Ką pasakoja lietuviškas knygos ženklas – ekslibrisas...
 |
Vitolis Enrikas Vengris, 2017 m.
J. Nekrašiaus nuotr.
|
Vitolis
Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, Kėdainių apskrityje, kur
Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserim
persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas karo sumaištyje atsidūrė Vakaruose. Kaune
Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje,
kurią baigė 1960 metais. 1966 metais baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją
įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su
motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909
-2004). Apie išsiskyrimo metus kruopščiai
rašytų dienoraščių pagrindu 1990 metais išleista prof. Jono Vengrio knyga „Mano
kelias“ (M. Morkūno spaustuvė, Chicago, IL), skirta giminėms ir artimiesiems. 1973
m. Vitolis E. Vengris Ajovos valstijos universitete (Iowa State University)
gavo virusologijos mokslų daktaro laipsnį. Trejus metus dirbo mokslinį darbą
Johnso Hopkinso universiteto onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki
šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone.
Vitolis E. Vengris paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės
terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje
ir Europoje. Dažnai lankosi Lietuvoje, paprastai apsistoja Vilniuje, kur turi
butą. Bendrauja su savo srities Lietuvos specialistais, mokslininkais,
kultūrininkais, menininkais ir kolekcininkais. JAV lietuvių bendruomenės krašto
valdybos narys, 1992
-2000 m. valdybos
vicepirmininkas mokslui.
Vitolis E.
Vengris – bibliofilas, kolekcionierius. Turi turtingą ekslibrisų ir grafikos
miniatiūrų rinkinį, kuriame žymią vietą užima lietuvių knygos ženklai, senieji
ir šiuolaikiniai. Jis gali pasigirti ir gausia biblioteka, kurioje yra ir knygų
bei periodikos apie knygos ženklus ir jų kūrėjus. Pradedant 1973 m. surengė
daugiau kaip dvidešimt parodų JAV privačiose galerijose, universitetuose,
bibliotekose, išeivijos lietuvių salėse bei renginiuose. Daugelio šių parodų
buvo išleisti katalogai, plakatai, apie jas atsiliepta spaudoje. Vitolis E.
Vengris daug rašė apie lietuvių knygos ženklus įvairioje spaudoje, skaitė
paskaitas, dalyvavo simpoziumuose ir kongresuose; didelį ir prasmingą darbą jis
atlieka propaguodamas užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisus.
 |
Henrieta Vepštas, JAV, 1982 m.
GBEF kolekcija |
V. E. Vengris
domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo
to, iš kur jie ir kieno daryti. Nori sukaupti reprezentacinį modernaus
ekslibriso rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Lietuvių
dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį
žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio pačių
įvairiausių knygos ženklų.
Vitolis E.
Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisą „Lithuanian bookplates
- Lietuvių ekslibriai“
(Lithuanian Library Press, Inc and Loyola University Press, Chicago, Illinois
1980) autorius ir sudarytojas. Kita išleista jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19
litografiske exlibris“ (Exlibristen, 1975, Frederikshavn, Danija), 1982 m.
lapkričio 24–28 dienomis St. Petersburge, Floridoje, JAV vykusiame Lietuvos
katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytas pranešimas „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai
iki XX amžiaus“ (Atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo
darbų. XII t. Roma, 1987), iliustruotas straipsnis apie Vytautą O. Virkau išspausdintas Artur Mario da Mota Miranda
(Portugalija) leidžiamoje limituoto tiražo aukščiausio spaudos lygio knygų
serijoje „Encyclopaedia Bio-Bibliographical of the Art of the Contemporary
Ex-libris“ (5 tomas, 1987).
 |
Petras Repšys, Lietuva.
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
 |
Stasys Eidrigevičius, Lietuva, 1976 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
Vitolis E. Vengris
bendradarbiavo ir rašė apie knygos ženklus „Metmenyse“, „Drauge“, „Akiračiuose“
ir įvairiuose specializuotuose ekslibrisų žurnaluose, leidžiamuose JAV,
Didžiojoje Britanijoje. 1987 m. buvo Tarptautinio ekslibrisų konkurso JAV
Dickinsono koledžo bibliotekai organizatorius ir žiuri narys.
Vitolis E. Vengris
ekslibrisu susidomėjo dar Lietuvoje, tačiau rimčiau juos pradėjo rinkti ir
studijuoti atvykęs į JAV. „Nuo pat vaikystės buvau kolekcionieriumi. Kaip
dažnas iš mūsų, pradėjau nuo pašto ženklų, medalių, senų monetų rinkimo. Visada
domėjausi knygomis, meno kūriniais, kitais retais daiktais. Ekslibriais
aktyviau susidomėjau Amerikoje, ypač po susipažinimo su čikagiškių Gintauto
Vėžio bei Stasio Pilkos rinkiniais. Tiesa, iš Lietuvos atsivežiau keletą
ekslibrių, bet rinkinį tikra to žodžio prasme pradėjau kaupti tik prieš kokią
dešimtį metų“, - 1981 m.
kovo mėnesį pasakojo Vitolis E. Vengris JAV leidžiamo „Akiračių“ mėnraščio
žurnalistui („Akiračiai“, 1981, nr. 3 (127).
Tapęs mažosios
grafikos miniatiūrų ir ekslibriso kolekcionieriumi Vitolis E. Vengris pradėjo
gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį
ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir
sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos
dailininkų ir kolekcionierių. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su
žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku (1934-1988). Viename savo laiškų šių
eilučių autoriui Vitolis E. Vengris rašė: „Prašote foto. Į voką įdedu vieną iš
1988 m. Vinco Kisarausko kelionės. Daryta kokią savaitę prieš jo mirtį.
Matote, Vincas viešėjo pas mane ilgiau kaip savaitę, po to išvyko Niujorkan,
kur po kelių dienų mirė. Siunčiamoje nuotraukoje mudu Carlisle miestuke,
Pensilvanijoje. Nuvažiavome apžiūrėti Dickinsono koledžo bibliotekoje esamą
ekslibrių rinkinį. Su velioniu mudu intensyviai bendravome, susirašinėjome nuo
1972 metų.“
Tuo metu
užsienyje mažai buvo rašoma apie lietuvių ekslibrisus, jų istoriją, nors šiuolaikiniai
šios srities dailininkai aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje,
būdavo apdovanojami tarptautiniuose ekslibriso konkursuose, parodose ir
kongresuose. Neperdedant galima tvirtinti, kad lietuvių ekslibriso menas gyveno
„aukso amžių“, o meniniu atžvilgiu bei įvairumu buvo vienas pirmaujančių pasaulyje.
Vienintelė iki tol išsamesnė studija lietuviškai tebuvo Pauliaus Galaunės „Ekslibrisas
Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“,
išleista 1926 m. Kaune. Vitolis E. Vengris užmezgė korespondencinius ryšius su
P. Galaune (1890-1988) ir
susirašinėjo iki pat jo mirties.
Siekdamas
populiarinti lietuvišką knygos ženklą, savo ištakomis siekiantį XVI a. pradžią
(seniausias Lietuvoje knygos ženklas – 1518 m. Žygimanto Senojo
superekslibrisas. Tad šiemet minėsime Lietuvos ekslibriso 500-ųjų metų sukaktį),
Vitolis Vengris 1973 m. parengė penkių lietuvių dailininkų V. Antanavičiaus,
G. Didelytės, S. Kisarauskienės, V. Kisarausko ir A. Kmieliausko
kilnojamąją (po septynių JAV universitetų bibliotekas) ekslibrisų parodą,
išleido katalogą. Aktyviai rašė straipsnius spaudai apie ekslibrisus, jų
aktualijas, parodas ir dailininkus. Dalį sukauptos medžiagos panaudojo straipsniui
„Apie knygos ženklą“, išspausdintą 1974 m. „Metmenų“ žurnalo 27 numeryje. Tuo
metu Čikagoje kitas ekslibriso entuziastas, aktyvus A. Mackaus knygų
leidimo fondo veikėjas ir turtingo ekslibrisų rinkinio savininkas Gintautas
Vėžys (1926-2006) taip pat
pradėjo organizuoti parodas ir rašė spaudai apie ekslibriso meną. Bendraujant
su Lietuvoje gimusiu kanadiečių diplomatu ir plačių užmojų žmogumi Alfredu
Pusaru (Pusarausku, 1932-2009?),
tuo metu gyvenusiu Londone, kilo mintis lietuvių ekslibrisus parodyti
pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Gintautas Vėžys pritarė
šiam sumanymui. Šį darbą, pareikalavusį daug laiko, pastangų ir lėšų, po kelerių
metų vainikavo knyga-albumas „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“, kuris pasirodė Čikagoje 1980 m.
Šis albumas, kartu su V. Kisarausko parengtomis knygomis „Lietuvos knygos
ženklai 1518-1918“ (Vilnius:
„Mokslas“, 1984) ir „Lietuvių ekslibrisas“ (Vilnius: „Vaga“, 1991), sudaro
rašytinį aukso fondą, skirtą lietuvių knygos ženklams.
Žodis apie lietuvių ekslibrisų kūrėjus
Vitolis E.
Vengris, dalyvaudamas IV Lietuvos ekslibrisininkų seminare, vykusiame 1990 m.
spalio 13-14 dienomis Vilniuje
papasakojo apie savo knygą „Lithuanian bookplates – Lietuvos ekslibriai“,
supažindino su savo knygos ženklų rinkiniu bei veikla populiarinant lietuvių
knygos ženklus ir jų kūrėjus užsienyje.
Vitolis E.
Vengris apie savo veiklą pasakojo: „Ekslibrių kolekcionavimas man davė galimybę
bendrauti su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, su tokia spalvinga asmenybe
dailininku Viktoru Petravičiumi (1906-1989)
ir jo žmona Aldona. Ir tas bendravimas dažnai vykdavo prie garsiosios ponios
Aldonos naminės vyšninės, o ji padėdavo lengvai ir sklandžiai išspręsti ir daugumą
žemiškų, net visai su ekslibriais nesusietų problemų. Spalvinga asmenybė,
daugumai iš jūsų gal ir neteko girdėti, buvo iškilusis grafikas Romas Viesulas
(1918-1986), išsiskyręs iš kitų
tarpo entuziazmu, noru dirbti, skatinimu (savo studentus) kurti ir platinti
ekslibrius. Savo draugų kompanijoje buvo mėgėjas dainuoti švelniu baritonu. R.
Viesulas seniau buvo padaręs vieną ar du ekslibrius, o mano paskatintas,
susidomėjo knygos ženklais ir sukūrė nemažai įdomių darbų. Kai kurie jo
ekslibriai vargu ar tinkantys naudojimui, pavyzdžiui skirti „Pavogtai knygai“;
„Knygai, kurios niekas nenori skaityti“; „Negrąžintai knygai“ ir kt. Daug ir
įdomiai ekslibriso žanre dirba čikagiškė
Henrieta Vepštienė (gim. 1933 m. Šiauliuose). Dailininkė Danguolė Kuolienė iš
Los Angeles, Kalifornija sukūrė tik keletą ekslibrisų. Įdomūs ir tikrai
„lapiški“ dailininko Prano Lapės (1921-2010)
sukurti knygos ženklai.“
Anot Vitolio E.
Vengrio, išeivijoje ekslibrisus yra kūrę dauguma lietuvių dailininkų. Vieni jų
sukūrė mažiau, o kiti kažkiek daugiau. Tai Adomas Varnas (1879-1979), Viktoras Vizgirda (1904-1993), Paulius Augius
(Augustinavičius, 1909-1960),
Viktoras Petravičius, Antanas Tamošaitis (1906-2005),
Telesforas Valius (1914-1977),
Algirdas Kurauskas (1923-1986),
Vytautas Ignas (Ignatavičius, 1924-2009),
Vytautas K. Jonynas (1907-1997)
ir kt. Pastarasis sukūrė nemažai knygos ženklų dar tarpukario Lietuvoje ir
pirmaisiais pokario metais, o paskui visą ciklą po 1980-ųjų. Iš Lietuvos
sovietmečiu emigravę Vladislovas Žilius (1939-2012)
ir Paulius Lantuchas (g. 1946 m.) išeivijoje knygos ženklų, atrodo, nebekūrė.
Žymiausi ekslibrisų
kūrėjai išeivijoje be konkurencijos yra Paryžiuje gyvenęs Žibuntas Mikšys (1923-2013) ir čikagiškis Vytautas O.
Virkau (1930-2017).
Apie ekslibrisų kolekcionavimą ir kolekcininkus
Aktorius,
poetas Stasys Pilka (1898-1976)
domėtis knygomis ir ekslibrisais pradėjo dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis
buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su P. Galaune, V. Cimkauskiu,
daugeliu dailininkų ir turėjo sukaupęs įdomų knygos ženklų rinkinį. Lietuvių
dailininkai M. Dobužinskis (1875-1957),
Paulius Augis (Augustinavičius), G. Bagdonavičius (1901-1986), Antanas Kučas (1909-1989) V. E. Vengriui sukūrė ekslibrisų.
Deja, tik nedidelę savo rinkinio dalį pasiėmė pasitraukdamas iš Lietuvos
1944-aisiais, ir, anot S. Pilkos, jo ekslibrisų rinkinys po karo, atrodo,
atsirado Maskvoje ir Leningrade. S. Pilka išeivijoje nenustojo domėtis
ekslibrisais, rašė apie juos, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėto šešėlis.
Vitolis E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus,
kuriuose rašoma apie knygos ženklus. Australijoje gyvenanti poetė Lidija
Šimkutė-Pocienė (g. 1942 m.) sukaupė šiuolaikinių lietuviškų ekslibrisų rinkinį,
parengė keletą parodų. Australijoje miręs Vladas Jakutis (1907-1993) taip pat rinko ekslibrisus, jis
yra ir kūręs ekslibrisus, įskaitant keletą knygos ženklų Vitoliui E. Vengriui,
tačiau daugiau apie V. Jakučio rinkinį duomenų nėra. Kanadietis, didelę gyvenimo
dalį praleidęs Londone, Alfredas Pusaras (Pusarauskas) turėjo šiuolaikinių
ekslibrisų rinkinį, kurio likimas taip pat nežinomas. Čikagiškis Gintautas
Vėžys, vienas iš lietuvių knygos ženklų meno JAV populiarinimo pradininkas, parengęs
keletą parodų, eksponavęs knygos ženklus ir apie juos rašęs spaudoje, turėjo
turtingą ekslibrisų rinkinį. Šis įdomus rinkinys (beveik 5 000 vienetų)
nuo 2008 metų saugomas Čikagos Newberry bibliotekoje (The Newberry Library of
Chicago). Gintauto našlė Lakštuonė ir dukra Vaiva visą kolekciją padovanojo
šiai garsiai bibliotekai. Rinkinys sukataloguotas ir sutvarkytas. Beje, iš
Šiaulių kilęs dailininkas Vytautas O. Virkau dalį savo archyvo taip pat perdavė
šiai bibliotekai.
Kokie renkami ekslibrisai?
Suprantama,
tai priklauso nuo rinkėjo, jo pomėgio ir interesų. Vieni kolekcionuoja
senuosius, kiti tik heraldinius, treti erotinius ar atskirų šalių ir
dailininkų, o dar kiti renka visus knygos ženklus. Vitolį E. Vengrį visada
domino senieji knygos ženklai. Praeityje koncentravosi į buvusios Rytų Europos
(politinis, o ne geografinis apibūdinimas) ekslibrisus, taip pat siekė surinkti
viso pasaulio universitetų nors po vieną knygos ženklą. Dabar jį domina
estetiškai patrauklūs ar kažkuo išsiskiriantys darbai. Nesvarbu kieno ir kur
jie sukurti. Žinoma, originalius, ypač dailininko pasirašytus atspaudus,
kolekcininkas itin vertina. Renka lietuvių dailininkų ekslibrisus ir kitų
kraštų dailininkų darbus, patraukiančius savo originalia grafikos technika. Tad
V. Vengrio ekslibrisų kolekcija gana eklektiška. Net apytikrio surinktų
ekslibrisų skaičiaus jis negali pasakyti, nes jo rinkinys vis pasipildo naujais
knygos ženklais, o katalogavimas atsilieka, vėluoja ir vėluos. Trumpai tariant,
turįs „daug įdomių ir vertingų, įskaitant keletą retenybių“. V. E. Vengris
keletą tūkstančių ekslibrisų padovanojo Dickinsono koledžo bibliotekai, esančiai
Karlailo miestelyje, Pensilvanijos valstijoje. Šiame koledže ilgus metus
profesoriavo žinomas sociologas Vytautas Kavolis (1930-1996). 1983 m. Dickinsono koledže buvo surengtas trijų
dienų seminaras „The Art and Craft of the Book: a Celebration“, kuriame kalbėta
apie knygų iliustravimą, įrišimą, senąsias knygas, spausdinimą, buvo surengtas
aukcionas. V. E. Vengris šiame seminare skaitė paskaitą „Knygos ženklai:
praeitis, šiandiena ir rytdiena“ („Bookplates: Past, Present, Future“) ir surengė
reprezentacinę šiuolaikinių ekslibrisų parodą. Jo paskaita, kaip ir keli kiti
pranešimai, buvo išspausdinti universiteto periodiniame leidinyje „John & Mary’s Journal” (1983, Nr. 3).
Po šio renginio koledžo biblioteka susidomėjo ekslibrisais, įsigijo parodos
ekspoziciją ir toliau bendrauja su V. E. Vengriu, kuris kasmet
dovanoja ekslibrisų, knygų ir periodikos jų bibliotekai. Koledžo specialių rinkinių
archyvaras kataloguoja ir, anot V. E. Vengrio, gražiai prižiūri šį augantį
ekslibrisų rinkinį.
Vitoliui E.
Vengriui ekslibrisus yra sukūrę daugelis lietuvių dailininkų: A. Alekna, V. Antanavičius,
V. Burba, A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius,
E. Kriaučiūnaitė, S. Kisarauskienė, V. Kisarauskas, A. Kmieliauskas,
V. V. Jucys, K. Ramonas, P. Repšys, V. Valius ir kiti
Lietuvoje bei išeivijoje gyvenantys autoriai V. Ignas, V. Jakutis, A. Kurauskas, R.
Viesulas, H. Vepšienė, V. O. Virkau ir kt. Du įdomius tušu pieštus ekslibrisus
sukūrė dailininkas V. K. Jonynas, keletą – dailininkas V. Petravičius.
 |
V. Petravičius, Lietuva, 1981 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
Pastarojo
dailininko ekslibrisas V. Vengriui buvo
maloni staigmena 1981 m. Kalėdų proga.
Tai labai „petravičiškas“ ir įdomus darbelis. Jis skiriasi nuo visų kitų V. Petravičiaus
miniatiūrų ir detalėmis, ir kompozicija, ir pagaliau dydžiu. Raižytas
tikriausiai skubotai, per daug nesivarginant dėl detalių (Vytis ir tekstas atspaude
atvirkštiniai), jis yra vienas
unikaliausių V. E. Vengrio kolekcijoje. Šis darbas taip ir spinduliuoja
dailininko V. Petravičiaus žaviu nerūpestingumu, laisva dvasia ir gyvenimo
džiaugsmu. Beje, G. Bagdonavičiaus kūrybiniame palikime išliko keletas
eskizų V. E. Vengrio ekslibrisui, tačiau knygos ženklo dailininkas, matyt, taip
ir nebaigė.
Vitoliui E.
Vengriui ekslibrisus sukūrė įvairių užsienio šalių dailininkai: lenkai K.
Dawskis, Z. Dolatowskis, vokietis E.
Schmidtas, rusas V. Vinogradovas, italas R. Wolfas ir kt. Vitolis E. Vengris tvirtina, kad jis
„nekolekcionuoja dailininkų“, sukūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Tik keletą
iš šių autorių ekslibrisų jis pats užsisakė, o dauguma buvo malonūs dailininkų
siurprizai, dovanos ir draugiškumo ženklas, o dažnai ir atsilyginimas už knygas,
dažus, muzikos plokšteles ir kt.
Dickinsono
koledžo bibliotekoje (JAV) apie pusantros valandos kelio nuo Vašingtono saugomas
didelis lietuviškų ekslibrisų rinkinys. Jame keliasdešimt tūkstančių lietuviškų
knygos ženklų. Biblioteka labai domisi lietuviškais ekslibrisais, renka,
kolekcionuoja.
JAV ekslibrisai
nėra labai populiarūs. Jie populiaresni Europoje. Čia ekslibrisai dažniau naudojami
pagal savo tiesioginę paskirtį asmeninėse bibliotekose, daugelis dailininkų
kuria juos, dažnai rengiamos parodos, konkursai, kartu ir kolekcininkų daug daugiau.
Beveik kiekviename Europos krašte yra įvairaus veiklumo ekslibrisininkų
draugijų. Tiesa, yra tokia draugija ir JAV – Amerikos ekslibrisininkų ir
dizainerių draugija (American Society of Bookplate Collectors and Designers),
kuri savo įstatais yra apsiribojusi 250-čia narių. Jos nariai, be Vitolio E.
Vengrio, buvo J. Sodaitis, G. Vėžys, V. O Virkau ir kiti. Ši draugija keturis
kartus per metus leidžia iliustruotą 12
-18
puslapių „Newsletter“ ir vieną kartą – žymiai didesnį leidinį „Year Book“.
 |
Vytautas Osvaldas Virkau, JAV, 1975 m.
Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Iš GBEF kolekcijos |
Didelį,
prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje
ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. Ekslibrisai
pirmiausia jam teikia estetinį pasigėrėjimą ir daug kultūrinės informacijos
apie knygos savininką.
V. E. Vengris
pasakojo, kad „JAV ekslibrisas įeina į mažosios grafikos žanrą ir jį gali
pamatyti parodose. Kaip ir kiekvienas grafikos darbas jis gali būti autoriaus
pasirašytas, sunumeruotas. Amerikiečiai retai kaupia asmenines bibliotekas. Jie
knygų nekaupia dėl kelių priežasčių: pirmiausia, knygos dažnai leidžiamos ir
norimą knygą galima gauti knygynuose, bibliotekose. Be to, pagal statistiką,
kas penkeri metai amerikiečiai keičia gyvenamąją vietą. Suprantama, nelabai
patogu kraustytis su knygomis.
Pasak Vitolio
E. Vengrio, nėra sunku populiarinti lietuvišką ekslibrisą, kadangi jo kokybė
labai aukšta, kaip geros grafikos. Jam teko organizuoti daugelį parodų, tai
pamatę knygos ženklą amerikiečiai labai nustemba, kad taikomasis ekslibrisas
yra toks gražus. Paprastai daugelis žmonių, turintys bibliotekas, savo knygoms
ekslibrisą išspausdina spaustuvėje. Jie būna spausti tradiciniu tipografiniu
būdu įvairiomis temomis, pvz., gamtos ar gyvūnijos. Juose būna paliekama vieta,
kur galima įsirašyti savo pavardę, kita pusė padengta klijų sluoksniu, tik
belieka sudrėkinti, prilipdyti prie knygos, ir baigtas dalykas. Vitolis E.
Vengris ekslibrisais tebesidomi, tačiau neskiria daug laiko rašymui ar parodų
organizavimui. Ekslibrisus kolekcionuoja kaip meno kūrinius, o ne kaip knygos
nuosavybės ženklus. Anot Vitolio E. Vengrio, sovietinės okupacijos metais
išeivijos lietuviams svarbiausias kultūrinės ir politinės veiklos tikslas buvo
stengtis, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio atminties. Prie to
prisidėjo ir prisideda ir ekslibrisas.
 |
A. Kmieliauskas, Lietuva, 1973 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
 |
V. Burba, Lietuva, 1980 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
 |
Vincas Kisarauskas, Lietuva, 1972 m.
Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Vitolio E. Vengrio kolekcija |
Pirmojo albumo apie lietuvių ekslibrisą istorija
 |
Vitolis Enrikas Vengrys, Čikaga, 1980 m.
Iš GBEF rinkinio. |
Anot Vitolio
E. Vengrio, pradėjus rinkti istorinę medžiagą, rašant straipsnius periodikoje, rengiant
ekslibriso parodas ir matant teigiamą reakciją, kilo mintis pristatyti lietuvių
ekslibrisą pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Svarbus paskatinimas
ir pritarimas buvo gautas ir iš Lietuvos dailininkų. Vitolis E. Vengris
susirašinėjo, keitėsi informacija ir žinojo, kad Vincas Kisarauskas dirba prie
savo knygos, padėjo jam įsigyti medžiagos iš Britų muziejaus Londone, Lenkijos
ir Švedijos.
Vitolis E.
Vengris rinkdamas medžiagą knygai „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“
savo rinkinį papildė knygos ženklais, kurių pavyzdžiai siekia net XVI amžių.
Jie perfotografuoti iš originalų, senų knygų ir įvairių leidinių. Ypač įdomūs
yra iš Britų muziejaus Londone bibliotekos fondų, kuriuose saugoma daugiau kaip
ketvirtis milijono ekslibrisų. Ten yra ir retų lietuviškų ekslibrisų, kurie dar
niekur iki šiol nebuvo reprodukuoti. Britų muziejuje V. E. Vengris
praleido gana daug laiko. Naudojosi ir Kongreso bibliotekos (Vašingtone)
fondais. Įdomių lietuviškų ekslibrisų yra Upsalos universiteto bibliotekoje
Švedijoje. Turtingiausi lietuviškų ekslibrisų lobiai yra Lenkijos muziejuose ir
bibliotekose, kur knygos ženklai nukeliavo su mūsų nutautėjusių didikų
bibliotekomis. Jų yra ir Rusijoje. Ten yra įdomių knygos ženklų, susijusių su
Lietuva. Ekslibrisai, kaip ir kiti Lietuvos turtai buvo svetimųjų išgrobstyti
per karus ir įvairias okupacijas. Senuosius ekslibrisus yra ypač sunku
surinkti. Vis dėlto Lietuvos ekslibrisų, ypač senųjų, rinkinys yra gausus.
Vitolis E. Vengris nustebo, kiek lietuviškų ekslibrisų Vincas Kisarauskas yra
suradęs ir paskelbęs spaudoje. JAV daugiausia ekslibrisų galima rasti „Alkos“
muziejuje.
Mintis išleisti
knygą „Lithuanian Bookplates – Lietuvių ekslibriai“ Vitoliui E. Vengriui kilo
bendraujant su ekslibriso kolekcionieriumi A. Pusarausku, gyvenančiu Londone.
Tiesa, anksčiau apie tai kalbėjosi ir su G. Vėžiu, bet jis sunkiai sirgo
ir dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo imtis šio sumanymo. A. Pusarauskas buvo
knygos leidimo iniciatorius. Vitoliui E. Vengriui viešint pas jį Londone, abu sugalvojo
leisti knygą apie lietuvių ekslibrisus. Pradėjo ieškoti knygos leidėjų ir
rėmėjų. Tačiau darbas ėjo lėtai, kadangi A. Pusarauskas buvo labai užimtas,
daug važinėjo po pasaulį. Jų bendradarbiavimui kurį laiką nutrūkus, Vitolis E.
Vengris vienas tęsė šį darbą. Pasiūlė knygą leisti Algimanto Mackaus fondui,
kurio leidyklos vadovas buvo G. Vėžys, tad nenorėdamas būti „apkaltintas“ savo
pomėgio propagavimu pasiūlė kitai leidyklai imtis šio darbo. Taip šis leidinys
atsirado fotografo A. Kezio (1928-2015)
įkurtoje „The Ethnic Encyclopedia of Lithuanian Culture in the USA“ „Lietuvių bibliotekos“
serijoje. Pats knygos parengimas ir išleidimas šioje leidykloje nebuvo lengvas
ir greitas. Iš pradžių vienas iš knygos redaktorių buvo dr. K. Girnius,
tačiau jis po pusmečio išvažiavo į Vokietiją, tada redaktoriumi tapo prof. J.
Puzinas, kuris, darbui vos įsivažiavus, netikėtai mirė. Vėliau šio darbo ėmėsi
P. Aleksa. Knyga buvo leidžiama albumų knygų serijoje. Tekstui vieta buvo ribota,
daugiausia dėmesio skirta iliustracijoms. Dėl lėšų stokos iliustracijos buvo
nespalvotos. Todėl kai kurių dailininkų (ypač A. Kmieliausko, V. Kisarausko,
S. Kisarauskienės, S. Chlebinsko, M. P. Vilučio) spalvoti
darbai daug prarado, nes nebuvo perteikta jų kokybė. Konstruktyviais patarimais
padėjo Vytautas O. Virkau ir „negailestingasis“ Ž. Mikšys. Leidžiant knygą
„Lietuvių ekslibriai“ V. E. Vengriui labai daug padėjo V. Kisarauskas savo
informacija ir patarimais. Jis žinodavo, kur kokie ekslibrisai yra, kur juos
galima rasti. Beje, tuo metu V. Kisarauskas taip pat čia, Lietuvoje, rengė
kapitalinį leidinį apie lietuvių ekslibrisus (V. Kisarauskas. Lietuvos knygos
ženklai 1518-1918. Vilnius:
„Mokslas“, 1984). V. E. Vengrio nuomone, ši V. Kisarausko knyga – viena
geriausių ekslibriso srityje. Ji dėl lėšų stokos pasirodė tik praėjus keletui
metų po V. E. Vengrio albumo. Tačiau tada buvo tikrai puikus bendradarbiavimas,
ir V. E. Vengris dėkingas V. Kisarauskui už pagalbą, kaip ir jis, mano, turėjo
būti dėkingas jam. Jie keitėsi medžiaga, nes V. E. Vengris tuo metu prieidavo
prie Britų muziejaus, Lenkijos bibliotekų fondų. V. E. Vengris siekė, kad jo
knygoje darbai būtų įvairūs, atskleidžiantys skirtingus periodus, dailininkus,
mokyklas ir stilius. Atranka ir buvo viena iš pačių sunkiausių knygos sudarymo
fazių. Norėta sudėti darbus, kurie geriausiai reprezentuotų ir kuo objektyviau
atspindėtų turtingą ir margą lietuvių ekslibriso meną. Vertinant pagal darbų
kokybę, dailininkų sąrašas galėjo būti dar didesnis, tačiau reikėjo kur nors
sustoti. Knygoje kiekvieną dailininką reprezentuoja 5-8 darbai. V. E. Vengrio kolekcija buvo didžiulė, todėl
pasirinkti buvo iš ko. Ekslibrisų menas šiandien yra daug populiaresnis
Lietuvoje negu išeivijoje. Lietuvoje kasmet rengiamos respublikinės,
tarptautinės ir kitokios ekslibrisų parodos ir konkursai. Daugelis dailininkų
sėkmingai eksponuoja savo darbus tarptautinėse parodose. Ekslibrisus kuria ne
vien grafikai, bet ir tapytojai, netgi skulptoriai... Šioje srityje kasmet
atsiranda vis naujų vardų. O iš emigracijoje gyvenančių mūsų dailininkų
tarptautinėse parodose aktyviai dalyvavo Vytautas O. Virkau ir Žibuntas Mikšys.
Beje, kaip prisipažino V. E. Vengris, G. Vėžio ir jo domėjimasis ekslibrisais
ne vieną išeivijos lietuvių dailininką paskatino kurti.
Susitikimai Vilniuje ir Šiauliuose
Su Vitoliu E.
Vengriu 2016 ir 2017 metais ne kartą teko susitikti Vilniuje. Jis iš JAV
atvyksta kelis kartus per metus. Aplanko parodas, kultūros renginius, susitinka
su giminaičiais, pažįstamais, kolegomis gyvenančiais Vilniuje, Kaune,
Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Beje, Kaune Petrašiūnų kapinėse
palaidoti jo tėvai, kurių palaikai iš JAV buvo pervežti į gimtinę prieš keletą
metų.
2016 m.
rugpjūčio mėnesį prieš pat Šiaulių dienas V. Vengris lankėsi Šiauliuose. Apžiūrėjo
„Laiptų galerijoje“ dailininko E. Juchnevičiaus (1942-2011) grafikos parodą, apsilankė Šiaulių apskrities Povilo
Višinskio viešojoje bibliotekoje, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde,
pasirašė svečių knygoje, paliko autografą vienoje iš savo knygų „Lithuanian
bookplates - Lietuvių
ekslibriai“. Kolekcininkui ir mokslininkui miestas paliko gerą įspūdį kaip
gražus, tvarkingas, žalias, turintis daug jaunimo ir gyvas miestas. Planuoja
Vitolis E. Vengris apsilankyti Šiauliuose šiemet, vasario mėnesį ir susitikti
su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariais.
V. E. Vengris
šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo gimimo 75-metį pilnas kūrybinių sumanymų ir
idėjų. Jis susitikimų metu papasakojo apie savo gyvenimą, darbą – dirba jis visa
jėga, šiuo metu itin domisi kamieninių ląstelių terapija ir regeneracine
medicina. Nors likusių metų kasmet mažėja, o energijos nedaugėja, Vitolis apie
išėjimą į pensiją dar nekalba. „Dar domiuosi
naujaisiais mokslo tyrimais ir atradimais,“ – sako jis, supdamasis hamake.
Jonas NEKRAŠIUS
* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
