ŽIBUNTAS MIKŠYS IR KNYGOS ŽENKLAI

Šiauliai liko neišdildomu jaunystės miestu...

Ž. Mikšys savo prisiminimuose rašė, kad Šiauliuose lankėsi dar būdamas vaikas, kaip studentas atvažiuodavo paviešėti pas savo dėdę Šiaulių burmistrą J. Orlauskį (1887–1970). Iš motinos, aktorės ir režisierės Zuzanos Arlauskaitės-Mikšienės (1889–1973), Ž. Mikšys paveldėjo domėjimąsi teatru, dramatiniu menu ir poezija, o nuo ankstyvosios jaunystės susižavėjo žodžio menu, kuris jam turėjo pirminę išsakomąją vertę.

Žibunto Mikšio autoekslibrisas, 1955. Jono Nekrašiaus kolekcija.

Ž. Mikšys „Varpų“ almanachui rašė: „Šiauliai buvo vienas iš dviejų mano jaunystės miestų. Į Šiaulius aš atvažiuodavau iš Kauno vasaroti. Šiauliuose gimė ir augo mano mama. Šiauliuose, Pagyžių gatvėje, gyveno mano senelė. Šiauliuose gyveno mano dėdės – Vincas ir Juozas Orlauskiai. O dėdė Vincas man buvo labiau tėvas negu mano tikras tėvas. Kiek daug gamtos, Šiaulių apylinkių parodė dėdė Vincas! Šiauliuose slapsčiausi, kai nuo vokiečių mobilizacijos reikėjo bėgti iš Kauno. Tiesa, vėliau atsirado Vilnius, ir į jį teko du kartus įkelti koją, bet, nežiūrint visko, Šiauliai paliko neišdildomu jaunystės miestu“ („Varpai“, 1991, nr. 11, p. 4).

Žibunto Mikšio autoekslibrisas
žurnale "Kultūros barai"
2012 m. Nr. 9.
Leidinys saugomas
ŠAVB Ž. Mikšio fonde.

Dailininką Žibuntą Mikšį visą gyvenimą lydėjo knyga. Jis mėgo skaityti knygas, turėjo didelę ir retą biblioteką. Dailininkas didžiąją savo bibliotekos dalį padovanojo Vilniaus ir Šiaulių bibliotekoms. Ž. Mikšys turėjo savitą požiūrį į knygą. Į prašymą pasidalyti mintimis apie savo biblioteką, 1993 m. kovo 16 d. laiške Ž. Mikšys rašė: „Mano biblioteka yra Vilniaus universiteto bibliotekoje (grafikos kabinete). Ten sudėtos visos mano knygos, ir Jūs ten susipažinsite ne tik su mano knygomis, bet ir su pasauliu, kuriam aš gyvenau, gyvenu.“

2011 m. rugsėjo 2 d. Ž. Mikšys Šiaulių universiteto bibliotekai padovanojo spaudinių ir ekslibrisų iš asmeninės kolekcijos. Buvo atsiųsta per 170 siuntų su daugiau kaip 5 000 dokumentų: knygomis, mažosios grafikos darbais ir vadinamosiomis klijuotinėmis knygomis – paties Ž. Mikšio suklijuotais straipsniais, žurnalų iškarpomis, atvirukais, menininko prierašais, rankraštiniais atsiliepimais ir knygų įrašais.

Ž. Mikšio grafikos darbų ir ekslibrisų turi „Laiptų galerija“, ekslibrisų su jo knygomis saugoma ir  Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje bei privačiuose rinkiniuose. Jo darbų turi Šiauliuose gyvenantys kolekcininkai, jo meno gerbėjai.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka susirašinėjo su Ž. Mikšiu. Bibliotekoje saugoma Ž. Mikšio asmeninės bibliotekos knygų, spaudos iškarpų rinkinių, korespondencijos. Viename iš paskutinių savo laiškų bibliotekai Ž. Mikšys rašė, kad planuoja atsiųsti autorinių ekslibrisų rinkinį. Deja, siuntinys, mirus dailininkui, bibliotekos nepasiekė.

Žibunto Mikšio autoekslibrisas asmeninės bibliotekos knygoje.
Leidinys saugomas ŠAVB Ž. Mikšio fonde (inv. nr. 13/4404).

Populiarindami Ž. Mikšio kūrybą ir jo asmenybę Šiauliuose, be Vyginto ir Janinos Ališauskų, „Laiptų galerijos“, nemažai nuveikė V. Bikulčius, R. Dailidė, V. Rimkus ir kiti. Jų pastangomis buvo surengtos parodos Šiauliuose, ne kartą šio dailininko kūryba pristatyta spaudoje. Ypač daug šioje srityje nuveikė „Laiptų galerija“, kuri su dailininku palaikė nuolatinius ryšius iki pat jo mirties.

Pažintis su Ž. Mikšio kūryba Šiaulių krašte ir Šiauliuose prasidėjo 1988 m., kai šių eilučių autoriui pasiūlius, dailininkas Ž. Mikšys sutiko surengti savo ekslibrisų parodą Pakruojyje ir Šiauliuose.

Ž. Mikšio grafikos darbai ir ekslibrisai parodai atkeliavo su jo laiškais. Jis, sutikęs rengti ekslibrisų parodą Pakruojyje ir Šiauliuose, buvo preciziškai tikslus, reikalavo, kad jo darbai būtų tinkamai pasportuoti ir įrėminti. Tas pats galiojo ir parodos lankstinukui, kurio leidybą pavyko suderinti tik po daugelio konsultacijų su dailininku. Taip pirmąkart Šiaulių krašte buvo surengta Ž. Mikšio ekslibrisų paroda. Vėliau su dailininku teko bendrauti jam lankantis Šiauliuose.

 

Žibunto Mikšio autoekslibrisas asmeninės bibliotekos knygoje.
Leidinys saugomas ŠAVB Ž. Mikšio fonde (inv. nr. 11/3409).

Pirmoji Ž. Mikšio ekslibrisų paroda veikė nuo 1988 m. gruodžio 17 d. iki 1989 m. vasario 27 d. Pakruojo dvaro Mažojoje galerijoje, o nuo 1989 m. kovo 2 d. iki 1989 m. balandžio 20 d. Šiaulių inžinierių namuose buvo surengta pirmoji Šiauliuose Ž. Mikšio ekslibrisų paroda (kuratorius J. Nekrašius). Šiose dviejose parodose buvo eksponuojami 46 Ž. Mikšio ekslibrisai, daugiausia skirti Lietuvos žymiems žmonėms, rašytojams, aktoriams, dailininkams, visuomenės ir kultūros veikėjams, dailininko draugams, pažįstamiems. Kūrinius šiai parodai pateikė pats autorius, atsiuntęs juos iš Paryžiaus. Šiai parodai buvo išleistas lankstinukas. Įdomu tai, kad atidarant parodą dalyvavo ir keletas Lietuvoje žinomų menininkų: vilnietė grafikė G. Didelytė, kaunietė aktorė R. Staliliūnaitė ir kt.

Antroji Ž. Mikšio ekslibrisų paroda (kuratorius V. Bikulčius) Šiauliuose buvo surengta 1993 m. vasario 3–20 dienomis kultūros centre „Laiptų galerija“. Šioje parodoje buvo eksponuoti 48 grafiko Ž. Mikšio sukurti ekslibrisai ir jų eskizai. Apie tai rašyta „Santaros“ žurnalo straipsnyje „Maestro Žibunto Mikšio knygos ženklai“ („Santara“ 1993 m. vasara, nr. 2, p. 90–93).

2004 m. sausio 15 – vasario 8 dienomis Šiaulių universiteto dailės galerijoje veikė Ž. Mikšio knygos ženklų paroda „Ex libris“. Joje buvo eksponuojami oforto ir akvatintos technikomis sukurti 64 ekslibrisai Lietuvoje ir svetur gyvenantiems dailininkas, aktoriams, rašytojams, kultūros ir visuomenės veikėjams. Ta proga išleistas nedidelis leidinėlis „Žibuntas Mikšys. Paryžius. Ex libris“.

2007 m. vasario 20 – kovo 2 d. Šiaulių dailės parodų rūmuose veikė Ž. Mikšio paroda „Ex libris“, kurioje buvo eksponuoti knygos ženklai, daugiausia skirti lietuvių menininkams, rašytojams ir kultūros bei meno veikėjams.

2013 m. lapkričio 29 d. „Laiptų galerijoje“ surengtas vakaras, skirtas Ž. Mikšiui atminti, pristatyta jo kūrybos paroda „Tėvynė ten, kur laisvė“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos išleista knyga „Žibuntas Mikšys“.

2017 m. kovo 16 d. kultūros centro „Laiptų galerija“ direktorė J. Ališauskienė ir Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui dovanojo šešis Ž. Mikšio ekslibrisus.

2017 m. rugsėjo 5–29 dienomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė knygų paroda „Žvilgsnis į Juozo Miltinio biblioteką“. Joje buvo eksponuojami ir leidiniai, kuriuose yra įklijuotas Ž. Mikšio sukurtas ekslibrisas unikumas „Ex Libris Juozas Miltinis“, dviejų variantų knygos ženklai „Ex libris. Juozas Miltinis“ ir dar vienas šio dailininko knygos ženklas „Ex libris Rožė D.“

Mažoji grafika ir ekslibrisai

Gausiame šiuolaikinio lietuviško ekslibriso kūrėjų būryje ryškiai išsiskiria Žibunto Mikšio mažoji grafika. Ž. Mikšys nuo 1940 m. kūrė linoraižinio technika, nuo 1963 m. susidomėjo oforto technika. Jo kūrinius dažnai lydi ir tekstai. Pasak dr. P. Reklaičio, grafika Ž. Mikšio kūryboje išryškina etines ir asmenines vertybes, o jo išrašytuose tekstuose prabyla du kūrėjai: poetas savo žodžiu ir grafikas savo ženklų kalba.

