PAULIUS GALAUNĖ – EKSLIBRISŲ KŪRĖJAS IR TYRINĖTOJAS

Skiriama 130-osioms

Pauliaus Galaunės gimimo metinėms

Paulius Galaunė, 1923
Ekslibrisas saugomas
Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde

Pirmosios bibliofilinės knygos apie Lietuvos ekslibrisus autorius

Šiemet sausio 25 d. sukanka 130 metų, kai Pageležiuose, Ukmergės apskrityje, gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, grafikas ir ekslibrisų kūrėjas, bibliofilas, profesorius Paulius Galaunė (1890-1988).

P. Galaunė 1910-1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankė Dailei skatinti draugijos mokyklos piešimo kursus. 1918 m. Vilniaus gimnazijoje dėstė piešimą.

Nuo 1919 m. kartu su šeima (žmona Adelė Nezabitauskaitė – operos solistė) apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti Valstybės archeologijos komisijoje ir Kauno miesto muziejuje. 1923-1924 metais Paryžiaus Luvro mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio dailės galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunė 25 metus vadovavo šiai įstaigai. 1925-1953 metais ėjo docento ir profesoriaus pareigas Kauno ir Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute, kur dėstė meno istoriją, muziejininkystę, liaudies meną.

P. Galaunė – „Lietuvių liaudies meno“ albumų leidimo pradininkas. 1956-1968 m. parengė šešias šios serijos knygas. Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų, ekslibrisų, kolekcionavo liaudies meną, knygos ženklus.

P. Galaunė, gyvendamas Peterburge, apie 1908 m. susidomėjo knygos ženklais – ekslibrisais. Juos matydavo eksponuotus dailininkų darbų parodose, jų kataloguose. Ir pats įsigijo keletą leidinių ekslibrisų klausimais lenkų ir rusų kalbomis. Grįžęs į Lietuvą apie 1918 m. jau buvo surinkęs Lietuvos privačių ir valstybinių bibliotekų ekslibrisų rinkinėlį.

Apie savo ekslibrisų kolekcionavimą P. Galaunė prisiminimuose rašė: „Ypač uoliai tai dariau 1919 m. apsigyvenęs Kaune. Be to, rinkau ir lenkiškus, rusiškus, latviškus, estiškus ekslibrisus, koresponduodamas, keisdamasis knygų ženklais su minėtų kraštų ekslibrisų kolekcionieriais. Tokiu būdu sudariau 800 vienetų XVII-XX a. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Gudijos ekslibrisų rinkinį, kurį 1935 m. perleidau M. K. Čiurlionio galerijai (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – J. N.). Rinkdamas ekslibrisus įsigydavau ir tais klausimais naujausią literatūrą, daugiausia rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Ją taip pat savo laiku perleidau Kauno universiteto bibliotekai.“¹

Bibliofilinės ekslibrisų literatūros pradžia laikytinas P. Galaunės darbas „Ex libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išspausdintas 1926 m. „Tautoje ir žodyje“ bei atskira knyga „Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. Ją sudarė Lietuvos ekslibriso istorinė apžvalga, 58 ekslibrisų reprodukcijos ir jų aprašymai. Nors P. Galaunės veikale būta kai kurių netikslumų (pvz., šiandien esame kitos nuomonės dėl pirmojo lietuviško ekslibriso), jis susilaukė labai plataus pripažinimo. Apie šį leidinį palankiai rašė Rusijos ir Lenkijos spauda. „Ex-libris Lietuvoje“ aptinkamas to meto Estijos bibliofilų kolekcijose. Pasak akademiko Domo Kauno, šis leidinys buvo parankinė ekslibristikos knyga iki pat V. Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų“ pasirodymo (1984).²

Paulius Galaunė 1926 m. išleido pirmąją knygą apie lietuvišką knygos ženklą „Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. 1928 m. P. Galaunė Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas Lietuvoje. „Iš savo ekslibrisų rinkinio Čiurlionio galerijoje surengiau dvi parodas. Pirmą – 1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. Joje eksponavau vien tik Lietuvos ekslibrisus. Ją aplankė 367 asmenys. Antrą – tų pat metų lapkričio 11–24 dienomis. Joje buvo išstatyti vien tik rusų ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.“³

1929 m. P. Galaunės iniciatyva dalis jo kolekcijos (14 įvairių XVII-XX a. ekslibrisų) ir knyga „Ex libris Lietuvoje“ buvo parodyti Briuselyje, tarptautinėje ekslibriso parodoje. Taigi, P. Galaunės dėka lietuviški ekslibrisai pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Ši paroda buvo paminėta ne tik belgų, bet ir Lietuvos spaudoje.⁴

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sukauptą beveik 9 000 ekslibrisų kolekciją iš P. Galaunės 1935 m. įsigijo Švietimo ministerija ir perdavė saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. Viename iš savo laiškų  P. Galaunė rašė: „Visa ta mano kolekcija, kurioje yra ne tik kitų tautų, bet beveik visų prieš Antrąjį pasaulinį karą įvairiomis technikomis ekslibrisus kūrusių lietuvių dailininkų po 1-2 egz., yra, kaip žinote, saugoma Kauno Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (inv. Nr. Mge 1, 2, 9–837). Ten pat, muziejaus bibliotekoje, yra ir leidinys „Tauta ir žodis“, kn. IV, 1926 m., kurioje psl. 607–650 – publikuota mano studija „Ex librisas Lietuvoje.“⁵

„Perleidęs muziejui savo ekslibrisų kolekciją, pradėjau minėtu būdu sudarinėti naują rinkinėlį, bet jau be buvusio entuziazmo. Taip pat daugiau nesigilinau ir į klausimus, susietus su ekslibriso menu. Juo labiau kad kaimyniniuose kraštuose pasirodė šia tema geros, išsamios mokslinės literatūros.

