SKAITYKIME
VYDŪNĄ!
Kultūra – gyvenimo
kūrimo tęsinys
Vydūnas
Rašytojo, filosofo Vydūno (tikroji pavardė Vilhelmas Storostas,
1868-1953) kūrybinis palikimas yra didelis. Jis rašė ir leido filosofijos
veikalus, dramas, komedijas, vadovėlius, istorijos knygas. Jose gausu minčių,
posakių, taiklių pastebėjimų, kurie aktualūs ir šiandien.
Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos |
Nuo 1904 m. Tilžėje veikusi leidykla „Rūta“ išleido didžiąją
dalį Vydūno kūrinių: „Visumos sąranga“ (1921), „Jonuks: dviveiksmė Joninių komedija“ (1908,
1920), „Kur prots“ (1907), „Piktoji
gudrybė“ (1908), „Birutininkai“ (1910), „Numanė“ (1911), „Pasveikimas“ (1911), „Mūsų
laimėjimas“ (1913), „Lietuvos pasakėlė“ (1913), „Kaimo didvyris“ (1914), „Vargšas
ir besotis“ (1914), „Sigutė“ (1914), „Žmonijos kelias“ (1914) „Ragana“ (1918),
„Vergai ir Dikiai“ (1919), „Žvaigždžių takai“ (1920), „Tautos gyvata“ (1920),
„Mirtis ir kas toliau“ (1920), „Jūrų
varpai“ (1920), „Slėpininga žmogaus didybė“ (1921), „Gimdymo slėpiniai“ (1919, 1921),
„Mūsų uždavinys“ (1921), „Likimo bangos“ (1922), „Varpstis“ (1923), „Vyrai“ (1923),
„Karalaitė“ (1925), „Pasaulio
gaisras“ (1928), „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), „Avelė“ (1929), „Laimės atošvaista“ (1934), „Jūraitė“ (1934), „Pasveikinimas“ (1934), „Senovės balsas“ (1935), „Sąmonė“ (1936), „Vyrai viską padarys“ (1937), „Nakvišos gėralas“ (1937), „Pasiilgimas“ (1938) ir kt. 1918 m. „Rūtos“ leidykla Tilžėje išleido Vydūno iš anglų į lietuvių kalbą išverstą Alfredo Tenisono „Enokas Arden“ ir kt.
gaisras“ (1928), „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), „Avelė“ (1929), „Laimės atošvaista“ (1934), „Jūraitė“ (1934), „Pasveikinimas“ (1934), „Senovės balsas“ (1935), „Sąmonė“ (1936), „Vyrai viską padarys“ (1937), „Nakvišos gėralas“ (1937), „Pasiilgimas“ (1938) ir kt. 1918 m. „Rūtos“ leidykla Tilžėje išleido Vydūno iš anglų į lietuvių kalbą išverstą Alfredo Tenisono „Enokas Arden“ ir kt.
1916 m. leidykla „Lituania“ Tilžėje išleido Vydūno knygą
„Litauein in Vergangenheit und Gegenwart“ su 24 fotografijomis ir lietuvių
dailininkų M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus
darbų reprodukcijomis. Tai iliustruotas Nemuno krašto pažintinis leidinys,
skirtas vokiškai skaitantiems europiečiams. Jame pateikiama trumpa Lietuvos
istorijos apžvalga, supažindinama su krašto gamta, žmonių papročiais, kalba ir
kt. Ši knyga buvo išversta į prancūzų (1916), lenkų (1919) ir rusų (1921)
kalbas. 1916 m. Ženevoje buvo išleista „La Lituanie“ – Vydūno vokiškos knygos
„Litauen“ vertimas į prancūzų kalbą.
Vydūnas rašė, kad „lietuvių kalbą yra gana lengva pramokti.
Tik reikia statyti krūvon, kas prilygsta ir kas viens kitam atitinka“. Vydūnas
didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1916 m. O. Mauderodės spaustuvė
išleido 156 p. Vydūno parengtą „Deutsch–Litauischer wortschatz“ („Vokiečių ir
lietuvių žodžių rinkinį“), kuris buvo skirtas vokiečiams. 1919 m. „Rūtos“
leidykla išleido Vydūno parengtą vokiečiams skirtą 44 pamokų lietuvių kalbos
vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ ir kt.
1927 m. Vydūnas parengė ir „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje išleido knygelę
„Mažosios Lietuvos lietuvių šventės“, kurioje išspausdinta 1927 m. šventės
programa, kalbos, dainų tekstai, pateikta žinių apie chorus ir jų dirigentus, išspausdinti
choristų sąrašai. Leidinėlyje yra ir dvi Vydūno publikacijos „Prūsų lietuvių
giesmės ir jų giedojimas“ bei „Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“.
1932 m. Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje, išleistas Vydūno
parengtas giesmių su gaidomis rinkinys „Giesmės: mišriam chorui“, skirtas Adventui,
Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms ir kitoms progoms (31 giesmė). Tais pačiais
metais Tilžėje, E. Jagomasto leidykloje „Lituania“, išleistas svarbiausias
Vydūno mokslinis veikalas „Sieben hundert jahre deutsch-litauischer
beziehungen“ („Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis dešimtmečius“). Tai 478
puslapių knyga su dviem žemėlapiais ir 50 iliustracijų, tarp jų – 5 spalvotos
įklijos. Šis Vydūno veikalas – neįkainojamas leidinys, įtikinamai parodęs, ką
per 700 metų vokiečiai padarė su Mažosios Lietuvos gyventojais. Šis leidinys 1934
m. pateko į fašistinės Vokietijos inkvizitorių uždraustų knygų sąrašus. Dalis
tiražo (1 200 egz.) buvo konfiskuota ir sunaikinta.
Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m. |
1938 m. Kaune buvo išleista knyga „Žemaičiai: žemaičių
rašytojų prozos ir poezijos antologija“ (sudarytojas S. Anglickis). Šioje
antologijoje pirmasis prisistato Vydūnas su 1937 m. rugsėjo 22 d. parašyta
„Mano gyvenimo apžvalga“. Čia Vydūnas apžvelgė savo kūrybą, kūrinių turinį,
atskleidė rašymo ypatumus ir siekius, kūrimo vyksmą ir kt. Jis rašo: „rašiau
rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams, leidau ir
pats laikraščių sąseginius (komplektus – J. N.) 1905 iki 1909 m., 1911 iki 1914
ir 1921 iki 1925 m. ir kūriau, tuo pradėjęs 1898 m., visokius veikalėlius,
veikalus ir raštus, tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingiems
tautos reikmenims patenkinti [...].
Niekuomet nerašiau, jog įtikčiau žmonėms, patenkinčiau jų
užgaidas, negeidžiau rašydamas turtingėti. Rašiau apsireikšdamas ir manydamas
tuo gyvinąs tautą.
Tų kūrinių yra visokių. Todėl jų turinys yra įvairus. Pirmą
veikalą, būtent 1898 m. kurtą „Pasiilgimą veldėtojo“, rašiau liūdėdamas dėl
dainos nykimo lietuvių tautoje, bet pasitikėdamas, kad ją užvaduosiąs būsimas
dainius.
Patsai kūrimas iškyla iš ypatingos būties mano viduje.
Jaučiamas pakilimas, maloni nuotaika ir keista vidaus šviesa. Toliau užeina
tikras būtinumas stebėti, išvysti, apsireikšti [...].
Parašęs veikalą, jį vis dar taisau. Atidedu, vėl taisau ir
visą naujai rašau. Nustumiu dažniausiai spausdinimą, kol neverčia kas darbą
baigti. Įvykių eigos dažniausiai nereikia taisyti. Veikalo turiniui švintant
mano viduje, ji iš karto yra aiški. Didžiausio mąstymo, svarstymo ir taisymo
reikalinga yra kalba. Negyvendamas žmonėse su ta kalba, kuria rašau, pasigendu
paprastai vartojamų nusakymų savo vaizduojamiems asmenims. Todėl kartais tenka
gerokai varginties...“ (Vydūnas „Mano gyvenimo apžvalga“, in Žemaičiai:
žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas: E. Norkienės spaustuvė,
1938, p. 17-25).
Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m. |
Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m. |
Kaip nurodo V. Bagdonavičius, Vydūnas dar parašė du stambius
filosofijos veikalus „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose,
šventraščiuose ir šventose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės
slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo
išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metais,
antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po šios
griuvėsiais taip pat žuvo. Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro
daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių
knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė
filosofijos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių Mažosios ir Didžiosios
Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Vydūną buvo numatyta
pristatyti Nobelio premijai, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas
sutrukdė šį sumanymą įgyvendinti (Bagdonavičius V. „Vydūno filosofijos bruožai“,
in Vydūnas. Raštai I, Vilnius: Mintis, 1990, p. 7, 8-9).
1947 m. Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšomis Lietuvos skautų
sąjungos brolijos vadija Vokietijoje, Detmolde, išleido Vydūno knygą
„Kalėjimas-laisvėjimas“. Joje spausdinami Vydūno 1938-1940 m. parašyti apmąstymai
ir išgyvenimai, patirti Tilžės kalėjime, į kurį fašistai Vydūną buvo uždarę
1938 m. kovo 11 d. ir išlaikė iki gegužės 9 d. Šios knygos leidėjas – buvęs Šiaulių
berniukų gimnazijos mokytojas A. Krausas.
Apie Vydūną ir jo kūrybą daug straipsnių parašė, knygų
parengė V. Bagdonavičius: „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“
(1987), „Vydūnas lietuvių kultūroje“: [straipsnių rinkinys] (sud. V.
Bagdonavičius. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994),
„Vydūno etika“ (1999, 2003), „Vydūnas: trumpa biografija“ (2005, 2008, 2015),
„Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną“ (2008) ir kt. Taip pat
apie Vydūną rašė ir kiti autoriai: P. Antalkis „Nepažįstamas Vydūnas“
(1991), R. Tamošaitis „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas,
Krėvė“ (1998), B. Aleknavičius „Vydūnas“: [albumas] (1999), A. Martišiūtė
„Vydūno dramaturgija“ (2000), D. Kaunas „Visos Vydūno knygos. Vydūno
gyvenimo metų leidinių katalogas“ (2008),
R. Palijanskaitė „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškosios mistikos link“
(2010), L. Stepanauskas „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties:
Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit“ (Vydūno
draugija, 2017) ir kt.
Propaguodama Vydūno kūrybinį palikimą, nemažai nuveikė
Vydūno draugija, kuriai šiemet sukanka 30 metų. Šios draugijos iniciatyva ir
užsakymu išleistos knygos iš Vydūno raštų: „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (sud.
R. Palijanskaitė, 2004), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas –
kelionė tobuluman“ (sud. R. Palijanskaitė, 2006), „Žvilgis į gyvenimo
gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (sud. R. Palijanskaitė,
2008), fotografuotini leidimai „Kaimo didvyris“ (2008), „Mūsų uždavinys“
(2010), „Sąmonė“ (2011), „Tautos gyvata“ (2012), „Piktoji gudrybė“ (2012),
„Probočių šešėliai“ (2012), „Vergai ir dykiai“ (2013), „Sveikata. Jaunimas.
Grožė“ (2013), „Jūrų varpai“ (2013), „Laimės atošvaista“ (2013), „Die Lebenswelt
im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 in den Dichtungen des Pfarrers Christian
Donelaitis mit ihrer volkischen Bedeutung“ (2013), „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje
apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (2014), „Rožės ir
lelijos Rūtos atminimui“ (2014), „Paprastų lietuvių palikimas / Ein
Nachlass der schlichter Litauer“ (2018) ir kt. Kai kurios Vydūno draugijos
užsakymu išleistos knygos pažymėtos dviejų eilučių neapibrėžtu
antspaudu-užrašu: „Vydūno draugijos / dovana“.
Vydūnas sėdi antras iš kairės. Moksleivių ekskursija Panemune, 1934 metų gegužės 20 d. Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos |
Vydūno raštai Šiauliuose
Šiaulietis muziejininkas V. Vaitekūnas (1908-1987) nuo
jaunystės žavėjosi Vydūnu. Jam priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926
metams“ (knyga saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje
bibliotekoje, toliau – ŠAVB) yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos
mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (p. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto
Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“. Pateikiame V. Vaitekūno išrinktas
ir perrašytas ištraukas iš šio straipsnio: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip
tik tai siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne
tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui
visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai
jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja].“
1937 m. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, poetas Stasys
Anglickis, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, Dariaus ir Girėno g. 29, susirašinėjo
su Vydūnu. Apie šiuos laiškus rašoma S. Anglickio atsiminimuose „Žodis,
augęs iš žemės“, kurie buvo išspausdinti „Varpų“ almanache“ 1997 m. (Šiauliai,
„Varpai“, 1997, p. 54-59).
1938 m. kovo 20 d. Šiauliuose leidžiamame laikraštyje
„Įdomus mūsų momentas“ pasirodė Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo V. Katiliaus
straipsnis „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, skirtas šio filosofo ir rašytojo
gimimo sukakties 70-mečiui (Katilius V. „Liūdnas
dr. Vydūno jubiliejus“, in Įdomus mūsų momentas, 1938 kovo 20, p. 3-4).
1944 m. Šiauliuose leidžiamame almanache „Varpai“
išspausdintas paskutinis Lietuvoje skelbtas Vydūno straipsnis „Didžioji
žmonijos valanda“ (Varpai, Šiauliai, 1944, p. 315-319).
1993 m. Šilutėje surengtame tarptautiniame ekslibrisų
konkurse „Vydūnas-125“ dalyvavo ir ekslibrisus sukūrė šiauliečiai dailininkai
V. Janulis, L. Braza ir kt.
1996 m. „Varpų“ almanache (p. 2) išspausdintas Vydūno
portretas, kurį 1968 m. nutapė dailininkas K. Šimonis (drobė, aliejus 90 x 70).
Tarpukariu išleisti Vydūno raštai ir jo laiškai, rašyti 1924-1936 m.
pedagogui, kraštotyrininkui Matui Untuliui (1889-1952), saugomi Šiaulių
„Aušros“ muziejuje ir bibliotekoje, jo knygos Šiaulių universiteto bibliotekoje
ir kt. ŠAVB Senųjų spaudinių skyriuje saugomos kelios dešimtys Vydūno knygų,
kurių dauguma išleista Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje. Peržiūrėjęs šiuos leidinius
aptikau dvi Vydūno knygas „Likimo bangos“ (1922) ir „Avelė“ (1929), kurios į ŠAVB,
manoma, pateko iš poeto, eseisto ir vertėjo Vytauto Jono Nistelio (1922-1986)
asmeninės bibliotekos. Šios knygos pažymėtos įrašu „J. V. Nistelis 1946.6.6.“
ir J. V. Nistelio brolio Zenono Nistelio sukurtu ekslibrisu. Įdomi dar viena ŠAVB
saugoma Vydūno knyga „Karalaitė“ (1925). Jos priešlapis pažymėtas stačiakampio
formos rėminančia linija apibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu: „Dr.
Vydūno aukota / Respublikos Pedagoginio / Instituto Bibliotekai / Klaipėdoje“.
Manoma, kad Vydūnas savo knygą tarpukariu dovanojo šiai Klaipėdos bibliotekai.
Šiauliečio bibliofilo Arvydo Skerio asmeninėje bibliotekoje
yra nemažai tarpukariu „Rūtos“ leidykloje išleistų Vydūno knygų, taip pat jis
turi dvi fotografijas, susijusias su Vydūnu ir O. Vitkauskystės knygyno
Kaune išleistą atviruką, kuriame užfiksuotas Vydūnas savo namuose su spaudiniu
rankose.
Kovo 16 d. ŠAVB surengtas filosofo, rašytojo, kultūros
veikėjo Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimas, monografijos apie Vydūną ir jo
kūrybą sutiktuvės, Šiaulių dailės mokyklos ir Gegužių progimnazijos mokinių
darbų parodos „Vydūno kelias“ pristatymas.
Kovo mėnesį ŠAVB skaitytojus pakvietė į Vydūno, tautos
dvasios žadintojo ir žmogaus dvasinio tobulėjimo mokytojo, kūrybos skaitymus. Ta
proga skaitytojams siūlome ištraukų iš Vydūno raštų.
Mintys iš Vydūno raštų
Apie Lietuvą, tautą ir tėvynę
Lietuvių tauta yra maža.
Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu.
Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas
sužadinti mūsuose aukščiausiąsias žmoniškumo galias.
Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė,
į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą.
Su Lietuva tikrai dar žmonija,
Kaip gyvu stebuklu pasveiks visa.
Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas
pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumui įgalinti.
Nežvelk į Tėvynę su svetimųjų akimis. Jie peikia, kas ne jų.
Tu – medis be šaknų.
Tu persiskyręs su bočių tėvyne – esi negyvas.
Tauta teišlieka tik taurėjant kiekvienam jos žmonių, nors jie būtų
visaip kankinami. Bet geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje. Ji jiems
todėl ir tampa vėl jų gyvenimo šalim, jeigu kiekvienas deda tam reikalingų
pastangų.
Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo
prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo.
Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.
Iš lengvo tik žmogus priauga tautai.
Aš pasirinkau uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas
žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas.
Labai norėčiau būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška.
Apie kalbą
Kalba yra tautai kaip sielos žadas kūnui.
Kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.
Kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.
Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta.
Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir
kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kuris parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės
galia. Šis kvapas yra kalba.
Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai pasireikšti.
Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyt –
jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti.
Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią asmenybę ir todėl jis yra
nors mažas menininkas.
Apie kūrybą ir meną
Kūrybos galios visuomet stiprina ir apsaugo tą, kuris geriausiai
pareiškia, kam žmogus gyvena pasaulyje.
Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.
Rašytojo asmens ir gyvenimo pažinimas maža arba visai nieko nepadės jo
kūrimui ir kūriniams prieiti. Daugiau pasieks, kurs tikrai atsidėjęs skaitys,
kas parašyta.
Ugnis, kuri liepsnoja mano krūtinėj,
Toji yra iš amžių ir be pabaigos.
Mūsų dainos yra to paties ypatingumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame
įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas, kuriuo mes plaukti turime.
Apie Dievą
Dievas vis tas pats. Vis tiek kokiais vardais jį bešauksi.
Dievas visada skandina tą, kuris plaukt galėdamas, neplaukia.
Apie likimą ir dorovę
Ką likimas uždeda, reik nešti,
Bet ne ko prašo pikti žmogaus troškimai.
Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson.
Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.
Apie išmintį ir sąmonę
Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai ir
šviesa menka.
Sąmonė yra dvasios šviesa.
Spindulys esti begalinės šviesos.
Apie sveikatą
Žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus. Kiekviena liga yra
įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti
numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia
liga.
Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu.
Girtaudamas žmogus eina atbulyn.
J. NEKRAŠIAUS inf.
Straipsnių pradžia
* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą