2018-IEJI – VYDŪNO METAI. KNYGOS TURI LIKIMUS

SKAITYKIME VYDŪNĄ!

Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys

Vydūnas

Rašytojo, filosofo Vydūno (tikroji pavardė Vilhelmas Storostas, 1868-1953) kūrybinis palikimas yra didelis. Jis rašė ir leido filosofijos veikalus, dramas, komedijas, vadovėlius, istorijos knygas. Jose gausu minčių, posakių, taiklių pastebėjimų, kurie aktualūs ir šiandien. 

Šiemet sukanka 120 metų nuo pirmojo Vydūno veikalo „Pasiilgimas veldėtojo“ sukūrimo. 1899 m. Vydūnas parašė pirmąją vieno veiksmo komediją „Numanė“. 1904 m. Bitėnuose buvo išleista Vydūno knyga „Senutė“ – pirmoji jo parašyta trumpa Lietuvos istorija. Propaguodamas savo filosofines idėjas 1905 m. Tilžėje Vydūnas pradėjo leisti dvimėnesinį filosofijos žurnalą „Šaltinis“. 1907 m. jame buvo spausdinami Vydūno traktatai: „Visatos sąranga“ (1907, Nr. 1), „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907, Nr. 2-3), „Mirtis, ir kas toliau?“ (1907, Nr. 4-5), „Žmonijos kelias“ (1907, Nr. 6), „Likimo kilmė“ (1908, Nr. 1-6), „Apsišvietimas“ (1909, Nr. 1-3), „Gimdymo slėpiniai“ (1909, Nr. 3-6) ir kt. 1911-1914 m. Vydūnas Tilžėje leido teosofinės krypties mėnesinį žurnalą „Jaunimas“. 1915 m. vietoj „Jaunimo“ žurnalo Vydūnas kas keturis mėnesius ėmė leisti laikraštį „Naujovė“. Išėjo trys numeriai. Leidinyje buvo publikuojamos Vydūno apysakos „Slėpiningasis gaudulas“, „Pasileidusioji Mariutė“, „Garsioji pilis“ ir kt. 1921-1925 m. Vydūnas leido laikraštį „Darbymetis“ ir kt.

Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1904-1914 m. pasirodė šie Vydūno kūriniai: „Senutė“ (1904), „Probočių šešėliai“ (1908), „Tėviškė“ (1908), „Likimo kilmė“ (1908), „Lietuvos varpeliai“ (33 dainos ir giesmės, 1909), „Mūsų uždavinys“ (1911), „Smarkusis Krušna“ (1913), „Amžinoji ugnis“ (1913) ir kt. 1914 m. Tilžėje Vydūno iniciatyva išleistas dainų rinkinys „Lietuvos aidos“ ir kt.

Nuo 1904 m. Tilžėje veikusi leidykla „Rūta“ išleido didžiąją dalį Vydūno kūrinių:  „Visumos sąranga“ (1921),  „Jonuks: dviveiksmė Joninių komedija“ (1908, 1920),  „Kur prots“ (1907), „Piktoji gudrybė“ (1908), „Birutininkai“ (1910), „Numanė“ (1911), „Pasveikimas“ (1911), „Mūsų laimėjimas“ (1913), „Lietuvos pasakėlė“ (1913), „Kaimo didvyris“ (1914), „Vargšas ir besotis“ (1914), „Sigutė“ (1914), „Žmonijos kelias“ (1914) „Ragana“ (1918), „Vergai ir Dikiai“ (1919), „Žvaigždžių takai“ (1920), „Tautos gyvata“ (1920), „Mirtis ir kas toliau“ (1920),  „Jūrų varpai“ (1920), „Slėpininga žmogaus didybė“ (1921), „Gimdymo slėpiniai“ (1919, 1921), „Mūsų uždavinys“ (1921), „Likimo bangos“ (1922), „Varpstis“ (1923), „Vyrai“ (1923), „Karalaitė“ (1925), „Pasaulio

gaisras“ (1928), „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), „Avelė“ (1929), „Laimės atošvaista“ (1934), „Jūraitė“ (1934), „Pasveikinimas“ (1934), „Senovės balsas“ (1935), „Sąmonė“ (1936), „Vyrai viską padarys“ (1937), „Nakvišos gėralas“ (1937), „Pasiilgimas“ (1938) ir kt. 1918 m. „Rūtos“ leidykla Tilžėje išleido Vydūno iš anglų į lietuvių kalbą išverstą Alfredo Tenisono „Enokas Arden“ ir kt.

1916 m. leidykla „Lituania“ Tilžėje išleido Vydūno knygą „Litauein in Vergangenheit und Gegenwart“ su 24 fotografijomis ir lietuvių dailininkų M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus darbų reprodukcijomis. Tai iliustruotas Nemuno krašto pažintinis leidinys, skirtas vokiškai skaitantiems europiečiams. Jame pateikiama trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, supažindinama su krašto gamta, žmonių papročiais, kalba ir kt. Ši knyga buvo išversta į prancūzų (1916), lenkų (1919) ir rusų (1921) kalbas. 1916 m. Ženevoje buvo išleista „La Lituanie“ – Vydūno vokiškos knygos „Litauen“ vertimas į prancūzų kalbą.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūnas rašė, kad „lietuvių kalbą yra gana lengva pramokti. Tik reikia statyti krūvon, kas prilygsta ir kas viens kitam atitinka“. Vydūnas didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbai. 1916 m. O. Mauderodės spaustuvė išleido 156 p. Vydūno parengtą „Deutsch–Litauischer wortschatz“ („Vokiečių ir lietuvių žodžių rinkinį“), kuris buvo skirtas vokiečiams. 1919 m. „Rūtos“ leidykla išleido Vydūno parengtą vokiečiams skirtą 44 pamokų lietuvių kalbos vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ ir kt.

1927 m. Vydūnas parengė  ir „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje išleido knygelę „Mažosios Lietuvos lietuvių šventės“, kurioje išspausdinta 1927 m. šventės programa, kalbos, dainų tekstai, pateikta žinių apie chorus ir jų dirigentus, išspausdinti choristų sąrašai. Leidinėlyje yra ir dvi Vydūno publikacijos „Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas“ bei „Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“.

1932 m. Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje, išleistas Vydūno parengtas giesmių su gaidomis rinkinys „Giesmės: mišriam chorui“, skirtas Adventui, Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms ir kitoms progoms (31 giesmė). Tais pačiais metais Tilžėje, E. Jagomasto leidykloje „Lituania“, išleistas svarbiausias Vydūno mokslinis veikalas „Sieben hundert jahre deutsch-litauischer beziehungen“ („Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis dešimtmečius“). Tai 478 puslapių knyga su dviem žemėlapiais ir 50 iliustracijų, tarp jų – 5 spalvotos įklijos. Šis Vydūno veikalas – neįkainojamas leidinys, įtikinamai parodęs, ką per 700 metų vokiečiai padarė su Mažosios Lietuvos gyventojais. Šis leidinys 1934 m. pateko į fašistinės Vokietijos inkvizitorių uždraustų knygų sąrašus. Dalis tiražo (1 200 egz.) buvo konfiskuota ir sunaikinta.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Vydūno knygas iliustravo dailininkai A. Brakas, Fidus (Hugo Hoppner), P. Rimša, A. Žmuidzinavičius ir kt., taip pat pats Vydūnas. Jo knygų savitumas – rašyba, nebūdinga bendrinei lietuvių kalbai, paties rašytojo sugalvota, paveikta Prūsų lietuvių tarmės, žemaičių šnektos, vokiečių kalbos. Vydūno knygų leidimą rėmė Marta Raišukytė, priklausiusi „Rūtos“ leidyklos bendrovei. Ji ne tik rėmė, bet ir redagavo Vydūno raštus. 1933 m. liepos 14 d. M. Raišukytė mirė. Jos atminimui Vydūnas parašė ir išleido knygą „Rožės ir lelijos“ (spausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“ Tilžėje). Dar ši spaustuvė 1934 m. išspausdino Vydūno vieno veiksmo vaidinimą „Tikroji motinėlė“, skirtą Motinos dienai; 1938 m. –  trijų veiksmų vaidinimą „Paslėptasis auksas“.

1938 m. Kaune buvo išleista knyga „Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija“ (sudarytojas S. Anglickis). Šioje antologijoje pirmasis prisistato Vydūnas su 1937 m. rugsėjo 22 d. parašyta „Mano gyvenimo apžvalga“. Čia Vydūnas apžvelgė savo kūrybą, kūrinių turinį, atskleidė rašymo ypatumus ir siekius, kūrimo vyksmą ir kt. Jis rašo: „rašiau rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams, leidau ir pats laikraščių sąseginius (komplektus – J. N.) 1905 iki 1909 m., 1911 iki 1914 ir 1921 iki 1925 m. ir kūriau, tuo pradėjęs 1898 m., visokius veikalėlius, veikalus ir raštus, tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingiems tautos reikmenims  patenkinti [...].

Niekuomet nerašiau, jog įtikčiau žmonėms, patenkinčiau jų užgaidas, negeidžiau rašydamas turtingėti. Rašiau apsireikšdamas ir manydamas tuo gyvinąs tautą.

Tų kūrinių yra visokių. Todėl jų turinys yra įvairus. Pirmą veikalą, būtent 1898 m. kurtą „Pasiilgimą veldėtojo“, rašiau liūdėdamas dėl dainos nykimo lietuvių tautoje, bet pasitikėdamas, kad ją užvaduosiąs būsimas dainius.

Patsai kūrimas iškyla iš ypatingos būties mano viduje. Jaučiamas pakilimas, maloni nuotaika ir keista vidaus šviesa. Toliau užeina tikras būtinumas stebėti, išvysti, apsireikšti [...].

Parašęs veikalą, jį vis dar taisau. Atidedu, vėl taisau ir visą naujai rašau. Nustumiu dažniausiai spausdinimą, kol neverčia kas darbą baigti. Įvykių eigos dažniausiai nereikia taisyti. Veikalo turiniui švintant mano viduje, ji iš karto yra aiški. Didžiausio mąstymo, svarstymo ir taisymo reikalinga yra kalba. Negyvendamas žmonėse su ta kalba, kuria rašau, pasigendu paprastai vartojamų nusakymų savo vaizduojamiems asmenims. Todėl kartais tenka gerokai varginties...“ (Vydūnas „Mano gyvenimo apžvalga“, in Žemaičiai: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas: E. Norkienės spaustuvė, 1938, p. 17-25).

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Ekslibrisas Vydūnui atminti. Lolita Braza, 1992 m.

Kaip nurodo V. Bagdonavičius, Vydūnas dar parašė du stambius filosofijos veikalus „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventose žymženkliuose“ ir „Svarstymai apie sąmonės slėpiningumą“ (vokiškai). Abiejų likimas tragiškas – pirmasis 1941 m. buvo išspausdintas, bet neduotas leidimas jį platinti, visas tiražas žuvo karo metais, antrojo rankraštis buvo įteiktas Berlyno „Mehdem“ leidyklai ir po šios griuvėsiais taip pat žuvo. Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė filosofijos, literatūros kritikos, publicistikos straipsnių Mažosios ir Didžiosios Lietuvos periodikoje, keliolika neskelbtų darbų. Vydūną buvo numatyta pristatyti Nobelio premijai, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė šį sumanymą įgyvendinti (Bagdonavičius V. „Vydūno filosofijos bruožai“, in Vydūnas. Raštai I, Vilnius: Mintis, 1990, p. 7, 8-9).

1947 m. Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšomis Lietuvos skautų sąjungos brolijos vadija Vokietijoje, Detmolde, išleido Vydūno knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“. Joje spausdinami Vydūno 1938-1940 m. parašyti apmąstymai ir išgyvenimai, patirti Tilžės kalėjime, į kurį fašistai Vydūną buvo uždarę 1938 m. kovo 11 d. ir išlaikė iki gegužės 9 d. Šios knygos leidėjas – buvęs Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas A. Krausas.

Nepriklausomoje Lietuvoje vėl buvo pradėtos leisti Vydūno knygos: „Raštai“ (Vilnius: Mintis, t. 1 – 1990 m., t. 2 – 1991, t. 3 – 1992, t. 4 – 1994 m.), „Sveikata, jaunumas, grožė. Gimdymo slėpiniai“ (sud. V. Bagdonavičius, 1991), „Sigutė“: [pjesės] (Vilnius: Vyturys, 1994), „Mano Tėvynė“ (Kaunas–Čikaga: ASS Vydūno fondas, 1999), „Amžinoji Ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras: dramos“  (2001), „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (Vilnius, 2001), „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (sud. R. Palijanskaitė, 2009), „Vaizdelis širdy. Apysakėlė. Iš Jaunimo 1913, nr. 3“ (parengė R. Palijanskaitė, 2011), „Sąmonė“ (parengė V. Bagdonavičius, 2013), „Asmenybė ir sveikata“ (sud. R. Palijanskaitė“, 2013), „Vydūnas und deutsche Kultur“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius ir A. Martišiūtė-Linartienė, 2013), „Sieben Hunder Jahre deutsch-litauischer Bieziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“) [Vokietija: Litverlag, 2017] ir kt.     

Apie Vydūną ir jo kūrybą daug straipsnių parašė, knygų parengė V. Bagdonavičius: „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987), „Vydūnas lietuvių kultūroje“: [straipsnių rinkinys] (sud. V. Bagdonavičius. Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994), „Vydūno etika“ (1999, 2003), „Vydūnas: trumpa biografija“ (2005, 2008, 2015), „Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną“ (2008) ir kt. Taip pat apie Vydūną rašė ir kiti autoriai: P. Antalkis „Nepažįstamas Vydūnas“ (1991), R. Tamošaitis „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), B. Aleknavičius „Vydūnas“: [albumas] (1999), A. Martišiūtė „Vydūno dramaturgija“ (2000), D. Kaunas „Visos Vydūno knygos. Vydūno gyvenimo metų leidinių katalogas“ (2008),  R. Palijanskaitė „Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškosios mistikos link“ (2010), L. Stepanauskas „Filosofas ir rašytojas Vydūnas po Tilžės žūties: Der Philosoph und Dichter Vydūnas nach dem Untergang von Tilsit“ (Vydūno draugija, 2017) ir kt.

Propaguodama Vydūno kūrybinį palikimą, nemažai nuveikė Vydūno draugija, kuriai šiemet sukanka 30 metų. Šios draugijos iniciatyva ir užsakymu išleistos knygos iš Vydūno raštų: „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (sud. R. Palijanskaitė, 2004), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman“ (sud. R. Palijanskaitė, 2006), „Žvilgis į gyvenimo gelmes. II. Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (sud. R. Palijanskaitė, 2008), fotografuotini leidimai „Kaimo didvyris“ (2008), „Mūsų uždavinys“ (2010), „Sąmonė“ (2011), „Tautos gyvata“ (2012), „Piktoji gudrybė“ (2012), „Probočių šešėliai“ (2012), „Vergai ir dykiai“ (2013), „Sveikata. Jaunimas. Grožė“ (2013), „Jūrų varpai“ (2013), „Laimės atošvaista“ (2013), „Die Lebenswelt im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 in den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer volkischen Bedeutung“ (2013), „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ (2014), „Rožės ir lelijos Rūtos atminimui“ (2014), „Paprastų lietuvių palikimas / Ein Nachlass der schlichter Litauer“ (2018) ir kt. Kai kurios Vydūno draugijos užsakymu išleistos knygos pažymėtos dviejų eilučių neapibrėžtu antspaudu-užrašu: „Vydūno draugijos / dovana“.

Vydūnas sėdi antras iš kairės. Moksleivių ekskursija Panemune, 1934 metų gegužės 20 d. Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

Vydūno raštai Šiauliuose

Šiaulietis muziejininkas V. Vaitekūnas (1908-1987) nuo jaunystės žavėjosi Vydūnu. Jam priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926 metams“ (knyga saugoma Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, toliau – ŠAVB) yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (p. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“. Pateikiame V. Vaitekūno išrinktas ir perrašytas ištraukas iš šio straipsnio: „Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik tai siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja].“

1937 m. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, poetas Stasys Anglickis, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, Dariaus ir Girėno g. 29, susirašinėjo su Vydūnu. Apie šiuos laiškus rašoma S. Anglickio atsiminimuose „Žodis, augęs iš žemės“, kurie buvo išspausdinti „Varpų“ almanache“ 1997 m. (Šiauliai, „Varpai“, 1997, p. 54-59).

Vydūnas 1868-1953
Nuotrauka iš A. Skerio kolekcijos

1938 m. kovo 20 d. Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ pasirodė Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo V. Katiliaus straipsnis „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, skirtas šio filosofo ir rašytojo gimimo sukakties 70-mečiui  (Katilius V. „Liūdnas dr. Vydūno jubiliejus“, in Įdomus mūsų momentas, 1938 kovo 20, p. 3-4).

1944 m. Šiauliuose leidžiamame almanache „Varpai“ išspausdintas paskutinis Lietuvoje skelbtas Vydūno straipsnis „Didžioji žmonijos valanda“ (Varpai, Šiauliai, 1944, p. 315-319).

1993 m. Šilutėje surengtame tarptautiniame ekslibrisų konkurse „Vydūnas-125“ dalyvavo ir ekslibrisus sukūrė šiauliečiai dailininkai V. Janulis, L. Braza ir kt.

1996 m. „Varpų“ almanache (p. 2) išspausdintas Vydūno portretas, kurį 1968 m. nutapė dailininkas K. Šimonis (drobė, aliejus 90 x 70).

Tarpukariu išleisti Vydūno raštai ir jo laiškai, rašyti 1924-1936 m. pedagogui, kraštotyrininkui Matui Untuliui (1889-1952), saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir bibliotekoje, jo knygos Šiaulių universiteto bibliotekoje ir kt. ŠAVB Senųjų spaudinių skyriuje saugomos kelios dešimtys Vydūno knygų, kurių dauguma išleista Tilžėje, „Rūtos“ leidykloje. Peržiūrėjęs šiuos leidinius aptikau dvi Vydūno knygas „Likimo bangos“ (1922) ir „Avelė“ (1929), kurios į ŠAVB, manoma, pateko iš poeto, eseisto ir vertėjo Vytauto Jono Nistelio (1922-1986) asmeninės bibliotekos. Šios knygos pažymėtos įrašu „J. V. Nistelis 1946.6.6.“ ir J. V. Nistelio brolio Zenono Nistelio sukurtu ekslibrisu. Įdomi dar viena ŠAVB saugoma Vydūno knyga „Karalaitė“ (1925). Jos priešlapis pažymėtas stačiakampio formos rėminančia linija apibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu: „Dr. Vydūno aukota / Respublikos Pedagoginio / Instituto Bibliotekai / Klaipėdoje“. Manoma, kad Vydūnas savo knygą tarpukariu dovanojo šiai Klaipėdos bibliotekai.

Šiauliečio bibliofilo Arvydo Skerio asmeninėje bibliotekoje yra nemažai tarpukariu „Rūtos“ leidykloje išleistų Vydūno knygų, taip pat jis turi dvi fotografijas, susijusias su Vydūnu ir O. Vitkauskystės knygyno Kaune išleistą atviruką, kuriame užfiksuotas Vydūnas savo namuose su spaudiniu rankose.

Kovo 16 d. ŠAVB surengtas filosofo, rašytojo, kultūros veikėjo Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimas, monografijos apie Vydūną ir jo kūrybą sutiktuvės, Šiaulių dailės mokyklos ir Gegužių progimnazijos mokinių darbų parodos „Vydūno kelias“ pristatymas.

Kovo mėnesį ŠAVB skaitytojus pakvietė į Vydūno, tautos dvasios žadintojo ir žmogaus dvasinio tobulėjimo mokytojo, kūrybos skaitymus. Ta proga skaitytojams siūlome ištraukų iš Vydūno raštų.

Mintys iš Vydūno raštų

Apie Lietuvą, tautą ir tėvynę

Lietuvių tauta yra maža.

Jai itin reikalinga eiti su kūrybos žengimu.

Todėl ir visas mūsų darbas turėtų būti pasistengimas

sužadinti mūsuose aukščiausiąsias žmoniškumo galias.

Tatai turėtų būti mūsų žvaigždė,

į kurią atsižiūrime kurdami tautinį savo gyvenimą.

Su Lietuva tikrai dar žmonija,

Kaip gyvu stebuklu pasveiks visa.

Visi lietuviai, suėję į vieningą tautos gyvenimą, turi dėti visas pastangas tautai gaivinti ir jos žmoniškumui įgalinti.

Nežvelk į Tėvynę su svetimųjų akimis. Jie peikia, kas ne jų.

Tu – medis be šaknų.

Tu persiskyręs su bočių tėvyne – esi negyvas.

Tauta teišlieka tik taurėjant kiekvienam jos žmonių, nors jie būtų visaip kankinami. Bet geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje. Ji jiems todėl ir tampa vėl jų gyvenimo šalim, jeigu kiekvienas deda tam reikalingų pastangų.

Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo.

Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.

Iš lengvo tik žmogus priauga tautai.

Aš pasirinkau uždavinį nešti į savo tautiečių širdis visa tai, kas žadinti galėtų aukščiausias ir prakilniausias žmogaus jėgas.

Labai norėčiau būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška.

Apie kalbą

Kalba yra tautai kaip sielos žadas kūnui.

Kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.

Kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautinės gyvatos širdies plasta. Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės. Bet iš čia ir kyla tarsi tautos gyvybės kvapas, kuris parodo, kaip toli siekia tautos gyvybės galia. Šis kvapas yra kalba.

Kiekviena kalba yra ypatinga priemonė žmonijos dvasiai pasireikšti. Jokiu būdu ji negali tai padaryti kita kalba. Todėl lietuvių kalbą išlaikyt – jos turtą išlaikyti. O kalbą auginti yra tą turtą vertesnį padaryti.

Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.

Apie kūrybą ir meną

Kūrybos galios visuomet stiprina ir apsaugo tą, kuris geriausiai pareiškia, kam žmogus gyvena pasaulyje.

Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.

Rašytojo asmens ir gyvenimo pažinimas maža arba visai nieko nepadės jo kūrimui ir kūriniams prieiti. Daugiau pasieks, kurs tikrai atsidėjęs skaitys, kas parašyta.

Ugnis, kuri liepsnoja mano krūtinėj,

Toji yra iš amžių ir be pabaigos.

Mūsų dainos yra to paties ypatingumo kaip mūsų prigimtis, į kurią esame įstatyti, kaip visas mūsų gyvenimas, kuriuo mes plaukti turime.

Apie Dievą

Dievas vis tas pats. Vis tiek kokiais vardais jį bešauksi.

Dievas visada skandina tą, kuris plaukt galėdamas, neplaukia.

Apie likimą ir dorovę

Ką likimas uždeda, reik nešti,

Bet ne ko prašo pikti žmogaus troškimai.

Mes esame tos giminės, kur žengia iš tamsos švieson.

Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje.

Apie išmintį ir sąmonę

Išmintis yra liepsna, o prigimtis žvakė. Žvakei esant netinkamai ir šviesa menka.

Sąmonė yra dvasios šviesa.

Spindulys esti begalinės šviesos.

Apie sveikatą

Žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu.

Girtaudamas žmogus eina atbulyn.

J. NEKRAŠIAUS inf.

Straipsnių pradžia

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

                 

EKSLIBRISŲ PARODA VYTAUTUI OSVALDUI VIRKAU (1930-2017) ATMINTI

Ekslibrisų paroda skiriama Vytauto Osvaldo Virkau atminimui. Parodoje eksponuojami V. O. Virkau lietuviams sukurti 48 ekslibrisai, atrinkti iš 333 autoriaus ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui saugoti perduotų darbų. Parodos laikas: 2018 m. kovo 14 d. – balandžio 9 d. Parodos vieta: Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka.

Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas
1989 m., P7, 75x45

 Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas
[1974] m., P7, 65x60

Amerikiečių šiuolaikinis ekslibrisas ir jo kūrėjai nėra žinomi Europoje. Pirmiausia dėl to, kad knygos ženklas ir praktinis jo naudojimas Amerikoje niekad nebuvo toks populiarus kaip Europoje. Beje, ir Europoje šiandien knygos ženklai vis tolsta nuo savo aukso amžiaus dienų. Amerikoje ekslibrisus dažniausiai kuria mėgėjai arba komercinės dailės atstovai, tad dauguma darbų nėra aukštos meninės vertės. Maloni išimtis yra Vytautas Osvaldas Virkau, lietuvis dailininkas, daugiau kaip trisdešimt metų kūręs ekslibrisus, aktyviai dalyvavęs parodose ir tarptautiniuose konkursuose. V. O. Virkau pasižymėjo kaip produktyvus ekslibrisininkas, sukūręs nemažai įdomių knygos ženklų, kurie itin vertinami knygos mėgėjų, kolekcininkų ir dailininkų.

Vytautas O. Virkau gimė 1930 metais kovo 1 dieną Šiauliuose, mirė 2017 metų rugpjūčio 18 dieną Čikagoje, kurioje praleido ilgiausius ir kūrybingiausius gyvenimo metus. Vytautas O. Virkau mokslus pradėjo Lietuvoje, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su tėvais pasitraukė iš Lietuvos ir kurį laiką gyveno Miunchene, ten 1949 m. baigė gimnaziją. Po dvejų metų visa Virkau šeima atvyko į JAV. Vytautas studijavo Čikagos universitete,  1956 m. baigė Čikagos dailės institutą magistro laipsniu (tapybos ir grafikos specializacija). Baigęs studijas Vytautas O. Virkau pradėjo kūrybinį kelią, dirbo dailės pedagogu: 1961–1985 m. profesorius George’o Williamso koledže Dauners Grove, 1985–1995 m. profesorius ir Dailės katedros vedėjas Šiaurės centriniame koledže Neipervilyje.

Vytautas O. Virkau aktyviai įsitraukė į kūrybinį darbą, kūrė lakštinę grafiką, tapė paveikslus, vitražus, scenovaizdžius, iliustravo ir apipavidalino knygas ir žurnalus. Nuo 1970 m. „Metmenų“ žurnalo meninis redaktorius ir dizaineris. Kurį laiką apipavidalino „Lituanus“ žurnalą. Dailininko darbai buvo eksponuoti grupinėse ir personalinėse parodose, kur susilaukė puikaus publikos ir kritikų įvertinimo. V. O. Virkau darbuose, įskaitant ekslibrisus, populiarūs geometriniai ir abstraktūs žiedų, gėlių, lapų ir kiti gamtos motyvai. Apskritai Vytautui didelę įtaką, ypač jo tapybai, turėjo vadinamoji Čikagos mokykla.

Pirmąjį ekslibrisą V. O. Virkau sukūrė 1970 m. knygoms, kurias Amerikos lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai jos 400-ųjų metinių proga. Dailininkas iš viso sukūrė per 400 ekslibrisų. V. O. Virkau ekslibrisai sukurti retai naudojama mišria koliažo-ofseto technika, kuri itin patogi reprodukuojant didelius tiražus. Dailininko ekslibrisuose dažni gamtos motyvai, atspindintys jo meilę gamtai. Vytautas kūrė ekslibrisus draugams ir kolegoms. Jis rasdavo charakteringą bruožą, kartais sunkiai pastebimą, bet turintį kažką bendra su knygos ženklo savininku. V. O. Virkau ekslibrisai nėra tradiciniai knygos ženklai, bylojantys tik apie savininką, jo asmenybę ar interesus. Tai puikūs miniatiūrinės grafikos meno pavyzdžiai.

V. O. Virkau ekslibrisai buvo eksponuoti daugelyje šalių: Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje, Švedijoje, JAV ir kt. Dailininko knygos ženklai įvertinti įvairiais apdovanojimais, tarp jų medaliais (1975, 1977, 1984 m.) prestižinėje tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborko pilyje, Lenkijoje.

Baigiant būtina priminti ir kitą Vytauto meilę. Tai augalai ir botanika. Ta meilė nesunkiai įžvelgiama dailininko kūryboje. Vytautas yra prasitaręs, kad jei būtų likęs gimtinėje, būtų tapęs botaniku, o ne dailininku. Šiandien galima tvirtinti, kad Amerikoje jis tapo ne tik individualaus braižo žinomu dailininku, bet ir daugiau nei mėgėju botaniku. Vytauto vasarnamis Viskonsino valstijoje buvo puikiai prižiūrimas ir turtingas augalų lyg botanikos sodas. V. O. Virkau per savo gyvenimą pasodino daugybę medžių, krūmų ir gėlių. Vytautą išgarsino projektas, pradėtas prieš daugiau nei 30 metų. Tuomet iš Lietuvos gavęs Stelmužės ąžuolo gilių, jis Čikagos apylinkėse išaugino daug šio seniausio Lietuvos ąžuolo palikuonių. Anot Vytauto sesers Henrietos Vepštas (Vepštienės), taip pat dailininkės ir ekslibrisų kūrėjos, vienas iš Stelmužės palikuonių pasodintas prie Vytauto kapo Čikagoje. 

Vitolis Enrikas Vengris

EX LIBRIS. SIMONUI DAUKANTUI – 225

Simono Daukanto memorialinis muziejus kviečia:

Daugiau apie kūrybinę iniciatyvą skaitykite

EKSLIBRISAI VITOLIUI ENRIKUI VENGRIUI

Arūno Baltėno nuotr.

Iš Vitolio E. Vengrio asmeninio albumo.

2018 m. vasario 21 d. 16 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje atidaryta jubiliejinė ekslibrisų paroda iš Vitolio Enriko Vengrio kolekcijos. Renginyje dalyvavo Lietuvos ekslibrisų tyrinėtojas ir kolekcininkas V. E. Vengris.

Vitolis E. Vengris parodai atrinko jam skirtus Lietuvos ir pasaulio dailininkų sukurtus ekslibrisus. 

Parodoje eksponuojama 10 originalių ekslibrisų, sukurtų 1972–1982 m. Vinco Kisarausko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Gražinos Didelytės, Vytauto Osvaldo Virkau, Valerijono Vytauto Jucio, Antano Kmieliausko,  Henrietos Vepštienės, Petro Repšio. 

Parodos lankytojams parengtas 68 ekslibrisų kopijų aplankas su pastabomis. Jame lankytojai ras ir pirmųjų knygos ženklų monografijų autoriams dedikuoto medalio kopiją. V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę lietuvių menininkai A. Čepauskas, V. Antanavičius, S. Kisarauskienė, V. Ignas Ignatavičius, V. Valius, R. Viesulas, H. Verpštas, V. Petravičius, V. Burba, S. Eidrigevičius, V. Jakutis, E. Kriaučiūnaitė, K. Ramonas, A. Alekna  ir užsienio kūrėjai E. Dolatowskis, St. Dawskis (Lenkija), V. Vinogradovas (Rusija), R. Wolfas (Italija), E. Schmidtas (Vokietija). 

Medalio aversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Medalio reversas. V. Kisarauskas, 1987 m.

Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserimi persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas per karo sumaištį atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje. Vėliau studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1966 metais ją baigęs įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909–2004). 1973 m. Vitoliui E. Vengriui Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) buvo suteiktas virusologijos mokslų daktaro laipsnis. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto Onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje.

Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcininkas. Turi gausų ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame nemažai lietuvių knygos ženklų, senųjų ir šiuolaikinių. Taip pat gali pasigirti turtinga biblioteka, kurioje yra knygų ir periodikos apie ekslibrisus ir jų kūrėjus. Pradėjęs kolekcionuoti mažosios grafikos miniatiūras ir ekslibrisus Vitolis E. Vengris ėmė gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcininkų. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku.

V. E. Vengriui ekslibrisų yra sukūrę daugelis lietuvių ir užsienio dailininkų. Jis tvirtina, kad specialiai „nekolekcionuoja dailininkų“, kūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Vis dėlto, kaip pats prisipažino, jam ypač svarbus dailininko Viktoro Petravičiaus ekslibrisas, gautas 1981 metais Kalėdų proga. Savo bibliotekos knygas ženklina V. Kisarausko ir V. O. Virkau ekslibrisais.

Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. V. E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisus „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ (Čikaga, 1980) autorius ir sudarytojas. Kita jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Frederikshaunas, Danija, 1975) taip pat skirta ekslibrisams. 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis Sent Pitersberge (Florida, JAV) vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitė pranešimą „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX a.“

Vitolis Enrikas Vengris, šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo 75 metų sukaktį, yra pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Nori sukaupti reprezentacinį modernių ekslibrisų rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Jis domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio ir pačių įvairiausių.

J. Nekrašiaus ir A. Kaktytės info.

TARPTAUTINIO KONKURSO "EX LIBRIS. ATKURTAI LIETUVAI – 100" PARODOS ATIDARYMAS

Daugiau apie parodą skaitykite ŠAVB tinklalapyje.
Parodos pristatymo akimirkos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Maketavo I. Slonksnytė

VARPAI IR KNYGOS ŽENKLAI: PARODA ATKURTOS LIETUVOS ŠIMTMEČIUI

PARODOS LAIKAS vasario 15 – kovo 12 d.

PARODOS PRISTATYMAS kovo 1 d. 16 val.

Lolita Braza

 1994, X3, 91x103

Česlovas Kontrimas

P1, 1978, 80x59

Varpas – Lietuvai šventas simbolis, laisvės ženklas. Vincas Kudirka eilėraštyje varpo įvaizdžiu ragino: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ JAV lietuviai 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, kurio šone kaip priesaika įrašyti žodžiai: „Skambink per amžius vaikams Lietuvos, / Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šis laisvės šauklys buvo padovanotas Lietuvai ir dabar saugoma Kauno karo muziejaus varpinėje. Bažnyčių bokštuose, miesto rotušėse ir varpinėse skambantys varpai ir karilionų garsai budina širdį, primena laiko vertę ir žmogaus gyvenimo prasmę, laisvės ir nepriklausomybės kainą, įvairias sukaktis ir jubiliejus, perduoda religines tiesas.

Alfonsas Čepauskas
C3, 1994, 103x64

Gražina Didelytė
1987, C3, 55x53

Atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirta paroda „Varpai ir knygos ženklai“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje (ŠAVB) eksponuota nuo 2018 m. vasario 15 d. iki kovo 12 dienos. Ji surengta iš šiauliečių kolekcininkų Petro Kaminsko varpų kolekcijos ir Jono Nekrašiaus ekslibrisų rinkinio. P. Kaminskas yra surinkęs daugiau kaip 300 įvairiausio dydžio varpų, per 30 iš jų eksponuojami parodoje. Iš jų minėtini: varpų meistro A. Smirnovo 1802 m. Valdajuje lietas varpas, Rusijos meistro J. Baranovo varpas (1844), prancūzų meistrų lietas stalinis varpas su imperatoriaus Napoleono figūrėle (XIX a. vid.), Rusijos meistrų XIX a. vid. nulieti varpai su užrašais „Šaukiu be burnos, veju be botago“, „Ką myliu, tam ir dovanoju“, varpas su užrašu: „Pirk, pinigų negailėk, su manim bus linksmiau važiuoti“ (1887), stalinis varpas su medžioklės scena (1900), I. Zorowo varpas Riga (1930), varpas Kantrimas Jonas (1931), Lietuvoje lietas varpas su meistro inicialais V J LJA (1942), medinis piemenėlio varpas su autorystės inicialais P. I. (1943), Maskvos olimpinėms žaidynėms skirtas varpas (1980), dailininkės V. Gaidamavičiūtės autorinis varpas (2000) ir kt.

Eligijus Ramoška
1985, X, 75x90

Viktorija Daniliauskaitė
1986, X3, 70x58

Varpai kaip simbolis dažnai aptinkami knygos ženkluose. Parodoje eksponuojama per 30 mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibrisų. Juos įvairia grafikos technika sukūrė lietuvių dailininkai A. Čepauskas, V. Daniliauskaitė, G. Didelytė, M. Jasilionytė, S. Katauskas, Č. Kontrimas, B. Matijošaitytė, E. Ramoška, V. Panaskovas, L. Putramentienė-Braza, T. Vėbra, M. Adomavičienė, lenkas A. Gauda, estas E. Kellis, latvis V. Resnis, vengras P. Urmosas, ukrainiečiai A. Gorinskis, A. Sivakas, L. Šerstenojus-Drakša ir kt. Iš jų išsiskiria dailininkės G. Didelytės knygos ženklai „Lietuva 1387-1987“ (1987), „Vilties varpas“ (1988), „Ex libris. Lietuvos rašytojai. Vincas Kudirka. Varpas“ (1988), „Baltoji varpinė“ (1994), dailininkės L. Putramentienės-Brazos ekslibrisai K. Donelaičiui, V. Kudirkai, J. Janoniui ir kt.

ŠAVB galeriją papuošė ir du senieji varpai, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje (ŠAM I-D 502, ŠAM I-D 503). Tai XVIII a. Senosios Žagarės bažnyčios varpai su lotyniškais įrašais „SOLI DEO GLORIA MITAV 1740“ („Vienam Dievui garbė. Mintauja 1740“) ir „SOLI DEO GLORIA“ (Vienam Dievui garbė).

Parodai pagamintas specialus ženkliukas (idėja – P. Kaminsko ir J. Nekrašiaus), kuriame pavaizduotas varpas „Juozas“. Šį varpą 1936 m. Rėkyvos koplyčiai dovanojo Šiaulių miesto burmistras Juozas Valančius (1891-1942). Sovietmečiu varpas atsidūrė Vilniuje ir buvo įmontuotas į katedros varpinės karilioną. Vėliau varpas įtrūko ir buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kur saugomas iki šiol.

Jonas NEKRAŠIUS

MICHALINOS ADOMAVIČIENĖS JUBILIEJINĖ PARODA. EKSLIBRISAI IR AKVARELĖS

2018 m. sausio 8-31 d., Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje buvo eksponuojama dailininkės menotyrininkės

MICHALINOS ADOMAVIČIENĖS retrospektyvinė 80 metų jubiliejaus paroda. Parodoje eksponuoti 16 ekslibrisų ir 12 akvarelių. Parengtas parodos informacinis leidinys "Michalinos Adomavičienės kūryba"

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore vyko 2018 m. sausio 25 d. 17.30 val. ŠAVB Meno ir muzikos skaitykloje.

Skaitykite prof. V. Rimkaus įžanginį parodos žodį.

Daugiau apie parodos pristatymą ir susitikimą su autore.

LIETUVIŠKO EKSLIBRISO TYRINĖTOJAS IR KOLEKCININKAS VITOLIS ENRIKAS VENGRIS

Ką pasakoja lietuviškas knygos ženklas – ekslibrisas...

Vitolis Enrikas Vengris, 2017 m.

J. Nekrašiaus nuotr.

Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, Kėdainių apskrityje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserim persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas karo sumaištyje atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje, kurią baigė 1960 metais. 1966 metais baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909-2004). Apie išsiskyrimo metus kruopščiai rašytų dienoraščių pagrindu 1990 metais išleista prof. Jono Vengrio knyga „Mano kelias“ (M. Morkūno spaustuvė, Chicago, IL), skirta giminėms ir artimiesiems. 1973 m. Vitolis E. Vengris Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) gavo virusologijos mokslų daktaro laipsnį. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Vitolis E. Vengris paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje. Dažnai lankosi Lietuvoje, paprastai apsistoja Vilniuje, kur turi butą. Bendrauja su savo srities Lietuvos specialistais, mokslininkais, kultūrininkais, menininkais ir kolekcininkais. JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos narys, 1992-2000 m. valdybos vicepirmininkas mokslui.

Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcionierius. Turi turtingą ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame žymią vietą užima lietuvių knygos ženklai, senieji ir šiuolaikiniai. Jis gali pasigirti ir gausia biblioteka, kurioje yra ir knygų bei periodikos apie knygos ženklus ir jų kūrėjus. Pradedant 1973 m. surengė daugiau kaip dvidešimt parodų JAV privačiose galerijose, universitetuose, bibliotekose, išeivijos lietuvių salėse bei renginiuose. Daugelio šių parodų buvo išleisti katalogai, plakatai, apie jas atsiliepta spaudoje. Vitolis E. Vengris daug rašė apie lietuvių knygos ženklus įvairioje spaudoje, skaitė paskaitas, dalyvavo simpoziumuose ir kongresuose; didelį ir prasmingą darbą jis atlieka propaguodamas užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisus.

Henrieta Vepštas, JAV, 1982 m.
GBEF kolekcija

V. E. Vengris domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Nori sukaupti reprezentacinį modernaus ekslibriso rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio pačių įvairiausių knygos ženklų.

Vitolis E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisą „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“ (Lithuanian Library Press, Inc and Loyola University Press, Chicago, Illinois 1980) autorius ir sudarytojas. Kita išleista jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Exlibristen, 1975, Frederikshavn, Danija), 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis St. Petersburge, Floridoje, JAV vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytas pranešimas  „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX amžiaus“ (Atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų. XII t. Roma, 1987), iliustruotas straipsnis apie Vytautą O. Virkau  išspausdintas Artur Mario da Mota Miranda (Portugalija) leidžiamoje limituoto tiražo aukščiausio spaudos lygio knygų serijoje „Encyclopaedia Bio-Bibliographical of the Art of the Contemporary Ex-libris“ (5 tomas, 1987). 

Petras Repšys, Lietuva.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Stasys Eidrigevičius, Lietuva, 1976 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Vitolis E. Vengris bendradarbiavo ir rašė apie knygos ženklus „Metmenyse“, „Drauge“, „Akiračiuose“ ir įvairiuose specializuotuose ekslibrisų žurnaluose, leidžiamuose JAV, Didžiojoje Britanijoje. 1987 m. buvo Tarptautinio ekslibrisų konkurso JAV Dickinsono koledžo bibliotekai organizatorius ir žiuri narys.

Vitolis E. Vengris ekslibrisu susidomėjo dar Lietuvoje, tačiau rimčiau juos pradėjo rinkti ir studijuoti atvykęs į JAV. „Nuo pat vaikystės buvau kolekcionieriumi. Kaip dažnas iš mūsų, pradėjau nuo pašto ženklų, medalių, senų monetų rinkimo. Visada domėjausi knygomis, meno kūriniais, kitais retais daiktais. Ekslibriais aktyviau susidomėjau Amerikoje, ypač po susipažinimo su čikagiškių Gintauto Vėžio bei Stasio Pilkos rinkiniais. Tiesa, iš Lietuvos atsivežiau keletą ekslibrių, bet rinkinį tikra to žodžio prasme pradėjau kaupti tik prieš kokią dešimtį metų“, - 1981 m. kovo mėnesį pasakojo Vitolis E. Vengris JAV leidžiamo „Akiračių“ mėnraščio žurnalistui („Akiračiai“, 1981, nr. 3 (127).

Tapęs mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibriso kolekcionieriumi Vitolis E. Vengris pradėjo gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcionierių. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku (1934-1988). Viename savo laiškų šių eilučių autoriui Vitolis E. Vengris rašė: „Prašote foto. Į voką įdedu vieną iš 1988 m. Vinco Kisarausko kelionės. Daryta kokią savaitę prieš jo mirtį. Matote, Vincas viešėjo pas mane ilgiau kaip savaitę, po to išvyko Niujorkan, kur po kelių dienų mirė. Siunčiamoje nuotraukoje mudu Carlisle miestuke, Pensilvanijoje. Nuvažiavome apžiūrėti Dickinsono koledžo bibliotekoje esamą ekslibrių rinkinį. Su velioniu mudu intensyviai bendravome, susirašinėjome nuo 1972 metų.“

Tuo metu užsienyje mažai buvo rašoma apie lietuvių ekslibrisus, jų istoriją, nors šiuolaikiniai šios srities dailininkai aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, būdavo apdovanojami tarptautiniuose ekslibriso konkursuose, parodose ir kongresuose. Neperdedant galima tvirtinti, kad lietuvių ekslibriso menas gyveno „aukso amžių“, o meniniu atžvilgiu bei įvairumu buvo vienas pirmaujančių pasaulyje. Vienintelė iki tol išsamesnė studija lietuviškai tebuvo Pauliaus Galaunės „Ekslibrisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išleista 1926 m. Kaune. Vitolis E. Vengris užmezgė korespondencinius ryšius su P. Galaune (1890-1988) ir susirašinėjo iki pat jo mirties.

Siekdamas populiarinti lietuvišką knygos ženklą, savo ištakomis siekiantį XVI a. pradžią (seniausias Lietuvoje knygos ženklas – 1518 m. Žygimanto Senojo superekslibrisas. Tad šiemet minėsime Lietuvos ekslibriso 500-ųjų metų sukaktį), Vitolis Vengris 1973 m. parengė penkių lietuvių dailininkų V. Antanavičiaus, G. Didelytės, S. Kisarauskienės, V. Kisarausko ir A. Kmieliausko kilnojamąją (po septynių JAV universitetų bibliotekas) ekslibrisų parodą, išleido katalogą. Aktyviai rašė straipsnius spaudai apie ekslibrisus, jų aktualijas, parodas ir dailininkus. Dalį sukauptos medžiagos panaudojo straipsniui „Apie knygos ženklą“, išspausdintą 1974 m. „Metmenų“ žurnalo 27 numeryje. Tuo metu Čikagoje kitas ekslibriso entuziastas, aktyvus A. Mackaus knygų leidimo fondo veikėjas ir turtingo ekslibrisų rinkinio savininkas Gintautas Vėžys (1926-2006) taip pat pradėjo organizuoti parodas ir rašė spaudai apie ekslibriso meną. Bendraujant su Lietuvoje gimusiu kanadiečių diplomatu ir plačių užmojų žmogumi Alfredu Pusaru (Pusarausku, 1932-2009?), tuo metu gyvenusiu Londone, kilo mintis lietuvių ekslibrisus parodyti pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Gintautas Vėžys pritarė šiam sumanymui. Šį darbą, pareikalavusį daug laiko, pastangų ir lėšų, po kelerių metų vainikavo knyga-albumas „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“, kuris pasirodė Čikagoje 1980 m. Šis albumas, kartu su V. Kisarausko parengtomis knygomis „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ (Vilnius: „Mokslas“, 1984) ir „Lietuvių ekslibrisas“ (Vilnius: „Vaga“, 1991), sudaro rašytinį aukso fondą, skirtą lietuvių knygos ženklams.

Žodis apie lietuvių ekslibrisų kūrėjus

Vitolis E. Vengris, dalyvaudamas IV Lietuvos ekslibrisininkų seminare, vykusiame 1990 m. spalio 13-14 dienomis Vilniuje papasakojo apie savo knygą „Lithuanian bookplates – Lietuvos ekslibriai“, supažindino su savo knygos ženklų rinkiniu bei veikla populiarinant lietuvių knygos ženklus ir jų kūrėjus užsienyje.

Vitolis E. Vengris apie savo veiklą pasakojo: „Ekslibrių kolekcionavimas man davė galimybę bendrauti su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, su tokia spalvinga asmenybe dailininku Viktoru Petravičiumi (1906-1989) ir jo žmona Aldona. Ir tas bendravimas dažnai vykdavo prie garsiosios ponios Aldonos naminės vyšninės, o ji padėdavo lengvai ir sklandžiai išspręsti ir daugumą žemiškų, net visai su ekslibriais nesusietų problemų. Spalvinga asmenybė, daugumai iš jūsų gal ir neteko girdėti, buvo iškilusis grafikas Romas Viesulas (1918-1986), išsiskyręs iš kitų tarpo entuziazmu, noru dirbti, skatinimu (savo studentus) kurti ir platinti ekslibrius. Savo draugų kompanijoje buvo mėgėjas dainuoti švelniu baritonu. R. Viesulas seniau buvo padaręs vieną ar du ekslibrius, o mano paskatintas, susidomėjo knygos ženklais ir sukūrė nemažai įdomių darbų. Kai kurie jo ekslibriai vargu ar tinkantys naudojimui, pavyzdžiui skirti „Pavogtai knygai“; „Knygai, kurios niekas nenori skaityti“; „Negrąžintai knygai“ ir kt. Daug ir įdomiai ekslibriso žanre  dirba čikagiškė Henrieta Vepštienė (gim. 1933 m. Šiauliuose). Dailininkė Danguolė Kuolienė iš Los Angeles, Kalifornija sukūrė tik keletą ekslibrisų. Įdomūs ir tikrai „lapiški“ dailininko Prano Lapės (1921-2010) sukurti knygos ženklai.“

Anot Vitolio E. Vengrio, išeivijoje ekslibrisus yra kūrę dauguma lietuvių dailininkų. Vieni jų sukūrė mažiau, o kiti kažkiek daugiau. Tai Adomas Varnas (1879-1979), Viktoras Vizgirda (1904-1993), Paulius Augius (Augustinavičius, 1909-1960), Viktoras Petravičius, Antanas Tamošaitis (1906-2005), Telesforas Valius (1914-1977), Algirdas Kurauskas (1923-1986), Vytautas Ignas (Ignatavičius, 1924-2009), Vytautas K. Jonynas (1907-1997) ir kt. Pastarasis sukūrė nemažai knygos ženklų dar tarpukario Lietuvoje ir pirmaisiais pokario metais, o paskui visą ciklą po 1980-ųjų. Iš Lietuvos sovietmečiu emigravę Vladislovas Žilius (1939-2012) ir Paulius Lantuchas (g. 1946 m.) išeivijoje knygos ženklų, atrodo, nebekūrė.

Žymiausi ekslibrisų kūrėjai išeivijoje be konkurencijos yra Paryžiuje gyvenęs Žibuntas Mikšys (1923-2013) ir čikagiškis Vytautas O. Virkau (1930-2017).

Apie ekslibrisų kolekcionavimą ir kolekcininkus 

Aktorius, poetas Stasys Pilka (1898-1976) domėtis knygomis ir ekslibrisais pradėjo dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su P. Galaune, V. Cimkauskiu, daugeliu dailininkų ir turėjo sukaupęs įdomų knygos ženklų rinkinį. Lietuvių dailininkai M. Dobužinskis (1875-1957), Paulius Augis (Augustinavičius), G. Bagdonavičius (1901-1986), Antanas Kučas (1909-1989) V. E. Vengriui sukūrė ekslibrisų. Deja, tik nedidelę savo rinkinio dalį pasiėmė pasitraukdamas iš Lietuvos 1944-aisiais, ir, anot S. Pilkos, jo ekslibrisų rinkinys po karo, atrodo, atsirado Maskvoje ir Leningrade. S. Pilka išeivijoje nenustojo domėtis ekslibrisais, rašė apie juos, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėto šešėlis. Vitolis E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose rašoma apie knygos ženklus. Australijoje gyvenanti poetė Lidija Šimkutė-Pocienė (g. 1942 m.) sukaupė šiuolaikinių lietuviškų ekslibrisų rinkinį, parengė keletą parodų. Australijoje miręs Vladas Jakutis (1907-1993) taip pat rinko ekslibrisus, jis yra ir kūręs ekslibrisus, įskaitant keletą knygos ženklų Vitoliui E. Vengriui, tačiau daugiau apie V. Jakučio rinkinį duomenų nėra. Kanadietis, didelę gyvenimo dalį praleidęs Londone, Alfredas Pusaras (Pusarauskas) turėjo šiuolaikinių ekslibrisų rinkinį, kurio likimas taip pat nežinomas. Čikagiškis Gintautas Vėžys, vienas iš lietuvių knygos ženklų meno JAV populiarinimo pradininkas, parengęs keletą parodų, eksponavęs knygos ženklus ir apie juos rašęs spaudoje, turėjo turtingą ekslibrisų rinkinį. Šis įdomus rinkinys (beveik 5 000 vienetų) nuo 2008 metų saugomas Čikagos Newberry bibliotekoje (The Newberry Library of Chicago). Gintauto našlė Lakštuonė ir dukra Vaiva visą kolekciją padovanojo šiai garsiai bibliotekai. Rinkinys sukataloguotas ir sutvarkytas. Beje, iš Šiaulių kilęs dailininkas Vytautas O. Virkau dalį savo archyvo taip pat perdavė šiai bibliotekai.

Kokie renkami ekslibrisai?

Suprantama, tai priklauso nuo rinkėjo, jo pomėgio ir interesų. Vieni kolekcionuoja senuosius, kiti tik heraldinius, treti erotinius ar atskirų šalių ir dailininkų, o dar kiti renka visus knygos ženklus. Vitolį E. Vengrį visada domino senieji knygos ženklai. Praeityje koncentravosi į buvusios Rytų Europos (politinis, o ne geografinis apibūdinimas) ekslibrisus, taip pat siekė surinkti viso pasaulio universitetų nors po vieną knygos ženklą. Dabar jį domina estetiškai patrauklūs ar kažkuo išsiskiriantys darbai. Nesvarbu kieno ir kur jie sukurti. Žinoma, originalius, ypač dailininko pasirašytus atspaudus, kolekcininkas itin vertina. Renka lietuvių dailininkų ekslibrisus ir kitų kraštų dailininkų darbus, patraukiančius savo originalia grafikos technika. Tad V. Vengrio ekslibrisų kolekcija gana eklektiška. Net apytikrio surinktų ekslibrisų skaičiaus jis negali pasakyti, nes jo rinkinys vis pasipildo naujais knygos ženklais, o katalogavimas atsilieka, vėluoja ir vėluos. Trumpai tariant, turįs „daug įdomių ir vertingų, įskaitant keletą retenybių“. V. E. Vengris keletą tūkstančių ekslibrisų padovanojo Dickinsono koledžo bibliotekai, esančiai Karlailo miestelyje, Pensilvanijos valstijoje. Šiame koledže ilgus metus profesoriavo žinomas sociologas Vytautas Kavolis (1930-1996). 1983 m. Dickinsono koledže buvo surengtas trijų dienų seminaras „The Art and Craft of the Book: a Celebration“, kuriame kalbėta apie knygų iliustravimą, įrišimą, senąsias knygas, spausdinimą, buvo surengtas aukcionas. V. E. Vengris šiame seminare skaitė paskaitą „Knygos ženklai: praeitis, šiandiena ir rytdiena“ („Bookplates: Past, Present, Future“) ir surengė reprezentacinę šiuolaikinių ekslibrisų parodą. Jo paskaita, kaip ir keli kiti pranešimai, buvo išspausdinti universiteto periodiniame leidinyje „John & Mary’s Journal” (1983, Nr. 3). Po šio renginio koledžo biblioteka susidomėjo ekslibrisais, įsigijo parodos ekspoziciją ir toliau bendrauja su V. E. Vengriu, kuris kasmet dovanoja ekslibrisų, knygų ir periodikos jų bibliotekai. Koledžo specialių rinkinių archyvaras kataloguoja ir, anot V. E. Vengrio, gražiai prižiūri šį augantį ekslibrisų rinkinį.

Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus yra sukūrę daugelis lietuvių dailininkų: A. Alekna, V. Antanavičius, V. Burba, A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius, E. Kriaučiūnaitė, S. Kisarauskienė, V. Kisarauskas, A. Kmieliauskas, V. V. Jucys, K. Ramonas, P. Repšys, V. Valius ir kiti Lietuvoje bei išeivijoje gyvenantys  autoriai V. Ignas, V. Jakutis, A. Kurauskas, R. Viesulas, H. Vepšienė, V. O. Virkau ir kt. Du įdomius tušu pieštus ekslibrisus sukūrė dailininkas V. K. Jonynas, keletą – dailininkas V. Petravičius.

V. Petravičius, Lietuva, 1981 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Pastarojo dailininko ekslibrisas V. Vengriui buvo maloni staigmena 1981 m. Kalėdų proga. Tai labai „petravičiškas“ ir įdomus darbelis. Jis skiriasi nuo visų kitų V. Petravičiaus miniatiūrų ir detalėmis, ir kompozicija, ir pagaliau dydžiu. Raižytas tikriausiai skubotai, per daug nesivarginant dėl detalių (Vytis ir tekstas atspaude atvirkštiniai),  jis yra vienas unikaliausių V. E. Vengrio kolekcijoje. Šis darbas taip ir spinduliuoja dailininko V. Petravičiaus žaviu nerūpestingumu, laisva dvasia ir gyvenimo džiaugsmu. Beje, G. Bagdonavičiaus kūrybiniame palikime išliko keletas eskizų V. E. Vengrio ekslibrisui, tačiau knygos ženklo dailininkas, matyt, taip ir nebaigė.

Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus sukūrė įvairių užsienio šalių dailininkai: lenkai K. Dawskis, Z. Dolatowskis,  vokietis E. Schmidtas, rusas V. Vinogradovas, italas R. Wolfas  ir kt. Vitolis E. Vengris tvirtina, kad jis „nekolekcionuoja dailininkų“, sukūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Tik keletą iš šių autorių ekslibrisų jis pats užsisakė, o dauguma buvo malonūs dailininkų siurprizai, dovanos ir draugiškumo ženklas, o dažnai ir atsilyginimas už knygas, dažus, muzikos plokšteles ir kt.

Dickinsono koledžo bibliotekoje (JAV) apie pusantros valandos kelio nuo Vašingtono saugomas didelis lietuviškų ekslibrisų rinkinys. Jame keliasdešimt tūkstančių lietuviškų knygos ženklų. Biblioteka labai domisi lietuviškais ekslibrisais, renka, kolekcionuoja.      

JAV ekslibrisai nėra labai populiarūs. Jie populiaresni Europoje. Čia ekslibrisai dažniau naudojami pagal savo tiesioginę paskirtį asmeninėse bibliotekose, daugelis dailininkų kuria juos, dažnai rengiamos parodos, konkursai, kartu ir kolekcininkų daug daugiau. Beveik kiekviename Europos krašte yra įvairaus veiklumo ekslibrisininkų draugijų. Tiesa, yra tokia draugija ir JAV – Amerikos ekslibrisininkų ir dizainerių draugija (American Society of Bookplate Collectors and Designers), kuri savo įstatais yra apsiribojusi 250-čia narių. Jos nariai, be Vitolio E. Vengrio, buvo J. Sodaitis, G. Vėžys, V. O Virkau ir kiti. Ši draugija keturis kartus per metus leidžia iliustruotą 12-18 puslapių „Newsletter“ ir vieną kartą – žymiai didesnį leidinį „Year Book“.

Vytautas Osvaldas Virkau, JAV, 1975 m.
Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Iš GBEF kolekcijos

Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. Ekslibrisai pirmiausia jam teikia estetinį pasigėrėjimą ir daug kultūrinės informacijos apie knygos savininką.

V. E. Vengris pasakojo, kad „JAV ekslibrisas įeina į mažosios grafikos žanrą ir jį gali pamatyti parodose. Kaip ir kiekvienas grafikos darbas jis gali būti autoriaus pasirašytas, sunumeruotas. Amerikiečiai retai kaupia asmenines bibliotekas. Jie knygų nekaupia dėl kelių priežasčių: pirmiausia, knygos dažnai leidžiamos ir norimą knygą galima gauti knygynuose, bibliotekose. Be to, pagal statistiką, kas penkeri metai amerikiečiai keičia gyvenamąją vietą. Suprantama, nelabai patogu kraustytis su knygomis.

Pasak Vitolio E. Vengrio, nėra sunku populiarinti lietuvišką ekslibrisą, kadangi jo kokybė labai aukšta, kaip geros grafikos. Jam teko organizuoti daugelį parodų, tai pamatę knygos ženklą amerikiečiai labai nustemba, kad taikomasis ekslibrisas yra toks gražus. Paprastai daugelis žmonių, turintys bibliotekas, savo knygoms ekslibrisą išspausdina spaustuvėje. Jie būna spausti tradiciniu tipografiniu būdu įvairiomis temomis, pvz., gamtos ar gyvūnijos. Juose būna paliekama vieta, kur galima įsirašyti savo pavardę, kita pusė padengta klijų sluoksniu, tik belieka sudrėkinti, prilipdyti prie knygos, ir baigtas dalykas. Vitolis E. Vengris ekslibrisais tebesidomi, tačiau neskiria daug laiko rašymui ar parodų organizavimui. Ekslibrisus kolekcionuoja kaip meno kūrinius, o ne kaip knygos nuosavybės ženklus. Anot Vitolio E. Vengrio, sovietinės okupacijos metais išeivijos lietuviams svarbiausias kultūrinės ir politinės veiklos tikslas buvo stengtis, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio atminties. Prie to prisidėjo ir prisideda ir ekslibrisas.

A. Kmieliauskas, Lietuva, 1973 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

V. Burba, Lietuva, 1980 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Vincas Kisarauskas, Lietuva, 1972 m.
                    Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Pirmojo albumo apie lietuvių ekslibrisą istorija

Vitolis Enrikas Vengrys, Čikaga, 1980 m.
Iš GBEF rinkinio.

Anot Vitolio E. Vengrio, pradėjus rinkti istorinę medžiagą, rašant straipsnius periodikoje, rengiant ekslibriso parodas ir matant teigiamą reakciją, kilo mintis pristatyti lietuvių ekslibrisą pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Svarbus paskatinimas ir pritarimas buvo gautas ir iš Lietuvos dailininkų. Vitolis E. Vengris susirašinėjo, keitėsi informacija ir žinojo, kad Vincas Kisarauskas dirba prie savo knygos, padėjo jam įsigyti medžiagos iš Britų muziejaus Londone, Lenkijos ir Švedijos.

Vitolis E. Vengris rinkdamas medžiagą knygai „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ savo rinkinį papildė knygos ženklais, kurių pavyzdžiai siekia net XVI amžių. Jie perfotografuoti iš originalų, senų knygų ir įvairių leidinių. Ypač įdomūs yra iš Britų muziejaus Londone bibliotekos fondų, kuriuose saugoma daugiau kaip ketvirtis milijono ekslibrisų. Ten yra ir retų lietuviškų ekslibrisų, kurie dar niekur iki šiol nebuvo reprodukuoti. Britų muziejuje V. E. Vengris praleido gana daug laiko. Naudojosi ir Kongreso bibliotekos (Vašingtone) fondais. Įdomių lietuviškų ekslibrisų yra Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje. Turtingiausi lietuviškų ekslibrisų lobiai yra Lenkijos muziejuose ir bibliotekose, kur knygos ženklai nukeliavo su mūsų nutautėjusių didikų bibliotekomis. Jų yra ir Rusijoje. Ten yra įdomių knygos ženklų, susijusių su Lietuva. Ekslibrisai, kaip ir kiti Lietuvos turtai buvo svetimųjų išgrobstyti per karus ir įvairias okupacijas. Senuosius ekslibrisus yra ypač sunku surinkti. Vis dėlto Lietuvos ekslibrisų, ypač senųjų, rinkinys yra gausus. Vitolis E. Vengris nustebo, kiek lietuviškų ekslibrisų Vincas Kisarauskas yra suradęs ir paskelbęs spaudoje. JAV daugiausia ekslibrisų galima rasti „Alkos“ muziejuje.

Mintis išleisti knygą „Lithuanian Bookplates – Lietuvių ekslibriai“ Vitoliui E. Vengriui kilo bendraujant su ekslibriso kolekcionieriumi A. Pusarausku, gyvenančiu Londone. Tiesa, anksčiau apie tai kalbėjosi ir su G. Vėžiu, bet jis sunkiai sirgo ir dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo imtis šio sumanymo. A. Pusarauskas buvo knygos leidimo iniciatorius. Vitoliui E. Vengriui viešint pas jį Londone, abu sugalvojo leisti knygą apie lietuvių ekslibrisus. Pradėjo ieškoti knygos leidėjų ir rėmėjų. Tačiau darbas ėjo lėtai, kadangi A. Pusarauskas buvo labai užimtas, daug važinėjo po pasaulį. Jų bendradarbiavimui kurį laiką nutrūkus, Vitolis E. Vengris vienas tęsė šį darbą. Pasiūlė knygą leisti Algimanto Mackaus fondui, kurio leidyklos vadovas buvo G. Vėžys, tad nenorėdamas būti „apkaltintas“ savo pomėgio propagavimu pasiūlė kitai leidyklai imtis šio darbo. Taip šis leidinys atsirado fotografo A. Kezio (1928-2015) įkurtoje „The Ethnic Encyclopedia of Lithuanian Culture in the USA“ „Lietuvių bibliotekos“ serijoje. Pats knygos parengimas ir išleidimas šioje leidykloje nebuvo lengvas ir greitas. Iš pradžių vienas iš knygos redaktorių buvo dr. K. Girnius, tačiau jis po pusmečio išvažiavo į Vokietiją, tada redaktoriumi tapo prof. J. Puzinas, kuris, darbui vos įsivažiavus, netikėtai mirė. Vėliau šio darbo ėmėsi P. Aleksa. Knyga buvo leidžiama albumų knygų serijoje. Tekstui vieta buvo ribota, daugiausia dėmesio skirta iliustracijoms. Dėl lėšų stokos iliustracijos buvo nespalvotos. Todėl kai kurių dailininkų (ypač A. Kmieliausko, V. Kisarausko, S. Kisarauskienės, S. Chlebinsko, M. P. Vilučio) spalvoti darbai daug prarado, nes nebuvo perteikta jų kokybė. Konstruktyviais patarimais padėjo Vytautas O. Virkau ir „negailestingasis“ Ž. Mikšys. Leidžiant knygą „Lietuvių ekslibriai“ V. E. Vengriui labai daug padėjo V. Kisarauskas savo informacija ir patarimais. Jis žinodavo, kur kokie ekslibrisai yra, kur juos galima rasti. Beje, tuo metu V. Kisarauskas taip pat čia, Lietuvoje, rengė kapitalinį leidinį apie lietuvių ekslibrisus (V. Kisarauskas. Lietuvos knygos ženklai 1518-1918. Vilnius: „Mokslas“, 1984). V. E. Vengrio nuomone, ši V. Kisarausko knyga – viena geriausių ekslibriso srityje. Ji dėl lėšų stokos pasirodė tik praėjus keletui metų po V. E. Vengrio albumo. Tačiau tada buvo tikrai puikus bendradarbiavimas, ir V. E. Vengris dėkingas V. Kisarauskui už pagalbą, kaip ir jis, mano, turėjo būti dėkingas jam. Jie keitėsi medžiaga, nes V. E. Vengris tuo metu prieidavo prie Britų muziejaus, Lenkijos bibliotekų fondų. V. E. Vengris siekė, kad jo knygoje darbai būtų įvairūs, atskleidžiantys skirtingus periodus, dailininkus, mokyklas ir stilius. Atranka ir buvo viena iš pačių sunkiausių knygos sudarymo fazių. Norėta sudėti darbus, kurie geriausiai reprezentuotų ir kuo objektyviau atspindėtų turtingą ir margą lietuvių ekslibriso meną. Vertinant pagal darbų kokybę, dailininkų sąrašas galėjo būti dar didesnis, tačiau reikėjo kur nors sustoti. Knygoje kiekvieną dailininką reprezentuoja 5-8 darbai. V. E. Vengrio kolekcija buvo didžiulė, todėl pasirinkti buvo iš ko. Ekslibrisų menas šiandien yra daug populiaresnis Lietuvoje negu išeivijoje. Lietuvoje kasmet rengiamos respublikinės, tarptautinės ir kitokios ekslibrisų parodos ir konkursai. Daugelis dailininkų sėkmingai eksponuoja savo darbus tarptautinėse parodose. Ekslibrisus kuria ne vien grafikai, bet ir tapytojai, netgi skulptoriai... Šioje srityje kasmet atsiranda vis naujų vardų. O iš emigracijoje gyvenančių mūsų dailininkų tarptautinėse parodose aktyviai dalyvavo Vytautas O. Virkau ir Žibuntas Mikšys. Beje, kaip prisipažino V. E. Vengris, G. Vėžio ir jo domėjimasis ekslibrisais ne vieną išeivijos lietuvių dailininką paskatino kurti.

Susitikimai Vilniuje ir Šiauliuose

Su Vitoliu E. Vengriu 2016 ir 2017 metais ne kartą teko susitikti Vilniuje. Jis iš JAV atvyksta kelis kartus per metus. Aplanko parodas, kultūros renginius, susitinka su giminaičiais, pažįstamais, kolegomis gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Beje, Kaune Petrašiūnų kapinėse palaidoti jo tėvai, kurių palaikai iš JAV buvo pervežti į gimtinę prieš keletą metų.  

2016 m. rugpjūčio mėnesį prieš pat Šiaulių dienas V. Vengris lankėsi Šiauliuose. Apžiūrėjo „Laiptų galerijoje“ dailininko E. Juchnevičiaus (1942-2011) grafikos parodą, apsilankė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, pasirašė svečių knygoje, paliko autografą vienoje iš savo knygų „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“. Kolekcininkui ir mokslininkui miestas paliko gerą įspūdį kaip gražus, tvarkingas, žalias, turintis daug jaunimo ir gyvas miestas. Planuoja Vitolis E. Vengris apsilankyti Šiauliuose šiemet, vasario mėnesį ir susitikti su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariais.

V. E. Vengris šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo gimimo 75-metį pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Jis susitikimų metu papasakojo apie savo gyvenimą, darbą – dirba jis visa jėga, šiuo metu itin domisi kamieninių ląstelių terapija ir regeneracine medicina. Nors likusių metų kasmet mažėja, o energijos nedaugėja, Vitolis apie išėjimą į pensiją dar nekalba. „Dar  domiuosi naujaisiais mokslo tyrimais ir atradimais,“ – sako jis, supdamasis hamake. 

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.