nėra paprasta?
Dienų fontane. Dienų vienatvėje. Dienų užbrėžtose ribose, noras per tas formas, per tuos klaidžiojimus ir nepataikymus, toje tikrovėje ir tose nuojautose – noras kalbėti apie žmogų, į žmogų, kaip visad skausmingai tragišką, kaip visad alkaną laime. Kalbėti tapyboje, grafikoje, piešiniuose ar ekslibrisuose. Ir kaip rašė švedų skulptorius K. Milesas ant savo durų: „Leisk man dirbti, kol baigsis diena...

V. Kisarauskas aktyviai susirašinėjo su prof. Vyteniu Rimkumi. Jau po dailininko mirties, V. Rimkus iš savo kolekcijos surengė parodą „Vincas Kisarauskas. Autografai“, kuri 2003-09-17 – 2003-09-3 veikė Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje. 2010 metais „Aušros“ muziejui dailininkė S. Kisarauskienė dovanojo Vinco Kisarausko grafikos darbų. Šioje parodoje, be Saulės Kisarauskienės darbų, buvo eksponuojami 26 V. Kisarausko linoraižiniai, sukurti 1963-1986 m. ir 11 eskizų, sukurtų 1975-1987 m.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje 2012 m. spalio 17 d. buvo atidaryta paroda „2K / Kisarauskai: Saulės monotipijos, Vinco raižiniai“. Joje buvo eksponuojami dailininko Vinco Kisarausko  linoraižiniai, kita grafika.


Vinco Kisarausko kūryba išlaikė laiko išbandymus, jo darbai laikui bėgant įgauna vis svaresnės vertės ir reikšmės, o jo gyvenimas ir kūriniai suteikia mums jėgų ir impulsų naujuose ieškojimuose ir atradimuose.

Jonas NEKRAŠIUS
  


* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.


2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

RASTI NEŽINOMI DAILININKO GERARDO BAGDONAVIČIAUS EKSLIBRISAI

Jonas NEKRAŠIUS
Įteikta 2015 gruodžio 9 d.

Šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius (1901-1986), paskatintas kolekcininko ir bibliofilo, advokato Viktoro Cimkausko (1896-1944), nuo 1924 m., daugiau kaip 60 metų kūrė ekslibrisus. Jo sukurti knygos ženklai Šiauliuose pirmą kartą buvo eksponuojami 1926 m. lietuvių dailės parodoje, surengtoje Vilniaus gatvėje stovinčiuose F. Vaitkaus namuose. Parodos aprašyme nurodoma, kad Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisais ypač domisi šiauliečiai.
Pagal turimus nepilnus duomenis G. Bagdonavičius sukūrė daugiau kaip 200 ekslibrisų. Išliko nemažas pluoštas dailininko G. Bagdonavičiaus ekslibrisų ir jų eskizų. Vien prof. V. Rimkaus ekslibrisui jis sukūrė dvidešimt tris eskizus (iš jų 12 eskizų, saugomi pas prof. V. Rimkų). Eskizai kurti tušu, pieštuku, rašalu, flomasteriu. Tai įrodo, kad dailininkas itin kruopščiai ir atsakingai kurdavo ekslibrisus, ieškodavo geriausio galutinio varianto, kuris ir virsdavo knygos ženklu.
Nemažai G. Bagdonavičiaus sukurtų ekslibrisų ar jų eskizų neišliko arba nėra žinomi. Galbūt jie saugomi įvairiuose muziejuose, privačiuose rinkiniuose ar kolekcijose. 
  
Stanislovas SIPKUS
Šiaulių knygrišys
Neseniai, padedant šiauliečiui Mariui Bekeriui, kuriam esame dėkingi už pagalbą, pavyko aptikti iki šiol nežinomus tris dailininko G. Bagdonavičiaus ekslibrisus, kuriuos jis sukūrė maždaug apie XX a. septintąjį dešimtmetį  Šiauliuose žinomam knygrišiui Stanislovui Sipkui (1910-1993). Knygrišys S. Sipkus gimė 1910 m. rugpjūčio 23 d. Liepojoje, geležinkelininko šeimoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kartu su tėvais pasitraukė iš Liepojos į Gomelį. 1919 m. mirus S. Sipkaus tėvui, motina likusi viena su penkiais vaikais tais pačiais metais atvyko į Lietuvą ir įsikūrė Šiauliuose. Vaikystėje Stanislovas Sipkus Šiauliuose lankė mokyklą, kurioje besimokydamas susidomėjo knygrišyste. Kaip įrišti knygas jį išmokė Šiaulių mergaičių gimnazijos mokytojas Brunonas Gužauskas. S. Sipkus savarankiškai įrišinėti knygas Šiauliuose pradėjo 1930 m. Prieškaryje vertėsi knygrišio amatu. Šis neeilinių gabumų jaunuolis ilgainiui tapo patyrusiu knygrišiu ir išvarė didelę knygrišystės vagą Šiauliuose.


G. Bagdonavičiaus ekslibrisas 
knygrišiui St. Sipkui
Iš J. Nekrašiaus kolekcijos
G. Bagdonavičiaus ekslibriso eskizas 
knygrišiui St. Sipkui
Iš J. Nekrašiaus kolekcijos























Pokaryje nuo 1953 m. iki 1974 m. S. Sipkus dirbo knygrišiu Šiaulių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato knygrišykloje. Jis įrišo nemažai G. Bagdonavičiaus asmeninės bibliotekos knygų. Atsidėkodamas knygrišiui, dailininkas G. Bagdonavičius 1967 m. sukūrė knygos ženklą Ex libris St. Sipkus. Apie 1970 m. G. Bagdonavičius sukūrė S. Sipkui dar vieną knygos ženklą su įvairaus dydžio šrifto įrašu: Ex libris. Stanislovas Sipkus. Pas knygrišio S. Sipkaus artimuosius išliko ir šio ekslibriso cinkografinė klišė. Be to, išliko dar vieno G. Bagdonavičiaus sukurto įdomaus knygos ženklo Ex libris Stanislovas Sipkus introligatio eskizas. Pastarojo ekslibriso eskize dailininkas G. Bagdonavičius pavaizdavo knygrišio darbo simbolius – spaustuvus ir knygą ir įrašė lotynišką knygrišio pavadinimą introligatio. Šiuos tris ekslibrisus S. Sipkus naudojo savo gausios lituanistinės bibliotekos knygoms žymėti. Joje buvo nemažai ir paties S. Sipkaus įrištų knygų. Pasak knygrišio giminaičio M. Bekerio, sovietmečiu didelę ir retą S. Sipkaus biblioteką, kurioje buvo nemažai prieškaryje Lietuvoje išleistų knygų, per kelis kartus konfiskavo sovietų saugumas.
G. Bagdonavičiaus ekslibrisas
Iš L. Petkevičienės rinkinio

G. Bagdonavičiaus ekslibrisas
Iš L. Petkevičienės rinkinio





















G. Bagdonavičius sukūrė ir daugiau ekslibrisų, apie kuriuos iki šiol nebuvo žinoma jo kūrybos tyrinėtojams. Vilniuje gyvenanti, iš Šiaulių kilusi gydytoja ir poetė Laisvūnė Petkevičienė papasakojo, kad jai mokantis Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1958 m., G. Bagdonavičius buvo jos piešimo mokytojas. Dailininkas apie 1972-1973 metus sukūrė ir jai padovanojo trijų knygos ženklų Ex libris Laisvūnė Petkevičienė, eskizus.  Dar vieną knygos ženklo eskizą G. Bagdonavičius XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukūrė Šiauliuose ilgą laiką gydytoju dirbusiam Stasiui Petkevičiui (1940-1991). Šiame knygos ženkle Ex libris Stasys Petkevičius tarp knygų ir medikamentų pavaizduotas gydytojas rankose laikantis kaukolę ir vaistažoles.  
  
G. Bagdonavičiaus ekslibrisas
Iš L. Petkevičienės rinkinio
G. Bagdonavičiaus ekslibrisas
Iš L. Petkevičienės rinkinio























DĖMESIO!
Prašome Jūsų pasidalinti informacija apie turimus ar žinomus dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sukurtus knygos ženklus, ekslibrisus ar jų eskizus. Norime juos surinkti, suregistruoti ir išsamiai aprašyti. Ateityje planuojame leisti leidinį.


Rašykite, skambinkite mums tinklaraštyje nurodytais kontaktais.
Laukiame Jūsų Knygos grafikos centre
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

VOKIEČIŲ DAILININKO MAKSO RIOMERIO AKVARELĖ IR EKSLIBRISAS ŠIAULIUOSE

Tekstas Jono NEKRAŠIAUS 
Kolekcija Petro KAMINSKO

      Maksas Riomeris (Max Riomer), žinomas vokiečių tapytojas, gimė 1878 m. lapkričio 22 d. Hamburge, mirė 1960 m. rugpjūčio 18 d. Funšalyje. Mokėsi Hamburge, iš vaikystės turėjo polinkį į meną. Studijavo dailę Hamburge. Daug piešė, liejo akvareles, kūrė ekslibrisus. 1901 m. jis sukūrė ekslibrisą garsiam vokiečių mokslininkui, inžinieriui ir išradėjui Heinrichui Beckui (1878-1937), kuris daug nusipelnė išrasdamas ir tobulindamas elektros įrenginius. 1902 m. gegužės 24 d. M. Riomeris vedė Luiza Kate Parizot. Susilaukė penkių vaikų. 1915-1918 metais M. Riomeris atliko karinę tarnybą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Pasibaigus karui, grįžo namo kur rado sunkiai sergančią žmoną Luizą. 1922 metais, draugų padedamas dėl žmonos sveikatos, Makso Riomerio šeima persikėlė gyventi į Madeirą, Portugalijai priklausančią salą Atlanto vandenyne.  Čia M. Riomeris atsiskleidė kaip dailininkas, turėjo savo studiją, sukūrė daug akvarelių, piešinių, kuriose vaizdavo salos žmonių gyvenimą ir kraštovaizdį. Be to, jis užsiėmė sienine tapyba, iliustravo knygas, kūrė freskas, reklaminius plakatus, ekslibrisus, dekoracijas šventėms ir viešbučiams. M. Riomeris iki mirties gyveno ir kūrė Madeiroje. 
Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas renka ikonografiją, visa, kas susiję su Šiauliais. Ypač atvirukus ir meno kūrinius. Ir dažnai jo ieškojimai apsivainikuoja didžiule sėkme. 2015 m. rugpjūčio mėnesį jam pavyko įsigyti iš Vokietijos kolekcininkų su Šiauliais susijusį meno kūrinį, kurio autorius, vokiečių dailininkas Maksas Riomeris. Dailininkas Maksas Riomeris (Max Riomer, 1878-1960) 1915 m. liepos 20 d. sukūrė 70 x 54 cm dydžio spalvotą piešinį-adresatą (pop., akvarelė, grafika), dedikuotą vokiečių kariuomenės Šiaulių komendatūros komendantui hauptmanui Stifftui. Šio piešinio viršuje pavaizduotos vokiečių karių kapinės Sukilėlių kalnelyje Šiauliuose. Kūrinio apačioje ovalo formos įrėmintame piešinyje atskleista pakankamai tiksli Šiaulių miesto panorama, kurioje išsiskiria didinga Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, netoli jos – stūkso rusų cerkvė, kiek tolėliau – šv. Jurgio bažnyčia, taip pat matosi įvairių fabrikų kaminai, priekiniame plane – karo suniokotų miesto pastatų griuvėsiai. Šios akvarelės-adresato centre – kaligrafiškai užrašytas gotiškas tekstas. Jame minimi Šiauliai, vokiečių kariuomenės 31 etapo komendatūra ir įrašyta data – 1915 m. rugsėjo 12 d. Išvertus šį tekstą  iš vokiečių kalbos, lietuviškai jis skamba taip: „Kilnojamosios Šiaulių komendatūros komendantui ponui hauptmanui Stifftui, prisiminti karių kapų pašventinimą (atidarymą) 1915 m. rugsėjo 12 d. Skiria 31 mobiliosios Šiaulių komendatūros amatininkai“. Piešinio apačioje yra įrašas, kad šį darbą sukūrė Max Riomer, Berlyne, 1915.

Duomenų apie tai, ar dailininkas Maksas Riomeris kurdamas šį darbą lankėsi Šiauliuose, nepavyko aptikti. Tikėtina, kad šią akvarelę-adresatą dailininkas sukūrė, pasiteldamas į pagalbą karo fotografų Šiauliuose darytas nuotraukas ir tuo metu vokiečių leidėjų Pirmojo pasaulinio karo metais išleistus atvirukus su Šiaulių miesto vaizdais.


P. Kaminskas sklaidai sukūrė atviruką, kuriam panaudojo šiame straipsnelyje aprašytą M. Riomerio 1915 m. liepos 20 d. akvarelę, kurioje pavaizduoti Šiauliai.
  
Dailininko M. Riomerio sukurtas ekslibrisas vokiečių mokslininkui ir inžinieriui Heinrichui Beckui taip pat pateko į šiauliečio P. Kaminsko kolekciją.

       


Įteikta 2015 m. spalio 13 d.