Tačiau kai dabar prisimenu kai kuriuos savo darbus, darbelius, tai aš į juos nemažai įdėdavau širdies. Tam pavyzdžiui gali būti mano sudarytas minėtas ekslibrisų rinkinys. Jau vien tik renkant, sisteminant teko nemaža padėti pastangų, įsigilinti į juos, bet, turbūt, dar daugiau laiko įdėjau į jų parengimą ekspozicijai įmontuodamas ekslibrisus į vienodo formato, gero popieriaus lakštus, kad jie į žiūrovą – ar tai bus muziejinės ekspozicijos metu, ar šiaip jais besidomint taptų išraiškingesni. Be to, nesitenkindavau vien tiktai lakšto balta spalva: atsižvelgdamas į pačių ekslibrisų „spalvingumą“ dėdavau atitinkamo formato, skirtingos spalvos fonus. Žinoma, tai tuštokas darbas, bet aš kažkaip be užsiėmimo negalėdavau būti. Nemėgdavau laiką leisti kortuodamas ar užsiiminėti tuščiais pokalbiais su pažįstamais. Tad ekslibrisus ar grafikos darbus tvarkydavau laisvalaikiu nuo pagrindinių savo užsiėmimų.“⁶

P. Galaunė gerai išmanė ne tik Lietuvos knygos ženklų raidą, bet ir aktyviai stebėjo ryškesnius ekslibriso poslinkius gretimose valstybėse, palaikė glaudžius ryšius su dailininkais, menotyrininkais, bibliofilais ir kolekcininkais.

Su P. Galaune susipažinau 1987 metais ir su juo susirašinėjau laiškais ekslibriso istorijos ir tyrinėjimo klausimais 1987-1988 metais. 1988 m. vasario 27 d. apsilankiau P. Galaunės namuose Kaune, I. Kanto g. 24-34. Man teko laimė susipažinti su P. Galaunės meno kolekcija, biblioteka, rankraščiais. 1988 m. kovo 16 d. gerbiamas muziejininkas padovanojo savo fotografiją, kurioje jis nufotografuotas tarpukariu Kaune. 

Pokalbio su P. Galaune metu pasiūliau jam surengti ekslibrisų parodą iš savo kolekcijos, jis sutiko ir pasakė, kad „jeigu Pakruojyje atsirastų įstaiga bei tinkama patalpa, turinti apsauginę signalizaciją (pageidautina ir priešgaisrinę) parodai surengti, ir jeigu jos šeimininkai garantuotų eksponatų apsaugą, M. K. Čiurlionio dailės muziejus sutiktų kuriam laikui deponuoti šios parodos kolekcijos dalį.“⁷ 1990 m. Pakruojo dvaro rūmuose buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi ekslibrisai iš P. Galaunės kolekcijos. Šiai parodai Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Pakruojo visuomeninis ekslibriso muziejus 1990 m. išleido katalogą (sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius).

Pauliaus Galaunės knygos ženklai

P. Galaunė ne tik kolekcionavo, bet ir kūrė ekslibrisus. Iš viso pavyko nustatyti, kad P. Galaunė nuo 1919 m. iki 1975 m. sukūrė 14 ekslibrisų. Ekslibrisus aktyviai kūrė 1919-1925 metais, vėl prie jų grįžo 1960 m. (ekslibrisas T. Petkevičiaus) ir 1975 m. (Ši knyga Dro J. Kiauleikio. Cinkografija 6,8 x 5,0 cm). P. Galaunė apie savo sukurtus ekslibrisus rašė: „Tuo laiku ir pats padariau keletą ekslibrisų: „Aug. Janulaičiui (1919), Juozui Tumui-Vaižgantui (1919), Vytautui Steponaičiui (1923), Vaclovui ir Mykolui Biržiškoms (1923), J. Tallat-Kelpšai (1925), Adelei Galaunienei (1925), sau ir kai kurioms bibliotekoms: A. Bezzenbergerio, Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų, Centrinės kariuomenės bibliotekai“.

Paprašytas  P. Galaunė 1988 m. sausio 6 d. surašė sukurtų ekslibrisų kataloginius duomenis ir pakomentavo:

1.       Ex-libris Paulius Galaunė – 10 x 6,3 (7x5,5) cm (atspaustas baltame popieriuje, 1928 m.).

2.       Ex-libris Paulius Galaunė – 11,5 x 6,7 (7 x 5) cm (atspaustas pilkšvai žalsvame popieriuje, nežymiai pakeistos kai kurios piešimo detalė).

3.       Ex-libris Aug. Janulaitis. 1919 m. – 13 x 6,4 (8,7 x 4,3) cm.

4.       Ex-libris Juozo Tumo Vaižganto. 1919 – 9,2 x 7,1 (7 x 5,3) cm.

5.       Centrinė kariuomenės Biblioteka. 1923 – 10 x 9,4 (6,9 x 7,6) cm.

6.       Ex-libris Vytauto Steponaičio. 1923 – 11,1 x 7,1 (9,1 x 5,4) cm.

7.       Iš Profesoriaus A. Bezzenbergerio Bibliotekos (paties ekslibriso neturiu, tik lapelyje, kuriame buvo priklijuotas, išlikęs mano įrašas: piešinio formatas – 3,7 x 6,4 cm).

8.       Ex-libris Vaclovo Biržiškos – 9 x 6,5 (6,5 x 4) cm.

9.       Ex-libris Mykolas Biržiška. 1923 – 10,2 x 7 (8 x 5,7) cm.

10.     Aukštųjų Karininkų D. L. K. Vytauto Kursų Biblioteka. 1924 – 10 x 8 (7,3 x 5) cm.

11.    Ex-libris J. Tallat-Kelpš. 1925 – 11,7 x 7 (8,4 x 4,4) cm.

12.    Šios gaidos Adelės Galaunienės. 1925 – 11 x 5,4 (8,4 x 3,7) cm.

13.    Iš T.[ado] P.[etkevičiaus] knygų. [Apie 1960 m.] – 12 x 7,1 (8,8 x 3,4) cm (šio ekslibriso piešinio yra tik nuotrauka. Atspaustas jis nebuvo).

Visi išvardyti ekslibrisai buvo atspausdinti cinkografijos technika.⁸

„Ekslibrisų man niekas neužsakinėdavo, – pasakojo P. Galaunė, - aš juos pats padarydavau, pagamindavau klišę – ji ne taip daug kainuodavo – ir kokia nors proga padovanodavau. Pirmąjį ekslibrisą padariau prof. Aug. Janulaičiui (ant knygos sėdi pelėda), vėliau Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms. Užsakymus turėjau tik Universiteto bibliotekos knygoms, kurios buvo laikomos kaip atskiras vienetas...“⁹

Ir dar. „Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas. Ekslibriso siužetą paimdavau, vadovaudamasis tuo, kuo tas asmuo savo mokslinėje veikloje daugiausia domėjosi.“¹⁰

P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.

V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis, rinkdamas ir išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus domėtis šia gražia mažosios grafikos rūšimi.¹¹

^{Jonas Nekrašius}

Įteikta 2020 m. sausio 5 d.

Literatūra

1. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

2. Kaunas D. Lietuvių knygos istoriografiniai bruožai. Bibliotekų darbas, 1987, nr. 7, p. 34-35.

3. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 13 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

4. J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, bal. 16, nr. 62.

5. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

6. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

7. P. Galaunės laiškas, rašytas 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

8. Ten pat.

9. P. Galaunės pasakojimas, užrašytas K. Galaunienės 1983 m. balandžio 16 d.

10. P. Galaunės laiškas V. Žukui 1983 m. balandžio 10 d. (Nuorašas). P. Galaunės archyvas.

11. Pauliaus Galaunės ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sudarytojai V. Godelienė ir J. Nekrašius. Kaunas–Pakruojis, 1990, p. 8.

KNYGNEŠYS IR SPAUDOS DARBUOTOJAS LIUDVIKAS JAKAVIČIUS

Kovo 16-ajai - Knygnešio dienai!

Žodis knygnešys sudarytas iš žodžių knyga ir nešti. Manoma, kad šis žodis pradėtas vartoti po 1864 metų, kai caro valdžia lietuviams uždraudė spausdinti knygas ir laikraščius lotyniškomis raidėmis. Kalbininkai sako, kad šis lietuvių kalbos žodis įdomus ir nepaprastas tuo, kad neturi atitikmens jokioje kitoje pasaulio kalboje. Jį galima versti tik keliais žodžiais, apytiksliai aprašant jo prasmę. Knygnešys lietuviui šventas žodis, primenantis dramatiškiausius mūsų šalies istorijos puslapius, kai daugelis jos pažangių veikėjų skleidė uždraustą lietuvišką kalbą ir knygą. Kas pirmas pavartojo šį žodį, kalbininkai nežino. Žodis atėjo iš pačios tautos ir tapo mūsų kalbos dvasiniu paveldu.

L. Jakavičiaus autografas. ŠAVB (Inv. nr. 139349)

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio (1846-1918) gimimo diena, skirta visiems knygnešiams ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojams prisiminti ir pagerbti.

Vienas iškiliausių knygnešių, susijusių su Šiaulių kraštu, yra spaudos darbuotojas, knygininkas ir leidėjas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (1871-1941). Apie jo veiklą būtų galima nemažai papasakoti, daug apie jį yra rašyta spaudoje. Šiame straipsnyje Knygnešio dienos proga trumpai apžvelgsime L. Jakavičiaus, kaip knygnešio, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklą.

Ginant lietuvių spaudą ir tėvynės laisvę

L. Jakavičius-Lietuvanis apdovanotas
Gedimino ordinu 1939 m.

L. Jakavičius gimė 1871 m. kovo 22 d. Akmenėje. Mokėsi ir baigė Akmenės  pradžios mokyklą. 1888-1890 m. tarnavo raštininku Papilėje. Nuo 1888 m. palaikė ryšius su knygnešiu Boleslovu Šiušiu (1860-1924), gaudavo iš jo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platindavo, kol buvo įtartas nelegalia veikla ir iš tarnybos atleistas, turėjo bėgti ir slapstytis.

Baigė penkias klases Rygos realinėje gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą, įvairiausiais būdais per savo tarnybą parsisiųsdavo jos iš Prūsijos.

L. Jakavičius dalyvavo Rygos lietuvių veikloje, prisidėjo prie Pašalpos draugijos steigimo ir dalyvavo jos chore. 1898 m. šioje draugijoje organizavo scenos  mėgėjų būrelį ir režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, paskui buvo nuolatinis spektaklių režisierius ir aktorius. 1901 m. įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją „Šviesa“, buvo šios draugijos bibliotekėlės knygininkas. 1902 ir 1903 m. dukart buvo nuvykęs į Tilžę ir perdavė Rygos lietuvių surinktus pinigus lietuviškiems leidiniams leisti, grįždamas parsigabeno draudžiamos spaudos. 1903 m. žandarai per kratą jį įtarė ryšiais su spaudos platintojais, bet rimtų įkalčių nerado. 

Iškart po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, 1904 m. L. Jakavičius išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Rygoje, Katalikų g. 6, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną „Lietuva“, ilgainiui turėjusį 4 filialus Lietuvoje: Kelmėje, Skuode, Mosėdyje ir Žemaičių Kalvarijoje. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas L. Jakavičiaus atvirlaiškis M. Untuliui, rašytas 1905 m. liepos 7 d., kuriame rašoma apie slaptų knygų platinimą. 1905-1911 m. susirašinėjo su M. Untuliu. Savo korespondenciją ir spaudinius žymėjo neapibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu įvairaus dydžio šriftu, lietuvių kalba: „L. Jakavičius. / RYGA. / Katalikų gatvė N^o 20. / Knygynas ir spaustuvė“, rusų kalba: „Л. ЯКОВИЧЪ. / РИГА. Католическая ул. N^o 20 / Книжный магазинъ и / Типографiя.

L. Jakavičius 1905 m. įkūrė spaustuvę, knygų ir kalendorių leidimo įmonę „Lietuvanis“, leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, elementorius, maldaknyges, katekizmus,  sapnininkus, periodinius leidinius.

1906 m. knygyną „Lietuva“ Rygoje L. Jakavičius perkėlė į Katalikų g. 20 esantį medinį namą, kuriame atidarė ir biblioteką. Gyvendamas Rygoje L. Jakavičius buvo draugijų „Giedra“ ir „Žaislas“ vadovas, turėjo knygyną, spaustuvę, buvo įkūręs biblioteką. 1906-1907 m. leido laikraštį „Juokdarys“, nuo 1907 m. „Juokų kalendorių“, 1909-1915 metais „Rygos naujienas“, dažnai pasirašytus Lietuvanio vardu.

Nuo 1908 m., gavęs valdžios leidimą, savarankiškai  organizuodavo lietuviškus vakarus, kol 1909 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“ ir jai vadovavo. Draugija plėtojo mėgėjų teatro veiklą, pastatė Aleksandro Fromo Gužučio „Gedimino sapną“ ir „Gudrią našlę“ (1911 m.), Mato Grigonio „Alkaną Jonuką“ (1911 m.), Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones“ (1913 m.) ir kt. Jis pats dainavo solo ir chore, režisavo, sakė monologus, spektakliuose vaidino daugiausia komiškus vaidmenis.

1915-1918 m. gyveno Sankt Peterburge. Savo įspūdžius apie gyvenimą šiame mieste ir revoliucijos įvykius, per kuriuos buvo sužeistas, 1917 m. kovo 12 d. rašė laiške iš Petrogrado Kostui Stikliui (šis laiškas saugomas LMAVBR RS F141-190, lap. 12 r). Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje knygyno verslą perkėlė į Šiaulius.

L. Jakavičius Šiauliuose

L. Jakavičius Šiauliuose įkūrė du knygynus. Pirmąjį įsteigė 1919 m. sausio 13 d. Kuršėnų g. 9. Pats L. Jakavičius tuo metu dar gyveno Rygoje. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje L. Jakavičius apsigyveno  Šiauliuose, Vytauto g. 99a. Šiame name buvo įrengti ir jo knygų sandėliai. 1919 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių miesto Turgaus (dabar – Prisikėlimo) aikštėje (Tilžės g. 157, toje vietoje, kur dabar stovi Valstybinis Šiaulių dramos teatras) jis atidarė lietuvišką knygyną „Lietuva“, kiek vėliau antrąjį – „Saulės“ (Turgaus g. 11). L. Jakavičius nuo 1919 iki 1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“. 

Iš knygos „Atsiminimai iš lietuvių spaudos
draudimo laikų“  ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius Šiauliuose nuo 1919 iki 1938 m. leido įvairiausius kalendorius, humoristinius ir praktinius leidinėlius, atvirukus ir kt. L. Jakavičius laikomas stambiausiu privačiu leidėju tarpukario Lietuvoje pagal leidinių tiražų dydį. Jis leido kalendorius, nuo 1920 m. ėjusius dideliu tiražu. L. Jakavičiaus leidinių ir knygų tiražas per 20 metų sudaro daugiau kaip 2 mln. egzempliorių. Kai kurie jo leidiniai buvo uždrausti ar konfiskuoti dėl tuometės valdžios kritikos ar kitų priežasčių.

Be knygininko, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklos, L. Jakavičius Šiauliuose užsiėmė visuomenine ir kultūrine veikla. 1919 m. jis kartu su šeimos nariais surengė Šiauliuose pirmąjį koncertą. 1920-1925 metais kartu su Šiaulių miesto darbininkų profesinės sąjungos artistų-mėgėjų trupe statė lietuviškus spektaklius. Nuo 1926 m. nemokamai režisavo, vaidino Šaulių sąjungos VII rinktinės, kitų įstaigų ir organizacijų artistų-mėgėjų kuopelių pastatymuose, Šiaulių policijos šventėje, Šiaulių komendatūros iškilmėse, 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko šventėje, Valstybės spaustuvės sukaktuvėse ir kt. 1924 m. L. Jakavičius kartu su dr. J. Šliūpu, knygininku J. Orintu ir kitais visuomenės veikėjais Šiauliuose įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas. L. Jakavičius Šiauliuose  atkūrė ir scenos mėgėjų draugiją „Žaislas“. 1928 m. lapkričio 3 d. L. Jakavičius Šiauliuose, Liaudies namuose, vaidino jubiliejiniame spektaklyje „Krivių Krivaitis“, skirtame jo 30 metų (1898-1928)  scenos darbuotės sukaktuvių minėjimui. 

L. Jakavičius senatvėje, pasitraukęs iš aktyvios sceninės, knygininko ir leidybos veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909-2008). 1939 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1940 m. L. Jakavičius su šeima persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius.

L. Jakavičiaus-Lietuvanio knyga „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų...“

L. Jakavičius nuo 1900 m. iki senatvės rašė daugiausia satyrinius prozos ir poezijos kūrinius, kūrė komedijas ir kupletus, pritaikė juos scenai. Pasirašinėjo slapyvardžiais: Lietuvanis, L. Būblelis, L. B-lis-Skurdžius ir kt. Dalį kūrinių publikavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Naujienose“. Taip pat parašė ir išleido atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti” (1939 m.). Prisiminimų rankraštis sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir 1948 m. birželio mėn. sudegintas kartu su visu kitu F. Mažvydo „Žiedo“ knygyno turtu Šiauliuose.

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius prieš 80 metų, 1937 m. sausio 5 d., Šiauliuose baigė rašyti atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų. Šiuos gausiai iliustruotus atsiminimus L. Jakavičius 1939 m. išleido Lietuvanio slapyvardžiu, spaudė „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose (312 p.). Šios knygos spalvoto viršelio kompozicijoje L. Jakavičiaus nuotrauka pavaizduota tarp trispalvės juostų, sutraukytų grandinių ir Vyčio ženklo. Leidinio pirmajame priešlapyje yra užrašas: „Lietuvanis / Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1939. Išleido Liudas Jakavičius, Šiauliai“.

„Išleidžiu šiuos savo atsiminimus su noru ne savo nuopelnus iškelti, o tik nušviesti tuos laikus, kada buvo dirbama tėvynės labui, - rašė L. Jakavičius-Lietuvanis „Žodyje skaitytojui“ (3-4 p.). – Mano vienintelis noras, kad bent kiek jūs pasimokytumėte ir iš mūsų darbų, tėvynės meilės ir noro jai dirbti taip pat, kaip mes kadaise dirbome, nebodami savo asmeniškos naudos nei gerovės“.

Knygoje spausdinami L. Jakavičiaus atsiminimai susideda iš keturių dalių: 1. „Knygnešystė ir kova dėl lietuvių spaudos“ 2. „Lietuvybės žadinimas ir kėlimas“ 3. „Lietuvių spaudos ugdymas ir gynimas“ 4. „Autoriaus nusiskundimai ir padėkos“. Knygoje L. Jakavičius rašo, kad caro priespaudos laikais savo spaudos ir tėvynės meilę jam įkvėpė motinėlė, kuri Akmenės miestelyje buvo „daraktorka“. Ji slapstė, mokė jį ir daugelį kitų svetimų vaikų iš lietuviškų elementorių. 1888 m. jis susipažino su knygnešiu B. Šiušiu, tuomet gyvenusiu Akmenės miestelyje, ir iš jo pradėjo slapta, net pagal užsakymą gauti visokių lietuviškų knygelių ir laikraščių. Vieną kartą B. Šiušio namuose žandarai darė kratą ir rado daug lietuviškų maldaknygių, elementorių, kalendorių. Už tai B. Šiušis buvo areštuotas ir uždarytas į Šiaulių kalėjimą, o vėliau ištremtas į Rygą. 1890 m. L. Jakavičius, dirbdamas Papilėje pas pristavą raštininko padėjėju, toliau skaitė ir platino uždraustas lietuviškas knygas ir spaudą. Susipažinęs su knygnešiu Glodeniu gaudavo iš jo Tilžėje leidžiamų „Ūkiškų kalendorių“ ir dainų knygelių, kurias platino jaunimui. Žandarai, sužinoję apie L. Jakavičiaus knygų platinimą, darė kratą, bet nieko nerado. Vis dėlto pristavas atleido L. Jakavičių iš darbo. Savo atsiminimų knygoje L. Jakavičius pateikia 14-os rusų žandarų nuotrauką, pavadintą „Šiaulių rajono žandarų valdyba“ (p. 14) su savo prierašu: „Gali sau Gerb. skaitytojas įsivaizduoti, koks tuomet buvo smarkus lietuviškų knygų ir laikraščių persekiojimas, kad vien tik Šiaulių rajone toks didelis rusų žandarų skaičius buvo laikomas lietuviškas knygas ir lietuvybės platintojus gaudyti.“

1891 m. L. Jakavičius atvyko į Rygą ir nuo 1892 m. dirbo Rygos uosto valdybos jaunesniuoju raštininku. Pradėjo bendradarbiauti Tilžėje leidžiamuose laikraščiuose: „Ūkininke“, „Varpe“ ir „Naujienose“. Rašinėdamas į laikraščius žinutes iš pradžių pasirašydavo slapyvardžiu „Lietuvos jaunikaitis“, vėliau pasirinko slapyvardį „Lietuvanis“.  L. Jakavičius Rygoje vieną sekmadienį sutiko seną pažįstamą knygnešį B. Šiušį. Pastarasis pasistatęs prie bažnyčios didžiausią stalą, apkrovęs jį lietuviškomis knygomis, viešai jas pardavinėjo. Nustebusiam L. Jakavičiui B. Šiušis paaiškino, kad Rygoje nei leidžiama, nei draudžiama lietuviškas knygas pardavinėti. Kadangi Rygoje policininkai daugiausia yra tik vokiečiai, neturintys supratimo apie lietuviškas knygas ir jų draudimą, tad jas laiko „polskimi knygami“. Todėl čia esą galima lietuviškas knygas drąsiai pardavinėti ir skaityti. Tiesa, vėliau ši padėtis pasikeitė ir vietos valdžia pradėjo persekioti lietuviškos spaudos platintojus. Tuo metu Rygoje buvo susikūrusi nemaža lietuviškų raštų platinimo kuopelė, kurioje buvo J. Burneika, J. Mozeliauskis, J. Skiparis, K. Pukštys, P. Janulevičius, J. Grigaliūnas, J. Petrulis, A. Praškevičius-Mickevičius, D. Miklius, T. Virkšas, P. Žaldokas, J. Zabūras ir kt. L. Jakavičius žandarų vėl įtartas, kad slapta platina draudžiamas „žmudskų“ knygas, 1894 m. buvo atleistas iš Rygos uosto valdybos vyresniojo raštininko pareigų. 1895 m. L. Jakavičius tarnavo Rygos VI nuovados Taikos teisme raštvedžiu ir toliau platino draudžiamas lietuviškas knygas. Kartą žandarai, atlikdami kratą jo darbo vietoje, rado lietuvišką laikraštį „Varpas“. Už tai L. Jakavičius buvo areštuotas ir uždarytas į Rygos Citadelės kalėjimą. Po kurio laiko, neįrodžius kaltės, L. Jakavičius iš kalėjimo buvo išleistas ir toliau platino lietuvišką spaudą. Jam tuo metu padėjo jo sužadėtinė Honorata Grymalauskaitė, 1896 m. tapusi jo žmona. Dar ne kartą žandarai, ieškodami draudžiamos lietuviškos spaudos, krėtė L. Jakavičiaus namus ir darbo kabinetą. Jis buvo vėl sulaikytas, tardomas Rygos žandarmerijoje. 1901 m. L. Jakavičius tapo lietuvių slaptosios draugijos „Šviesa“ knygininku. Gavęs iš Tilžės lietuviškos spaudos, ją dalijo „Šviesos“ draugijos nariams, kurios nariais buvo B. Prapuolenis, V. Nagevičius, Č. Petraškevičius, K. Bielinis, J. Lapinskas, P. Janulevičius, A. Mačius, J. Mazeliauskas, Rygos gimnazijos mokytojas M. Šikšnys – Šiaulėniškių senelis, T. Virkštas, J. Zabūras ir kt. 1902 m. L. Jakavičius lietuvių spaudos reikalais buvo slapta nuvykęs į Tilžę. Čia jis dvi savaites gyveno pas leidėją J. Šenkę, susitiko su Morta Zauniūte, susipažino su Vydūnu, knygnešiu A. Mockaičiu, Bitėnuose aplankė  lietuvių spaudos gaivintoją M. Jankų.

Baigiamajame atsiminimų knygos žodyje L. Jakavičius rašo: „Kadangi jau 50 metų su lietuvių liaudimi išvien dirbu, kaip antai nuo 1888 metų slaptai gabendamas iš Tilžės draudžiamuosius lietuviškus raštus, o nuo 1904 m. iki šiai dienai viešai leisdamas ir platindamas lietuviškas knygas ir laikraščius, ir visuomet turėdavau didelį visuomenėje pasisekimą, tikiu, kad ta pati visuomenė neapleis ir senatvėje savo už spaudą ir lietuvybę kovotojo - Lietuvanio: teiksis, kiek galima, kas žodžiu, kas raštu, visur užtarti ir paremti tą spausdinto žodžio skleidėją.“

Archyvinis L. Jakavičiaus knygos „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1938“ egzempliorius saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šios knygos egzempliorius pažymėtas J. Remeikos knygos įrašu. Skaitmeninę jo kopiją galima paskaityti virtualaus elektroninio paveldo sistemoje (epaveldas.lt).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus biblioteka taip pat turi šią įdomią su lietuviškos spaudos draudimo istorija susijusią L. Jakavičiaus-Lietuvanio knygą „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimui 1918-1938“ (ŠAM b-ka, Nr. 6156). Minėtos knygos egzemplioriaus priešlapyje yra įdomus atsiminimų autoriaus dedikacinis įrašas: „Gerb. Apskrities viršininkui uoliam šauliui A. Staškevičiui aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą, šaulys rėmėjas L. Jakavičius Lietuvanis. Šiauliai 5/VIII. 39 m.“. Šios knygos antrajame priešlapyje yra apskritas knygos antspaudas-užrašas – „P. Gasiūno lietuvių spaudos kolekcija“. Manoma, kad ši knyga pateko į „Aušros“ muziejų iš spaudos kolekcininko P. Gasiūno rinkinio.   

1940 m. L. Jakavičius savo išleistos knygos „Atsiminimai iš lietuvių draudimo laikų“ 500 egz. per III pėstininkų diviziją dovanojo Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriui. Dovanotos knygos buvo paskirstytos visos kariuomenės bibliotekoms. Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas J. Šarauskas 1940 m. knygos autoriui ir leidėjui L. Jakavičiui skyriaus vardu pareiškė padėką.

1997 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvui buvo perduotos spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, mėgėjų teatro organizatoriaus, režisieriaus ir aktoriaus, žurnalisto, knygnešio L. Jakavičiaus ir jo žento žurnalisto, dramaturgo, teatrologo Jurgio Arno Šaltenio (1911-1959) ir jų šeimos narių kūrybos dokumentai, nuotraukos, laiškai, biografiniai ir kiti dokumentai (F. 630. Jakavičių ir Šaltenių šeimos).

2015 m. birželio mėn. Šiaulių spaudoje (Kavaliauskaitė Ž. Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio knyga grįžo pas proanūkį“. „Šiaulių kraštas“, 2015-06-16) rašoma, kad šiaulietė J. Raugalienė išsaugojo savo tėvų Julijonos ir Bronislovo Korsako bibliotekoje buvusią knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga parašytą knygą „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“ su autoriaus autografu „Gerb. advokatui A. Švarcui – aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą L. Jakavičius-Lietuvanis, Šiauliai, 1/V39“. Įdomu, kad Abraomas Švarcas nuo 1933 m. gruodžio iki 1940 m. užsiėmė advokato praktika Šiauliuose, Bažnyčios g. 35 (dabar S. Dariaus ir Girėno g. 35). 1938 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu.

J. Raugalienė šią knygą 2015 m. birželio mėn. perdavė L. Jakavičiaus proanūkiui Liudvikui Jakavičiui-Grimalauskui. Taip ši knyga po daugelio metų pateko į jos autoriaus artimųjų rankas. Iš tikrųjų knygos turi savo likimus.

Siūlau iškilaus spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, knygininko, teatro režisieriaus, aktoriaus, žurnalisto ir knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio atminimą deramai įamžinti, jo vardu pavadinti gatvę, atidengti jam skirtą atminimo lentą Tilžės gatvėje, Šiauliuose.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

ŠIAULIŲ APSKRITIES DVARŲ BIBLIOTEKOS IR JŲ KNYGŲ ŽENKLAI (XVII – XX A. PIRMA PUSĖ)

Skiriama Bibliotekų metams!
 Jonas NEKRAŠIUS

Dvarininkai ir dvarų bibliotekos Šiaulių krašte

XVII-XX amžiuje Šiaulių krašte gausias asmenines bibliotekas turėjo dvarininkai, dvasininkai, taip pat mokytojai, kultūros ir švietimo veikėjai, teisininkai ir kt. Tačiau didžiausios bibliotekos buvo sutelktos dvaruose. Dvarai buvo kultūros židinys. Juose buvo kaupiamos meno vertybės, kolekcijos, knygos, spaudos leidiniai, žemėlapiai ir kita.

Bene viena iš pirmųjų Šiaulių krašto asmeninių bibliotekų, kuri aprašyta Žemaičių pilies teismo knygose yra dvarininko, tijūno ir seniūno Vaitiekaus Važinskio biblioteka. Tai bene pirmoji asmeninė biblioteka, kurioje buvo perrašomos ir renkamos rankraštinės knygos. Ji buvo kaupiama nuo XVI a. pabaigos. Šią biblioteką XVII a. pradžioje, V. Važinskis paveldėjo iš savo tėvo. Manoma, kad jos savininkas rinko, o gal ir pats perrašinėjo populiarią anuomet istorinę-politinę literatūrą ir beplintančius LDK, o ir Žemaitijoje, kalendorius. Vaitiekus Važinskis didesnę savo turto dalį, tarp jo ir knygas, pagal 1658 metų testamentą paliko broliui Jeronimui Važinskiui, Tirkšlių seniūnui, jos ir toliau buvo skaitomos šioje giminėje ir galbūt tapo kurio nors dvaro bibliotekos pagrindu¹. Apie šią biblioteką Žemaičių pilies teismo knygose (testamente) rašoma:

Knygos In Folio: Juodu turkišku apdaru įrištos Lenkijos konstitucijos su jų registru ir LDK Statutas; pasiuntinybės į Maskvą reliacijos baltu apdaru apie Livoniją; Rankraštinė knyga, prasidedanti nuo pasiuntinybės į Maskvą reliacijos baltu apdaru; Rankraštinė knyga, prasidedanti Šventosios Romos imperijos aprašymu; Rankraštinė knyga, prasidedanti Lenkijos karalių ir Turkijos sultonų sutartimis; Rankraštinė knyga, prasidedanti karaliaus atsakymu Livonijos pasiuntiniams.
Knygos In Quarto: Rankraštinė knyga, prasidedanti eilėraščiais Vladislovo Vazos išrinkimo garbei; Rankraštinė knyga, prasidedanti rusišku dvasinio pamokymo nuorašu; Jokūbo Sobieskio Chotimo karo komentarai ir įvairūs kalendorėliai su užrašais.

Pasak Arvydo Pacevičiaus, šis toli gražu nepilnas knygų sąrašas rodo Žemaitijoje plitus rankraštines knygas ir jų nuorašus, o tai svarbu aiškinantis spausdintos ir rankraštinės knygos santykį ir poveikį visuomenėje. Akivaizdus dėmesys istorijai, politikai, diplomatijai liudija, kad bajorija savo priedermes suprato ne tik ginkluodamasi ir kariaudama, bet ir skaitydama ir kitaip intelektualiai lavindamasi².

1861 metais Šiaulių dvarininkų ir bajorų pastangomis mieste buvo įsteigta visuomeninė biblioteka. Pradžią jai davė 1861 metais testamentu užrašytos mirusio Šiaulių apskrities teismo darbuotojo, kolegijos asesoriaus ir dvarininko Pranciškaus Paulauskio (Pavlowski) biblioteka. Šios bibliotekos sisteminiame kataloge nurodyta, kad joje buvo 754 knygos, iš kurių kelios yra lietuviškos: M. Valančiaus „Žemajtiu wiskupiste“, „Tamoszius isz Kempis“, S. Daukanto „Budas senowes Letuwiu“ ir „Parodimas kaip apinius auginti“. Nuslopinus 1863 metų sukilimą ši Šiaulių miesto visuomeninė biblioteka buvo uždaryta, o jos fondas perduotas Šiaulių berniukų gimnazijai.

Sunkios XIX a. istorinės ir kultūrinės sąlygos, ypač spaudos lotynišku raidynu draudimas (1864-1904), lietuvių kultūrinės veiklos slopinimas, negalėjo neatsiliepti ir bibliotekoms. Kai caro valdžia, malšindama 1831 ir 1863 metų sukilimus konfiskavo dvarų bibliotekas, tai knygos buvo išsklaidytos po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, dalis tų bibliotekų sunyko ar buvo išgrobstytos ir sunaikintos.

XIX a. Šiaulių apskrities Kanapinės (Zatišų) dvarą valdęs Cezaris Vaitkevičius buvo baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją. Jis dvare turėjo nemažą biblioteką, kurioje buvo daug knygų, lenkiškų žurnalų. Būta ir lietuviškų knygų, dvare lankydavosi knygnešiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kanapynės dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas, dingo biblioteka, supuvo žemėje užkastas inventorius³.

Iki XX a. pradžios Šiaulių krašto dvarų bibliotekose daugiausia buvo lenkiškų, rusiškų, taip pat vokiškų, prancūziškų ir lotynų kalba leistų knygų. Lietuvių kalba išspausdintų knygų lyginamasis skaičius buvo labai nedidelis. Tik po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo lietuviškų knygų gausėjo.

Kalbant apie dvarų bibliotekose kaupiamas knygas galima pastebėti, kad įsigijęs naują knygą, savininkas dažnai ją įrišdavo ir tokios knygos apdaras tapdavo individualus. Po to žymėdavo savo nuosavybės įrašais, įklijuodavo ekslibrisą ar net užsakydavo superekslibrisą (knygos nuosavybės ženklą, spaudžiamą knygos apdaruose). Ekslibriso ar superekslibriso egzistavimo faktas liudija buvus didelę biblioteką, nes dėl vienos ar kelių knygų jie nebūdavo užsakinėjami. Taip pat dvarų bibliotekos buvo žymimos knygos antspaudais, lipdėmis, įvairiais įrašais ir marginalijomis. Tokie knygos nuosavybės ženklai padeda geriau nustatyti ir atkurti išsklaidytas bei išbarstytas krašto dvarų bibliotekas.

Gruževskio bibliotekos

Kuršėnų dvare knygos ženklas.

Iš autoriaus rinkinio.

Gruževskio bibliotekos

Kuršėnų dvare knygos ženklas.

Iš autoriaus rinkinio.

     










Šiaulių krašte dvaruose didesnes bibliotekas turėjo grafas Platonas Zubovas (1767-1822), vėliau ją perėmė Nikolajus Zubovas (1832-1898) ir jo sūnus Vladimiras Zubovas (1862-1933), baronas Teodoras von der Ropas (1783-1852) Pakruojyje. Taip pat gausias bibliotekas savo dvaruose turėjo grafas Georgijus Naryškinas Žagarėje, dvarininkas K. Godlevskis (1826-1899) Degučiuose (netoli Kuršėnų), grafienė Jadvyga Marija Teresė Potulickaitė Hutten Čapskienė (1870-1947) Beržėnuose, Kelmės r., Kurtuvėnų dvarininkas Stanislavas Plateris-Zybergas (1889-1955), Kuršėnų dvarininkas J. Gruževskis, Daubiškių dvarininkai Antanas Moras (1846-1917) ir Darja Olsufjevienė-Morienė (1836-1911). Šilo Pavėžupio dvarininkas Vladas Putvinskis (1873-1939), Lašmenpamūšio dvaro savininkas, poetas ir vertėjas Borisas Melngailis (1904-1965) ir kiti.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje veikia pastovi ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“, kuri susideda iš dviejų dalių: „Provincijos dvaras“ ir „Provincijos miestas“. Ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ sukurta stilizuota dvaro aplinka, atspindinti Šiaulių krašto dvarininkų buitį, kasdienybę, jų kultūrinius bei meninius poreikius. Vienoje iš Ch. Frenkelio vilos antro aukšto salių pristatoma krašto dvaro bibliotekos interjeras. Joje eksponuojami istoriniu ir meniniu požiūriu vertingi vietos dailininkų tapyti didikų ir dvasininkų portretai. Bibliotekoje daug XVII-XX a. enciklopedijų, teologijos, gamtos mokslų, istorijos knygų lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis, retas ir vertingas XVI a. XVII a. pr. G. Brauno ir F. Hogenberg‘o „Pasaulio miestų atlasas“ bei A. Kozlovskio „Kražių kolegija“ – vienintelis peizažas, įamžinęs šią garsią mokyklą Lietuvos provincijoje. Jaukią bibliotekos atmosferą sukuria bydermejerio stiliaus baldai ir įvairios smulkios detalės: suvenyrinė dėžutė, rašalinės, stalinė lempa, laikrodis, Gorskių šeimos fotografijos, Daujotų giminės medis ir kt. Ši ekspozicija atspindi krašto dvarų bibliotekos aplinką ir interjerą. Ji padeda geriau pažinti Šiaulių apskrities dvarų bibliotekų dvasią ir paskirtį⁴.

Šiame straipsnyje apžvelgiamos kai kurios Šiaulių apskrities dvarų įdomesnės bibliotekos ir jų knygų nuosavybės ženklai, apie kuriuos autoriui pavyko surinkti tam tikrų žinių.

Grafų Zubovų biblioteka ir archyvas Šiauliuose

Baronų Ropų biblioteka Pakruojo dvare

Grafo G. Naryškino biblioteka Žagarėje

Dvarininko K. Godlevskio biblioteka Degučiuose

Dvarininkų Čapskių biblioteka Beržėnų dvare

Burbiškio dvaro biblioteka

Gruževskių biblioteka Kuršėnų dvare

Dvarininkų Antano ir Darijos Morų biblioteka Daubiškiuose

Biblioteka Šilo Pavėžupio dvare

Kurtuvėnų dvaro biblioteka

Lašmenpamūšio dvaro biblioteka

Šiaulių apskrities dvarų bibliotekų likimas

Literatūra ir šaltiniai

Čia aprašyta toli gražu ne visos Šiaulių apskrities dvarų bibliotekos. Daugelio likimas nežinomas. Taip pat dėl straipsnio nedidelės apimties liko nepaminėtos kitų krašto dvarų bibliotekos. Duomenys apie jas tikslinamos ar pildomas. Tai atskiro straipsnio tema. Autorius šią temą tęsia toliau ir tikisi aprašyti kiek galima daugiau Šiaurės Lietuvos dvarų bibliotekų ir išsiaiškinti jų tolimesnį likimą. 


* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.