Linkiu, kad žmonės ne tik apžiūrėtų parodą, bet ir bent trumpam sustotų. Galbūt tai ir yra viena gražiausių Japonijos dovanų mums – išmokyti, ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti.
Žmogus, kuris eina ir žiūri. Vieni keliauja tam, kad pasiektų vietą. Yra ir kitaip nusiteikusių, kuriems pati kelionė tampa būdu matyti pasaulį. Daug metų keliauta, fotografuota, rinkta, tačiau tikrasis keliautojas renka ne daiktus. Jis renka susitikimus ir ekslibrisus.
Maži
popieriaus lapeliai – ekslibrisai. Tokie maži, kad triukšmingame pasaulyje pro
juos galima lengvai praeiti. Kaip tik todėl jie tokie japoniški.
Sigito
Benedikto Juršio haiku:
Šviesa
ant sienos.
Žmogaus
veidas. Kelio vingis.
Mažas
japoniškas ekslibrisas.
Ir
akimirka, kuri būtų
Praėjusi,
pasilieka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą