KVIEČIAME KURTI EKSLIBRISUS POVILUI VIŠINSKIUI ATMINTI

 

2025 metais minimos prozininko, tautinio atgimimo veikėjo, draudžiamosios spaudos bendradarbio, literatūros kritiko POVILO VIŠINSKIO 150-osios gimimo metinės. Višinskio vardas įtrauktas į Seimo patvirtinto Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių sąrašą.

Pasitikdama šią progą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka kviečia Lietuvos dailininkus dalyvauti kūrybinėje iniciatyvoje – kurti ekslibrisus Povilo Višinskio asmenybei ir jo veikloms įprasminti. Planuojama surengti parodą. Ekslibrisus skelbti spaudoje.

Iniciatyvos sąlygos ir ekslibrisų pateikimas:

1. Būtini įrašai:  „Ex libris“ ir „Povilas Višinskis“.

2. Ekslibrisai gali būti atspausdinti įvairiomis grafikos technikomis. Ilgiausia kraštinė – 15 cm.

3. Ekslibrisų kiekis neribojamas.

4. Pateikti autografuotus ekslibrisus. Įskaitomai kitoje ekslibriso pusėje būtina užrašyti kūrėjo vardą ir pavardę, darbo kataloginius duomenis (sukūrimo metus, techniką, matmenis).

5. Ekslibrisus siųskite iki 2025 m. balandžio 30 d. adresu:

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Knygos grafikos centras, Aušros al. 62, Šiauliai, LT 76235 

Iniciatyvą organizuoja

 

KŪRYBINĖ INICIATYVA „EKSLIBRISAS SIMONUI DAUKANTUI – 225“

Kauno „Vyturio gimnazijos“ moksleivio ekslibrisas

          Žinia, 2018-ieji buvo paskelbti Lietuvos istoriko, pirmojo parašiusio mūsų istoriją lietuvių kalba, Simono Daukanto metais. Šia proga Papilės Simono Daukanto muziejus paskelbė kūrybinę iniciatyvą „Ekslibrisas Simonui Daukantui – 225“ ir kvietė visus meno atstovus (ir ne tik) kurti ir savo kūryba pasidalyti su Simono Daukanto muziejumi. Vos paskelbus šią kūrybinę akciją, aktyviai įsitraukė Kauno „Vyturio gimnazijos“ 6B klasės mokiniai kartu su bibliotekos vedėja Onute Kazakevičiene, lietuvių kalbos mokytoja Reda Lazaravičiene ir dailės mokytoja Vitalija Paulaitiene. Mokiniai ne tik stropiai kūrė ekslibrisus, bet ir rašė laiškus Simonui Daukantui.

Šioje Simono Daukanto muziejaus skelbtoje kūrybinėje veikloje dalyvavo keletas menininkų, tautodailininkų: savo ekslibrisus atsiuntė šiaulietė dailininkė, grafikė Lolita Braza (Putramentienė), taip pat panevėžietė tautodailininkė Vida Čyžienė ir menininkas Nerijus Biezumas iš Kuršėnų. Visi menininkų ir mokinių dovanoti ekslibrisai buvo eksponuojami Simono Daukanto muziejuje, kur bemaž kiekvienas muziejaus lankytojas stabtelėdavo ir imdavo itin atidžiai tyrinėti tiek muziejui dovanotus ekslibrisus, tiek mokinių rašytus laiškus Lietuvos istorikui Simonui Daukantui, kuriuose atsiskleidžia brandžios šeštokų mintys apie Lietuvos laisvę, kalbą ir istoriją.

Džiaugiamės, kad ši Simono Daukanto muziejaus paskelbta kūrybinė iniciatyva sulaukė jaunosios kartos susidomėjimo bei nutiesė naujus bendradarbiavimo ir draugystės kelius. Tikimės, kad ir kitos muziejaus skelbiamos iniciatyvos, įvairi veikla ir renginiai, paskatins domėtis Lietuvos istoriku Simonu Daukantu bei jo atminimo muziejumi.

Papilės Simono Daukanto muziejaus 

vadovė-turizmo vadybininkė Ernesta Šmukštaitė

Kūrybinės iniciatyvos skelbimas

Aut. Vida Čyžienė

Aut. Nerijus Biezumas

KREPŠININKAI KŪRĖ EKSLIBRISUS

Projektas LIETUVOS EKSLIBRISUI – 500!

Projektą dalinai finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė
Organizatorius: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

KK „Šiauliai“ komanda ir projekto "Lietuvos ekslibrisui – 500" įgyvendintojos
(iš kairės pirma eilė: A. Kaktytė, L. Braza, S. Vaitkaitytė)

2018 m. balandžio 19 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko žurnalisto, sporto istoriko Arūno Petraičio knygos „9 Šiaulių krepšinio dešimtmečiai. Iliustruota istorija nuo 1925 metų“ sutiktuvės. Į renginį atvyko daug garbių svečių: trenerių, sporto veteranų, sportininkų, krepšinio gerbėjų ir kitų miesto ir sporto istorijai neabejingų žmonių. Knygos autoriui buvo įteikta Seimo nario dr. Stasio Tumėno padėka, šiltų žodžių negailėjo treneris Antanas Sireika, ilgametis krepšinio klubo „Šiauliai“ vadovas Adomas Klimavičius ir kiti. Olimpietis Mindaugas Žukauskas ne tik pasveikino autorių, bet ir bibliotekai padovanojo krepšinio kamuolį su visos KK „Šiauliai“ 
komandos autografais.

Po knygos pristatymo A. Petraitis lankėsi Knygos grafikos centre, kuris bibliotekoje įkurtas tik šiemet. Čia sporto istorijos tyrėjas dalyvavo dailininkės edukatorės Lolitos Putramentienės-Brazos vadovaujamose kūrybinėse dirbtuvėse ir susikūrė ekslibrisą. Tuo metu lyg ir juokaujant kilo idėja: „O kodėl nepasikvietus visos KK „Šiauliai“ komandos?“. Ir štai! Gegužės 10 d. sportininkai apsilankė bibliotekoje, kur dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros tarybos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotame projekte „Lietuvos ekslibrisui – 500“.

Naudodami techniką, analogišką linoraižiniui, ir taikydami alternatyvias medžiagas, edukacijos dalyviai sukūrė 14 puikių knygos ženklų, kuriuose dominuoja krepšinio kamuolys ir oranžinė spalva. Kai kurių ekslibrisų motyvai gana netikėti: vabalas, kačiukas, inkaras... Vis dėlto sunkiausia, pasak krepšininkų, rašyti apsuktomis raidėmis.

Ekslibrisai buvo spaudžiami 2–4 egzemplioriais. Po kiekvienu ženklu jų autoriai pasirašė, pažymėjo datą ir ekslibriso numerį – 1/3, 2/3, 3/3. Sportininkai juokavo: „Kada nors kainuos milijoną“. Po vieną darbą krepšininkai dovanojo bibliotekai – Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui saugoti.

Bib­lio­te­kos edu­ka­ci­jo­se ir kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se sie­kia­ma ek­slib­ri­są su­grą­žin­ti į kny­gą, su­­kur­ti knygos ženklą sau ar sa­vo drau­gui, ar­ti­ma­jam ir juo pa­puoš­ti kny­gą. Krepšininkai paklausti, kokias knygas jie patys pažymės savo naujaisiais kūriniais, atsakė labai įvairiai. Tre­ne­riai Robertas Giedraitis ir Vaidas Pauliukėnas iš­si­rin­ko „Žūk­lės en­cik­lo­pe­di­ją“, Vy­tau­tas Ša­ra­kaus­kas – kny­gą apie Vy­tau­tą Di­dį­jį. Ki­ti – J. K. Row­ling „Ha­rį Po­te­rį“, D. De­foe „Ro­bin­zo­ną Kru­zą“, fo­toal­bu­mus, A. Pet­rai­čio kny­gą apie Šiau­lių krep­ši­nio is­to­ri­ją, Šat­ri­jos Ra­ga­nos „Se­na­me dva­re“, V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no „Al­to­rių še­šė­ly­“, Ž. Ka­va­liaus­kai­tės „Tris­pal­vė Irkutsko karš­ty­je“, A. Diu­ma „Tris muš­kie­ti­nin­kus“ ir ki­tas.

Sigitos Vaitkaitytė inf.

Ievos Slonksnytės nuotr.

Kūrybinių dirbtuvių vaizdo įrašas.

Straipsnių pradžia

Projektą dalinai finansuoja:

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

NUTRŪKO DIDŽIOJO KELIAUTOJO ŽEMIŠKA KELIONĖ... PAULIAUS NORMANTO ATMINIMUI EKSLIBRISAI

Suplyšo mano padai,

Basomis einant per Žemę

Namų nematyti.

P. Normantas

2017 m. vasario 7 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko keliautojui ir fotografui Pauliui Normantui skirtas atminimo vakaras, kuriame pristatyti Šiaulių studentų, moksleivių ir mokytojų sukurti ekslibrisai.

Indrės Tamašauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

Iš Šiaulių krašto kilęs žemaitis  Paulius  Normantas (1948-2017)  daugiau  kaip prieš  40  metų  pasirinko keliautojo orientalisto ir fotografo gyvenimą.  Jis aplankė  per  70  valstybių  ir  tautų, pasaulį  ir  save  atrado  Himalajuose, Tibete, Nepale, Birmoje, Kambodžoje, Tailande, Indijoje ir kitose šalyse. P. Normantas  fotografavo  tibetiečius,  nykstančias Sibiro, Himalajų, finougrų  tauteles, žmones, jų  buitį, kultūros  ir  istorijos  paminklus, šventyklas, vienuolynus, apeigas  ir  šventes. Jis išleido 11 fotografijų albumų, taip pat knygų, kalendorių, plakatų ir katalogų, parašė eilėraščių ir haiku. Savo ekspedicijas ir keliones užfiksavo dienoraščiuose. Per savo daugiau kaip 35 fotografavimo metus padarė apie 100 tūkst. nuotraukų, iš jų apie 1,5 tūkst. sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodė parodose, surengė daugiau kaip 200 fotografijos parodų, kurių geografija – 18 valstybių.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos
Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.

Lietuvos ir Vengrijos  pilietis P. Normantas save laikė ne tiek šių šalių piliečiu, kiek žemaičiu. Ir tuo didžiavosi.  Nuo 1983 m. P. Normantas buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. – Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir  Tarptautinės  žurnalistų  sąjungos  narys. P. Normantas už savo kūrybą, tyrinėjimus ir pasiekimus buvo  apdovanotas Vengrijos vyriausybės ir šios šalies kūrybinių organizacijų premijomis ir prizais, Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), Lietuvos Respublikos DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999 m.), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu ir LATGA-A Aukso žvaigžde (2008 m.).

  

Kelionė prasidėjo Šiauliuose

 

Paulius Normantas pasaulį pirmąkart išvydo Šiauliuose. Tai įvyko 1948 m. birželio 8 dieną po vidurnakčio, griaudžiant perkūnijai ir labai smarkiai žaibuojant. Čia iš nedidelio Žemaitijos miestelio Papilės atvažiavo gimdyti jo mama. Po gimdymo mama grįžo su naujagimiu į namus Papilėje, kur tuo metu gyveno Normantų šeima. Tai buvo pirmoji Pauliaus kelionė, kuri tęsėsi iki paskutinio atodūsio. Tėvai vaikui išrinko Pauliaus vardą. Gal šio vardo parinkimas vėliau lėmė ir jo pašaukimą - kaip ir Šv. Paulius jis tapo keliautoju, piligrimu.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleivės 
Ugnės Steponavičiūtės ekslibrisas, 2017. 

P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių Papilės link patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savito etnokultūrinio krašto, poveikį. „Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pats. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai.“ Jį galingai veikė gimtinės laukas arba, kitaip sakant, žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičių, dzūkų ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigauna. „Kelionėje namus aš pasiimu su savim, - pasakojo P. Normantas. – Lietuvą kaip energetinį simbolį man visuomet kuprinėj atstoja ir teikia stiprią energetinę pagalbą mūsų trispalvė.“ Ir dar jis sakė: „Per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai padėdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tie bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas.“

P. Normantas visada  su  nostalgija  prisimindavo  Viekšnius.  Į  juos atsikėlė  iš Joniškio 1959  m. Su  tėvais  ir  broliu Gintaru apsigyveno  profesorių  Biržiškų  namuose. Tie  namai buvo  prie pat  bažnyčios. Juos  tuomet namą supo nuostabus  sodas  su  egzotiškais  rytietiškais  augalais. Namų valdą puošė  gražūs  kalinėto  metalo  vartai,  kiemo  gilumoje  stovėjo  suręsta  lietuviška senovinė  pirtis.  Čia pat,  už  kelių  metrų  nuo  namo, šalia bažnyčios, stovėjo  paminklas Vytautui Didžiajam - vienas  didžiausių  paminklų, išlikusių  Lietuvoje  nuo  tarpukario. Prie šio paminklo aikštelėje Paulius žaisdavo su draugais, svajodavo apie tolimus kraštus ir keliones į juos. Jausdamas  Biržiškų  paliktos  dvasios  alsavimą, retkarčiais  slapta  užsukdamas  į  bažnytėlę, skaitydamas  nuotykių  ir  kelionių  knygas, Paulius tikriausiai jau vaikystėje  patyrė nematomus spindulius, nušvietusius jam kelią į tolimą  Rytų  pasaulį. Jam nuo jaunumės įsiminė gimtinės gamta, tradicijos, papročiai, jis pamėgo lietuvių kalbą. P. Normantas yra sakęs: „lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau ją kaip šventą maistą.“ Tėviškės  aplinka  ir  energija  teigiamai  paveikė jauną  jautrų  žmogų ir nuo mažens skaidrino  ir  formavo jo dvasią  ir pasaulėžiūrą.

1965 m. P. Normantas baigė Viekšnių  vidurinę  mokyklą, kurioje mokėsi skulptorius  Br. Pundzius, režisierius  J. Miltinis ir rašytojas J. Erlickas. Paskui P. Normantas mokslus tęsė Kaune, kur  keletą  metų  mokėsi  Politechnikos  instituto  Mechanikos  fakultete. 1971 m.  trečiame kurse perėjo į Vilniaus  universiteto  Prekybos  ekonomikos  fakultetą, kurį  baigė  1974-aisiais. Pagal  paskyrimą  apie  metus  P. Normantas dirbo  Kėdainiuose, vėliau  išvyko  į  Abchaziją. Prasidėjo jo kelionės  po  tuometę  Sovietų  Sąjungą, vėliau ir po kitas šalis.

Nuo Kryžių kalno iki Tibeto

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.

Savo viename interviu P. Normantas yra sakęs:  „Mano  gyvenimas  -  viena  ilga  kelionė. Kaip  visų. Tik  truputį kitokia.“ P. Normantas į  pirmą didelę kelionę išvyko  1975 m.  rudenį, o  į  Lietuvą  grįžo  1980 m. Pradėjo  nuo  Abchazijos, o  baigė Kurilų  salomis. Nuo to laiko amžinai buvo kelyje, visuose namuose – tik pakeleivis.  Pradžioje  dirbo  įvairius  darbus: ir  žvejo, ir  kroviko, ir  inžinieriaus, ir  medžio drožėjo.  O grįžęs  į Lietuvą  tapo  fotografu. Apsigyveno  Nidoje,  išmoko  fotografo amato, surengė parodą, po  metų  tapo  Fotomenininkų  sąjungos  nariu. Paskui  prasidėjo  kelionės  į  Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją ir kitas šalis.

P. Normantas ir Rytai – neatsiejami. Daugiau kaip dvidešimt šešerius metus truko jo kelionės po Rytus.  „Rytai man – amžinas pažinimo medis ar šaltinis, iš kurio vis norisi gerti, - sakė jis. – Kad galėčiau semti, turiu daug duoti.“ Per savo gyvenimą P. Normantas surengė 22 ekspedicijas į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano karalystę, Kampučiją, Laosą, Pakistaną, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą, aplankė visas ugrofinų tauteles. Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta, žmonės tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi. Jis prisipažino: „Viešpats leido, kad pamatyčiau per daug...“ P. Normantas  pasakojo, kad  kai  pirmą  kartą  1989 m.  atsidūrė  Tibete, perėjo  prie  budistinės  tematikos, kuri  jam  buvo  aktuali  iki gyvenimo pabaigos. Vienoje iš savo dovanotų knygų 2015 m. gruodžio 19 d. P. Normantas-Lai Vėjus užrašė: „Šviesa ateina iš Rytų, linkiu daug kartų gyvenime prie jos prisiliesti ir atsigerti...“

Ypatingą  poveikį  P. Normantas jautė Kryžių kalne. Dar  sovietmečiu jis  keletą  metų  fotografavo  šioje  šventoje  vietoje  ir  pajuto  šio  kalno galią.  „Vieną  sunkią  1989  metų  kelionės  po  Tibetą  akimirką  pasižadėjau  Kryžių  kalne  pastatyti  kryžių, -  pasakojo P. Normantas. - Šiai  kelionei  atminti  1991  metais  pastačiau  ąžuolinį  kryžių, ant  kurio  užrašas „Dievas  yra  vienas“. Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijos ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto.“

P. Normanto 1984-1988 metų fotografijų cikle „Kryžių kalnas“ atskleistas Šventkalnio dramatizmas ir šventumas. Šiame cikle pastebimas rytietiškas žvilgsnis į vakarietiškus tikėjimo ženklus, bylojimas, kad Kryžių kalnas priklauso visiems. „Nuvykę už Šiaulių į Kryžių kalną, štai ką pamatysite. Ateina čion žmonės su labai dideliais kryžiais širdyse ir ant pečių išsakyti savo skausmo, savo sielvarto. Iš tolimiausių kampelių ateina. Kokia nuostabi šventovė tas mūsų Šiaulių Kryžių kalnas! Sakoma, kad pasaulyje vienintelė tokia vieta ir yra, kurioje mūsų tautiečiai turi kur savo skausmą palikti“, – rašė didis keliautojas.

P. Normantas paskutinį kartą su savo personaline fotografijų paroda gimtinėje lankėsi 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Akmenės krašto muziejuje veikė jo fotografijų paroda iš ciklo „Kryžių kalnas“. Dalis jo nuotraukų buvo parodyta Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje „Expo“, kuri 2012 metais vyko Pietų Korėjoje. Šios Kryžių kalno nuotraukos stulbino ne tik dėl savo meniškumo, bet ir dėl to, kad buvo padarytos sovietmečiu 1984-1988 metais.

Žemaičiai gieda „kalnus“

P. Normantas fotoaparatą paėmė į rankas 1979 metais. Rimtai fotografija susidomėjo 1980 m. Nidoje. Paskatintas garsaus lietuvių fotografo Vitalijaus Butyrino, 1981 m. surengė pirmąją parodą. Nuo tada į praslenkantį laiką ir žmones žvelgia pro kameros objektyvą. Dėmesį visuomet skiria turiniui, o be plastinės kalbos visai neįsivaizduoja fotografijos. Jo fotografijoje susipina Žemaitijos ir Rytų kultūros.

Kalbėdamas apie savo kelią į fotografiją Paulius prisiminė: „Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais).“ Žemaitiją P. Normantas idealizavo, jam ji buvo šventumu dvelkiantis kraštas. Čia, pasak jo, kažkaip keistai senovinis pagoniškas tikėjimas susipynęs su krikščionybe. Žemaičiai mažai kalba apie tikėjimą, jie tiesiog tiki.

Paulius Normantas Papilėje.

P. Normantui jo 1984-1988 metų fotografijų serija „Žemaičių laidotuvės“ buvo labai svarbi. Šiame cikle užfiksuoti jo apylinkių žmonės, jų šimtamečių papročių atspindžiai, Žemaitijos vaizdai, Papilės ir Viekšnių kapinės, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Tai tarsi amžinos gyvybės aidas. Visa tai ypač padėjo atskleisti ir  P. Normanto užrašai po nuotraukomis – poetiški, labai jautrūs ir atviri: „Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse. Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau; Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. Nesusipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė; Žvarbią žiemos popietę žemaičiai lydėjo mirusįjį į Papilės kapines. Buvau atėjęs aplankyti tėvo, senelių, prosenelių ir Simono Daukanto.“ Didelės dvasinės egzistencinės įtampos persmelkti ir kiti šio fotografijų ciklo „Žemaičių laidotuvės“ komentarai: „Negalėjau palydėti senelių iš motinos pusės, nes buvau tolimoj ir ilgoj kelionėj. Šis paminklas pastatytas Viekšniuose kitiems žemaičiams.“ Po kapinėse giedančių penkių vyrų nuotrauka yra toks užrašas: „Viekšnių miestelio kapinėse, laidojant mirusįjį, giedojo vyrai. Ką tik su sūnumi Pranuku buvau grįžęs iš antrosios tėvynės Vengrijos. Šie vyrai gieda Žemaitijoje paplitusius „kalnus“ ir perteikia tarp kryžių susibūrusių žemaičių nepalaužiamą kalnietišką dvasią.“

Viename interviu P. Normantas prisipažino, kad jis niekur nebėga nuo savo gimtųjų vietų. „Aš visą laiką čia, - sakė jis. – Kai man gresia žūtis kalnuose ar džiunglėse, prieš akis tuoj iškyla Papilės bažnyčios bokštai. Tas reginys suteikia jėgų išlikti ir grįžti į namus.“

Samantos Kačinskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

Violetos Česnauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

 Širdimi ir mintimis išgyventa kūryba

 P. Normantas save laikė keliaujančiu fotografu. Jam rūpėjo, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, jo likimas. Jis siekė išsaugoti pusiausvyrą tarp nespalvotos ir spalvotos fotografijos. Savo fotografijose jis siekė suderinti du dalykus – meniškumą ir dokumentiškumą, etnografiją. Tai sąžininga, širdimi išgyventa fotografija. P. Normantas fiksavo nykstančias tauteles, paprastų žmonių gyvenimą, jų skausmus, vargus ir nesėkmes. Ji domino gamta, peizažai, kraštovaizdis, architektūra, buities detalės. Jo fotografijose ryški vidinė žmonių šviesa, lengvai pastebimi lemties ženklų pėdsakai. Žmonės jam pozavo be baimės, nesidrovėdami saulės ir vėjų nugairintų veidų. P. Normanto fotoportretai atrodo apgaubti dvasinės auros ir rimties nuotaikos.  

P. Normanto kūryba pasižymi fotografijų ir tekstų darna. Toks būdas pasirinktas ir kaip savęs išreiškimo, ir kalbėjimo su kitais žmonėmis būdas. Ypatingo autentiškumo rytietiškiems Himalajų ir Tibeto ciklams suteikia fotolakštus papildančios sodrios mintys, eilės, filosofiniai samprotavimai, akimirkos įspūdžiai, iškalbingi nuotraukų pavadinimai. P. Normantas ne kartą lankėsi Šiauliuose. Buvo surengtos jo fotografijų parodos, nuotraukų albumų ir knygų pristatymai Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ir Šiaulių dailės galerijoje. Susitikimai su P. Normantu ir jo fotografijų parodos Šiauliuose buvo surengtos 1995, 1997, 2000, 2001, 2002, 2005 metais.

1990 m. Vengrijoje anglų kalba buvo išleistas pirmasis P. Normanto fotografijų albumas „Išdžiūstantys šaltiniai“ („Vanishing Sources“), vaizduojantis įvairių finougrų tautų gyvenimą. 1994 m. Suomijoje anglų kalba išėjo antrasis P. Normanto fotografijų albumas „Nenugalėti Amdo tibetiečiai“ („The invincible Amdo Tibetans“), kuriam pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis vadovas – XIV Dalai Lama. 1999 m. „Vagos“ leidykla išleido pirmąją P. Normanto knygą lietuvių kalba „Budos vaikai: tibetiečiai, ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai.“ Joje pristatomos keturios Himalajų tautos ir tautelės. 2001 m. Vengrijoje išleista knyga, skirta garsiam vengrų keliautojui ir tibetologui Šandorui Kiorošui Čomai atminti – tai „Sandoro Korosi Csomos tikruoju ir sapnų keliu“. 2002 m. R. Paknio leidykla Vilniuje išleido fotografijų albumą „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. 2004 m. leidykla Vengrijoje „Pytheas & St. Paulius“ išleido P. Normanto fotografijų albumą „Karai ir taika“ („Wars and peace“). 2006 m. Vilniaus „Petro ofseto“ leidykla-spaustuvė išleido P. Normanto fotografijų, haiku ir eilių knygą „Baltas“. 2006 m. Vengrijoje, Budapešte išleista P. Normanto fotografijų knyga „Fourteen Brothers“ („Keturiolika brolių“), o Vilniuje išėjo jo albumas „Žmonės ir šventyklos“ („People and Temples“). 2008 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido P. Normanto knygą  ir kt. „Butanas – Drakono ir maldų karalystė“.

P. Normantas neįsivaizdavo savęs be Rytų, Tibeto, Himalajų, nes jo namai buvo visas pasaulis, Žemė. „Gimiau Žemaitijoje, gyvenu Himalajuose. Namai man yra visur, kur galiu iškelti Trispalvę, kur galiu neteršti Lietuvos vardo… Mano namai visuomet yra su manimi. Esu  Žemės keleivis, – sakė  Paulius. – Ir dar žmogus.“ Toks jis buvo iš tikrųjų – žemaitis, keliaujantis tarp Vakarų ir Rytų. Viename savo interviu Paulius Normantas yra sakęs, kad pajutęs, jog gyvenimas, ar tiksliau, misija, artėja prie pabaigos, kaip senas baltas skubės sugrįžti prie Papilės piliakalnio (Akmenės r.), kur palaidoti jo tėvai, seneliai ir proseniai.

Paulius Normantas po sunkios ligos mirė 2017 m. sausio 7-osios naktį Vengrijoje. Didis keliautojas orientalistas, fotografas, gyvenimo filosofas ir žemaitis baigė savo žemiškąją kelionę. Tebūnie jam lengva žemelė.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

EKSLIBRISAI GARSIAM JAV SKULPTORIUI IR MEDALININKUI IŠ ŠIAULIŲ – VIKTORUI DEIVIDUI BRENERIUI

 Viktorui Deividui Breneriui –145 metai

Lolita Putramentienė-Braza, 2016

Tarpukaryje Šiauliuose leidžiamas savaitraštis „Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. rugpjūčio 12 d. (Šiaulietis piešė Amerikos pinigą. Įdomus mūsų momentas, 1934 rugpjūčio 12, p. 3). rašė: „Vienam amerikoniškam Amerikos laikraščiui kažkoks skaitytojas pasiuntė klausimą: 

–  Ar Dr. Viktoras Brener, Amerikos cento su Linkolno galva piešėjas gimė Amerikoj?

Laikraštis jam atsakė:

– Jis gimė Šiauliuose, Lietuvoje, liepos 12 (turi būti birželio 12 d. – J. N.) 1871 metais“. Taip bene pirmą kartą apie Victor David Brenner, garsų JAV ir Lietuvos skulptorių, medalininką ir raižytoją, gimusį ir gyvenusį Šiauliuose, sužinojo jo gimtojo miesto žmonės.

Salvija Zakienė

Lolita Braza, 2016

Victor David Brenner (Viktoras Deividas Breneris) gimė 1871 m. birželio 12 d. Šiauliuose, graverio šeimoje. Jo tėvas buvo kvalifikuotas graveris ir antspaudų gamintojas. Paaugęs berniukas padėjo tėvui, jo dirbtuvėlėje atliko įvairius nesudėtingus užsakymus. Sulaukęs 16 metų Viktoras tapo kvalifikuotu graveriu. 1887 m. tėvo padedamas, įsteigė dirbtuvėlę Šiauliuose ir dirbo savarankiškai. Turėjo daug užsakymų, klientų. Norėdamas toliau tobulinti savo specialybę, 1889 m. Viktoras kartu su tėvais persikėlė į Kauną, kur taip pat pagarsėjo kaip talentingas graviravimo meistras. Dėl konkurentų nepagrįstų skundų, 1890 m. emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Netrukus įstojo į Cooper Union koledžą Manhattab ir studijavo menus. Dirbo Niujorko metalinių ženklų ir medalionų dirbtuvėje. Už L. van Beethoveno medalį gavo paramą ir išvyko studijuoti į Paryžiaus Juliano akademiją. 1898-1990 m. studijavo Juliano akademijoje pas žymųjį Prancūzijos medalininką Luis Oscar Roty (1846-1911). V. D. Brenner 1900 m. su savo darbais dalyvavo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur jo kūryba buvo įvertinta apdovanojimais. Apie V. D. Brenner darbus labai gerai atsiliepė ir garsus prancūzų skulptorius Ogiustas Rodenas (1840-1917), pranašaudamas šiam talentingą menininkui sėkmingą kūrybinę karjerą. V. D. Brenner su savo kūriniais dalyvavo 1901 m.  Bafalo mieste Pan Amerikos ir 1904 m. Sent Liuise vykusiose parodose. Labiausiai V. D. Brenner išgarsėjo dėl 1907 m. sukurto prezidento Abraomo Linkolno atvaizdo, panaudoto vadinamajam Linkolno 1 centui, pirmąkart kaldintam 1909 m. minint šio JAV prezidento gimimo 100-ąsias metines. V. D. Brenner sukurtas JAV prezidento A. Linkolno atvaizdas ant vieno cento nominalo monetų kaldinamas iki šiol. Per savo karjerą skulptorius sukūrė daugiau nei 125 medalius, plaketes, biustus ir portretus. V. D. Brenner žymesni darbai: JAV kunigo daktaro William Augustus Muhlenberg medalis (1896), medalis skirtas Prūsijos princo Heinrich vizitui įamžinti (1902), Amerigo Vespuči medalis (1903), Niujorko istorikų draugijos 100 metų jubiliejaus medalis (1904), amerikiečių rašytojo Charles Eliot Norton biustas (1904), JAV revoliucijoje dalyvavusio John Paul Jones reljefinis portretas (1906), JAV prezidento Abraomo Linkolno bareljefinė plokštė (1907), Niujorko viešosios bibliotekos antspaudas-herbas (1909) ir kt. Victor David Brenner mirė 1924 m. balandžio 5 d. Niujorke. Palaidotas Mount Judah kapinėse Ridgewoode mieste, Niujorko valstijoje.   

Lolita Putramentienė-Braza, 2016

Rimantas Tomas Buivydas, 2016

   

Kolekcininko Aleksandro Mykolo Račkaus numizmatikos rinkiniai Kaune

    Kaip į Lietuvą pateko V. D. Brenner kūriniai?  JAV gyvenusiam išeivijos lietuviui, numizmatui ir kolekcininkui Aleksandrui Mykolui Račkui  (1893-1965) pavyko sukaupti unikalų 30 geriausių medalininko V. D. Brenner plakečių ir medalių rinkinį. A. M. Račkus buvo knygnešio Mykolo Račkaus sūnus, į JAV patekęs su tėvais 1910 metais. Mokydamasis St. Laurent kolegijoje ir Monrealyje įsidarbinęs vietiniame muziejuje konservatoriumi, labai susidomėjo muziejininkyste. Paskatintas dr. Jono Basanavičiaus pradėjo rinkti lietuvių išeivijos istorijos medžiagą ir 1917 m. Čikagoje kartu su kitais entuziastais įsteigė Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugiją. Priklausė Amerikos numizmatui asociacijai (ANA), buvo vienas iš Čikagos monetų klubo steigėjų 1919 metais. JAV miestuose ir lietuviškuose parapijose rengdavo pasaulio numizmatikos parodas, kuriose pristatydavo ir Lietuvos munizmatikos istoriją. A. M. Račkus gyvendamas Amerikoje, susidomėjo garsaus JAV skulptoriaus ir medalininko, Šiauliuose gimusio litvako Victor David Brenner kūryba ir pradėjo kaupti jo darbus. 1935 m. A. M. Račkus į Lietuvą atvežęs savo surinktą numizmatikos kolekciją, V. D. Brenner kūrinių kolekciją, Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos rinkinius, 1935-1936 m. juos perdavė Valstybinei archeologijos komisijai. Šioje kolekcijoje buvo ir litvako V. D. Brenner medaliai ir plaketės. 1936 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Švietimo ministerijos Kultūros departamentui buvo perduoti visi valstybės archeologijos komisijos žinioje buvę Aleksandro Mykolo Račkaus rinkiniai. Dabar šie iš Šiaulių kilusio skulptoriaus, medalininko, litvako V. D. Brenner kūriniai saugomi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje. Sutvarkytas ir suinventorintas A. M. Račkaus rinkinys pirmą kartą visuomenei buvo parodytas 1991 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus jubiliejinėje 70-mečio parodoje.

Elžbieta Zalogaitė, 2016

Rimantas Tomas Buivydas, 2016

V. D. Brenner medaliai, monetos ir plaketės

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje

Praėjusių metų gruodžio mėn. pabaigoje, turėdami tikslą susipažinti su skulptoriaus ir medalininko, litvako V. D. Brenner kūryba, kartu su Šiaulių universiteto profesoriumi, dailininku V. Januliu apsilankėme Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje ir susipažinome su Numizmatikos skyriuje saugomais V. D. Brenner medaliais ir plaketėmis iš A. M. Račkaus kolekcijos. Šio muziejaus direktorius O. Daugelis suteikė mums galimybę ne tik  susipažinti su V. D. Brenner kūrinių originalais, bet ir leido pasidaryti 24 (iš jų 3 dvipusių) V. D. Brenner darbų skaitmeninius vaizdus. Padedant Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjui Ignui Narbutui, buvo padarytos muziejuje saugomų V. D. Brenner kūrinių skaitmeninių vaizdų reprodukcijos, kurias bus galima pirmąkart pamatyti 2016 m. birželio mėnesį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, šios bibliotekos Amerikos skaityklos kartu su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejaus Numizmatikos skyriumi  rengiamoje Victor David Brenner plakečių, medalių ir monetų spalvotų reprodukcijų parodoje, skirtoje šio garsaus skulptoriaus ir medalininko 145-osioms gimimo metinėms.

Kultūros istorikas Jonas Nekrašius

Pagerbiant JAV skulptoriaus ir medalininko Viktoro Deivido Brenerio (1871-1924) iš Šiaulių atminimą Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas paragino Šiaulių miesto menininkus kurti šiai iškiliai miesto asmenybei ekslibrisus. Garsiam graveriui, medalininkui, skulptoriui, litvakui ekslibrisus paskyrė Rimantas Tomas Buivydas, Lolita Putramentienė-Braza, Salvija Zakienė ir Elžbieta Zalogaitė. 

Parodos atidarymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2016 m. birželio mėn. 16 d. 16 val. 

Lolita Braza, 2016  

Lolita Braza, 2016

      

  

  Lolita Braza, 2016

Lolita Braza, 2016

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.