Jo ekslibrisai patraukia savo jautrumu ir skaidrumu, minties aiškumu, aukšta plastine kultūra ir savita elegancija. Dailininko kūrybos šaltinis – žmogus, jį supantis pasaulis, gamtos vaizdai, miesto fragmentai, architektūrinės detalės, užrašai. Savo kūryba Ž. Mikšys yra glaudžiai susijęs su išraiškingiausiomis lietuvių grafikos tradicijomis, atskirų lietuviško ekslibriso kūrėjų – P. Galaunės, G. Bagdonavičiaus, J. Burbos, A. Šepečio, M. Dobužinskio, G. Didelytės, V. Kisarausko ir kitų dailininkų kūrybiniu palikimu, jį praturtina naujomis išraiškos priemonėmis ir turiniu.

Žibuntas Mikšys buvo intelektualas, savotiško mąstymo, originali asmenybės. Štai viename savo laiške, rašytame 1979 m. lapkričio 8 d. Vitoliui E. Vengriui, jis Vincui Kisarauskui ironiškai siūlo sukurti ekslibrisą savo meškerei... Pasak Vitolio E. Vengrio, „dėl ekslibrisų Ž. Mikšys buvo „puristas“ („grynuolis“). M. Žibuntas buvo ne tik išskirtinis grafikas (jo darbai, kaip ir asmenybė buvo išskirtinai elegantiški), bet ir turėjo viskam aukštus standartus, gilus intelektualas, puikiai valdė plunksną, o svarbiausia visiems rėžė tiesiai, atvirai ir į akis. Tokie žmonės kartais vadinami „turintys aštrias alkūnes“ ir tokių daugelis nemėgsta. O mano akyse Žibuntas visada buvo ir išlieka didele asmenybe. Ne visada buvo lengva išklausyti kritiką, nukreiptą mano kryptimi, bet susirašinėjimas, kaip ir bendravimas (teko ne kartą ir ne du, ir ne pusvalandžiui) išlieka kaip išskirtinai įdomus ir turiningas pabendravimas.“

Iš Ž. Mikšio eskizų aplanko. Vyginto Ališausko kolekcija.

Ž. Mikšys labai kruopščiai kūrė grafiką, ypač ekslibrisus. Jis apie šios srities kūrybą rašė: „Kisarauskui (dailininkui Vincui Kisarauskui – J. N.) darbą jau esu sukomponavęs, jį reikia pervesti ant vario plokštės, bet bijau, kad gali smarkiai užsitęsti, kol baigsiu. Turiu dar ir vieną gigantišką ex librisą (koks 23x30 cm), skirtą tokio formato knygoms, kurį atsiųsiu su darbu V. Kisarauskui, galite panaudoti kada nors ateities parodoms. Iš tikrųjų dar būtų galima surengti kada nors ir antrą parodą, su visai kitais ex librisais.“ (Iš Ž. Mikšio laiško, 1988 m. gruodžio 13 d., Paryžius).

Bendras kūr ybinis Ž. Mikšio ir R. G. Mordmiuller darbas.
Didžiausias ekslibrisas iš Vyginto Ališausko kolekcijos.

Dailininkas 1993 m. kovo 16 d. laiške rašė, kad ex librisų (taip šį žodį rašo dailininkas) sukūrė gerokai per 130. Vėliau dar savo kūrybos archyvą papildė naujais ekslibrisais. Manoma, kad dailininkas yra sukūręs apie 150 ekslibrisų. Nors šis skaičius nėra galutinis. Juos darė linoleumo ir oforto technika, yra sukūręs unikalių koliažinių ekslibrisų. Paties Ž. Mikšio liudijimu, jis pirmą ekslibrisą „Ex libris. Ž. Mikys“ linoleume išraižė 1940 m. birželio mėn. Šis pirmas knygos ženklas buvo skirtas pačiam sau. Dailininkas savo sukurtų ekslibrisų nepasirašydavo, aiškindamas, kad knygos ženklai gaminami ir skirti vartoti didesniais kiekiais, tiražuoti. Jo sukurtiems ekslibrisams būdingas organiškas vaizdinio – asociatyvinio mąstymo raidinių bei linijų struktūrų susiliejimas. Linija, piešinys ir virtuoziškai įkomponuoti šriftiniai tekstai, suaugdami į vientisą struktūrą mažosios grafikos kūriniuose, ne tik išsaugo meninio vaizdinio vientisumą, dekoratyvumą, bet ir žadina savotišką įtampą, asociacijų grandinę, skatinančią žiūrovus skverbtis į simbolius, ieškoti gelminių kūrinio prasmių. Tokie knygos ženklai sukurti aktoriams S. Pilkai, L. Noreikai, dailininkams V. Antanavičiui, V. Kisarauskui, A. Švažui, rašytojams S. Gedai, M. Karčiauskui, J. Keliuočiui, etnografui V. Miliui ir kitiems.

Dailininkas yra sukūręs knygos ženklų Šiaulių krašto žmonėms: savo motinai Zuzanai Arlauskaitei-Mikšienei (1964, 1974), iš Linkuvos kilusiam dailininkui K. Kupriūnui (1989), teisininkui J. Nekrašiui (1990), iš Joniškio rajono kilusiam dailininkui Adolfui Vaičaičiui (1994), muzikui ir pedagogui Vygintui Ališauskui (1997) ir kt.

Taip pat dailininkas kūrė ir koliažinius ekslibrisus. Be to, kartu su vokiečių dailininku Raineriu Mordmuelleriu sukūrė knygos ženklą „Ex libris Rainer Gottlieb Mordmueller“. Apie šį knygos ženklą 1989 m. rugsėjo 15 d. viename iš savo laiškų Ž. Mikšys rašė: „Gigantiškas ex librisas, kuris yra kartu ir bendras su R. Mordmulleriu.“

Žibunto Mikšio autoekslibrisas
iš asmeninės bibliotekos knygos.
Leidinys saugomas
ŠAVB Ž. Mikšio fonde
(in. nr. 11/3406).

Žibunto Mikšio autoekslibrisas
iš asmeninės bibliotekos knygos.
Leidinys saugomas
ŠAVB Ž. Mikšio fonde
(in. nr. 12/13).

Nemažai ekslibrisų Ž. Mikšys sukūrė ir sau pačiam. 1955 m. jis sukūrė sau skirtą knygos ženklą „Ex libris. Ž. M.“ Viena iš Ž. Mikšio sau sukurtų ekslibrisų ypatybė yra ta, kad jis savo gausiai bibliotekai kurdavo vienkartinius, jo vadinamus unikuminius (ranka rašytus) ekslibrisus. Jis juos piešdavo plunksnele kiekvienoje savo asmeninės bibliotekos knygoje pažymėdamas: „Ex libris. Ž. M.“, „Ex libris. Ž. Mikšys“, „EX COLLECTIONE MIKŠYS“ ir kt. 

Ž. Mikšys visur savo raštuose ir laiškuose pabrėždavo žodį „ex libris“, o ne ekslibrisas, kaip siūlė vartoti lietuvių kalbininkai. Dar 1988 spalio 26 d. savo laiške Ž. Mikšys rašė: „Nesuprantu, kodėl sudarkomas žodis ex libris į kažkokį „ekslibrisą“. Aš dar suprasčiau „ekslibristą“, bet subjauroti žodį, kuris yra kiekviename ex librise [ex libris], man yra skandalas.“ Atsakydamas į klausimus apie knygos ženklų kūrybą, Ž. Mikšys 1988 m. lapkričio 17 d. laiške rašė: „Pirmą ex librisą padariau 1940 metų birželio mėnesį (diena nežinoma). Tai buvo linoleumo raižinys. Esu padaręs lengvai virš 120 ex librisų. Pradžioje buvo linoleumo raižiniai, vėliau ofortai. Ex librisas savo paskirtimi yra „masinis“ reikalas – jis gaminamas ir skirtas vartoti didesniais kiekiais, t. y. jokia retenybė nei kokia komercinė brangenybė. Kam bereikalingas parašo marginimas yra didelė atrakcija, temarginie. Ex libriso padarytojo parašas ranka po savo darbu dar yra ir svetimiausias dalykas ir elementas ex librisui.“

Kiek dailininkui Ž. Mikšiui buvo svarbi kūryba ir leidyba, susijusi su leidinio išvaizda ir apipavidalinimu, matyti ir iš šio laiško fragmento: „Man rodosi, kad kreidinis popierius dvilapiui nėra būtinas. Tinka ir visokie kiti (ir paprastesni popieriai) – daug svarbiau, kaip gražiau viskas būtų atlikta tipografijoje ir t. t. Jums tai pagal sąlygas geriausiai gali matytis. Taip pat juoda spalva tonui taip pat nėra būtina (gal net geriau, kad fonas nebūtų juodas – o kita tamsesnė ar pilkesnė spalva). Tad nesu jokiu būdu už juodą popierių. Gal ir lengvai šiltas fonas ex librisams gali būti ir visai neblogas. Ar popierius su kokia lengva „faktūra“ (Iš Ž. Mikšio laiško, 1988 m. gruodžio 13 d., Paryžius). 

Ž. Mikšio ekslibrisai buvo eksponuoti Kanadoje, JAV, Europoje, VI Tarptautinėje moderniojo ekslibriso bienalėje Malborke, Lenkijoje (1973), parodoje „Ekslibriso atgimimas Rytų Europoje“ Prancūzijoje (1974), XVI Tarptautiniame ekslibriso kongrese Lisabonoje, Portugalijoje (1976), Vokietijoje (1989), XXVI Tarptautiniame ekslibrisų kongrese Čekijoje (1996), parodoje „Lietuviai Paryžiuje“ Kaune (2010) ir kitur.

Jono Nekrašiaus inf.

KVIETIMAS

KAS? Paroda „Žibunto Mikšio ekslibrisai iš Vyginto Ališausko ir Jono Nekrašiaus kolekcijų“. 

KUR? Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Meno ir muzikos skaitykla.

KADA? 2019 m. vasario 11 – 28 d.

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

VYGANTO IR JANINOS ALIŠAUSKŲ DOVANA BIBLIOTEKOS GERARDO BAGDONAVIČIAUS EKSLIBRISŲ FONDUI

2017 m. kovo 16 d. vyko dailininko V. K. Jonyno kūrybos pristatymas iš privačių kolekcijų. Renginio metu Šiaulių „Laiptų“ galerijos vadovė Janina Ališauskienė ir 1-osios muzikos mokyklos direktorius Vygintas Ališauskas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondui (GBEF) dovanojo parodų katalogų ir ekslibrisų.

Iš kairės: parodos organizatorė Asta Kaktytė,  kolekcininkai Vygintas Ališauskas (segtuvas rankose) ir Janina Ališauskienė

Janina ir Vygantas Ališauskai savęs kolekcininkais nelaiko. „Bendraujant su menininkais, organizuojant parodas ir konkursus, per daug metų natūraliai susikaupė keli tūkstančiai ekslibrisų“, – renginyje pristatydamas šeimos kolekciją kalbėjo V. Ališauskas.

GBEF saugomi 5 ekslibrisai, skirti galerijai „Laiptai“

J. ir V.  Ališauskai 1997 m. organizavo pirmąjį „Laiptų galerijos“ respublikinį ekslibrisų konkursą-parodą. Išleido katalogą (sud. V. Ališauskas), kurį kartu su tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės katalogais perdavė saugoti bibliotekai.

Bibliotekos GBEF dovanoti ekslibrisai autografuoti. Tai vilniečio Arūno Prelgausko, klaipėdiečių Augustino Virgilijaus Burbos, Tatjanos Simanaitienės, šiauliečių Dalvio Udrio, Vaidoto Janulio, panevėžiečio Henriko Mazūros darbai. Fondui dovanoti ir V. Ališauskui sukurti grafiko Algio Kliševičiaus ekslibrisai. A. Kliševičius (1950–2008) vienas pirmųjų Lietuvoje ekslibrisus pradėjo kurti kompiuterine technika.

Nuo šiol bibliotekos GB ekslibrisų fondas turi ir žymaus lietuvių grafiko Žibunto Mikšio ekslibrisų. Ališauskų šeima bibliotekai dovanojo 6 grafiko darbus. V. Ališauskas artimai bendravo su Ž. Mikšiu ir ne kartą lankėsi jo namuose Paryžiuje. Didelė dalis Vyginto ir Janinos Ališauskų ekslibrisų kolekcijos atkeliavo iš  Ž. Mikšio archyvo.

Biblioteka susirašinėjo su grafiku Ž. Mikšiu. Bibliotekoje saugoma dalelė šio iškilaus menininko palikimo: jo asmeninės bibliotekos knygų, spaudos iškarpų rinkinių, korespondencijos. Viename iš paskutinių savo laiškų bibliotekai Ž. Mikšys (1923–2013) rašė, kad planuoja atsiųsti autorinių ekslibrisų rinkinį. Deja, siuntinys bibliotekos nepasiekė.

Astos Kaktytės inf.
Ievos Slonksnytės nuotr.

AKTORIUS, REŽISIERIUS, KOLEKCININKAS STASYS PILKA IR EKSLIBRISAI

 Rubrika "Kolekcininko užrašai"

Stasys Pilka (1898-1976) buvo ne tik aktorius, režisierius, teatro kritikas, istorikas, poetas, bet ir Lietuvoje žinomas bibliofilas, ekslibrisų kolekcininkas, knygos ženklų tyrinėtojas. Jis ekslibrisus pradėjo kolekcionuoti XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje. Iš jo laiškų žinoma, kad S. Pilka gerai pažinojo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikų ekslibrisų kolekcininkus ir knygos ženklų kūrėjus.

S. Pilka ne tik kolekcionavo knygos ženklus, bet ir tyrinėjo juos, rašė straipsnius apie ekslibrisus. Jo straipsnis „Naujasis lietuviškas ex-libris“ buvo išspausdintas išeivijos spaudoje 1947 m. „Aiduose“, kitas rašinys „Ex libris arba knygos savininko ženklas ir jo lietuviškoji raida“ buvo publikuotas 1961 m. lietuvių bibliografinės tarnybos biuletenyje „Knygų lentyna“ (šis straipsnis tuo pačiu pavadinimu perspausdintas laikraštyje „Dirva“ 1961 m. birželio 12 (Nr. 67). 

Dail. Vytautas Osvaldas Virkau, [1973]. Ekslibrisas saugomas ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

S. Pilka daugiausia kolekcionavo lietuviškus knygos ženklus ir savo bibliotekos knygas žymėjo ekslibrisais. Be lietuviškų ekslibrisų, jis dar rinko ir užsienio dailininkų – italų, lenkų ir kitų šalių – knygos ženklus. Deja, tik nedidelę savo rinkinio dalį jis pasiėmė pasitraukdamas iš Lietuvos 1944-aisiais, didžioji jo kolekcijos dalis liko Lietuvoje.

Vitolis E. Vengris iš JAV gyvenusio ir kolekcionavusio ekslibrisus S. Pilkos nupirko ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose nemažai rašoma apie kolekcionavimą, knygos ženklus. Vitolis E. Vengris pabrėžia didelį S. Pilkos įnašą į lietuviško ekslibriso, kaip meno srities, kolekcionavimą ir populiarinimą išeivijoje.

S. Pilkos ekslibrisų kolekcija saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (toliau LMAVB). Jam sukurti ekslibrisai dar saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (reg. nr. 13425, dėžė nr. 2, reg. nr. 13599, 14583, dėžė nr. 4) rinkiniuose, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, privačiose kolekcijose ir kt.

LMAVB esama Stasio Pilkos knygos ženklų kolekcija sudaro dvitomį albumą. Specialius dėklus jam pavadinimu „Lietuvos ekslibrisas“ ir kitais jo savininką liudijančiais įrašais, manoma, užsakė pats kolekcininkas S. Pilka. Vrublevskių biblioteka šį dvitomį albumą 1985 m. įsigijo iš privataus kolekcininko, kurio tapatybė nėra atskleidžiama.  

 S. Pilkos ekslibrisų kolekcijoje, saugomoje LMAVB, yra prieškario Lietuvos žymių žmonių – rašytojų, kunigų, aktorių, dailininkų, visuomenės veikėjų ir politikų – knygų ženklų. Šios kolekcijos ekslibrisai sudėti į du specialiai pagamintus aplankalus. Jie sunumeruoti  skaičiais „1“ ir „2“. Ant jų abiejų nugarėlių yra įspaustas dviejų eilučių neapibrėžtas užrašas: „LIETUVOS / EX LIBRIS“ . Šių nugarėlių apačioje įspaustas trijų eilučių neapibrėžtas užrašas: „EX COLLECTIONS / STASYS PILKA / KAUNAS – LITHUANIA“.

Dail. Gerardas Bagdonavičius, [1940].
Ekslibrisas saugomas ŠAVB
Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

S. Pilkos dvitomio albumo rinkinį sudaro knygos ženklai ir ekslibrisai, sukurti Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus, Gerardo Bagdonavičiaus, Vytauto Bičiūno, Jono Buračo, Mstislavo Dobužinskio, Pauliaus Galaunės, Jurgio Hopeno, Vytauto Kazimiero Jonyno, Telesforo Kulakausko, Vytauto Kosčiuškos, Antano Kučo, Jono Kuzminskio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Antano Rūkštelės, Jono Steponavičiaus, Aleksandro Šepečio ir kitų dailininkų. Daugiausia šioje kolekcijoje yra šiauliečio dailininko G. Bagdonavičiaus prieškariu sukurtų ekslibrisų. Įdomu tai, kad šioje kolekcijoje yra nemažai knygos ženklų, skirtų Stasiui Pilkai, ir tai suprantama, nes šios kolekcijos savininkas buvo aistringas ekslibrisų kolekcininkas, todėl Lietuvos dailininkai vienokia ar kitokia proga jam kūrė ir dovanojo knygos ženklus. S. Pilkai skirtus ekslibrisus sukūrė P. Augius-Augustinavičius,  G. Bagdonavičius, A. Kučas, J. Hopenas, V. K. Jonynas, Ž. Mikšys, V. O. Virkau ir kiti dailininkai.         

Dailininkas G. Bagdonavičius 1940 m. S. Pilkai sukūrė ekslibrisą (cinkografija (P1), dydis 80 x 65 mm), dabar saugomą S. Pilkos ekslibrisų kolekcijoje, taip pat kituose rinkiniuose.       

S. Pilkos knygos ženklų kolekcija geriausiai atspindi Pirmosios Lietuvos Respublikos metais dailininkų, kūrusių ekslibrisus, kūrybą, jų tematiką, stilius ir technikas, ji turi didelę meninę ir istorinę vertę, yra neįkainojamas Lietuvos kultūros ir meno paveldas.

Jono Nekrašiaus inf.

LIETUVIŠKO EKSLIBRISO TYRINĖTOJAS IR KOLEKCININKAS VITOLIS ENRIKAS VENGRIS

Ką pasakoja lietuviškas knygos ženklas – ekslibrisas...

Vitolis Enrikas Vengris, 2017 m.

J. Nekrašiaus nuotr.

Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, Kėdainių apskrityje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserim persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas karo sumaištyje atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje, kurią baigė 1960 metais. 1966 metais baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909-2004). Apie išsiskyrimo metus kruopščiai rašytų dienoraščių pagrindu 1990 metais išleista prof. Jono Vengrio knyga „Mano kelias“ (M. Morkūno spaustuvė, Chicago, IL), skirta giminėms ir artimiesiems. 1973 m. Vitolis E. Vengris Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) gavo virusologijos mokslų daktaro laipsnį. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Vitolis E. Vengris paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje. Dažnai lankosi Lietuvoje, paprastai apsistoja Vilniuje, kur turi butą. Bendrauja su savo srities Lietuvos specialistais, mokslininkais, kultūrininkais, menininkais ir kolekcininkais. JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos narys, 1992-2000 m. valdybos vicepirmininkas mokslui.

Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcionierius. Turi turtingą ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame žymią vietą užima lietuvių knygos ženklai, senieji ir šiuolaikiniai. Jis gali pasigirti ir gausia biblioteka, kurioje yra ir knygų bei periodikos apie knygos ženklus ir jų kūrėjus. Pradedant 1973 m. surengė daugiau kaip dvidešimt parodų JAV privačiose galerijose, universitetuose, bibliotekose, išeivijos lietuvių salėse bei renginiuose. Daugelio šių parodų buvo išleisti katalogai, plakatai, apie jas atsiliepta spaudoje. Vitolis E. Vengris daug rašė apie lietuvių knygos ženklus įvairioje spaudoje, skaitė paskaitas, dalyvavo simpoziumuose ir kongresuose; didelį ir prasmingą darbą jis atlieka propaguodamas užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisus.

Henrieta Vepštas, JAV, 1982 m.
GBEF kolekcija

V. E. Vengris domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Nori sukaupti reprezentacinį modernaus ekslibriso rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio pačių įvairiausių knygos ženklų.

Vitolis E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisą „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“ (Lithuanian Library Press, Inc and Loyola University Press, Chicago, Illinois 1980) autorius ir sudarytojas. Kita išleista jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Exlibristen, 1975, Frederikshavn, Danija), 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis St. Petersburge, Floridoje, JAV vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytas pranešimas  „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX amžiaus“ (Atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų. XII t. Roma, 1987), iliustruotas straipsnis apie Vytautą O. Virkau  išspausdintas Artur Mario da Mota Miranda (Portugalija) leidžiamoje limituoto tiražo aukščiausio spaudos lygio knygų serijoje „Encyclopaedia Bio-Bibliographical of the Art of the Contemporary Ex-libris“ (5 tomas, 1987). 

Petras Repšys, Lietuva.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Stasys Eidrigevičius, Lietuva, 1976 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Vitolis E. Vengris bendradarbiavo ir rašė apie knygos ženklus „Metmenyse“, „Drauge“, „Akiračiuose“ ir įvairiuose specializuotuose ekslibrisų žurnaluose, leidžiamuose JAV, Didžiojoje Britanijoje. 1987 m. buvo Tarptautinio ekslibrisų konkurso JAV Dickinsono koledžo bibliotekai organizatorius ir žiuri narys.

Vitolis E. Vengris ekslibrisu susidomėjo dar Lietuvoje, tačiau rimčiau juos pradėjo rinkti ir studijuoti atvykęs į JAV. „Nuo pat vaikystės buvau kolekcionieriumi. Kaip dažnas iš mūsų, pradėjau nuo pašto ženklų, medalių, senų monetų rinkimo. Visada domėjausi knygomis, meno kūriniais, kitais retais daiktais. Ekslibriais aktyviau susidomėjau Amerikoje, ypač po susipažinimo su čikagiškių Gintauto Vėžio bei Stasio Pilkos rinkiniais. Tiesa, iš Lietuvos atsivežiau keletą ekslibrių, bet rinkinį tikra to žodžio prasme pradėjau kaupti tik prieš kokią dešimtį metų“, - 1981 m. kovo mėnesį pasakojo Vitolis E. Vengris JAV leidžiamo „Akiračių“ mėnraščio žurnalistui („Akiračiai“, 1981, nr. 3 (127).

Tapęs mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibriso kolekcionieriumi Vitolis E. Vengris pradėjo gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcionierių. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku (1934-1988). Viename savo laiškų šių eilučių autoriui Vitolis E. Vengris rašė: „Prašote foto. Į voką įdedu vieną iš 1988 m. Vinco Kisarausko kelionės. Daryta kokią savaitę prieš jo mirtį. Matote, Vincas viešėjo pas mane ilgiau kaip savaitę, po to išvyko Niujorkan, kur po kelių dienų mirė. Siunčiamoje nuotraukoje mudu Carlisle miestuke, Pensilvanijoje. Nuvažiavome apžiūrėti Dickinsono koledžo bibliotekoje esamą ekslibrių rinkinį. Su velioniu mudu intensyviai bendravome, susirašinėjome nuo 1972 metų.“

Tuo metu užsienyje mažai buvo rašoma apie lietuvių ekslibrisus, jų istoriją, nors šiuolaikiniai šios srities dailininkai aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, būdavo apdovanojami tarptautiniuose ekslibriso konkursuose, parodose ir kongresuose. Neperdedant galima tvirtinti, kad lietuvių ekslibriso menas gyveno „aukso amžių“, o meniniu atžvilgiu bei įvairumu buvo vienas pirmaujančių pasaulyje. Vienintelė iki tol išsamesnė studija lietuviškai tebuvo Pauliaus Galaunės „Ekslibrisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išleista 1926 m. Kaune. Vitolis E. Vengris užmezgė korespondencinius ryšius su P. Galaune (1890-1988) ir susirašinėjo iki pat jo mirties.

Siekdamas populiarinti lietuvišką knygos ženklą, savo ištakomis siekiantį XVI a. pradžią (seniausias Lietuvoje knygos ženklas – 1518 m. Žygimanto Senojo superekslibrisas. Tad šiemet minėsime Lietuvos ekslibriso 500-ųjų metų sukaktį), Vitolis Vengris 1973 m. parengė penkių lietuvių dailininkų V. Antanavičiaus, G. Didelytės, S. Kisarauskienės, V. Kisarausko ir A. Kmieliausko kilnojamąją (po septynių JAV universitetų bibliotekas) ekslibrisų parodą, išleido katalogą. Aktyviai rašė straipsnius spaudai apie ekslibrisus, jų aktualijas, parodas ir dailininkus. Dalį sukauptos medžiagos panaudojo straipsniui „Apie knygos ženklą“, išspausdintą 1974 m. „Metmenų“ žurnalo 27 numeryje. Tuo metu Čikagoje kitas ekslibriso entuziastas, aktyvus A. Mackaus knygų leidimo fondo veikėjas ir turtingo ekslibrisų rinkinio savininkas Gintautas Vėžys (1926-2006) taip pat pradėjo organizuoti parodas ir rašė spaudai apie ekslibriso meną. Bendraujant su Lietuvoje gimusiu kanadiečių diplomatu ir plačių užmojų žmogumi Alfredu Pusaru (Pusarausku, 1932-2009?), tuo metu gyvenusiu Londone, kilo mintis lietuvių ekslibrisus parodyti pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Gintautas Vėžys pritarė šiam sumanymui. Šį darbą, pareikalavusį daug laiko, pastangų ir lėšų, po kelerių metų vainikavo knyga-albumas „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“, kuris pasirodė Čikagoje 1980 m. Šis albumas, kartu su V. Kisarausko parengtomis knygomis „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ (Vilnius: „Mokslas“, 1984) ir „Lietuvių ekslibrisas“ (Vilnius: „Vaga“, 1991), sudaro rašytinį aukso fondą, skirtą lietuvių knygos ženklams.

Žodis apie lietuvių ekslibrisų kūrėjus

Vitolis E. Vengris, dalyvaudamas IV Lietuvos ekslibrisininkų seminare, vykusiame 1990 m. spalio 13-14 dienomis Vilniuje papasakojo apie savo knygą „Lithuanian bookplates – Lietuvos ekslibriai“, supažindino su savo knygos ženklų rinkiniu bei veikla populiarinant lietuvių knygos ženklus ir jų kūrėjus užsienyje.

Vitolis E. Vengris apie savo veiklą pasakojo: „Ekslibrių kolekcionavimas man davė galimybę bendrauti su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, su tokia spalvinga asmenybe dailininku Viktoru Petravičiumi (1906-1989) ir jo žmona Aldona. Ir tas bendravimas dažnai vykdavo prie garsiosios ponios Aldonos naminės vyšninės, o ji padėdavo lengvai ir sklandžiai išspręsti ir daugumą žemiškų, net visai su ekslibriais nesusietų problemų. Spalvinga asmenybė, daugumai iš jūsų gal ir neteko girdėti, buvo iškilusis grafikas Romas Viesulas (1918-1986), išsiskyręs iš kitų tarpo entuziazmu, noru dirbti, skatinimu (savo studentus) kurti ir platinti ekslibrius. Savo draugų kompanijoje buvo mėgėjas dainuoti švelniu baritonu. R. Viesulas seniau buvo padaręs vieną ar du ekslibrius, o mano paskatintas, susidomėjo knygos ženklais ir sukūrė nemažai įdomių darbų. Kai kurie jo ekslibriai vargu ar tinkantys naudojimui, pavyzdžiui skirti „Pavogtai knygai“; „Knygai, kurios niekas nenori skaityti“; „Negrąžintai knygai“ ir kt. Daug ir įdomiai ekslibriso žanre  dirba čikagiškė Henrieta Vepštienė (gim. 1933 m. Šiauliuose). Dailininkė Danguolė Kuolienė iš Los Angeles, Kalifornija sukūrė tik keletą ekslibrisų. Įdomūs ir tikrai „lapiški“ dailininko Prano Lapės (1921-2010) sukurti knygos ženklai.“

Anot Vitolio E. Vengrio, išeivijoje ekslibrisus yra kūrę dauguma lietuvių dailininkų. Vieni jų sukūrė mažiau, o kiti kažkiek daugiau. Tai Adomas Varnas (1879-1979), Viktoras Vizgirda (1904-1993), Paulius Augius (Augustinavičius, 1909-1960), Viktoras Petravičius, Antanas Tamošaitis (1906-2005), Telesforas Valius (1914-1977), Algirdas Kurauskas (1923-1986), Vytautas Ignas (Ignatavičius, 1924-2009), Vytautas K. Jonynas (1907-1997) ir kt. Pastarasis sukūrė nemažai knygos ženklų dar tarpukario Lietuvoje ir pirmaisiais pokario metais, o paskui visą ciklą po 1980-ųjų. Iš Lietuvos sovietmečiu emigravę Vladislovas Žilius (1939-2012) ir Paulius Lantuchas (g. 1946 m.) išeivijoje knygos ženklų, atrodo, nebekūrė.

Žymiausi ekslibrisų kūrėjai išeivijoje be konkurencijos yra Paryžiuje gyvenęs Žibuntas Mikšys (1923-2013) ir čikagiškis Vytautas O. Virkau (1930-2017).

Apie ekslibrisų kolekcionavimą ir kolekcininkus 

Aktorius, poetas Stasys Pilka (1898-1976) domėtis knygomis ir ekslibrisais pradėjo dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su P. Galaune, V. Cimkauskiu, daugeliu dailininkų ir turėjo sukaupęs įdomų knygos ženklų rinkinį. Lietuvių dailininkai M. Dobužinskis (1875-1957), Paulius Augis (Augustinavičius), G. Bagdonavičius (1901-1986), Antanas Kučas (1909-1989) V. E. Vengriui sukūrė ekslibrisų. Deja, tik nedidelę savo rinkinio dalį pasiėmė pasitraukdamas iš Lietuvos 1944-aisiais, ir, anot S. Pilkos, jo ekslibrisų rinkinys po karo, atrodo, atsirado Maskvoje ir Leningrade. S. Pilka išeivijoje nenustojo domėtis ekslibrisais, rašė apie juos, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėto šešėlis. Vitolis E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose rašoma apie knygos ženklus. Australijoje gyvenanti poetė Lidija Šimkutė-Pocienė (g. 1942 m.) sukaupė šiuolaikinių lietuviškų ekslibrisų rinkinį, parengė keletą parodų. Australijoje miręs Vladas Jakutis (1907-1993) taip pat rinko ekslibrisus, jis yra ir kūręs ekslibrisus, įskaitant keletą knygos ženklų Vitoliui E. Vengriui, tačiau daugiau apie V. Jakučio rinkinį duomenų nėra. Kanadietis, didelę gyvenimo dalį praleidęs Londone, Alfredas Pusaras (Pusarauskas) turėjo šiuolaikinių ekslibrisų rinkinį, kurio likimas taip pat nežinomas. Čikagiškis Gintautas Vėžys, vienas iš lietuvių knygos ženklų meno JAV populiarinimo pradininkas, parengęs keletą parodų, eksponavęs knygos ženklus ir apie juos rašęs spaudoje, turėjo turtingą ekslibrisų rinkinį. Šis įdomus rinkinys (beveik 5 000 vienetų) nuo 2008 metų saugomas Čikagos Newberry bibliotekoje (The Newberry Library of Chicago). Gintauto našlė Lakštuonė ir dukra Vaiva visą kolekciją padovanojo šiai garsiai bibliotekai. Rinkinys sukataloguotas ir sutvarkytas. Beje, iš Šiaulių kilęs dailininkas Vytautas O. Virkau dalį savo archyvo taip pat perdavė šiai bibliotekai.

Kokie renkami ekslibrisai?

Suprantama, tai priklauso nuo rinkėjo, jo pomėgio ir interesų. Vieni kolekcionuoja senuosius, kiti tik heraldinius, treti erotinius ar atskirų šalių ir dailininkų, o dar kiti renka visus knygos ženklus. Vitolį E. Vengrį visada domino senieji knygos ženklai. Praeityje koncentravosi į buvusios Rytų Europos (politinis, o ne geografinis apibūdinimas) ekslibrisus, taip pat siekė surinkti viso pasaulio universitetų nors po vieną knygos ženklą. Dabar jį domina estetiškai patrauklūs ar kažkuo išsiskiriantys darbai. Nesvarbu kieno ir kur jie sukurti. Žinoma, originalius, ypač dailininko pasirašytus atspaudus, kolekcininkas itin vertina. Renka lietuvių dailininkų ekslibrisus ir kitų kraštų dailininkų darbus, patraukiančius savo originalia grafikos technika. Tad V. Vengrio ekslibrisų kolekcija gana eklektiška. Net apytikrio surinktų ekslibrisų skaičiaus jis negali pasakyti, nes jo rinkinys vis pasipildo naujais knygos ženklais, o katalogavimas atsilieka, vėluoja ir vėluos. Trumpai tariant, turįs „daug įdomių ir vertingų, įskaitant keletą retenybių“. V. E. Vengris keletą tūkstančių ekslibrisų padovanojo Dickinsono koledžo bibliotekai, esančiai Karlailo miestelyje, Pensilvanijos valstijoje. Šiame koledže ilgus metus profesoriavo žinomas sociologas Vytautas Kavolis (1930-1996). 1983 m. Dickinsono koledže buvo surengtas trijų dienų seminaras „The Art and Craft of the Book: a Celebration“, kuriame kalbėta apie knygų iliustravimą, įrišimą, senąsias knygas, spausdinimą, buvo surengtas aukcionas. V. E. Vengris šiame seminare skaitė paskaitą „Knygos ženklai: praeitis, šiandiena ir rytdiena“ („Bookplates: Past, Present, Future“) ir surengė reprezentacinę šiuolaikinių ekslibrisų parodą. Jo paskaita, kaip ir keli kiti pranešimai, buvo išspausdinti universiteto periodiniame leidinyje „John & Mary’s Journal” (1983, Nr. 3). Po šio renginio koledžo biblioteka susidomėjo ekslibrisais, įsigijo parodos ekspoziciją ir toliau bendrauja su V. E. Vengriu, kuris kasmet dovanoja ekslibrisų, knygų ir periodikos jų bibliotekai. Koledžo specialių rinkinių archyvaras kataloguoja ir, anot V. E. Vengrio, gražiai prižiūri šį augantį ekslibrisų rinkinį.

Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus yra sukūrę daugelis lietuvių dailininkų: A. Alekna, V. Antanavičius, V. Burba, A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius, E. Kriaučiūnaitė, S. Kisarauskienė, V. Kisarauskas, A. Kmieliauskas, V. V. Jucys, K. Ramonas, P. Repšys, V. Valius ir kiti Lietuvoje bei išeivijoje gyvenantys  autoriai V. Ignas, V. Jakutis, A. Kurauskas, R. Viesulas, H. Vepšienė, V. O. Virkau ir kt. Du įdomius tušu pieštus ekslibrisus sukūrė dailininkas V. K. Jonynas, keletą – dailininkas V. Petravičius.

V. Petravičius, Lietuva, 1981 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Pastarojo dailininko ekslibrisas V. Vengriui buvo maloni staigmena 1981 m. Kalėdų proga. Tai labai „petravičiškas“ ir įdomus darbelis. Jis skiriasi nuo visų kitų V. Petravičiaus miniatiūrų ir detalėmis, ir kompozicija, ir pagaliau dydžiu. Raižytas tikriausiai skubotai, per daug nesivarginant dėl detalių (Vytis ir tekstas atspaude atvirkštiniai),  jis yra vienas unikaliausių V. E. Vengrio kolekcijoje. Šis darbas taip ir spinduliuoja dailininko V. Petravičiaus žaviu nerūpestingumu, laisva dvasia ir gyvenimo džiaugsmu. Beje, G. Bagdonavičiaus kūrybiniame palikime išliko keletas eskizų V. E. Vengrio ekslibrisui, tačiau knygos ženklo dailininkas, matyt, taip ir nebaigė.

Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus sukūrė įvairių užsienio šalių dailininkai: lenkai K. Dawskis, Z. Dolatowskis,  vokietis E. Schmidtas, rusas V. Vinogradovas, italas R. Wolfas  ir kt. Vitolis E. Vengris tvirtina, kad jis „nekolekcionuoja dailininkų“, sukūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Tik keletą iš šių autorių ekslibrisų jis pats užsisakė, o dauguma buvo malonūs dailininkų siurprizai, dovanos ir draugiškumo ženklas, o dažnai ir atsilyginimas už knygas, dažus, muzikos plokšteles ir kt.

Dickinsono koledžo bibliotekoje (JAV) apie pusantros valandos kelio nuo Vašingtono saugomas didelis lietuviškų ekslibrisų rinkinys. Jame keliasdešimt tūkstančių lietuviškų knygos ženklų. Biblioteka labai domisi lietuviškais ekslibrisais, renka, kolekcionuoja.      

JAV ekslibrisai nėra labai populiarūs. Jie populiaresni Europoje. Čia ekslibrisai dažniau naudojami pagal savo tiesioginę paskirtį asmeninėse bibliotekose, daugelis dailininkų kuria juos, dažnai rengiamos parodos, konkursai, kartu ir kolekcininkų daug daugiau. Beveik kiekviename Europos krašte yra įvairaus veiklumo ekslibrisininkų draugijų. Tiesa, yra tokia draugija ir JAV – Amerikos ekslibrisininkų ir dizainerių draugija (American Society of Bookplate Collectors and Designers), kuri savo įstatais yra apsiribojusi 250-čia narių. Jos nariai, be Vitolio E. Vengrio, buvo J. Sodaitis, G. Vėžys, V. O Virkau ir kiti. Ši draugija keturis kartus per metus leidžia iliustruotą 12-18 puslapių „Newsletter“ ir vieną kartą – žymiai didesnį leidinį „Year Book“.

Vytautas Osvaldas Virkau, JAV, 1975 m.
Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Iš GBEF kolekcijos

Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. Ekslibrisai pirmiausia jam teikia estetinį pasigėrėjimą ir daug kultūrinės informacijos apie knygos savininką.

V. E. Vengris pasakojo, kad „JAV ekslibrisas įeina į mažosios grafikos žanrą ir jį gali pamatyti parodose. Kaip ir kiekvienas grafikos darbas jis gali būti autoriaus pasirašytas, sunumeruotas. Amerikiečiai retai kaupia asmenines bibliotekas. Jie knygų nekaupia dėl kelių priežasčių: pirmiausia, knygos dažnai leidžiamos ir norimą knygą galima gauti knygynuose, bibliotekose. Be to, pagal statistiką, kas penkeri metai amerikiečiai keičia gyvenamąją vietą. Suprantama, nelabai patogu kraustytis su knygomis.

Pasak Vitolio E. Vengrio, nėra sunku populiarinti lietuvišką ekslibrisą, kadangi jo kokybė labai aukšta, kaip geros grafikos. Jam teko organizuoti daugelį parodų, tai pamatę knygos ženklą amerikiečiai labai nustemba, kad taikomasis ekslibrisas yra toks gražus. Paprastai daugelis žmonių, turintys bibliotekas, savo knygoms ekslibrisą išspausdina spaustuvėje. Jie būna spausti tradiciniu tipografiniu būdu įvairiomis temomis, pvz., gamtos ar gyvūnijos. Juose būna paliekama vieta, kur galima įsirašyti savo pavardę, kita pusė padengta klijų sluoksniu, tik belieka sudrėkinti, prilipdyti prie knygos, ir baigtas dalykas. Vitolis E. Vengris ekslibrisais tebesidomi, tačiau neskiria daug laiko rašymui ar parodų organizavimui. Ekslibrisus kolekcionuoja kaip meno kūrinius, o ne kaip knygos nuosavybės ženklus. Anot Vitolio E. Vengrio, sovietinės okupacijos metais išeivijos lietuviams svarbiausias kultūrinės ir politinės veiklos tikslas buvo stengtis, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio atminties. Prie to prisidėjo ir prisideda ir ekslibrisas.

A. Kmieliauskas, Lietuva, 1973 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

V. Burba, Lietuva, 1980 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Vincas Kisarauskas, Lietuva, 1972 m.
                    Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Pirmojo albumo apie lietuvių ekslibrisą istorija

Vitolis Enrikas Vengrys, Čikaga, 1980 m.
Iš GBEF rinkinio.

Anot Vitolio E. Vengrio, pradėjus rinkti istorinę medžiagą, rašant straipsnius periodikoje, rengiant ekslibriso parodas ir matant teigiamą reakciją, kilo mintis pristatyti lietuvių ekslibrisą pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Svarbus paskatinimas ir pritarimas buvo gautas ir iš Lietuvos dailininkų. Vitolis E. Vengris susirašinėjo, keitėsi informacija ir žinojo, kad Vincas Kisarauskas dirba prie savo knygos, padėjo jam įsigyti medžiagos iš Britų muziejaus Londone, Lenkijos ir Švedijos.

Vitolis E. Vengris rinkdamas medžiagą knygai „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ savo rinkinį papildė knygos ženklais, kurių pavyzdžiai siekia net XVI amžių. Jie perfotografuoti iš originalų, senų knygų ir įvairių leidinių. Ypač įdomūs yra iš Britų muziejaus Londone bibliotekos fondų, kuriuose saugoma daugiau kaip ketvirtis milijono ekslibrisų. Ten yra ir retų lietuviškų ekslibrisų, kurie dar niekur iki šiol nebuvo reprodukuoti. Britų muziejuje V. E. Vengris praleido gana daug laiko. Naudojosi ir Kongreso bibliotekos (Vašingtone) fondais. Įdomių lietuviškų ekslibrisų yra Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje. Turtingiausi lietuviškų ekslibrisų lobiai yra Lenkijos muziejuose ir bibliotekose, kur knygos ženklai nukeliavo su mūsų nutautėjusių didikų bibliotekomis. Jų yra ir Rusijoje. Ten yra įdomių knygos ženklų, susijusių su Lietuva. Ekslibrisai, kaip ir kiti Lietuvos turtai buvo svetimųjų išgrobstyti per karus ir įvairias okupacijas. Senuosius ekslibrisus yra ypač sunku surinkti. Vis dėlto Lietuvos ekslibrisų, ypač senųjų, rinkinys yra gausus. Vitolis E. Vengris nustebo, kiek lietuviškų ekslibrisų Vincas Kisarauskas yra suradęs ir paskelbęs spaudoje. JAV daugiausia ekslibrisų galima rasti „Alkos“ muziejuje.

Mintis išleisti knygą „Lithuanian Bookplates – Lietuvių ekslibriai“ Vitoliui E. Vengriui kilo bendraujant su ekslibriso kolekcionieriumi A. Pusarausku, gyvenančiu Londone. Tiesa, anksčiau apie tai kalbėjosi ir su G. Vėžiu, bet jis sunkiai sirgo ir dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo imtis šio sumanymo. A. Pusarauskas buvo knygos leidimo iniciatorius. Vitoliui E. Vengriui viešint pas jį Londone, abu sugalvojo leisti knygą apie lietuvių ekslibrisus. Pradėjo ieškoti knygos leidėjų ir rėmėjų. Tačiau darbas ėjo lėtai, kadangi A. Pusarauskas buvo labai užimtas, daug važinėjo po pasaulį. Jų bendradarbiavimui kurį laiką nutrūkus, Vitolis E. Vengris vienas tęsė šį darbą. Pasiūlė knygą leisti Algimanto Mackaus fondui, kurio leidyklos vadovas buvo G. Vėžys, tad nenorėdamas būti „apkaltintas“ savo pomėgio propagavimu pasiūlė kitai leidyklai imtis šio darbo. Taip šis leidinys atsirado fotografo A. Kezio (1928-2015) įkurtoje „The Ethnic Encyclopedia of Lithuanian Culture in the USA“ „Lietuvių bibliotekos“ serijoje. Pats knygos parengimas ir išleidimas šioje leidykloje nebuvo lengvas ir greitas. Iš pradžių vienas iš knygos redaktorių buvo dr. K. Girnius, tačiau jis po pusmečio išvažiavo į Vokietiją, tada redaktoriumi tapo prof. J. Puzinas, kuris, darbui vos įsivažiavus, netikėtai mirė. Vėliau šio darbo ėmėsi P. Aleksa. Knyga buvo leidžiama albumų knygų serijoje. Tekstui vieta buvo ribota, daugiausia dėmesio skirta iliustracijoms. Dėl lėšų stokos iliustracijos buvo nespalvotos. Todėl kai kurių dailininkų (ypač A. Kmieliausko, V. Kisarausko, S. Kisarauskienės, S. Chlebinsko, M. P. Vilučio) spalvoti darbai daug prarado, nes nebuvo perteikta jų kokybė. Konstruktyviais patarimais padėjo Vytautas O. Virkau ir „negailestingasis“ Ž. Mikšys. Leidžiant knygą „Lietuvių ekslibriai“ V. E. Vengriui labai daug padėjo V. Kisarauskas savo informacija ir patarimais. Jis žinodavo, kur kokie ekslibrisai yra, kur juos galima rasti. Beje, tuo metu V. Kisarauskas taip pat čia, Lietuvoje, rengė kapitalinį leidinį apie lietuvių ekslibrisus (V. Kisarauskas. Lietuvos knygos ženklai 1518-1918. Vilnius: „Mokslas“, 1984). V. E. Vengrio nuomone, ši V. Kisarausko knyga – viena geriausių ekslibriso srityje. Ji dėl lėšų stokos pasirodė tik praėjus keletui metų po V. E. Vengrio albumo. Tačiau tada buvo tikrai puikus bendradarbiavimas, ir V. E. Vengris dėkingas V. Kisarauskui už pagalbą, kaip ir jis, mano, turėjo būti dėkingas jam. Jie keitėsi medžiaga, nes V. E. Vengris tuo metu prieidavo prie Britų muziejaus, Lenkijos bibliotekų fondų. V. E. Vengris siekė, kad jo knygoje darbai būtų įvairūs, atskleidžiantys skirtingus periodus, dailininkus, mokyklas ir stilius. Atranka ir buvo viena iš pačių sunkiausių knygos sudarymo fazių. Norėta sudėti darbus, kurie geriausiai reprezentuotų ir kuo objektyviau atspindėtų turtingą ir margą lietuvių ekslibriso meną. Vertinant pagal darbų kokybę, dailininkų sąrašas galėjo būti dar didesnis, tačiau reikėjo kur nors sustoti. Knygoje kiekvieną dailininką reprezentuoja 5-8 darbai. V. E. Vengrio kolekcija buvo didžiulė, todėl pasirinkti buvo iš ko. Ekslibrisų menas šiandien yra daug populiaresnis Lietuvoje negu išeivijoje. Lietuvoje kasmet rengiamos respublikinės, tarptautinės ir kitokios ekslibrisų parodos ir konkursai. Daugelis dailininkų sėkmingai eksponuoja savo darbus tarptautinėse parodose. Ekslibrisus kuria ne vien grafikai, bet ir tapytojai, netgi skulptoriai... Šioje srityje kasmet atsiranda vis naujų vardų. O iš emigracijoje gyvenančių mūsų dailininkų tarptautinėse parodose aktyviai dalyvavo Vytautas O. Virkau ir Žibuntas Mikšys. Beje, kaip prisipažino V. E. Vengris, G. Vėžio ir jo domėjimasis ekslibrisais ne vieną išeivijos lietuvių dailininką paskatino kurti.

Susitikimai Vilniuje ir Šiauliuose

Su Vitoliu E. Vengriu 2016 ir 2017 metais ne kartą teko susitikti Vilniuje. Jis iš JAV atvyksta kelis kartus per metus. Aplanko parodas, kultūros renginius, susitinka su giminaičiais, pažįstamais, kolegomis gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Beje, Kaune Petrašiūnų kapinėse palaidoti jo tėvai, kurių palaikai iš JAV buvo pervežti į gimtinę prieš keletą metų.  

2016 m. rugpjūčio mėnesį prieš pat Šiaulių dienas V. Vengris lankėsi Šiauliuose. Apžiūrėjo „Laiptų galerijoje“ dailininko E. Juchnevičiaus (1942-2011) grafikos parodą, apsilankė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, pasirašė svečių knygoje, paliko autografą vienoje iš savo knygų „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“. Kolekcininkui ir mokslininkui miestas paliko gerą įspūdį kaip gražus, tvarkingas, žalias, turintis daug jaunimo ir gyvas miestas. Planuoja Vitolis E. Vengris apsilankyti Šiauliuose šiemet, vasario mėnesį ir susitikti su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariais.

V. E. Vengris šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo gimimo 75-metį pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Jis susitikimų metu papasakojo apie savo gyvenimą, darbą – dirba jis visa jėga, šiuo metu itin domisi kamieninių ląstelių terapija ir regeneracine medicina. Nors likusių metų kasmet mažėja, o energijos nedaugėja, Vitolis apie išėjimą į pensiją dar nekalba. „Dar  domiuosi naujaisiais mokslo tyrimais ir atradimais,“ – sako jis, supdamasis hamake. 

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

MOKYTOJAI APIE SAVE EKSLIBRISO KALBA

Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

Šiaulių miesto ir rajono dailės mokytojai.

Įvadinės kūrybinės laboratorijos.

Renginys skirtas Šiaulių ekslibriso 90-mečiui

Socialiniai projekto partneriai:

Šiaulių „Saulėtekio" gimnazija
Šiaulių Jovaro progimnazija
Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija

Projekto rėmėjai:

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos kultūros taryba 
Šiaulių  universitetas

2015 m. gegužės 5, 29 d. Šiaulių miesto ir rajono dailės mokytojai dalyvavo įvadinėse projekto "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės" kūrybinėse laboratorijose. Išklausė teoriją mažosios grafikos kūrimo, naudojimo ir sklaidos bendrojo lavinimo mokyklose temomis, įgijo žinių ir kompetencijų mokyti kurti ekslibrisus iškiliaspaudės (linoraižinio) ir giliaspaudės (plastiko raižinio) technikomis, SUKŪRĖ EKSLIBRISUS SAU.

Jolita ŠLIVINSKIENĖ
Stasio Šalkauskio gimna

Jolita ŠLIVINSKIENĖ
Stasio Šalkauskio gimnazija

Ekslibrisas sau. Papasakokite apie save?

Kiaulės metais gimusi. Kiaulė – socialinis gyvūnas, kuris mėgsta bendrauti. Mano prototipas. Pegaso forma – kūrybiškumo simbolis. Dažų tūbelė – na, žinot, aš dailininkė esu.

Dramblys – gyvūnas, kuris labai visuomeniškas, mėgsta būti kompanijoje, bendrauti, mylėti, judėti...

Ar sudėtinga sugalvoti ekslibriso sau simbolius?

Aš manau, kad viskas keičiasi. Kaip bibliją kiekvienais metais gali skaityti ir supranti vis kitaip, tai lygiai taip pat ir ekslibrisą kiekvienais metais gali kurti ir jis bus vis kitoks. Vieną kartą gal liga palaužia, galvoji apie mirtį. Taip atsiranda mirties, laiko tematika. Kitu atveju, gal daugiau džiaugsmo ateina – gyvybės, naujos pradžios tematika. Tiesiog žmogus keičiasi ir ekslibrisai, manyčiau, keičiasi.

Jolita ŠLIVINSKIENĖ
Stasio Šalkauskio gimnazija

Tradiciškai ekslibrisuose vaizduojama tai, kas žmogui patinka. Ar gali atsitikti taip, kad ekslibrise atsispindėtų negatyvūs dalykai? 

Kartais gali. Mano gyvenime buvo laikotarpis labai negatyvus. Blogai jaučiausi ir aš piešdavau, kad išliečiau tą negatyvą....Išlieji ir palieki piešinyje tai, kas bloga.

Ar mes kalbame apie tuos ekslibrisus, kurie skirti knygoms žymėti?

Ekslibrisas nuo to, kas buvo pačioje pradžioje yra labai pasikeitęs. Suprantamas kaip meno kūrinys. O ekslibrise, kaip meno kūrinyje, gali būti visai kitos tendencijos.

Ar tai gerai, ar blogai?

Gerai...gerai...nes galima daryti ne vieną, o daug ekslibrisų gyvenime. Ir knygas žymėti galima vis kitu.

Ar su moksleiviais kalbėjote apie jų sukurtus ekslibrisus?

Taip. Be galo patiko. Aš žiūrėdama į jų ekslibrisus pasakojau: – Tu esi punktualus, tu esi atviraširdis... O jie: – Mokytoja, o aš kas? Ir vėl pasakoju. Sako: – Jūs mus pažįstat. Ne, – sakau, – aš jus pažįstu per darbus, jie atskleidžia.

Jolita RATNIKIENĖ
Didždvario gimnazija

Daiva LELIUKIENĖ
Juliaus Janonio gimnazija

Vita ŽABARAUSKAITĖ
Gegužių progimnazija

Vita ŽABARAUSKAITĖ

Gegužių progimnazija

Ar sunku buvo pasirinkti ekslibriso simbolį?

Nė trupučio, nė trupučio.. Nors ir labai seniai raižiau... Man dailė nėra sunku, man dailė yra malonu.

Ar prisilietėt prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės?

Na, man atrodo, kad nebe pirmą kartą aš prisiliečiu. Esu tapiusi miniatiūras su Bagdonavičiaus namu. Esu tapiusi Bagdonavičiaus namą, kokius keturis variantus, esu kėlusi didžiulį šaršalą (kiek galėjau per televiziją), kodėl Bagdonavičiaus namas iki šiol neatremontuotas. Esu vežusi lauktuvėms Bagdonavičiaus knygą į Daniją, žydų šeimai. O Bagdonavičiaus knygoje daug užfiksuota žydiškos architektūros. Na, ne pirmą kartą...

Tai sėkmė lydi Jus visur ir visada?

Kaip čia pasakius...Nebūtų sėkmės be darbo. Sėkmė, kaip mes matom, yra tik aisbergo viršūnėlė, ta paradinė pusė. Žiūrovas gi nemato, pvyzdžiui, kiek mes šiandien dirbom laboratorijoj. Nėra sėkmės be darbo. Labai graži idėja. Labai dėkinga bibliotekai, bibliotekininkėms.

Janina BUDRIENĖ

Šiaulių profesinio rengimo centras

Kaip Jums sekėsi kurti ekslibrisą sau?

Kadangi menas yra arčiausiai širdies, tai ir piešiau priemones, susijusias su menais - plunksna, pieštukas... Nes, iš tikro, mėgstu piešti. Esu dailės mokytoja.

Ar sunku buvo pasirinkti simbolius ekslibrisui ?

Janina BUDRIENĖ
ŠPRC, Statybos skyrius

Janina BUDRIENĖ
ŠPRC, Statybos skyrius

Na, kaip pasakius... Kai vaikai dalyvavo projekte, ir jiems daviau užduotį sukurti ekslibrisą, tai ir pati prisėdau. Vaikai kuria, jiems nesiseka. Galvoju, kodėl jiems nesiseka. Prisėdau pati ir pradėjau kurti su jais. Žinot, sunku. Ir mes bendrai kūrėm pasišnekėdami, pabendraudami. Kai pradedi daryti, žiūri, kad nėra taip paprasta. Na, kažkas pavyko.

Ar tai yra galutinis variantas, ar dar planuojate pasakoti apie save ekslibrisu? Man arčiau širdies tapyba. Bet pabandyti padaryti...niekada negali žinoti, kas bus ateityje. Studijų laikais prie ekslibriso buvau labai mažai prisilietusi. Čia (aut past: kūrybinėse laboratorijose) patiko su adata raižyti. Visas procesas labai įdomus, tačiau arčiau širdies tapyba.

Ar paliksite ekslibrisų kūrėjų grupelę?

Grupelės nepaliksiu. Ne tik darbas čia svarbiausia, bet ir bendravimas, pabuvimas kartu. Man buvo poilsis. Ačiū.

Rūta POVILAITIENĖ
Šiaulių suaugusiųjų mokykla

Rūta POVILAITIENĖ
Šiaulių suaugusiųjų mokykla

Papasakokite, ką esminio iš savo asmenybės "išėmėt" ir parodėt mums ekslibrisu?

Tą dieną buvau labai pavargusi ir piešiau tik, kad pieščiau – va tokias padraikas. Gali būti kaip augalai. Kažkas su gamta. O čia ale dobilėlis, ale, rūtos lapeliai... nes esu Rūta.

Ar sunku nupiešti ekslibrisą sau?

Sunku, tikrai sunku. Kaip pirmą kartą...

Ar šis ekslibrisas paskutinis variantas? Ar yra dar minčių ateičiai?

Aš manau, kad bus minčių ateičiai. Kaip pirmas blynas truputi, aišku, yra prisvilęs.

Ar mokykloje su jaunimu esat kūrusi ekslibrisus?

Nieko nedarydavom. Tikrai bandysim, nes yra ką tobulinti. Mokiniams (aut. past: kūrybinių laboratorijų metu) buvo labai įdomu – piešėm, raižėm...

Daina DAMBRAUSKIENĖ
"Salduvės" progimnazija

Daina DAMBRAUSKIENĖ

"Salduvės" progimnazija

Kodėl ekslibrise pavaizdavote adatą? 

Siuvėja buvusi.

Pakeitėt profesiją? 

20 metų dirbau universitete, tekstilės katedroj, kol užsidarė. Jau 5 metai dėstau dailę mokykloje. Ekslibrisus kūrėm pirmą kartą.

Justina ŠALTĖ
Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

Justina ŠALTĖ

Sauliaus Sondeckio menų gimnazija

Kadangi pati tapau ir dažniausiai urbanistinį peizažą, tai urbanistinio peizažo temą tęsiau. Esu miesto vaikas.

Gimėt ir augot Šiauliuose?

Taip. Vaikystėje neturėjau kaimo, užaugau mieste.

Jeigu Jūs labiau tapytoja, kodėl sutikote kurti ekslibrisą?

Tiesiog, dėstau grafiką ir... buvo šiaip įdomu išbandyti, prisiminti. Su mokiniais esam kūrę lino raižinius.

Kas Jums yra sėkmė? Ar ekslibriso kūrimas Jums buvo sudėtinga veikla?

Sėkmė yra kai viskas lengvai sekasi (šypsosi) – lengva ranka. Kūryba yra atsipalaidavimas.  Veikla buvo labai smagi, labai smagioje kompanijoje. 

Salvija ZAKIENĖ

Šiaulių rajono Bubių mokykla
Radviliškio rajono Pašušvio pagrindinė mokykla

Salvija ZAKIENĖ
Pašušvio pagrindinė mokykla

Salvija ZAKIENĖ
Bubių mokykla

Mūsų susitikimas buvo netikėtas, įsikalbėjome apie projektą bibliotekoje...

Tikrai, galima sakyti, kad čia sėkmė.

Ar patiko ši veikla?

Aš ta linkme dirbu. Po ilgo laiko, bet vėl prisiliečiau. Pirmasis sausa adata atspaustas darbas buvo 2003 metais. Tai studijų laikais. Man grafika visuomet labai patiko.

Kas Jūsų ekslibrise?

Žuvis. Man kilo mintis „kaip žuvis vandeny“. Jei kalbam apie dailę, apie grafiką...tai man labai artima. Nusprendžiau dar plunksnelę nupiešti... ir laikas...Na, visas gyvenimas, turbūt, iš to susideda.

Ar mokykloje su moksleiviais esat kūrusi ekslibrisus?

Su mokiniais tapom, dalyvaujam parodose, konkursuose, bet grafika... Su mokiniais išbandėm ir jiems labai patiko. Sakė: „O, čia naujovė“. Jei ateityje  būtų kažkas panašaus, sakykit, aš mielai sudalyvausiu. Nes labai patiko šis projektas.

Aldona TRAŠKINIENĖ
"Sandoros" progimnazija

Aldona TRAŠKINIENĖ

„Sandoros“ progimnazija

Papasakokite, kodėl tokie simboliai? Gal po žuvų ženklu gimėte?

Ne, ne, ne... Tai krikščionio ženklas. O dvi žuvys – tai bendrystė. O kadangi viskas centruota, apvalu ir dar su vaikiškom akim – tai naivi, kvaila ir žiopla... (juokiasi). Tikiuosi Jūs neįrašinėjat?

Ar sunku buvo atrasti tuos ženklus, simbolius?

Oi, ne, labai greitai. Nebuvau paruošusi namų darbų, tai koks išėjo, toks išėjo.

Kaip manote, ar projekto „Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės“ metu sėkmė Jus aplankė?

Na, tai be abejo. Vien tai jau sėkmė yra susitikti kolegas, pabendrauti, pasijausti sava tarp savų. Jau tiek yra labai gerai. 

  

Rasa PRIŠMONTIENĖ. 

2015 Ekslibrisas sau

Kūrybinės laboratorijos

Rasa PRIŠMONTIENĖ

"Saulėtekio" gimnazija

Projekto kūrybinių laboratorijų vadovė

Ar studijuodama kūrėte ekslibrisus?

Studijų metais rodos buvo tokia užduotis.

Kada sukūrėte savo pirmąjį ekslibrisą? Kas paskatino kurti ekslibrisus? 

Pirmas sukurtas 1996 metais sau, kurti paskatino  Žibuntas Mikšys. 

Pirmąjį ekslibrisą 1996 m. skyrėte sau. Kas jame pavaizduota?

Ekslibrise smalsus žmogutis, gyvendamas už geležinės uždangos atrado būdą pamatyti toliau.

Ar teko kurti ekslibrisą specialiai kažkam knygoms žymėti?

Esu mačiusi ŠU bibliotekai dovanotoje Žibunto Mikšio knygoje mano sukurtą jam skirtą ekslibrisą (Žibuntui_2003 m.). 

Ar namuose turite knygų paženklintų savo kurtais ekslibrisais? 

Paženklintos kelios knygos. 

Ar Jūsų mokyklos knygos ženklinamos ekslibrisu?

Ne

Lolita PUTRAMENTIENĖ BRAZA

Jovaro progimnazija

Lolita PUTRAMENTIENĖ BRAZA

Jovaro progimnazija

Projekto kūrybinių laboratorijų vadovė

Kada susidomėjote ekslibrisu?

Esu pasakojusi, kad knygų žymėjimu susidomėjau anksti. Gal pradinėse klasėse. Neradusi geresnio būdo kaip tai padaryti, šeimos bibliotekos knygas suantspaudavau komjaunimo bilietams skirtu štampuku "Uplačeno VLKJS".
Kitas susidūrimas, grynai kūrybinis, įvyko dailės mokykloje, grafikos užsiėmimuose. Šviesios atminties dailininkas E. Juchnevičius išsamiai paaiškino kas tos asmeninės knygos ženklas, kam skirtas ir kaip jį sukurti. Ilgiau už klasiokus laužiau galvą ir jokia normali mintis neatgulė į eskizų lapą. Mokytojui kažin kodėl pasirodė pavykęs eskizas – rombe įpieštas tinklinio tinklas su kamuoliu. Mane net pagyrė: "Matau, kad mėgsti tinklinio sportą...". Tyliai sau krizenau, nes sporto tiesiog nekenčiau. Terminai spaudė, ėmiausi raižyti linoleumo gabalėlį. Jis buvo kietas, beveik neįveikiamas. Rėžtukai negaląsti. Vienas neatsargus judesys ir metalinė rėžtuko geležtė slysta nevaldomai linoleumo paviršiumi tiesiai į ranką. Prisimenu labai ryškiai, kiek kartų nemaloniai gydžiausi rankas. Pabaigusi raižyti, visiems klasiokams garsiai pareiškiau: "na, jau ne, grafikė nebūsiu niekada".

Lolita PUTRAMENTIENĖ BRAZA
Jovaro progimnazija

Tai buvo pirmasis realus mano gyvenimo ekslibris ir (ne)meilė jam. Čia istorija galėtų baigtis. Deja. Atsitiko dar vienas gyvenimo posūkis. Įstojus į dailės fakultetą, atgimė mintis, kad galiu pamėginti išraižyti ekslibrį. Tai pastebėjo dėst. Buivydas, kuris vėliau ir tapo mano diplominio darbo vadovu. Įdomus posūkis laukė manęs toje pačioje dailės mokykloje. Mokyklos direktorė Irena Šliuželienė mielai pakvietė apsilankyti jų grafikos spaustuvėje, atsispausti raižinius. Ieškodama pašluostės ar dažų, pravėriau toje auditorijoje stalčių. Jis buvo pilnas ekslibrių klišių. Mane ištiko tikras emocinis sukrėtimas. Pilnutėlio stalčiaus paviršiuje gulėjo mano ekslibris, jo klišė, kurį buvau palikusi kadaise kaip didžiausią nelaimės priežąstį – kruvinų rankų kaltininką. Ir štai, atėjo lemtinga akimirka, kai mano vaikystės ekslibris pateko man į rankas beveik po 40 metų. Ilgai pasakojau visiems šią istoriją, kol atslūgo netikėtų emocijų antplūdis. Džiaugiuosi, kad kadaise nemeilė ekslibriui mano gyvenime tapo kūrybine aistra dabar.
Dailininkė L. Putramentienė Braza yra sukūrusi 10 ekslibrisų sau. Iš jų – 2 kūrybinėse projekto "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės" laboratorijose. Plastiko ir mėgstama linoleumo raižinio technikomis.

                                                                                                                

Mokytojas kalbino Asta Kaktytė
Projekto kūrybinių laboratorijų kuratorė

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka