NIJOLĖS ŠALTENYTĖS KŪRYBOS RETROSPEKTYVA: VITRINOJE EKSLIBRISAI

Nijolės Šaltenytės kūrybos parodoje ekslibrisai. Aido Pikioto nuotr.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ nuo 2026 m. rugsėjo 8 iki spalio 17 d. veikė retrospektyvinė grafikės Nijolės Šaltenytės kūrybos paroda, skirta jos jubiliejui (kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė). Spalio 16 d. įvyko monografijos apie dailininkę pristatymas (sudarytoja Deima Žuklytė-Gasperaitienė, dizaineris Linas Spurga jaun.).

Ekslibrisų mylėtojams įdomiausia ekspozicijos dalis buvo vitrininis stalas, kuriame šalia pavienių ekslibriso lakštų buvo išskleista ir 2015 m. sukurta rankų darbo ekslibrisų „dailininko knyga“.

Nijolė Šaltenytė 2021 m. Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopedinio žinyno rengėjams rašė: „Ekslibrisų esu sukūrusi per 200. Šis mažas grafikos kūrinėlis mane sužavėjo jau studijų metais. Pirmiausia turbūt todėl, kad jis tradiciškai turi būti mažas, taigi greitai lengvai padaromas nebijant suklysti, nebijant eksperimentuoti, bandyti. Bet, matyt, dar svarbiau buvo tai, kad knygos ženklas kuriamas konkrečiam asmeniui. Jis tiesiog užprogramuotas literatūriškumui, pasakojimui. Stengdavausi pajusti  žmogų, kuriam skiriamas ekslibrisas, surasti detales, simbolius, atributus, kurie geriausiai atskleistų asmenybės unikalumą. Niekada nemėgau abstrakčių, vien ornamentika ar šriftu apsiribojančių kūrinių. Kiekvieną knygos ženklą kuriu kaip mažytę novelę. Jos dažniausiai keistos, kartais šiek tiek ironiškos, kartais atvirai juokingos, kartais su romantikos šydu arba švelniu liūdesiu. Dažnai pasitelkiu siurrealistines detales kur fikcija susilieja su tikrove, objektai atsiduria neįmanomoje erdvėje, padidėja ar susitraukia o žmogus dalyvauja tame nerealiame veiksme – su plaktuku kala žvaigždes prie dangaus (skirta rašytojui eseistui), žirklėmis karpo vaivorykštę (skirta tapytojui), ar, užvertęs galvą, plėšia dainą kartu su paukščiais (skirta poetui). Mano ekslibrisuose paukštis – dažnas simbolis.  Kartais jis laisvas, skriejantis erdvėse, kartais giedantis savo giesmę, kartais budriai tupintis lizde ar ant savo sparnų pakeliantis ir nešantis viską – vaikų būrį, tuščius namus ar visą miestą. Jis gali reikšti bet ką – sielos skrydį, polėkį ar galimybę pažvelgti į realybę iš aukštai. Bet taip pat ir namų jaukumą, lizdą, saugumą. Dažname kūrinėlyje neapsieinu be žmogaus figūros. Žmonės mano ekslibrisuose stovi ar sėdi, eina ar šoka, o kartais sustingsta neįmanoma poza. Kartais jis beviltiškai įstrigęs medžio šakose, kartais sugriebtas ilgasnapio paukščio, kartais vilki apsiaustą, kurio kišenėse susidėjęs visą miestą, arba slepiasi po kauke, bandydamas apsimesti kažkuo. Savo kūrinius aš kuriu remdamasi ne logika, bet emocija ir labai noriu, kad ją pajustų ir žiūrovas. Mieliausiai kuriu ekslibrisus savo draugams. Vaizdinys tuomet ateina tarsi pats savaime, be jokių pastangų.“

Ekslibrisus dailininkė kuria oforto ir akvatintos technikomis, kartais pridėdama mecotintos ar reljefinės spaudos intarpų. Už ekslibrisus ne kartą apdovanota užsienyje ir Lietuvoje. 

Astos Kaktytės inf.