Skiriama 130-osioms
Pauliaus Galaunės gimimo metinėms
Paulius Galaunė, 1923 Ekslibrisas saugomas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde |
Pirmosios
bibliofilinės knygos apie Lietuvos ekslibrisus autorius
Šiemet sausio 25 d. sukanka 130 metų, kai Pageležiuose,
Ukmergės apskrityje, gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės
pradininkas, grafikas ir ekslibrisų kūrėjas, bibliofilas, profesorius Paulius Galaunė
(1890-1988).
P. Galaunė 1910-1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio
instituto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankė Dailei skatinti draugijos
mokyklos piešimo kursus. 1918 m. Vilniaus gimnazijoje dėstė piešimą.
Nuo 1919 m. kartu su šeima (žmona Adelė
Nezabitauskaitė – operos solistė) apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti
Valstybės archeologijos komisijoje ir Kauno miesto muziejuje. 1923-1924 metais Paryžiaus Luvro
mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio
dailės galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunė 25 metus vadovavo šiai
įstaigai. 1925-1953 metais ėjo docento ir profesoriaus pareigas Kauno ir Vilniaus
universitetuose, Vilniaus dailės institute, kur dėstė meno istoriją,
muziejininkystę, liaudies meną.
P. Galaunė – „Lietuvių liaudies meno“ albumų leidimo
pradininkas. 1956-1968 m. parengė šešias šios serijos knygas. Sukūrė knygų iliustracijų,
atvirukų, pašto ženklų, ekslibrisų, kolekcionavo liaudies meną, knygos ženklus.
P. Galaunė, gyvendamas Peterburge, apie 1908 m.
susidomėjo knygos ženklais – ekslibrisais. Juos matydavo eksponuotus
dailininkų darbų parodose, jų kataloguose. Ir pats įsigijo keletą leidinių
ekslibrisų klausimais lenkų ir rusų kalbomis. Grįžęs į Lietuvą apie 1918 m. jau
buvo surinkęs Lietuvos privačių ir valstybinių bibliotekų ekslibrisų rinkinėlį.
Apie savo ekslibrisų kolekcionavimą P. Galaunė
prisiminimuose rašė: „Ypač uoliai tai dariau 1919 m. apsigyvenęs Kaune. Be to,
rinkau ir lenkiškus, rusiškus, latviškus, estiškus ekslibrisus,
koresponduodamas, keisdamasis knygų ženklais su minėtų kraštų ekslibrisų
kolekcionieriais. Tokiu būdu sudariau 800 vienetų XVII-XX a. Lietuvos, Lenkijos,
Latvijos, Rusijos, Gudijos ekslibrisų rinkinį, kurį 1935 m. perleidau M. K.
Čiurlionio galerijai (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus –
J. N.). Rinkdamas ekslibrisus įsigydavau ir tais klausimais naujausią
literatūrą, daugiausia rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Ją taip pat savo laiku
perleidau Kauno universiteto bibliotekai.“1
Bibliofilinės ekslibrisų literatūros pradžia laikytinas
P. Galaunės darbas „Ex libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išspausdintas 1926 m. „Tautoje ir
žodyje“ bei atskira knyga „Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. Ją sudarė
Lietuvos ekslibriso istorinė apžvalga, 58 ekslibrisų reprodukcijos ir jų
aprašymai. Nors P. Galaunės veikale būta kai kurių netikslumų (pvz., šiandien
esame kitos nuomonės dėl pirmojo lietuviško ekslibriso), jis susilaukė labai
plataus pripažinimo. Apie šį leidinį palankiai rašė Rusijos ir Lenkijos spauda.
„Ex-libris Lietuvoje“ aptinkamas to meto Estijos bibliofilų kolekcijose. Pasak
akademiko Domo Kauno, šis leidinys buvo parankinė ekslibristikos knyga iki pat
V. Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų“ pasirodymo (1984).2
Paulius Galaunė 1926 m. išleido pirmąją knygą apie
lietuvišką knygos ženklą „Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. 1928 m. P.
Galaunė Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas Lietuvoje. „Iš savo
ekslibrisų rinkinio Čiurlionio galerijoje surengiau dvi parodas. Pirmą –
1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. Joje eksponavau vien tik
Lietuvos ekslibrisus. Ją aplankė 367 asmenys. Antrą – tų pat metų lapkričio 11–24
dienomis. Joje buvo išstatyti vien tik rusų ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.“3
1929 m. P. Galaunės iniciatyva dalis jo kolekcijos (14
įvairių XVII-XX a. ekslibrisų) ir knyga „Ex libris Lietuvoje“ buvo parodyti Briuselyje,
tarptautinėje ekslibriso parodoje. Taigi, P. Galaunės dėka lietuviški
ekslibrisai pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Ši paroda buvo paminėta ne
tik belgų, bet ir Lietuvos spaudoje.4
Prieš Antrąjį pasaulinį karą sukauptą beveik 9 000
ekslibrisų kolekciją iš P. Galaunės 1935 m. įsigijo Švietimo ministerija
ir perdavė saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. Viename iš savo
laiškų P. Galaunė rašė: „Visa ta
mano kolekcija, kurioje yra ne tik kitų tautų, bet beveik visų prieš Antrąjį
pasaulinį karą įvairiomis technikomis ekslibrisus kūrusių lietuvių dailininkų
po 1-2 egz., yra,
kaip žinote, saugoma Kauno Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje
(inv. Nr. Mge 1, 2, 9–837). Ten pat, muziejaus bibliotekoje, yra ir leidinys
„Tauta ir žodis“, kn. IV, 1926 m., kurioje psl. 607–650 – publikuota mano
studija „Ex librisas Lietuvoje.“5
„Perleidęs muziejui savo ekslibrisų kolekciją, pradėjau
minėtu būdu sudarinėti naują rinkinėlį, bet jau be buvusio entuziazmo. Taip pat
daugiau nesigilinau ir į klausimus, susietus su ekslibriso menu. Juo labiau kad
kaimyniniuose kraštuose pasirodė šia tema geros, išsamios mokslinės
literatūros.
Tačiau kai dabar prisimenu kai kuriuos savo darbus,
darbelius, tai aš į juos nemažai įdėdavau širdies. Tam pavyzdžiui gali būti
mano sudarytas minėtas ekslibrisų rinkinys. Jau vien tik renkant, sisteminant
teko nemaža padėti pastangų, įsigilinti į juos, bet, turbūt, dar daugiau laiko
įdėjau į jų parengimą ekspozicijai įmontuodamas ekslibrisus į vienodo formato,
gero popieriaus lakštus, kad jie į žiūrovą – ar tai bus muziejinės
ekspozicijos metu, ar šiaip jais besidomint taptų išraiškingesni. Be to,
nesitenkindavau vien tiktai lakšto balta spalva: atsižvelgdamas į pačių
ekslibrisų „spalvingumą“ dėdavau atitinkamo formato, skirtingos spalvos fonus.
Žinoma, tai tuštokas darbas, bet aš kažkaip be užsiėmimo negalėdavau būti.
Nemėgdavau laiką leisti kortuodamas ar užsiiminėti tuščiais pokalbiais su
pažįstamais. Tad ekslibrisus ar grafikos darbus tvarkydavau laisvalaikiu nuo
pagrindinių savo užsiėmimų.“6
P. Galaunė gerai išmanė ne tik Lietuvos knygos ženklų
raidą, bet ir aktyviai stebėjo ryškesnius ekslibriso poslinkius gretimose
valstybėse, palaikė glaudžius ryšius su dailininkais, menotyrininkais,
bibliofilais ir kolekcininkais.
Su P. Galaune susipažinau 1987 metais ir su juo susirašinėjau
laiškais ekslibriso istorijos ir tyrinėjimo klausimais 1987-1988 metais. 1988 m. vasario
27 d. apsilankiau P. Galaunės namuose Kaune, I. Kanto g. 24-34. Man teko laimė susipažinti su
P. Galaunės meno kolekcija, biblioteka, rankraščiais. 1988 m. kovo 16 d.
gerbiamas muziejininkas padovanojo savo fotografiją, kurioje jis
nufotografuotas tarpukariu Kaune.
Pokalbio su P. Galaune metu pasiūliau jam surengti
ekslibrisų parodą iš savo kolekcijos, jis sutiko ir pasakė, kad „jeigu
Pakruojyje atsirastų įstaiga bei tinkama patalpa, turinti apsauginę
signalizaciją (pageidautina ir priešgaisrinę) parodai surengti, ir jeigu jos
šeimininkai garantuotų eksponatų apsaugą, M. K. Čiurlionio dailės muziejus
sutiktų kuriam laikui deponuoti šios parodos kolekcijos dalį.“7 1990
m. Pakruojo dvaro rūmuose buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi
ekslibrisai iš P. Galaunės kolekcijos. Šiai parodai Kauno M. K. Čiurlionio
dailės muziejus ir Pakruojo visuomeninis ekslibriso muziejus 1990 m. išleido
katalogą (sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius).
Pauliaus Galaunės knygos
ženklai
P. Galaunė ne tik kolekcionavo, bet ir kūrė ekslibrisus. Iš
viso pavyko nustatyti, kad P. Galaunė nuo 1919 m. iki 1975 m.
sukūrė 14 ekslibrisų. Ekslibrisus aktyviai kūrė 1919-1925 metais, vėl prie jų grįžo
1960 m. (ekslibrisas T. Petkevičiaus) ir 1975 m. (Ši knyga Dro J.
Kiauleikio. Cinkografija 6,8 x 5,0 cm). P. Galaunė apie savo
sukurtus ekslibrisus rašė: „Tuo laiku ir pats padariau keletą ekslibrisų: „Aug.
Janulaičiui (1919), Juozui Tumui-Vaižgantui (1919), Vytautui Steponaičiui
(1923), Vaclovui ir Mykolui Biržiškoms (1923), J. Tallat-Kelpšai (1925), Adelei
Galaunienei (1925), sau ir kai kurioms bibliotekoms: A. Bezzenbergerio,
Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų, Centrinės kariuomenės bibliotekai“.
Paprašytas P.
Galaunė 1988 m. sausio 6 d. surašė sukurtų ekslibrisų kataloginius duomenis ir
pakomentavo:
1. Ex-libris Paulius Galaunė – 10 x 6,3 (7x5,5) cm
(atspaustas baltame popieriuje, 1928 m.).
2. Ex-libris Paulius Galaunė – 11,5 x 6,7 (7 x 5) cm
(atspaustas pilkšvai žalsvame popieriuje, nežymiai pakeistos kai kurios piešimo
detalė).
3. Ex-libris Aug. Janulaitis. 1919 m. – 13 x 6,4 (8,7
x 4,3) cm.
4. Ex-libris Juozo Tumo Vaižganto. 1919 – 9,2 x 7,1
(7 x 5,3) cm.
5. Centrinė kariuomenės Biblioteka. 1923 – 10 x 9,4
(6,9 x 7,6) cm.
6. Ex-libris Vytauto Steponaičio. 1923 – 11,1 x 7,1
(9,1 x 5,4) cm.
7. Iš Profesoriaus A. Bezzenbergerio Bibliotekos (paties
ekslibriso neturiu, tik lapelyje, kuriame buvo priklijuotas, išlikęs mano
įrašas: piešinio formatas – 3,7 x 6,4 cm).
8. Ex-libris Vaclovo Biržiškos – 9 x 6,5 (6,5 x 4)
cm.
9. Ex-libris Mykolas Biržiška. 1923 – 10,2 x 7 (8 x
5,7) cm.
10. Aukštųjų
Karininkų D. L. K. Vytauto Kursų Biblioteka. 1924 – 10 x 8 (7,3 x 5) cm.
11. Ex-libris J. Tallat-Kelpš. 1925 – 11,7 x 7 (8,4 x
4,4) cm.
12. Šios gaidos Adelės Galaunienės. 1925 – 11 x 5,4
(8,4 x 3,7) cm.
13. Iš T.[ado] P.[etkevičiaus] knygų. [Apie 1960 m.] –
12 x 7,1 (8,8 x 3,4) cm (šio ekslibriso piešinio yra tik nuotrauka. Atspaustas
jis nebuvo).
Visi išvardyti
ekslibrisai buvo atspausdinti cinkografijos technika.8
„Ekslibrisų man niekas neužsakinėdavo, – pasakojo P.
Galaunė, - aš juos pats padarydavau, pagamindavau klišę – ji ne taip daug
kainuodavo – ir kokia nors proga padovanodavau. Pirmąjį ekslibrisą
padariau prof. Aug. Janulaičiui (ant knygos sėdi pelėda), vėliau Mykolui ir Vaclovui
Biržiškoms. Užsakymus turėjau tik Universiteto bibliotekos knygoms, kurios buvo
laikomos kaip atskiras vienetas...“9
Ir dar. „Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais
sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas.
Ekslibriso siužetą paimdavau, vadovaudamasis tuo, kuo tas asmuo savo mokslinėje
veikloje daugiausia domėjosi.“10
P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką
su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi
vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė,
griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus
visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti
ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.
V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų
kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis, rinkdamas ir
išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso
tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo
aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus domėtis šia gražia mažosios grafikos
rūšimi.11
Jonas Nekrašius
Įteikta 2020 m. sausio 5 d.
Literatūra
1. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai.
1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
2. Kaunas D. Lietuvių knygos istoriografiniai bruožai. Bibliotekų darbas, 1987, nr. 7, p. 34-35.
3. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m.
sausio 13 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
4. J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, bal. 16, nr. 62.
5. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m.
sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
6. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime.
Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio
autoriaus archyve.
7. P. Galaunės laiškas, rašytas 1988 m. sausio 6 d.
Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.
8. Ten pat.
9. P. Galaunės pasakojimas, užrašytas K. Galaunienės
1983 m. balandžio 16 d.
10. P. Galaunės laiškas V. Žukui 1983 m. balandžio 10 d.
(Nuorašas). P. Galaunės archyvas.
11. Pauliaus Galaunės
ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sudarytojai V. Godelienė ir
J. Nekrašius. Kaunas–Pakruojis, 1990, p. 8.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą