PARODA ŽIBUNTUI MIKŠIUI ATMINTI VU ŠIAULIŲ AKADEMIJOJE

 

ŠIEMET EKSLIBRISŲ KŪRĖJUI ŽIBUNTUI MIKŠIUI BŪTŲ SUKAKĘ 100 METŲ

Ž. Mikšio autoekslibrisas iš Vyginto ir Janinos Ališauskų kolekcijos

Šiais metais minime 100-ąsias Lietuvos grafiko Žibunto Mikšio (1923 – 2013) gimimo metines. Talentingo grafiko palikimą sudaro linoraižiniai, ofortai, kurių tik maža dalis saugoma ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. Jo ekslibrisai patraukia savo jautrumu ir skaidrumu, minties aiškumu, aukšta plastine kultūra ir savita elegancija. Dailininko kūrybos šaltinis – žmogus, jį supantis pasaulis, gamtos vaizdai, miesto fragmentai, architektūrinės detalės, užrašai. 

Daugiau skaitykite savb.lt ir ekslibrisai.blogspot.lt

Dianos Janušaitės inf.

STASIO EIDRIGEVIČIAUS EKSLIBRISAI ATKELIAVO Į GERARDO BAGDONAVIČIAUS EKSLIBRISŲ FONDĄ

Tarpušvenčiu gavome nuostabią dovaną, atkeliavusią iš Varšuvos – išskirtinio talento dailininkas Stasys Eidrigevičius fondui atsiuntė dešimt savo darbų, sukurtų 1973–1983 metais.

Džiaugiamės galėdami bendradarbiauti su pasaulyje pripažintu dailininku S. Eidrigevičiumi ir tikimės, kad ir 2022 metais mūsų gražus bendravimas tęsis bendra kryptimi – knygos meno labui.

Gražinos Montvidaitės inf.

LIETUVIŲ IŠEIVIJOS DAILININKAS VYTAUTAS OSVALDAS VIRKAU IR EKSLIBRISAI

Šiemet kovo mėnesį sukanka 90 metų, kai gimė dailininkas ir botanikas Vytautas Osvaldas Virkau (1930-2017). Jis gimė 1930 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Kurį laiką gyveno netoli Šiaulėnų, lankė gimnaziją Radviliškyje. Vytautas Osvaldas Virkau prisiminimuose rašė: „Nors gimiau Šiauliuose, gyvenom netoli Šiaulėnų, dabartiniame Radviliškio rajone. Esu krikštytas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, turiu metrikų nuorašą, tokie mano santykiai su Šiauliais. Vienerius metus ėjau į Radviliškio gimnaziją, po to išvažiavom į Vokietiją. Motinos giminė prie Šiaulėnų minima jau XV a., ten ir gyveno iki tos gražios vasaros. Dabar ten giminių, net ir tolimiausių, nėra likę...“ („Varpai“, 1992, p. 85).

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje V. O. Virkau kartu su tėvais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. 1946-1949 m. mokėsi ir baigė lietuvių gimnaziją Miunchene. 1951 m. išvyko į JAV. Čikagos meno institute studijavo tapybą, o Čikagos universitete – humanitarinius mokslus. 1954–1964 m. dėstė YMCA (Krikščionių jaunimo asociacijos) centre, 1966–1969 m. tobulinosi Midway studijose. Nuo 1970 m. – „Metmenų“ meninis redaktorius ir dizaineris. 1981–1985 m. George’o Williamso dailės koledžo Downers Crove (Ilinojus) profesorius. 1986-1995 m. Šiaurės centrinio koledžo Naperville’yje (Ilinojus) profesorius ir Dailės katedros vedėjas. V. O. Virkau 2005 m. paskirta JAV Lietuvių fondo Kultūros tarybos premija.

Vytautas Osvaldas Virkau. Ekslibrisas saugomas GBEF.

1999 m. dailininkas lankėsi Lietuvoje, apžiūrėjo susigrąžintus tėviškės pastatus, ūkį, svečiavosi Šiauliuose. Buvome ne kartą susitikę Šiauliuose, kalbėjomės apie jo giminės istoriją, kūrybą, ekslibrisus, parodas. 
2000 m. kovo 9 d. laiške, siųstame iš JAV, Vytautas O. Virkau rašė: „Šiauliai gražus miestas, kai kam gal ir provincija, bet man malonesnis ir už sostinę. Praeitais metais buvau trumpai sustojęs Šiauliuose, nakvojau puikiame „Saulininko“ viešbutyje...“

V. O. Virkau apipavidalino apie 50 knygų, sukūrė knygos iliustracijų, pašto ženklų projektų, lakštinės grafikos, tapybos paveikslų, scenovaizdžių, tapytų vitražų. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ekslibrisų parodų. Tarp jų – VII–X tarptautinio ekslibriso bienalėse Lenkijoje, XV-XVII tarptautinio ekslibriso kongresuose, tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose Lietuvoje ir kt. Surengė personalinių parodų Čikagoje, Los Andžele, Trentone, Otavoje, taip pat Lietuvoje – Pakruojyje (1989 m.), Šiauliuose (Inžinierių namuose, 1989 m., Dailės galerijoje 1994 m., miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Aido filiale 2000 m., Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2015 m. ir kt.), Biržuose, Mažeikiuose, Kaune (Kauno viešojoje bibliotekoje, 1992 m.), Radviliškyje (Radviliškio viešojoje bibliotekoje, 2000 m.), Panevėžyje (galerijoje „2-asis aukštas“, 2000 m.). Apdovanotas VII, VIII ir X tarptautinių ekslibrisų bienalės Lenkijoje medaliais, konkursuose pelnė premijų, apdovanojimų.

Vytautas O. Virkau buvo JAV universitetų profesorių, koledžų dailės asociacijų, Čikagos dailės instituto, Šiuolaikinės dailės muziejaus, Amerikos ekslibrisų kolekcininkų ir dizainerių draugijų narys. Mirė 2017 m. rugpjūčio 18 d. sulaukęs 87-erių.

EKSLIBRISAI

Vytautas Osvaldas Virkau. Ekslibrisas saugomas GBEF.

Pirmąjį ekslibrisą Vytautas O. Virkau sukūrė 1970 m. knygoms, kurias JAV lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai jos 400-ųjų metinių proga. Dailininkas sukūrė per 400 ekslibrisų.

1989 m. almanache „Santara“ buvo išspausdintas šių eilučių autoriaus rašinys „Pirmąkart tėvynėje“, pasakojantis apie 1989 m. vasarą Pakruojo dvaro rūmuose surengtą JAV gyvenančio lietuvių dailininko V. O. Virkau pirmąją personalinę ekslibrisų parodą Lietuvoje. 

Žurnalas „Knygnešys“ 1990 m. Nr. 9 išspausdino šių eilučių autoriaus rašinį „Tautiečio iš JAV ekslibrisai“, kuriame buvo pristatyti lietuvių dailininko Vytautas O. Virkau sukurti ekslibrisai, skirti S. A. Gliožečiui, V. Miliui, O. Skeivienei, Mykolui Morkūnui, Sigitai Gedai, Jan Rhebergen ir kt. (Nekrašius J. Tautiečio iš JAV ekslibrisai, „Knygnešys“ 1990, Nr. 9). 

1992 m. almanache „Varpai“ pasirodė Vitolio E. Vengrio rašinys „Iš ariamų laukų ir šviesos: Vytautas O. Virkau – knygos ženklų meistras“ („Varpai“, 1992 (6), p. 79-85).

2000 m. kovo mėnesį Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Aido filiale buvo atidaryta Vytauto O. Virkau ekslibrisų paroda iš šių eilučių autoriaus rinkinio. Joje buvo eksponuojama daugiau kaip 150 knygos ženklų, sukurtų įvairių šalių mokslininkams, rašytojams, menininkams, išeivijoje ir Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams – kultūros ir meno veikėjams, įvairioms organizacijoms, jų bibliotekoms.

2015 m. leidykla „Varpai“ išleido šiauliečio rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygą „Vytauto Osvaldo Virkau meno vizija“, kurioje rašoma apie šio dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Vytautas Osvaldas Virkau.
Ekslibrisas saugomas GBEF.

2018 m. kovo 14–balandžio 9 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje veikusioje parodoje buvo eksponuoti Vytauto Osvaldo Virkau įvairiu laiku sukurti ekslibrisai, kuriuos dailininkas 2016 m. padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Šiai parodai išleistas leidinukas  „Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai“ su Vitolio Enriko Vengrio rašiniu apie dailininką. Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai saugomi JAV bibliotekose, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Kauno apskrities, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiatės-Bitės viešosiose bibliotekose, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, privačiose kolekcijose. 

Dailininko Vytauto O. Virkau ekslibrisams būdingas raiškus vaizdas, gilus temos suvokimas, meistriškas simbolių parinkimas ir įprasminimas, nepriekaištinga grafikos technika. Svarbiausia jo ekslibrisų tema – žmogus, jo ryšys su knyga, gyvenimu. Lietuviams skirtuose ekslibrisuose dailininkas atskleidžia knygos savininko ryšį su Lietuva. Kompozicijose gražiai dera tautinis ornamentas, medinė bažnytėlė, kaimo sodyba, lietuviško rašto pavyzdys, dainos posmas. Jo knygos ženklai svariai papildo lietuviškų ekslibrisų kolekciją naujomis išraiškos formomis ir simboliais, reprezentuoja mūsų liaudies meną, kultūrą ir papročius.

Jonas Nekrašius

2018-IEJI – VYDŪNO METAI. KNYGOS TURI LIKIMUS

SKAITYKIME VYDŪNĄ!

Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys

Vydūnas

Rašytojo, filosofo Vydūno (tikroji pavardė Vilhelmas Storostas, 1868-1953) kūrybinis palikimas yra didelis. Jis rašė ir leido filosofijos veikalus, dramas, komedijas, vadovėlius, istorijos knygas. Jose gausu minčių, posakių, taiklių pastebėjimų, kurie aktualūs ir šiandien. 

Šiemet sukanka 120 metų nuo pirmojo Vydūno veikalo „Pasiilgimas veldėtojo“ sukūrimo. 1899 m. Vydūnas parašė pirmąją vieno veiksmo komediją „Numanė“. 1904 m. Bitėnuose buvo išleista Vydūno knyga „Senutė“ – pirmoji jo parašyta trumpa Lietuvos istorija. Propaguodamas savo filosofines idėjas 1905 m. Tilžėje Vydūnas pradėjo leisti dvimėnesinį filosofijos žurnalą „Šaltinis“. 1907 m. jame buvo spausdinami Vydūno traktatai: „Visatos sąranga“ (1907, Nr. 1), „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907, Nr. 2-3), „Mirtis, ir kas toliau?“ (1907, Nr. 4-5), „Žmonijos kelias“ (1907, Nr. 6), „Likimo kilmė“ (1908, Nr. 1-6), „Apsišvietimas“ (1909, Nr. 1-3), „Gimdymo slėpiniai“ (1909, Nr. 3-6) ir kt. 1911-1914 m. Vydūnas Tilžėje leido teosofinės krypties mėnesinį žurnalą „Jaunimas“. 1915 m. vietoj „Jaunimo“ žurnalo Vydūnas kas keturis mėnesius ėmė leisti laikraštį „Naujovė“. Išėjo trys numeriai. Leidinyje buvo publikuojamos Vydūno apysakos „Slėpiningasis gaudulas“, „Pasileidusioji Mariutė“, „Garsioji pilis“ ir kt. 1921-1925 m. Vydūnas leido laikraštį „Darbymetis“ ir kt.

Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1904-1914 m. pasirodė šie Vydūno kūriniai: „Senutė“ (1904), „Probočių šešėliai“ (1908), „Tėviškė“ (1908), „Likimo kilmė“ (1908), „Lietuvos varpeliai“ (33 dainos ir giesmės, 1909), „Mūsų uždavinys“ (1911), „Smarkusis Krušna“ (1913), „Amžinoji ugnis“ (1913) ir kt. 1914 m. Tilžėje Vydūno iniciatyva išleistas dainų rinkinys „Lietuvos aidos“ ir kt.

Nuo 1904 m. Tilžėje veikusi leidykla „Rūta“ išleido didžiąją dalį Vydūno kūrinių:  „Visumos sąranga“ (1921),  „Jonuks: dviveiksmė Joninių komedija“ (1908, 1920),  „Kur prots“ (1907), „Piktoji gudrybė“ (1908), „Birutininkai“ (1910), „Numanė“ (1911), „Pasveikimas“ (1911), „Mūsų laimėjimas“ (1913), „Lietuvos pasakėlė“ (1913), „Kaimo didvyris“ (1914), „Vargšas ir besotis“ (1914), „Sigutė“ (1914), „Žmonijos kelias“ (1914) „Ragana“ (1918), „Vergai ir Dikiai“ (1919), „Žvaigždžių takai“ (1920), „Tautos gyvata“ (1920), „Mirtis ir kas toliau“ (1920),  „Jūrų varpai“ (1920), „Slėpininga žmogaus didybė“ (1921), „Gimdymo slėpiniai“ (1919, 1921), „Mūsų uždavinys“ (1921), „Likimo bangos“ (1922), „Varpstis“ (1923), „Vyrai“ (1923), „Karalaitė“ (1925), „Pasaulio

gaisras“ (1928), „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), „Avelė“ (1929), „Laimės atošvaista“ (1934), „Jūraitė“ (1934), „Pasveikinimas“ (1934), „Senovės balsas“ (1935), „Sąmonė“ (1936), „Vyrai viską padarys“ (1937), „Nakvišos gėralas“ (1937), „Pasiilgimas“ (1938) ir kt. 1918 m. „Rūtos“ leidykla Tilžėje išleido Vydūno iš anglų į lietuvių kalbą išverstą Alfredo Tenisono „Enokas Arden“ ir kt.

1916 m. leidykla „Lituania“ Tilžėje išleido Vydūno knygą „Litauein in Vergangenheit und Gegenwart“ su 24 fotografijomis ir lietuvių dailininkų M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus darbų reprodukcijomis. Tai iliustruotas Nemuno krašto pažintinis leidinys, skirtas vokiškai skaitantiems europiečiams. Jame pateikiama trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, supažindinama su krašto gamta, žmonių papročiais, kalba ir kt. Ši knyga buvo išversta į prancūzų (1916), lenkų (1919) ir rusų (1921) kalbas. 1916 m. Ženevoje buvo išleista „La Lituanie“ – Vydūno vokiškos knygos „Litauen“ vertimas į prancūzų kalbą.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūnas rašė, kad „lietuvių kalbą yra gana lengva pramokti. Tik reikia statyti krūvon, kas prilygsta ir kas viens kitam atitinka“. Vydūnas didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1916 m. O. Mauderodės spaustuvė išleido 156 p. Vydūno parengtą „Deutsch–Litauischer wortschatz“ („Vokiečių ir lietuvių žodžių rinkinį“), kuris buvo skirtas vokiečiams. 1919 m. „Rūtos“ leidykla išleido Vydūno parengtą vokiečiams skirtą 44 pamokų lietuvių kalbos vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ ir kt.

1927 m. Vydūnas parengė  ir „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje išleido knygelę „Mažosios Lietuvos lietuvių šventės“, kurioje išspausdinta 1927 m. šventės programa, kalbos, dainų tekstai, pateikta žinių apie chorus ir jų dirigentus, išspausdinti choristų sąrašai. Leidinėlyje yra ir dvi Vydūno publikacijos „Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas“ bei „Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“.

1932 m. Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje, išleistas Vydūno parengtas giesmių su gaidomis rinkinys „Giesmės: mišriam chorui“, skirtas Adventui, Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms ir kitoms progoms (31 giesmė). Tais pačiais metais Tilžėje, E. Jagomasto leidykloje „Lituania“, išleistas svarbiausias Vydūno mokslinis veikalas „Sieben hundert jahre deutsch-litauischer beziehungen“ („Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis dešimtmečius“). Tai 478 puslapių knyga su dviem žemėlapiais ir 50 iliustracijų, tarp jų – 5 spalvotos įklijos. Šis Vydūno veikalas – neįkainojamas leidinys, įtikinamai parodęs, ką per 700 metų vokiečiai padarė su Mažosios Lietuvos gyventojais. Šis leidinys 1934 m. pateko į fašistinės Vokietijos inkvizitorių uždraustų knygų sąrašus. Dalis tiražo (1 200 egz.) buvo konfiskuota ir sunaikinta.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūno knygas iliustravo dailininkai A. Brakas, Fidus (Hugo Hoppner), P. Rimša, A. Žmuidzinavičius ir kt., taip pat pats Vydūnas. Jo knygų savitumas – rašyba, nebūdinga bendrinei lietuvių kalbai, paties rašytojo sugalvota, paveikta Prūsų lietuvių tarmės, žemaičių šnektos, vokiečių kalbos. Vydūno knygų leidimą rėmė Marta Raišukytė, priklausiusi „Rūtos“ leidyklos bendrovei. Ji ne tik rėmė, bet ir redagavo Vydūno raštus. 1933 m. liepos 14 d. M. Raišukytė mirė. Jos atminimui Vydūnas parašė ir išleido knygą „Rožės ir lelijos“ (spausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“ Tilžėje). Dar ši spaustuvė 1934 m. išspausdino Vydūno vieno veiksmo vaidinimą „Tikroji motinėlė“, skirtą Motinos dienai; 1938 m. –  trijų veiksmų vaidinimą „Paslėptasis auksas“.

1938 m. Kaune buvo išleista knyga „Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija“ (sudarytojas S. Anglickis). Šioje antologijoje pirmasis prisistato Vydūnas su 1937 m. rugsėjo 22 d. parašyta „Mano gyvenimo apžvalga“. Čia Vydūnas apžvelgė savo kūrybą, kūrinių turinį, atskleidė rašymo ypatumus ir siekius, kūrimo vyksmą ir kt. Jis rašo: „rašiau rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams, leidau ir pats laikraščių sąseginius (komplektus – J. N.) 1905 iki 1909 m., 1911 iki 1914 ir 1921 iki 1925 m. ir kūriau, tuo pradėjęs 1898 m., visokius veikalėlius, veikalus ir raštus, tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingiems tautos reikmenims  patenkinti [...].

Niekuomet nerašiau, jog įtikčiau žmonėms, patenkinčiau jų užgaidas, negeidžiau rašydamas turtingėti. Rašiau apsireikšdamas ir manydamas tuo gyvinąs tautą.

Tų kūrinių yra visokių. Todėl jų turinys yra įvairus. Pirmą veikalą, būtent 1898 m. kurtą „Pasiilgimą veldėtojo“, rašiau liūdėdamas dėl dainos nykimo lietuvių tautoje, bet pasitikėdamas, kad ją užvaduosiąs būsimas dainius.

Patsai kūrimas iškyla iš ypatingos būties mano viduje. Jaučiamas pakilimas, maloni nuotaika ir keista vidaus šviesa. Toliau užeina tikras būtinumas stebėti, išvysti, apsireikšti [...].

Parašęs veikalą, jį vis dar taisau. Atidedu, vėl taisau ir visą naujai rašau. Nustumiu dažniausiai spausdinimą, kol neverčia kas darbą baigti. Įvykių eigos dažniausiai nereikia taisyti. Veikalo turiniui švintant mano viduje, ji iš karto yra aiški. Didžiausio mąstymo, svarstymo ir taisymo reikalinga yra kalba. Negyvendamas žmonėse su ta kalba, kuria rašau, pasigendu paprastai vartojamų nusakymų savo vaizduojamiems asmenims. Todėl kartais tenka gerokai varginties...“ (Vydūnas „Mano gyvenimo apžvalga“, in Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas: E. Norkienės spaustuvė, 1938, p. 17-25).

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Kaip nurodo V. Bagdonavičius, Vydūnas dar parašė du stambius filosofijos veikalus „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metais, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofijos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Vydūną buvo numatyta pristatyti Nobelio premijai, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šį sumanymą įgyvendinti (Bagdonavičius V. „Vydūno filosofijos bruožai“, in Vydūnas. Raštai I, Vilnius: Mintis, 1990, p. 7, 8-9).

1947 m. Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšomis Lietuvos skautų sąjungos brolijos vadija Vokietijoje, Detmolde, išleido Vydūno knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“. Joje spausdinami Vydūno 1938-1940 m. parašyti apmąstymai ir išgyvenimai, patirti Tilžės kalėjime, į kurį fašistai Vydūną buvo uždarę 1938 m. kovo 11 d. ir išlaikė iki gegužės 9 d. Šios knygos leidėjas – buvęs Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas A. Krausas.

Nepriklausomoje Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti Vydūno knygos: „Raštai“ (Vilnius: Mintis, t. 1 – 1990 m., t. 2 – 1991, t. 3 – 1992, t. 4 – 1994 m.), „Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai“ (sud. V. Bagdonavičius, 1991), „Sigutė“: [pjesės] (Vilnius: Vyturys, 1994), „Mano Tėvynė“ (Kaunas–Čikaga: ASS Vydūno fondas, 1999), „Amžinoji Ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras: dramos“  (2001), „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (Vilnius, 2001), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (sud. R. Palijanskaitė, 2009), „Vaizdelis širdy. Apysakėlė. Iš Jaunimo 1913, nr. 3“ (parengė R. Palijanskaitė, 2011), „Sąmonė“ (parengė V. Bagdonavičius, 2013), „Asmenybė ir sveikata“ (sud. R. Palijanskaitė“, 2013), „Vydūnas und deutsche Kultur“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius ir A. Martišiūtė-Linartienė, 2013), „Sieben Hunder Jahre deutsch-litauischer Bieziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“) [Vokietija: Litverlag, 2017] ir kt.     

Apie Vydūną ir jo kūrybą daug straipsnių parašė, knygų parengė V. Bagdonavičius: „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987), „Vydūnas lietuvių kultūroje“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994), „Vydūno etika“ (1999, 2003), „Vydūnas: trumpa biografija“ (2005, 2008, 2015), „Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną“ (2008) ir kt. Taip pat apie Vydūną rašė ir kiti autoriai: P. Antalkis „Nepažįstamas Vydūnas“ (1991), R. Tamošaitis „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), B. Aleknavičius „Vydūnas“: [albumas] (1999), A. Martišiūtė „Vydūno dramaturgija“ (2000), D. Kaunas „Visos Vydūno knygos. Vydūno gyvenimo metų leidinių katalogas“ (2008),  R. Palijanskaitė „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškosios mistikos link“ (2010), L. Stepanauskas „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties: Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit“ (Vydūno draugija, 2017) ir kt.

Propaguodama Vydūno kūrybinį palikimą, nemažai nuveikė Vydūno draugija, kuriai šiemet sukanka 30 metų. Šios draugijos iniciatyva ir užsakymu išleistos knygos iš Vydūno raštų: „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (sud. R. Palijanskaitė, 2004), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman“ (sud. R. Palijanskaitė, 2006), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (sud. R. Palijanskaitė, 2008), fotografuotini leidimai „Kaimo didvyris“ (2008), „Mūsų uždavinys“ (2010), „Sąmonė“ (2011), „Tautos gyvata“ (2012), „Piktoji gudrybė“ (2012), „Probočių šešėliai“ (2012), „Vergai ir dykiai“ (2013), „Sveikata. Jaunimas. Grožė“ (2013), „Jūrų varpai“ (2013), „Laimės atošvaista“ (2013), „Die Lebenswelt im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 in den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer volkischen Bedeutung“ (2013), „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (2014), „Rožės ir lelijos Rūtos atminimui“ (2014), „Paprastų lietuvių palikimas / Ein Nachlass der schlichter Litauer“ (2018) ir kt. Kai kurios Vydūno draugijos užsakymu išleistos knygos pažymėtos dviejų eilučių neapibrėžtu antspaudu-užrašu: „Vydūno draugijos / dovana“.

Vydūnas sėdi antras iš kairės. Moksleivių ekskursija Panemune, 1934 metų gegužės 20 d. Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

Vydūno raštai Šiauliuose

Šiaulietis muziejininkas V. Vaitekūnas (1908-1987) nuo jaunystės žavėjosi Vydūnu. Jam priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926 metams“ (knyga saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, toliau – ŠAVB) yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (p. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“. Pateikiame V. Vaitekūno išrinktas ir perrašytas ištraukas iš šio straipsnio: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik tai siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja].“

1937 m. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, poetas Stasys Anglickis, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, Dariaus ir Girėno g. 29, susirašinėjo su Vydūnu. Apie šiuos laiškus rašoma S. Anglickio atsiminimuose „Žodis, augęs iš žemės“, kurie buvo išspausdinti „Varpų“ almanache“ 1997 m. (Šiauliai, „Varpai“, 1997, p. 54-59).

Vydūnas 1868-1953
Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1938 m. kovo 20 d. Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ pasirodė Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo V. Katiliaus straipsnis „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, skirtas šio filosofo ir rašytojo gimimo sukakties 70-mečiui  (Katilius V. „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, in Įdomus mūsų momentas, 1938 kovo 20, p. 3-4).

1944 m. Šiauliuose leidžiamame almanache „Varpai“ išspausdintas paskutinis Lietuvoje skelbtas Vydūno straipsnis „Didžioji žmonijos valanda“ (Varpai, Šiauliai, 1944, p. 315-319).

1993 m. Šilutėje surengtame tarptautiniame ekslibrisų konkurse „Vydūnas-125“ dalyvavo ir ekslibrisus sukūrė šiauliečiai dailininkai V. Janulis, L. Braza ir kt.

1996 m. „Varpų“ almanache (p. 2) išspausdintas Vydūno portretas, kurį 1968 m. nutapė dailininkas K. Šimonis (drobė, aliejus 90 x 70).

Tarpukariu išleisti Vydūno raštai ir jo laiškai, rašyti 1924-1936 m. pedagogui, kraštotyrininkui Matui Untuliui (1889-1952), saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir bibliotekoje, jo knygos Šiaulių universiteto bibliotekoje ir kt. ŠAVB Senųjų spaudinių skyriuje saugomos kelios dešimtys Vydūno knygų, kurių dauguma išleista Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje. Peržiūrėjęs šiuos leidinius aptikau dvi Vydūno knygas „Likimo bangos“ (1922) ir „Avelė“ (1929), kurios į ŠAVB, manoma, pateko iš poeto, eseisto ir vertėjo Vytauto Jono Nistelio (1922-1986) asmeninės bibliotekos. Šios knygos pažymėtos įrašu „J. V. Nistelis 1946.6.6.“ ir J. V. Nistelio brolio Zenono Nistelio sukurtu ekslibrisu. Įdomi dar viena ŠAVB saugoma Vydūno knyga „Karalaitė“ (1925). Jos priešlapis pažymėtas stačiakampio formos rėminančia linija apibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu: „Dr. Vydūno aukota / Respublikos Pedagoginio / Instituto Bibliotekai / Klaipėdoje“. Manoma, kad Vydūnas savo knygą tarpukariu dovanojo šiai Klaipėdos bibliotekai.

Šiauliečio bibliofilo Arvydo Skerio asmeninėje bibliotekoje yra nemažai tarpukariu „Rūtos“ leidykloje išleistų Vydūno knygų, taip pat jis turi dvi fotografijas, susijusias su Vydūnu ir O. Vitkauskystės knygyno Kaune išleistą atviruką, kuriame užfiksuotas Vydūnas savo namuose su spaudiniu rankose.

Kovo 16 d. ŠAVB surengtas filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimas, monografijos apie Vydūną ir jo kūrybą sutiktuvės, Šiaulių dailės mokyklos ir Gegužių progimnazijos mokinių darbų parodos „Vydūno kelias“ pristatymas.

Kovo mėnesį ŠAVB skaitytojus pakvietė į Vydūno, tautos dvasios žadintojo ir žmogaus dvasinio tobulėjimo mokytojo, kūrybos skaitymus. Ta proga skaitytojams siūlome ištraukų iš Vydūno raštų.

Mintys iš Vydūno raštų

Apie Lietuvą, tautą ir tėvynę

Lietuvių tauta yra maža.

Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu.

Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas

sužadinti mūsuose aukščiausiąsias žmoniškumo galias.

Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė,

į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą.

Su Lietuva tikrai dar žmonija,

Kaip gyvu stebuklu pasveiks visa.

Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumui įgalinti.

Nežvelk į Tėvynę su svetimųjų akimis. Jie peikia, kas ne jų.

Tu – medis be šaknų.

Tu persiskyręs su bočių tėvyne – esi negyvas.

Tauta teišlieka tik taurėjant kiekvienam jos žmonių, nors jie būtų visaip kankinami. Bet geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje. Ji jiems todėl ir tampa vėl jų gyvenimo šalim, jeigu kiekvienas deda tam reikalingų pastangų.

Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo.

Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.

Iš lengvo tik žmogus priauga tautai.

Aš pasirinkau uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas.

Labai norėčiau būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška.

Apie kalbą

Kalba yra tautai kaip sielos žadas kūnui.

Kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.

Kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kuris parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės galia. Šis kvapas yra kalba.

Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai pasireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyt – jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti.

Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.

Apie kūrybą ir meną

Kūrybos galios visuomet stiprina ir apsaugo tą, kuris geriausiai pareiškia, kam žmogus gyvena pasaulyje.

Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.

Rašytojo asmens ir gyvenimo pažinimas maža arba visai nieko nepadės jo kūrimui ir kūriniams prieiti. Daugiau pasieks, kurs tikrai atsidėjęs skaitys, kas parašyta.

Ugnis, kuri liepsnoja mano krūtinėj,

Toji yra iš amžių ir be pabaigos.

Mūsų dainos yra to paties ypatingumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas, kuriuo mes plaukti turime.

Apie Dievą

Dievas vis tas pats. Vis tiek kokiais vardais jį bešauksi.

Dievas visada skandina tą, kuris plaukt galėdamas, neplaukia.

Apie likimą ir dorovę

Ką likimas uždeda, reik nešti,

Bet ne ko prašo pikti žmogaus troškimai.

Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson.

Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.

Apie išmintį ir sąmonę

Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai ir šviesa menka.

Sąmonė yra dvasios šviesa.

Spindulys esti begalinės šviesos.

Apie sveikatą

Žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu.

Girtaudamas žmogus eina atbulyn.

J. NEKRAŠIAUS inf.

Straipsnių pradžia

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

                 

EKSLIBRISAI VITOLIUI ENRIKUI VENGRIUI

Arūno Baltėno nuotr.

Iš Vitolio E. Vengrio asmeninio albumo.

2018 m. vasario 21 d. 16 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje atidaryta jubiliejinė ekslibrisų paroda iš Vitolio Enriko Vengrio kolekcijos. Renginyje dalyvavo Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojas ir kolekcininkas V. E. Vengris.

Vitolis E. Vengris parodai atrinko jam skirtus Lietuvos ir pasaulio dailininkų sukurtus ekslibrisus. 

Parodoje eksponuojama 10 originalių ekslibrisų, sukurtų 1972–1982 m. Vinco Kisarausko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Gražinos Didelytės, Vytauto Osvaldo Virkau, Valerijono Vytauto Jucio, Antano Kmieliausko,  Henrietos Vepštienės, Petro Repšio. 

Parodos lankytojams parengtas 68 ekslibrisų kopijų aplankas su pastabomis. Jame lankytojai ras ir pirmųjų knygos ženklų monografijų autoriams dedikuoto medalio kopiją. V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę lietuvių menininkai A. Čepauskas, V. Antanavičius, S. Kisarauskienė, V. Ignas Ignatavičius, V. Valius, R. Viesulas, H. Verpštas, V. Petravičius, V. Burba, S. Eidrigevičius, V. Jakutis, E. Kriaučiūnaitė, K. Ramonas, A. Alekna  ir užsienio kūrėjai E. Dolatowskis, St. Dawskis (Lenkija), V. Vinogradovas (Rusija), R. Wolfas (Italija), E. Schmidtas (Vokietija). 

Medalio aversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Medalio reversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserimi persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas per karo sumaištį atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje. Vėliau studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1966 metais ją baigęs įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909–2004). 1973 m. Vitoliui E. Vengriui Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) buvo suteiktas virusologijos mokslų daktaro laipsnis. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto Onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje.

Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcininkas. Turi gausų ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame nemažai lietuvių knygos ženklų, senųjų ir šiuolaikinių. Taip pat gali pasigirti turtinga biblioteka, kurioje yra knygų ir periodikos apie ekslibrisus ir jų kūrėjus. Pradėjęs kolekcionuoti mažosios grafikos miniatiūras ir ekslibrisus Vitolis E. Vengris ėmė gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku.

V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę daugelis lietuvių ir užsienio dailininkų. Jis tvirtina, kad specialiai „nekolekcionuoja dailininkų“, kūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Vis dėlto, kaip pats prisipažino, jam ypač svarbus dailininko Viktoro Petravičiaus ekslibrisas, gautas 1981 metais Kalėdų proga. Savo bibliotekos knygas ženklina V. Kisarausko ir V. O. Virkau ekslibrisais.

Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. V. E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisus „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ (Čikaga, 1980) autorius ir sudarytojas. Kita jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Frederikshaunas, Danija, 1975) taip pat skirta ekslibrisams. 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis Sent Pitersberge (Florida, JAV) vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitė pranešimą „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX a.“

Vitolis Enrikas Vengris, šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo 75 metų sukaktį, yra pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Nori sukaupti reprezentacinį modernių ekslibrisų rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Jis domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio ir pačių įvairiausių.

J. Nekrašiaus ir A. Kaktytės info.

EKSLIBRISAI GARSIAM JAV SKULPTORIUI IR MEDALININKUI IŠ ŠIAULIŲ – VIKTORUI DEIVIDUI BRENERIUI

 Viktorui Deividui Breneriui –145 metai

Lolita Putramentienė-Braza, 2016

Tarpukaryje Šiauliuose leidžiamas savaitraštis „Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. rugpjūčio 12 d. (Šiaulietis piešė Amerikos pinigą. Įdomus mūsų momentas, 1934 rugpjūčio 12, p. 3). rašė: „Vienam amerikoniškam Amerikos laikraščiui kažkoks skaitytojas pasiuntė klausimą: 

–  Ar Dr. Viktoras Brener, Amerikos cento su Linkolno galva piešėjas gimė Amerikoj?

Laikraštis jam atsakė:

– Jis gimė Šiauliuose, Lietuvoje, liepos 12 (turi būti birželio 12 d. – J. N.) 1871 metais“. Taip bene pirmą kartą apie Victor David Brenner, garsų JAV ir Lietuvos skulptorių, medalininką ir raižytoją, gimusį ir gyvenusį Šiauliuose, sužinojo jo gimtojo miesto žmonės.

Salvija Zakienė

Lolita Braza, 2016

Victor David Brenner (Viktoras Deividas Breneris) gimė 1871 m. birželio 12 d. Šiauliuose, graverio šeimoje. Jo tėvas buvo kvalifikuotas graveris ir antspaudų gamintojas. Paaugęs berniukas padėjo tėvui, jo dirbtuvėlėje atliko įvairius nesudėtingus užsakymus. Sulaukęs 16 metų Viktoras tapo kvalifikuotu graveriu. 1887 m. tėvo padedamas, įsteigė dirbtuvėlę Šiauliuose ir dirbo savarankiškai. Turėjo daug užsakymų, klientų. Norėdamas toliau tobulinti savo specialybę, 1889 m. Viktoras kartu su tėvais persikėlė į Kauną, kur taip pat pagarsėjo kaip talentingas graviravimo meistras. Dėl konkurentų nepagrįstų skundų, 1890 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Netrukus įstojo į Cooper Union koledžą Manhattab ir studijavo menus. Dirbo Niujorko metalinių ženklų ir medalionų dirbtuvėje. Už L. van Beethoveno medalį gavo paramą ir išvyko studijuoti į Paryžiaus Juliano akademiją. 1898-1990 m. studijavo Juliano akademijoje pas žymųjį Prancūzijos medalininką Luis Oscar Roty (1846-1911). V. D. Brenner 1900 m. su savo darbais dalyvavo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur jo kūryba buvo įvertinta apdovanojimais. Apie V. D. Brenner darbus labai gerai atsiliepė ir garsus prancūzų skulptorius Ogiustas Rodenas (1840-1917), pranašaudamas šiam talentingą menininkui sėkmingą kūrybinę karjerą. V. D. Brenner su savo kūriniais dalyvavo 1901 m.  Bafalo mieste Pan Amerikos ir 1904 m. Sent Liuise vykusiose parodose. Labiausiai V. D. Brenner išgarsėjo dėl 1907 m. sukurto prezidento Abraomo Linkolno atvaizdo, panaudoto vadinamajam Linkolno 1 centui, pirmąkart kaldintam 1909 m. minint šio JAV prezidento gimimo 100-ąsias metines. V. D. Brenner sukurtas JAV prezidento A. Linkolno atvaizdas ant vieno cento nominalo monetų kaldinamas iki šiol. Per savo karjerą skulptorius sukūrė daugiau nei 125 medalius, plaketes, biustus ir portretus. V. D. Brenner žymesni darbai: JAV kunigo daktaro William Augustus Muhlenberg medalis (1896), medalis skirtas Prūsijos princo Heinrich vizitui įamžinti (1902), Amerigo Vespuči medalis (1903), Niujorko istorikų draugijos 100 metų jubiliejaus medalis (1904), amerikiečių rašytojo Charles Eliot Norton biustas (1904), JAV revoliucijoje dalyvavusio John Paul Jones reljefinis portretas (1906), JAV prezidento Abraomo Linkolno bareljefinė plokštė (1907), Niujorko viešosios bibliotekos antspaudas-herbas (1909) ir kt. Victor David Brenner mirė 1924 m. balandžio 5 d. Niujorke. Palaidotas Mount Judah kapinėse Ridgewoode mieste, Niujorko valstijoje.   

Lolita Putramentienė-Braza, 2016

Rimantas Tomas Buivydas, 2016

   

Kolekcininko Aleksandro Mykolo Račkaus numizmatikos rinkiniai Kaune

    Kaip į Lietuvą pateko V. D. Brenner kūriniai?  JAV gyvenusiam išeivijos lietuviui, numizmatui ir kolekcininkui Aleksandrui Mykolui Račkui  (1893-1965) pavyko sukaupti unikalų 30 geriausių medalininko V. D. Brenner plakečių ir medalių rinkinį. A. M. Račkus buvo knygnešio Mykolo Račkaus sūnus, į JAV patekęs su tėvais 1910 metais. Mokydamasis St. Laurent kolegijoje ir Monrealyje įsidarbinęs vietiniame muziejuje konservatoriumi, labai susidomėjo muziejininkyste. Paskatintas dr. Jono Basanavičiaus pradėjo rinkti lietuvių išeivijos istorijos medžiagą ir 1917 m. Čikagoje kartu su kitais entuziastais įsteigė Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugiją. Priklausė Amerikos numizmatui asociacijai (ANA), buvo vienas iš Čikagos monetų klubo steigėjų 1919 metais. JAV miestuose ir lietuviškuose parapijose rengdavo pasaulio numizmatikos parodas, kuriose pristatydavo ir Lietuvos munizmatikos istoriją. A. M. Račkus gyvendamas Amerikoje, susidomėjo garsaus JAV skulptoriaus ir medalininko, Šiauliuose gimusio litvako Victor David Brenner kūryba ir pradėjo kaupti jo darbus. 1935 m. A. M. Račkus į Lietuvą atvežęs savo surinktą numizmatikos kolekciją, V. D. Brenner kūrinių kolekciją, Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos rinkinius, 1935-1936 m. juos perdavė Valstybinei archeologijos komisijai. Šioje kolekcijoje buvo ir litvako V. D. Brenner medaliai ir plaketės. 1936 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Švietimo ministerijos Kultūros departamentui buvo perduoti visi valstybės archeologijos komisijos žinioje buvę Aleksandro Mykolo Račkaus rinkiniai. Dabar šie iš Šiaulių kilusio skulptoriaus, medalininko, litvako V. D. Brenner kūriniai saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje. Sutvarkytas ir suinventorintas A. M. Račkaus rinkinys pirmą kartą visuomenei buvo parodytas 1991 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus jubiliejinėje 70-mečio parodoje.

Elžbieta Zalogaitė, 2016

Rimantas Tomas Buivydas, 2016

V. D. Brenner medaliai, monetos ir plaketės

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje

Praėjusių metų gruodžio mėn. pabaigoje, turėdami tikslą susipažinti su skulptoriaus ir medalininko, litvako V. D. Brenner kūryba, kartu su Šiaulių universiteto profesoriumi, dailininku V. Januliu apsilankėme Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir susipažinome su Numizmatikos skyriuje saugomais V. D. Brenner medaliais ir plaketėmis iš A. M. Račkaus kolekcijos. Šio muziejaus direktorius O. Daugelis suteikė mums galimybę ne tik  susipažinti su V. D. Brenner kūrinių originalais, bet ir leido pasidaryti 24 (iš jų 3 dvipusių) V. D. Brenner darbų skaitmeninius vaizdus. Padedant Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjui Ignui Narbutui, buvo padarytos muziejuje saugomų V. D. Brenner kūrinių skaitmeninių vaizdų reprodukcijos, kurias bus galima pirmąkart pamatyti 2016 m. birželio mėnesį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, šios bibliotekos Amerikos skaityklos kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejaus Numizmatikos skyriumi  rengiamoje Victor David Brenner plakečių, medalių ir monetų spalvotų reprodukcijų parodoje, skirtoje šio garsaus skulptoriaus ir medalininko 145-osioms gimimo metinėms.

Kultūros istorikas Jonas Nekrašius

Pagerbiant JAV skulptoriaus ir medalininko Viktoro Deivido Brenerio (1871-1924) iš Šiaulių atminimą Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas paragino Šiaulių miesto menininkus kurti šiai iškiliai miesto asmenybei ekslibrisus. Garsiam graveriui, medalininkui, skulptoriui, litvakui ekslibrisus paskyrė Rimantas Tomas Buivydas, Lolita Putramentienė-Braza, Salvija Zakienė ir Elžbieta Zalogaitė. 

Parodos atidarymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2016 m. birželio mėn. 16 d. 16 val. 

Lolita Braza, 2016  

Lolita Braza, 2016

      

  

  Lolita Braza, 2016

Lolita Braza, 2016

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.