 |
| Dailininkas Vincas Kisarauskas savo dirbtuvėse. J. Nekrašiaus kolekcija. A. Kunčiaus nuotr. |
Dailininko V. Kisarausko
ekslibrisų paroda
iš J. Nekrašiaus kolekcijos
KVIEČIAME
Į MENO IR MUZIKOS SKYRIŲ!
Šiaulių apskrities
Povilo Višinskio viešąją biblioteką
(Aušros al. 62)
PASAULIO KULTŪROS ŽMOGUS
(Dailininkas Vincas Kisarauskas
ir jo kūryba)
Dailininko Vinco Kisarausko gyvenimas, jo kūryba
mums artima ir tuo, kad jis kilęs iš Šiaulių krašto, nuo lyriškai ramių Baisogalos
lygumų. Šiam kraštui, jo žmonėms dailininkas visados jautė nostalgiją ir
prieraišumą. Būtent iš čia, iš vidurio Lietuvos krašto, atsivežtas pojūtis
spalvai, formai ir gamtos harmonijai giliausiai prasiskverbė į jo kūrybą – jos
meninę koncepciją bei plastinę kalbą.
V. Kisarauskas gimė 1934 m kovo 1 d. Radviliškio
rajono Augmėnų kaime. Čia prabėgo jo vaikystė, mokslo metai. Nuo pat mažumės
Vincą lydėjo įstabus ir nepakartojamas gamtos vaizdų ir spalvų pasaulis.
Rašytojas M. Martinaitis apie V. Kisarauską rašė:
Ne vien
kalbą, bet ir vaikystės spalvą žmogus nešiojasi su savimi visą gyvenimą, su ja
lygina naujus įspūdžius, juos peršviečia. Juk visi pirmieji ir didieji
patyrimai yra spalvoti... O tokioje lygumų prieblandoje, kokia supo Vinco
Kisarausko vaikystę, gryna spalva galėjo daryti nepaprastą įspūdį, nes čia ji
yra ryški ir veikli. S. Kisarauskienė papasakojo, kaip Vinco motina pykdavo,
kad jis gadina spalvas maišydamas, prislopindamas, o tėvas rodydavęs
paveiksluose jam patinkančias grynos spalvos dėmes. Manau, kad tos spalvinės
kontradikcijos gali būti iš tenai atsivežtos – iš tėvų, ypač iš gimtojo Augmėnų
kaimo, kur gamtos „kompozicijos“ tokios griežtos, susidedančios iš plokštumų ir
kelių statmenų daiktų jose. Į tas pagrindines spalvas įsimaišė vėlesni laiko ir
patirtų išgyvenimų atspalviai, persipynę su dirvožemio pilkumu ir lygumų
žaluma, palikę jose kraupius istorijos pėdsaku.
Pirmaisiais pokario metais V. Kisarauskas lankė
Baisogalos gimnaziją, užėmusią dalį nacionalizuotų dvarininko Komaro rūmų. Apie
paauglystės dienas jis rašė kaip apie „skambančias ir gaudžiančias pavasario
srautais, pilnas nuojautų ir laukimo, tolimų, pažadėtų žemių kvapo“. Jie buvo
pokario kaimo vaikai: „...vargani, bevaikštą po šešetą ir daugiau kilometrų“
anais sunkiais laikais „tarp šūvių ir kraujo, lavonų ir baimės“. Jis studijavo
Telšių taikomosios dailės mokykloje ir
Vilniaus dailės institute, kur įgijo tapytojo specialybę. V. Kisarauskas
apie savo kelią į kūrybą, rašė:
Ką
svarbiausia prisimenu iš gimnazisto dienų (Baisogalos gimnazijoje baigiau 8
klases) – tai norą kurti. Dar nežinojau, ką reikia daryti, ir piešdavau, ir
rašydavau, bet svarbiausias buvo kūrybos noras, kažkoks ypatingas ir keistas,
dar neaiškus, nepatirtas, bet viduje jau ramybės neduodantis išsisakymo noras.
Ir net ne išsisakymo, o kažko, kas yra, ką reikia padaryti, nors ir nežinai,
kas tai, būtinumas.
Dailėtyrininkai V. Kisarauską vadino kultūros
žmogumi, pasaulio kultūros piliečiu ir tuo apibrėžė jo asmenybės bei meninio
palikimo esmę.
Ypač daug V. Kisarauskas nuveikė populiarindamas
lietuvišką knygos ženklą. Rengė parodas, organizavo konkursus, seminarus, leido
knygas. Rašė straipsnius apie meną, rinko medžiagą apie knygos ženklų istoriją
Lietuvoje. Parašė ir išleido fundamentalų leidinį „Lietuvos knygos ženklai.
1518-1918“ (1984 m.). Kitas jo sudarytas albumas
„Lietuvių ekslibrisas“ (1991 m.) išėjo po dailininko mirties.
V. Kisarauskas ekslibrisais susidomėjo dar
jaunystėje. Važinėjo konsultuotis į Kauną pas muziejininką P. Galaunę, gavo
daug vertingų patarimų iš kolekcininko ir bibliofilo E. Laucevičiaus, kilusio
iš Šiaulių. Susipažino ir bendravo su šiauliečiu dailininku G. Bagdonavičiumi.
Jis tada suvokė, kad iš visų menų vien ekslibrisas paprastu pašto voku gali laisvai
keliauti į užsienį, pasiekti tolimiausias pasaulio šalis. Tai buvo vienintelė
galimybė, gyvenant uždaroje SSSR teritorijoje, dalyvauti ekslibrisų konkursuose
ir parodose, bendrauti su pasaulio dailininkais kūrybos plotmėje. Ekslibrisas
tapo patikimu langu į platųjį pasaulį, tad ne veltui Kisarauskas taip
rūpestingai puoselėjo šį žanrą. Būtent ekslibrisų srityje V. Kisarauskas
sulaukė pirmųjų reikšmingų tarptautinių apdovanojimų.Pasak V. Kisarausko, jis
kūrė savo gyvenimo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą, kūrybos
atspindį ekslibrisuose. Išsiskiria jo kubizmas knygos ženkluose, savitas simbolių
ir ženklų pasaulis. Menotyrininko K. Ramono žodžiais tariant V. Kisarausko
ekslibrisuose stebina, kaip „mažoje miniatiūroje gali egzistuoti toks
monumentalumas, laužytų formų ir linijų kompozicinė įtampa, masės, spalvų ir
faktūrų skambumas“.
V. Kisarauskas rašė: Plati kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Knygos ženklai, jų
kūrimas, kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš šaltinių, kurio
skaidrus ir gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir
kažkokį ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis,
vertybė, prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame
lapelyje, mažoje graviūroje.
Ekslibriso
populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas
nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jis priklauso visiems,
ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis ir darbininkas,
tarnautojas, jaunas ir senas, moteris ir vyras.
 |
| V. Kisarausko ekslibrisai. J. Nekrašiaus kolekcija |
BUVO MOKYTOJAS, PATARĖJAS, BIČIULIS
(Dailininkas Vincas Kisarauskas ir jo kūryba)
Man teko laimė nuo 1982 iki 1988 metų su Vincu
Kisarausku nemažai bendrauti, susitikinėti ir susirašinėti laiškais.
Dailininkas nuo pat mūsų pažinties pradžios įtraukė mane į aktyvią ekslibriso
populiarinimo Lietuvoje veiklą , savo patarimais ir pagalba padėjo Pakruojyje
surengti du ekslibrisų konkursus:
Pakruojo miesto įkūrimo 400-mečiui (1985 m.) bei Pakruojo rajono
centrinės bibliotekos įkūrimo 50-mečiui (1986 m.).
Bendradarbiaujant su V. Kisarausku 1987 metais
Pakruojyje buvo išleistas leidinys „Ekslibrisai iš įvairių leidinių“. Tai pirmas
tokio pobūdžio Lietuvos knygos ženklo kūrėjų ir kolekcininkų žinynas. Be to,
padedant V. Kisarauskui, pasirodė ekslibrisų parodų plakatai, lankstinukai, Pakruojyje
vykusių knygos ženklo parodų katalogai.
Namuose kabo V. Kisarausko tapytas paveikslas,
kurio kitoje pusėje dailininko ranka užrašyta: V. Kisarauskas „Dviese“ arba „Bičiulystė“ (1986 IV al. kart. 49x59).
Šį darbą dailininkas nutapė mano
prašymu, ir jis užima garbingiausią vietą mano kolekcijoje. Žiūrėdamas į šį
paveikslą, dažnai prisimenu Vincą Kisarauską, mūsų susitikimus, pokalbių metu
jo pasakytas mintis ir samprotavimus, patarimus ir pastabas knygos ženklo,
mažosios grafikos ir menotyros klausimais. Jis niekados neatsisakė padėti,
patarti, noriai dalijosi savo patirtimi, gerai išmanydamas įvairius kultūros ir
meno klausimus, negailėdavo padovanoti savo sukurtų ekslibrisų mano kolekcijai.
Pažintis su dailininku Vincu Kisarausku susijusi
su Pakruojo knygos bičiulių „Akiračio“ klubo veikla. Vėliau,
kai 1984 metais įstojau į Lietuvos ekslibrisininkų klubą, kurio narys buvo ir
dailininkas V. Kisarauskas, ši pažintis tęsėsi – susitikdavome šio
klubo renginiuose. Tuomet dirbau Pakruojyje, bet, kai su su reikalais būdavau
Vilniuje, apsilankydavau V. Kisarausko studijoje. Jis rodydavo savo
sukurtus darbus: ekslibrisus, tapybą,
grafiką, piešinius, kurių nebuvo galima pamatyti parodose, nes jie tuometinės
valdžios buvo uždrausti. V. Kisarauskas mokė pažinti knygos meną, ekslibrisą.
Čia pas jį studijoje laisvai liejosi mintys, necenzūruoti pasisakymai prieš
tuometinę valdžią, nomenklatūrą, kalbėtąsi apie kultūros ir meno problemas. Dailininko
V. Kisarausko studijoje galėjai nebijodamas laisvai reikšti mintis apie sovietinio gyvenimo
gniaužtus, kūrybos bei demokratijos lūkesčius. Žinoma, kalba sukdavosi ir apie
ekslibrisus. Jutau tvirtą Vinco charakterį, paprastumą ir kažkokią iš vidaus
sklindančią gaivią jėgą. Tai buvo kuklus ir labai dvasingas žmogus. Jo tiesus
ir artimas bendravimas su aplinkiniais rodė vidinę laisvę ir savarankiškumą.
Draugai, bendraminčiai, artimieji vadindavo jį Kisa, Kisiuku ar paprasčiausiai
Vincu.
Ne kartą su V. Kisarausku susitikdavome parodose
ne tik Vilniuje, bet ir Pakruojyje. Vincas man daug davė kaip žmogus ir menininkas, buvo mokytoju ir
pagalbininku, padėjo susidaryti savo požiūrį į istoriją, kultūrą, dailę,
ekslibrisą. Buvau tik knygos ženklų kolekcininkas, bibliofilas, o Vinco
paskatintas pradėjau rengti Pakruojyje ekslibriso ir dailės parodas, konkursus,
susitikimus su dailininkais, rašyti straipsnius į laikraščius ir žurnalus
knygotyros, ekslibriso klausimais.
V. Kisarauskas laiškuose noriai dalydavosi savo
patirtimi, informacija apie Lietuvos ekslibriso istoriją, dailininkus,
atsiųsdavo savo sukurtų knygos ženklų. Jo laiškai – tai mokytojo, patarėjo,
menininko mintys apie kūrybą, meną, kultūros istoriją. Šie laiškai, dedikacijos
ir autografai turi didelę ir tiriamąją reikšmę, atskleidžia šio neeilinio
darbštumo ir kūrybiškumo menininko asmenybę, jo sielą ir lūkesčius.
Viename iš savo laiškų, atsakydamas į kvietimą
surengti Pakruojyje ekslibrisų parodą, V. Kisarauskas rašė:
Mielas
Tamsta, labai ačiū už laišką, už gražius pasiūlymus. Gaila, tik laikas, apkrautas
darbais, labai greit skuba ir taip vėluotai atsakau Jums, nors senokai
ruošiausi parašyti.
Pasiūlymas
geras ir gražus, o kadangi Pakruojyje nesu buvęs – mielai, mielai priimu... (1984-10-18).
1985 m. rugpjūčio mėnesį, atsiliepdamas į kvietimą
atsiųsti ekslibrisus Pakruojo miesto įkūrimo 400-mečiui, V. Kisarauskas apie
savo šiam konkursui sukurtus knygos ženklus rašė:
...atvažiavau
iš kaimo į Vilnių spausdinti ekslibrisų konkursui.<...> Būdamas
Juodkrantėje, išraižiau 3, du sausa adata, vieną linograviūra. Vakar spaudžiau,
tik žinai, kaip tas nelengva padaryti 5 gerus atspaudus, ypač sausa adata (C4. Pasiųsiu
tokius, kokie dabar išėjo, o vėliau dar pabandysiu, žinoma, jeigu spėsiu, nors
tikiuosi – kad taip. Vienas ekslibrisas
yra 3 dalių, lyg ir triptikas. Centras ir du tekstiniai šonai, kurie prie to
centro gali būti, o spausdinant bibliotekos masinį tiražą – gali ir nebūti.
Viename
iš tų šonų yra išrašyta šis tas apie Pakruojį iš enciklopedijos, kitame toks, jau
mano sugalvotas tekstas:
PAKRUOJIS/LYGUMOS VĖJAI/MEDŽIAI,TROBOS
IR ŽMONĖS/LIETUVOS DALIS //PAKRUOJIS / MALŪNAI, DUONOS KVAPAS / JOS SKONIS / LIETUVOS
DALIS // PAKRUOJIS / ŠIMTUS ŠTAI KETURIS / ŠVENČIA MIESTAS, ŽMONĖS / KARTU VISA
LIETUVA...
Kitame laiške V. Kisarauskas rašo:
Jeigu
būtų galima padaryti skulptūros „Ex libris – Pakruojui 400“ geresnę foto,
kontrastingesnę, be gėlių, be žmonių – būtų gerai. Aš norėčiau ją bandyti
siūlyti Liubline ruošiamos parodos katalogui – prieštituliniam, kaip pirmą
pasaulyje ekslibrio skulptūrą. Ar negali padaryti – tai būtų ir Pakruojui
pagarba ir išvis įdomu supažindinti lenkų ir kitų šalių publiką. Reiktų daugiau
egzempliorių gauti, gal ir į kokius nors ekslibrisų žurnalus pasaulyje būtų
galima įdėti”. <...> (1985 10
16).
Savo veikla ir kūryba Vincas Kisarauskas
populiarino lietuvišką ekslibrisą Lietuvoje ir visame pasaulyje, atvėrė mums
langą į įvairių kraštų knygos ženklų lobyną, vienydamas bendraminčius ir
kūrėjus. Viename savo laiške jis rašė:
Plati
kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Knygos ženklai, jų kūrimas,
kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš šaltinių, kurio skaidrus ir
gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir kažkokį
ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis, vertybė,
prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame lapelyje,
mažoje graviūroje.
Ekslibrisų
populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas
nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jie priklauso visiems,
ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis, jaunas ir senas,
moteris ir vyras <...>
(1986-01-11).
1985 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, studijoje pas
dailininką Valerijoną Jucį, V. Kisarauskas, kalbėdamas apie save, laiką, meną,
pasakė:
Laikas
košiasi per žmogų, menininką, per jo jausmus, pojūčius, jo patirtį, ir mes
keičiamės laike. Klaidinga galvoti, kad tik poezijoje ryškiausiai atsiskleidžia
ta dvasinė žmogaus kaita, sumaištis, nerimas prieš didžiųjų būties klausimų
nežinią. Kokią medžiagą naudotų, kokiomis priemonėmis dirbtų dailininkas –
neišvengs jis to ošiančio laiko vėjo diktato. Metai kaip didžiuliai balti
aisbergai prasiskiria, atverdami kaskart naujas erdves, kuriose mes patys
staiga pasijuntame kitokie...
Dailininkas rūpinosi kultūrinio palikimo
išsaugojimu, patarė kaip reikia tvarkyti kolekciją, archyvus. Jis laiške rašė:
...Mielas
Jonai, gavau Tavo lapelį, kaip ir primą kregždutę – Pakruojo ekslibrisų centro
ženklą, ir pagalvojau <...>, kad Tau nuo to pirmo lapelio, reikia užvesti
archyvą. Kokia didelė bėda, kad jo nevedėm mes – Jucys, Gedminas ir aš, kai
buvo sukurta ekslibristų grupė. O turėtų būti aplankas ir jame segamas
kiekvienas lapelis, pranešimas, visi spaudinėliai, laiškai – susirašinėjimai,
net jeigu būtų – mokesčių kvitai ar registruotų laiškų kvitai vis pažymint
datas, ir taip diena po dienos. Pranešimai, posėdžių protokolai ect. Supranti – po
10, po 20 metų – koks tai dokumentas, kaip 27 knygos mylėtojų archyvas. Pradėk
daryti tai – didelį ir rimtą reikalą užvesi...(1988-08-15).
Dailininkas V. Kisarauskas buvo gyvenimo ir įvykių
sūkuryje, pilnas įvairiausių sumanymų, ištikimai atsidavęs menininko
pašaukimui, savo kūryba įtvirtinęs kilnią šios misijos dvasią, gėrio ir grožio
siekimą. Kaip prisimena dailininkas K. Kupriūnas: Vincui Lietuva buvo viskas. Jos menininkai – poetai, dailininkai ir
kiti kūrybiniai darbuotojai jam buvo dvasinio meno šaltiniai ir daigai Lietuvos
atgimimui. Kisarauskas rūpinosi, kad Lietuvos menas pasaulyje deramai
atstovautų jos kultūrą. Buvo Lietuvos ekslibrisininkų siela. Vincas Kisarauskas
buvo ir liko mūsų knygos ženklo patriarchu.
Negailestinga V. Kisarausko mirtis 1988 m. spalio
27 d. (mirė viešnagės Niujorke metu, palaidotas Vilniuje) nutraukė daugelį jo
sumanymų ir planų.
 |
| V. Kisarausko ekslibrisas J. Nekrašiaus kolekcija |
 |
| Paskutinis dailininko laiškas kolekcininkui J. Nekrašiui 1988.08.15 |
VINCO KISARAUSKO KŪRYBA IR ŠIAULIŲ KRAŠTAS
V. Kisarauskas tampriai susijęs su Šiaulių kraštu.
1984 m. lapkričio 16 d. dailininkas pirmąkart lankėsi Pakruojyje, kai šio
miesto centrinėje bibliotekoje buvo surengta jo knygos ženklų paroda, kurioje
eksponuoti jo 35 ekslibrisai. Apsilankymo proga, V. Kisarauskas įrašė į
Pakruojo „Akiračio“ klubo svečių knygą šiuos žodžius:
Mūsų
kultūra gili, plati, labai įvairi ir labai įdomi. Tik bendromis jėgomis, drauge
dirbdami, lašelis po lašelio galime surinkti tuos turtus, paskleisti juos, kad
ir kiti galėtų naudotis. Džiaugiuosi susitikęs su Jumis – atvažiavęs pirmąkart
į Pakruojį radau ne tik jus, malonius žmones, bet ir praturtėjęs žiniomis apie
šį lygumų Lietuvos kraštą.
V. Kisarauskas dar kartą atvyko į Pakruojį 1985 m.
rugsėjo mėn. 27 d. tarptautinio ekslibrisų konkurso, skirto Pakruojo įkūrimo
400-osioms metinėms, parodos atidarymo proga. Vėliau buvo surengtos jo ir kitų
lietuvių dailininkų parodos, susitikimai.
1986 m. dailininkas sukūrė Šiaulių inžinierių namų
ekslibrisą, Šiaulių miesto 750-ųjų metinių proga. Šiame ekslibrise įrašas – Šiauliai 750, o iš kitų žodžių: Šiaulių inžinierių namai, Ex libris 86 –
sukomponuota originali kompozicija, panaudotos įvairių mechanizmų detalės.
Pagal šį V. Kisarausko eskizą 1986 m. buvo užsakyta ir pagaminta štrichinė
klišė, išspausdintas šio knygos ženklo 500 egz. tiražas Šiaulių inžinierių namų
bibliotekos knygoms. 1986 m. rugsėjo mėn. Šiaulių dailės galerijoje buvo
surengta respublikinė dailės paroda, skirta miesto 750-čio jubiliejui. Jame be
kitų dailininkų, buvo eksponuotas ir V. Kisarausko tapybos darbas „Onorė de
Balzakas Šiauliuose“ (al., drobė, 1985).
1987 m. balandžio 25 d. Pakruojo dvaro rūmuose
įvyko pirmasis Lietuvos ekslibriso kūrėjų ir kolekcininkų seminaras. Jame V.
Kisarauskas skaitė pranešimą „Ekslibrisų kolekcijų panaudojimas kultūrinės istorijos
tyrinėjimuose“, analizavo knygos ženklo paskirtį, jo vertę kultūros raidoje,
supažindino su Lietuvos ekslibriso istorija ir tyrinėtojais. V. Kisarauskas
šiam seminarui sukūrė specialų medalį, parengė parodos „Ekslibrisai iš įvairių
rinkinių“ katalogą.
V. Kisarauskas pritarė minčiai steigti Pakruojyje
ekslibriso muziejų (1988 m. gruodžio 17 d. toks ekslibriso muziejus buvo
įsteigtas Pakruojo dvaro rūmuose), drąsino šio muziejaus kūrėjus, padovanojo
savo sukurtų ekslibrisų, literatūros apie knygos ženklą, parodų plakatų ir
katalogų.
Pakruojo dvaro rūmų Mažojoje galerijoje 1989-04-22–1989-05-30
buvo surengta V. Kisarausko atminimui skirta paroda, išleistas katalogas. Šioje
parodoje buvo eksponuojami dailininko sukurti grafikos darbai, ekslibrisai.
Atskirą ekspozicijos dalį sudarė V. Kisarausko laiškai rašyti įvairiais
lietuviško knygos ženklo populiarinimo ir tyrinėjimo klausimais. Šie laiškai,
dedikacijos ir autografai turi didelę pažintinę ir tiriamąją reikšmę, paryškina
šio neeilinio darbštumo ir kūrybiškumo menininko asmenybę, jo sielą ir
lūkesčius.
1994 m. balandžio mėn. Šiauliuose, Fotografijos muziejuje
veikė V. Kisarausko ekslibrisų paroda iš J. Nekrašiaus rinkinio. Buvo
eksponuojami 32 mažosios grafikos kūriniai. Ta proga prof. V. Rimkus rašė: Dailininkas (Vincas Kisarauskas – J. N.)
buvo suradęs labai savitą raiškos būdą,
tiesiog kisarauskišką stilių – ar tai būtų mažyčiai grafikos lakšteliai, ar
tapybos drobės, ar dideli, monumentalūs kūriniai, mozaikos.
Pats dailininkas yra pasakęs: Nuo kitų dailininkų skiriuosi tuo, kad turiu savo temas ir savo formas.
Keturkampes, statiškas, uždaras. „Žmogus ir likimas“ – tema. Formos –
uždarančios, sunkinančios išorinį judesį, paliekančios vien laisvą, vidinį, ne
tiek paveikslo, kiek žiūrovo vaizduotėje, jausmą.
1996 m. išleistas albumas „Vincas Kisarauskas“ –
jo kūrybinis palikimas visiems meno mylėtojams, jo darbų ir minčių išraiška.
Savo ekslibrisų parodos kataloge prieš daugiau kaip 30 metų V. Kisarauskas taip rašė apie kūrybą, palikdamas tai kaip
priesaką ateinančioms kartoms:
Kas mene svarbiausia? Fantazija, tos savos
ir keistos formos: statiškos, uždaros, kampuotos ir vienišos, ar tų formų
susidūrimai, sutirštėjimai, lūžiai?.. Intuicija, nuojauta, kilusi iš trumpų
nuotaikos, spalvos ar linijos žybčiojimų?
Reali
tikrovė pasiūlanti, duodanti pretekstus, provokuojanti, užgriūvanti savo
šiurkščiu kasdienybės konkretumu?
Klaidžiojimas
ratu apie ką tai esantį savyje, klaidžiojimas jau nuo Dailės instituto studijų dienų,
vis apie tą pat, ką norisi perteikti tapyboje, graviūroje, ekslibryje ar
piešinyje.
Apsivalymas
nuo kasdieniško smulkumo ir pilkumo, kartu noras būti paprastu, suprantant, kad
būti paprastu visai nėra paprasta?
Dienų
fontane. Dienų vienatvėje. Dienų užbrėžtose ribose, noras per tas formas, per
tuos klaidžiojimus ir nepataikymus, toje tikrovėje ir tose nuojautose – noras
kalbėti apie žmogų, į žmogų, kaip visad skausmingai tragišką, kaip visad alkaną
laime. Kalbėti tapyboje, grafikoje, piešiniuose ar ekslibrisuose. Ir kaip rašė
švedų skulptorius K. Milesas ant savo durų: „Leisk man dirbti, kol baigsis
diena...
V. Kisarauskas aktyviai susirašinėjo su prof.
Vyteniu Rimkumi. Jau po dailininko mirties, V. Rimkus iš savo kolekcijos surengė
parodą „Vincas Kisarauskas. Autografai“, kuri 2003-09-17 – 2003-09-3 veikė
Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje. 2010 metais
„Aušros“ muziejui dailininkė S. Kisarauskienė dovanojo Vinco Kisarausko
grafikos darbų. Šioje parodoje, be Saulės Kisarauskienės darbų, buvo
eksponuojami 26 V. Kisarausko linoraižiniai, sukurti 1963-1986 m. ir 11 eskizų, sukurtų 1975-1987 m.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje
2012 m. spalio 17 d. buvo atidaryta paroda „2K / Kisarauskai: Saulės
monotipijos, Vinco raižiniai“. Joje buvo eksponuojami dailininko Vinco
Kisarausko linoraižiniai, kita grafika.
Vinco Kisarausko kūryba išlaikė laiko išbandymus,
jo darbai laikui bėgant įgauna vis svaresnės vertės ir reikšmės, o jo gyvenimas
ir kūriniai suteikia mums jėgų ir impulsų naujuose ieškojimuose ir atradimuose.
Jonas NEKRAŠIUS
* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą