FILOSOFAS DR. VYTAUTAS ALIŠAUSKAS APIE EKSLIBRISĄ IR JO SANTYKĮ SU KNYGA

Informaciją parengė Asta Kaktytė, Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotr.

 2019 m. pabaigoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios biblioteka išleido ir pristatė grafiko Petro Repšio katalogą „Ekslibrisai ir kas jie mums“ (sud. G. Jankevičiūtė, dail. S. Chlebinskaitė).

Pateikiame pristatyme Vilniaus grafikos meno centre dalyvavusio filosofo dr. Vytauto Ališausko kalbą apie ekslibrisą ir jo santykį su knyga.

Ekslibrisas turi labai aiškią funkciją. Dėl to jis taip ir vadinasi. Ex libris pirmiausia nurodo, kad ši knyga yra „iš“ kažkieno knygų. Kita vertus, užrašą gali suvokti kitaip, kad jis pats, šitas ekslibrisas, miniatiūra, kūrinėlis yra „iš knygų“, jisai gyvena knygose. 

Kartais senoje knygoje randame apsigyvenusią gėlytę, augalo ar kalendoriaus lapelį, kurie esti kuo nors brangūs, primena praeitį arba tiesiog skaitymo procesą – įsidėjai, pasižymėjai vietą, o paskui pamiršai išimti. Arba staiga Vilniaus universiteto bibliotekos knygoje aptinki kokio nors profesoriaus užsirašytą lapuką su įsidėmėtinais puslapiais. Ir tai irgi yra iš knygų.

Šia prasme ekslibrisas yra, sakyčiau, be galo kuklus dalykas, nes jo uždavinys – prisiglausti knygoje. Ir ne tik joje gyventi, bet dar labiau negu tas lapukas, autobuso bilietas ar žiedelis, tapti knygos, į kurią bus įklijuotas, dalimi. Ir liks tol, kol bus gyva knyga, kol ji nebus subyrėjusi į gabalėlius.

Ekslibrisų gilioji paskirtis, jų dvasinė būtis yra būti įklijuotiems į knygas. Gyventi tose knygose, iš jų ateiti. Jį kurdamas turi pagalvoti apie žinutę – tarsi tai būtų savotiška SMS. Vienas ar pusantro sakinio. Kad žmogus į jį pažvelgęs žinotų apie autorių, jo santykį su knyga, apie dailininko santykį su knyga ir su autoriumi.

Žavinga, kai randi knygą su tokiu ekslibrisu. Gyvenimas man kadaise padovanojo knygą su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisu kunigui, patristikos žinovui Morkui Morkeliui su itin sudėtinga, įmantria simboline sistema – užkoduotomis nuorodomis į savininko vardą ir drauge į jo interesų lauką. Ta knyga jau neaktuali moksliniu požiūriu, nors kadaise ji man buvo didžiulis lobis. Bet tos knygos neatsisakysiu, kol būsiu gyvas. 

Petro Repšio katalogas leidžia pamąstyti apie ekslibriso esminę užduotį. Kartais tu negali jo įklijuoti į knygą, kaip rašoma katalogo pratarmėje, o pirmiausia todėl, kad sovietų laikais nebuvo tinkamų klijų, sovietiniai klijai tiesiog suėsdavo tą kūrinėlį. Vis dėlto, net jei neįsidėjai ekslibriso į knygą arba tiesiog įsidėjai, neįklijavai, žinutė išlieka, jos centre yra santykis arba autoriaus, arba dovanotojo ekslibriso, savininko ir knygos. Svarbiausia čia ekslibriso santykiškumas, dėl kurio kūrinėlis galiausiai ir tampa mažo pasaulio, o iš tikro – mikrokosmoso centru.

Knyga – dailininkas, knyga – savininkas, galbūt knygos istorija... Ir tada šis ekslibrisas iš to mažo kuklaus virsta kažkuo didžiuliu ir svarbiu. Šiandien šis žanras yra šiek tiek apnykęs. Ir aš galvoju štai ką. Popierinė knyga šiais laikais netikėtai įgauna kitokią prasmę ir vertę vadinamajame virtualiajame pdf ar kitokių skaitmeninių formatų knygų pasaulyje. Vis dėlto ji yra visiškai kitokia, kažkuo daug tikresnė negu skaitmeninės knygos (nors pastarosios turi savo vietą ir svarbą), o ekslibrisas toje knygoje, kaip sakiau, tampa mažo, bet labai svarbaus pasaulio centru. Maža to, sakyčiau, jis kartu įgauna didžiojo pasaulio ašies vaidmenį. Bent jau tuo metu, kai paimame knygą į rankas, ją atskleidžiame saulės ar žiburio šviesoje ir dar kartą prisimename knygos istoriją. Mūsų gyvenimo laikas ir erdvė susikerta toje knygoje, ir jei joje įklijuotas ekslibrisas, ji tampa dar tvirtesniu biografinio erdvėlaikio atskaitos tašku.

Šio katalogo ekslibrisai neįklijuoti (nors dailininkės sumanymu – vienas įklijuotas bus), tegul jie tik atspausdinti lape, bet jie jau gyvena šioje knygoje kaip didelė visuma. Čia jau norėčiau pasakyti ką nors nepadoraus apie Petro talentus, gebėjimus, freskas, kuriomis jis išpaišė didžiules erdves. Bet čia, šioje knygoje, yra freskų, užpildančių pasaulį, kurio, manau, niekur kitur vienoje vietoje nepamatysime. Už tai jos yra jaukios, gražios, mielos. Tikrai mane nudžiugino šitas leidinys. Po kai kurių šiųmečių knygų ekscentrikos, išties apsidžiaugiau klasikine ir modernia knyga, skirta knygos šerdžiai – ekslibrisui.

Kalba įrašyta 2019 m. gruodžio 18 d.

Suderinta su autoriumi 2020 m. balandžio 2 d.

Katalogas išleistas vykdant projektą „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“, jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

EKSLIBRISAI ATKURTOS LIETUVOS 30-MEČIUI IR SAVO MOKYKLAI

Šiaulių suaugusių mokyklos bendruomenė kūrė knygos ženklus ir puošė mokyklos bibliotekos knygas. Ši meninė akcija skirta pažymėti atkurtos Lietuvos 30-metį, įamžinti savo mokyklą ir save.

Daugiau apie edukaciją ŠAVB Knygos grafikos centre skaitykite.

Lolitos Putramentienės inf.
Rasos Dumčiūtės nuotr.

PARODA APIE ITALIJOS EKSLIBRISUS ŠIAULIŲ UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE

LIETUVIŲ IŠEIVIJOS DAILININKAS VYTAUTAS OSVALDAS VIRKAU IR EKSLIBRISAI

Šiemet kovo mėnesį sukanka 90 metų, kai gimė dailininkas ir botanikas Vytautas Osvaldas Virkau (1930-2017). Jis gimė 1930 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Kurį laiką gyveno netoli Šiaulėnų, lankė gimnaziją Radviliškyje. Vytautas Osvaldas Virkau prisiminimuose rašė: „Nors gimiau Šiauliuose, gyvenom netoli Šiaulėnų, dabartiniame Radviliškio rajone. Esu krikštytas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, turiu metrikų nuorašą, tokie mano santykiai su Šiauliais. Vienerius metus ėjau į Radviliškio gimnaziją, po to išvažiavom į Vokietiją. Motinos giminė prie Šiaulėnų minima jau XV a., ten ir gyveno iki tos gražios vasaros. Dabar ten giminių, net ir tolimiausių, nėra likę...“ („Varpai“, 1992, p. 85).

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje V. O. Virkau kartu su tėvais pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją. 1946-1949 m. mokėsi ir baigė lietuvių gimnaziją Miunchene. 1951 m. išvyko į JAV. Čikagos meno institute studijavo tapybą, o Čikagos universitete – humanitarinius mokslus. 1954–1964 m. dėstė YMCA (Krikščionių jaunimo asociacijos) centre, 1966–1969 m. tobulinosi Midway studijose. Nuo 1970 m. – „Metmenų“ meninis redaktorius ir dizaineris. 1981–1985 m. George’o Williamso dailės koledžo Downers Crove (Ilinojus) profesorius. 1986-1995 m. Šiaurės centrinio koledžo Naperville’yje (Ilinojus) profesorius ir Dailės katedros vedėjas. V. O. Virkau 2005 m. paskirta JAV Lietuvių fondo Kultūros tarybos premija.

Vytautas Osvaldas Virkau. Ekslibrisas saugomas GBEF.

1999 m. dailininkas lankėsi Lietuvoje, apžiūrėjo susigrąžintus tėviškės pastatus, ūkį, svečiavosi Šiauliuose. Buvome ne kartą susitikę Šiauliuose, kalbėjomės apie jo giminės istoriją, kūrybą, ekslibrisus, parodas. 
2000 m. kovo 9 d. laiške, siųstame iš JAV, Vytautas O. Virkau rašė: „Šiauliai gražus miestas, kai kam gal ir provincija, bet man malonesnis ir už sostinę. Praeitais metais buvau trumpai sustojęs Šiauliuose, nakvojau puikiame „Saulininko“ viešbutyje...“

V. O. Virkau apipavidalino apie 50 knygų, sukūrė knygos iliustracijų, pašto ženklų projektų, lakštinės grafikos, tapybos paveikslų, scenovaizdžių, tapytų vitražų. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ekslibrisų parodų. Tarp jų – VII–X tarptautinio ekslibriso bienalėse Lenkijoje, XV-XVII tarptautinio ekslibriso kongresuose, tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose Lietuvoje ir kt. Surengė personalinių parodų Čikagoje, Los Andžele, Trentone, Otavoje, taip pat Lietuvoje – Pakruojyje (1989 m.), Šiauliuose (Inžinierių namuose, 1989 m., Dailės galerijoje 1994 m., miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Aido filiale 2000 m., Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje 2015 m. ir kt.), Biržuose, Mažeikiuose, Kaune (Kauno viešojoje bibliotekoje, 1992 m.), Radviliškyje (Radviliškio viešojoje bibliotekoje, 2000 m.), Panevėžyje (galerijoje „2-asis aukštas“, 2000 m.). Apdovanotas VII, VIII ir X tarptautinių ekslibrisų bienalės Lenkijoje medaliais, konkursuose pelnė premijų, apdovanojimų.

Vytautas O. Virkau buvo JAV universitetų profesorių, koledžų dailės asociacijų, Čikagos dailės instituto, Šiuolaikinės dailės muziejaus, Amerikos ekslibrisų kolekcininkų ir dizainerių draugijų narys. Mirė 2017 m. rugpjūčio 18 d. sulaukęs 87-erių.

EKSLIBRISAI

Vytautas Osvaldas Virkau. Ekslibrisas saugomas GBEF.

Pirmąjį ekslibrisą Vytautas O. Virkau sukūrė 1970 m. knygoms, kurias JAV lietuviai dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai jos 400-ųjų metinių proga. Dailininkas sukūrė per 400 ekslibrisų.

1989 m. almanache „Santara“ buvo išspausdintas šių eilučių autoriaus rašinys „Pirmąkart tėvynėje“, pasakojantis apie 1989 m. vasarą Pakruojo dvaro rūmuose surengtą JAV gyvenančio lietuvių dailininko V. O. Virkau pirmąją personalinę ekslibrisų parodą Lietuvoje. 

Žurnalas „Knygnešys“ 1990 m. Nr. 9 išspausdino šių eilučių autoriaus rašinį „Tautiečio iš JAV ekslibrisai“, kuriame buvo pristatyti lietuvių dailininko Vytautas O. Virkau sukurti ekslibrisai, skirti S. A. Gliožečiui, V. Miliui, O. Skeivienei, Mykolui Morkūnui, Sigitai Gedai, Jan Rhebergen ir kt. (Nekrašius J. Tautiečio iš JAV ekslibrisai, „Knygnešys“ 1990, Nr. 9). 

1992 m. almanache „Varpai“ pasirodė Vitolio E. Vengrio rašinys „Iš ariamų laukų ir šviesos: Vytautas O. Virkau – knygos ženklų meistras“ („Varpai“, 1992 (6), p. 79-85).

2000 m. kovo mėnesį Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Aido filiale buvo atidaryta Vytauto O. Virkau ekslibrisų paroda iš šių eilučių autoriaus rinkinio. Joje buvo eksponuojama daugiau kaip 150 knygos ženklų, sukurtų įvairių šalių mokslininkams, rašytojams, menininkams, išeivijoje ir Lietuvoje gyvenantiems tautiečiams – kultūros ir meno veikėjams, įvairioms organizacijoms, jų bibliotekoms.

2015 m. leidykla „Varpai“ išleido šiauliečio rašytojo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygą „Vytauto Osvaldo Virkau meno vizija“, kurioje rašoma apie šio dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Vytautas Osvaldas Virkau.
Ekslibrisas saugomas GBEF.

2018 m. kovo 14–balandžio 9 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje veikusioje parodoje buvo eksponuoti Vytauto Osvaldo Virkau įvairiu laiku sukurti ekslibrisai, kuriuos dailininkas 2016 m. padovanojo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai. Šiai parodai išleistas leidinukas  „Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai“ su Vitolio Enriko Vengrio rašiniu apie dailininką. Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisai saugomi JAV bibliotekose, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Kauno apskrities, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičiatės-Bitės viešosiose bibliotekose, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, privačiose kolekcijose. 

Dailininko Vytauto O. Virkau ekslibrisams būdingas raiškus vaizdas, gilus temos suvokimas, meistriškas simbolių parinkimas ir įprasminimas, nepriekaištinga grafikos technika. Svarbiausia jo ekslibrisų tema – žmogus, jo ryšys su knyga, gyvenimu. Lietuviams skirtuose ekslibrisuose dailininkas atskleidžia knygos savininko ryšį su Lietuva. Kompozicijose gražiai dera tautinis ornamentas, medinė bažnytėlė, kaimo sodyba, lietuviško rašto pavyzdys, dainos posmas. Jo knygos ženklai svariai papildo lietuviškų ekslibrisų kolekciją naujomis išraiškos formomis ir simboliais, reprezentuoja mūsų liaudies meną, kultūrą ir papročius.

Jonas Nekrašius

DAILININKO EDUARDO JUCHNEVIČIAUS KNYGOS ŽENKLAI

Dailininką Eduardą pažinojau maždaug nuo 1979 metų, teko dalyvauti jo parodose, lankytis studijoje, namuose. Jis buvo išskirtinė asmenybė tarp Šiaulių menininkų. Turėjo savo braižą, stilių, aštrų žvilgsnį ir tvirtą nuomonę įvairiais klausimais. Dažnai pasisakydavo ir apie kitų dailininkų, ypač jaunųjų, kūrybą, ieškojimus, eksperimentus, neretai išsakydamas kritiką, įsitraukdamas į polemiką apie šiuolaikinį meną, jo tendencijas.

Vėliau, 1992 metais, man grįžus gyventi ir dirbti į Šiaulius, dažnai su juo susitikdavome parodose, bibliotekoje, įvairiuose dailininkų susibūrimuose, jo studijoje. Buvome kaimynai, aš gyvenau netoliese, Dvaro gatvėje, tad su Eduardu dažnai susitikdavome gatvėje, pasišnekėdavome tiek apie darbą, tiek apie kūrybą, tiek apie dailininkus, parodas, ekslibrisus. Ne kartą teko lankytis pas dailininką namuose, studijoje, žiūrėti jo darbus, kalbėtis apie kultūrą, meną, poeziją.

Vieno tokio susitikimo metu 1995 m. gruodžio 30 d. „šabakštyne“, E. Juchnevičiaus studijoje, beveik dvi valandas (nuo 14.30 iki 16.15 val.) kalbėjomės apie jo kūrybą, poeziją. Būdinga sau maniera Eduardas mąstė apie pasaulį, gyvenimą, laikmetį, kūrybą, „chronikus“, politiką, istoriją, tikėjimą, kartu įterpdamas savo poeziją, ją komentuodamas. Šį mūsų pokalbį ir dailininko atsakymus į mano klausimus įrašiau į diktofoną¹.

Grafikoje ir ekslibrisuose liko ištikimas savo kūrybiniam braižui

Jau seniai domiuosi Šiaulių dailininkais, ypač grafikų kūryba. Kadangi nuo 1975 m. kolekcionuoju ekslibrisus, mane domina šios mažosios grafikos šiauliečių kūryba. Be dailininko Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų, susipažinau ir su šio dailininko mokinio Eduardo Juchnevičiaus grafika. Ji mane labai sudomino. Ypač ekslibrisai. Bene pirmuosius knygos ženklus E. Juchnevičius sukūrė 1960 metais. Juos jis kūrė linoleumo, oforto ir originaliomis technikomis.

 

Aut. Eduardas Juchnevičius. Ekslibrisas saugomas
ŠAVB Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Dailininkas pasakojo, kad kurti ekslibrisus jį paskatino Gerardas Bagdonavičius, o vėliau ir JAV gyvenantis kolekcininkas ir ekslibrisų tyrinėtojas Vitolis E. Vengris, 1980 m. Čikagoje išleidęs albumą „Lithuanian bookplates. Lietuvių ekslibrisai“, kuriame pirmą kartą spaudoje buvo pristatyta ir E. Juchnevičiaus ekslibrisų kūryba. Šiame albume buvo pateikti aštuoni E. Juchnevičiaus sukurti knygos ženklai: „Irenos ex librisas“, „Knyga Antano“, „Donato L. knyga“, „Iš knygų inžinieriaus Zenono J.“, „Tai – Eduardo knyga“, „Knyga Raimondo“, „Vitolio knyga“, „Ex libris. Kazio K. Rėžių 25“. Visi šie knygos ženklai sukurti iki 1980 metų. Šiame albume nurodoma, kad E. Juchnevičius sukūrė apie 30 ekslibrisų linoleumo, cinkografijos, oforto technikomis, kurie buvo eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje. Visi šie ekslibrisai sukurti būdingu dailininko Eduardo Juchnevičiaus stiliumi, jie, pasak Vitolio E. Vengrio, „tampa vien meno kūriniu ir savita dailininko pagarbos ar draugystės kitam asmeniui pareiškimo forma“².

Vinco Kisarausko sudarytame albume „Lietuvių ekslibrisas“, kuris buvo išleistas 1991 m., pateikti keturi dailininko Eduardo Juchnevičiaus sukurti ekslibrisai: „Knyga Toleikio“ (1976, X1, 122 x 118), „Česlovo Nemuno“ (1970, C3, 156 x 120), „Iš inžinieriaus Zenono J. Knygų“ (1975, C3, 122 x 105), „Kastuko Č“ (1975, P1, 103 x 103). Dailininkas ir lietuviško ekslibriso tyrinėtojas Vincas Kisarauskas, pristatydamas E. Juchnevičiaus kūrybą, rašo: „Dirba lakštinės grafikos, ekslibriso, plakato, tapybos srityse, rašo eilėraščius. Ekslibrisus pradėjo kurti 1960 m., yra sukūręs apie 50 – X3, C3, P1 technikomis. Groteskiniai E. Juchnevičiaus žmonių-paukščių vaizdai asocijuojasi su Odisėjo kelionių nuotykiais“³.

1985 m. dirbdamas Pakruojyje organizavau respublikinį ekslibrisų konkursą „Pakruojis – 400“. Pakviečiau jame dalyvauti E. Juchnevičių. Jis šiam konkursui sukūrė keturis knygos ženklus: „Exlibris. Pakruojo TSO“ (1985, X3, 208 x 245), „Ex libris. R. Čarna“ (1985, X3, 244 x 257), „Ex libris. Pakruojo liaudies teismas“ (1985, X3, 222 x 276), „Ex libris. Algis Švėgžda“ (1985, X3, 248 x 258)⁴. Dailininkas Kalėdų ir Naujųjų metų proga yra atsiuntęs savo sukurtų sveikinimo atvirukų – P. F. (1986, 1989 m. ir kt.).

Dailininko kūrybiniame palikime yra ir daugiau jo sukurtų knygos ženklų: „Ex libris. J. D.“ Malonūs klausytojai. 1978.VI.08. Alsėdžiai“, „Vitolio knyga“, „Iš knygų inžinieriaus Zenono J.“, „Irenos ex libris“, „Donato L. knyga“, „Lenos ex libris“, „Ex libris Dalia Tarvydaitė“ (su kaukole ir gėle) ir kt. Manau, kad dar ne visi E. Juchnevičiaus sukurti ekslibrisai yra surinkti. Nemažai jų yra nusėdę pas kolekcininkus ir dailininko kūrybos gerbėjus.

E. Juchnevičiaus sukurti knygos ženklai originalūs, įdomūs, turintys savo stilių. Dailininkas, baigęs kurti raižinį ir spausdindamas juos, vartojo juodus dažus, taip gaudamas juodą ir baltą raižinį. Jo sukurtuose ekslibrisuose vaizduojami mitologiniai, bibliniai motyvai, smulkios architektūrinės detalės, klasikinė simbolika. Iš jų paminėtini ekslibrisai yra sukurti iš Šiaulių krašto kilusiems dailininkams, kultūros ir visuomenės veikėjams: „Knyga Raimondo“, „Ex libris J. D.“, „Ex libris Zenonui Jurgelioniui“, „Ex libris Jono Nekrašiaus“ ir kt.

Norėdamas turėti savo bibliotekai E. Juchnevičiaus grafikos darbą, 2000 metais jo paprašiau grafikos technika sukurti man knygos ženklą. Taip mano rinkinyje atsirado E. Juchnevičiaus knygos ženklas „Ex libris Jono Nekrašiaus“. Jis visą knygos ženklo tiražą atspaudė mišria technika ant specialaus popieriaus. Jame pavaizduoti du išminčiai, skaitantys knygas. Piešinio centre – du mitologiniai žvėrys, vaizduojantys blogio ir gėrio kovą, įvairios laužytos linijos išryškina veiksmo įtampą. Po šiuo piešiniu užrašas „Ex libris. Jono Nekrašiaus“, dailininko inicialai „E. J.“ ir knygos ženklo sukūrimo data „2000“. Dailininkas visą atspaustų ekslibrisų tiražą pasirašė, sunumeravo nuo 1 iki 50 (1/50 ir t. t.) ir įrašė sukūrimo metus „2000“.

Pasak dailininko Petro Repšio, „E. J.[uchnevičius] tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje“⁵. Tai pasakytina apie E. Juchnevičiaus kūrybą grafikos srityje. Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, „Juchnevičius gerai išmoko šiuolaikinio meno abėcėlę ir iš jos padarė koliažą: įvairiausi savarankiški ir stiprūs stiliai sumaišyti, sukurta savotiška Juchnevičiaus ikonografija“⁶.

Vieno pokalbio metu fotografas ir keliautojas Pauliumi Normantas papasakojo, kad jis 1988 m. padėjo organizuoti Eduardo Juchnevičiaus parodą Ištvano Batoro muziejuje Vengrijoje. Vengrijoje buvo didelis susidomėjimas šio lietuvio dailininko kūryba. E. Juchnevičius po šios parodos dalį savo darbų, 40 grafikos lakštų, dovanojo Vengrijos nacionaliniam  muziejui.

Jonas Nekrašius          

Nuorodos

 1. Eduardas Juchnevičius. Autobiografija. 1991 m. gegužės 7 d. Rankraštis saugodamas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

1. Pokalbis su Eduardu Juchnevičiumi jo studijoje Šiauliuose, 1995 m. gruodžio 30 d. Pokalbio  įrašas diktofono juostoje. Saugoma autoriaus archyve.

2. Vitolis E. Vengris. Lithuanian bookplate. Lietuvių ekslibrisai. Lithuanian Library press, Inc. and Loyola University Press. Chicago, Illinois, 1980, p. 61, 128-133.

3. Lietuvių ekslibrisas. (Sud. V. Kisarauskas). Vilnius: Vaga, 1991, p. 24, 97, 99, 235.

4. Ekslibrisų paroda „Pakruojis 400“. Katalogas (sud. Jonas Nekrašius). Pakruojis, 1985, p. 65.

5. Petras Repšys. „Apie bičiulius grafikus“. – Šiaurės Atėnai, 2009 rugpjūčio 21, p. 6.

6. Menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio monologai apžiūrinėjant Eduardo Juchnevičiaus parodą Šiaulių dailės galerijoje. – Šiaulių kraštas. Atolankos, 1996 sausio 18, p. 10.

PARODA APIE KINIJOS KNYGOS ŽENKLUS

Daugiau apie Kinijos ekslibrisus skaitykite čia.

DAILĖS PAMOKŲ GIMNAZISTAMS CIKLAS PETRO REPŠIO KŪRYBOS IR EKSLIBRISO MENO POPULIARINIMUI

Šiaulių "Saulėtekio" gimnazijoje pristatytas katalogas "Petras Repšys. Ekslibrisai ir kas jie mums". Leidinys dovanotas gimnazijos bibliotekai. Rasos Prišmontienės nuotr.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) kartu su ŠAVB projekto „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“ partneriu Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazija sausio 28 d. pradėjo dailės pamokų gimnazistams ciklą, skirtą ekslibriso meno ir Repšio kūrybos populiarinimui. 

        Užsiėmimų metu gimnazistai daugiau sužinos apie grafiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, vieno žymiausių Lietuvos ekslibrisų kūrėjo Petro Repšio kūrybą, patys sukurs ekslibrisus. Sukurti darbai bus eksponuojami rudenį ŠAVB.

        Pirmojo užsiėmimo metu gimnazijai pristatytas ir padovanotas ekslibrisų katalogas „Petras Repšys. Ekslibrisai ir kas jie mums“, kurio leidybą remia LR kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė. Pamoką vedė dailininkė, gimnazijos dailės mokytoja-metodininkė Rasa Prišmontienė, projekto vadovė Asta Kaktytė.

"Saulėtekio" gimnazijos moksleiviai studijuoja Petro Repšio ekslibrisų kūrybą. Astos Kaktytės nuotr.

Projektas "Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida"
   

PROFESORIUS VYTENIS RIMKUS – KNYGOS IR MENO ŽMOGUS

Skiriama prof. Vytenio Rimkaus 90-ajam jubiliejui

Sveikiname Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo narį, profesorių Vytenį Rimkų garbingo jubiliejaus proga ir linkime ilgų gyvenimo metų, neblėstančios energijos ir sveikatos, kūrybinės kibirkšties ir gražių darbų Lietuvos labui.

Aut. Lolita Braza,  1987 m., X3

Prof. V. Rimkaus atsakymai į 2011 m. rugpjūčio 7 d. anketą apie asmeninę biblioteką ir spaudos leidinių kolekciją.  Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

Vytenis Rimkus gimė 1930 m. sausio 17 dieną. Knygomis domisi nuo vaikystės. Mokydamasis pradinėje mokykloje knygutes skaitė ir jas rinko kartu su sesutėmis. Namie buvo didelė tėvo, Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojo Jaroslavo Rimkaus (1888–1976), biblioteka. V. Rimkus atsimena puikiąją dailininko K. Šimonio iliustruotą „Eglę žalčių karalienę“, JAV rašytojo E. R. Barouzo „Tarzaną“, kitas knygas. Gresiant trėmimams jo tėvas savo biblioteką išvežė pasaugoti dviem kaimynams. Grįžęs iš tremties ir lagerio, tėvas vieną didesnę bibliotekos dalį rado net nepaliestą, o kitos neliko; ten augusių vaikų pasidarytos spalvotos iškarpos buvo plačiai paplitusios tarp apylinkės paauglių. V. Rimkaus kruopščiai kaupta gimnazijos laikų bibliotekėlė taip ir dingo be pėdsakų, o kartu ir pašto ženklų kolekcija.

1958 m. grįžęs iš tremties, V. Rimkus pradėjo kaupti asmeninę biblioteką. Mokydamasis Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) akademijos I. Repino dailės institute pirkdavo vos ne visus leidinius apie meną. Susikaupė krūvos ir smulkiųjų leidinių – parodų katalogų, bukletų, teatrų, koncertų programų. Pamažu susiformavo leidinių grupės: apie meną (albumai, parodų katalogai), istoriją, kraštotyrą, lituanistiką, dar apie tremtį Sibire, įvairios enciklopedijos, žinynai ir žodynai. Knygų profesorius turi daugiau kaip keletą tūkstančių, jos sugrupuotos pagal įsigijimo metus, iš dalies – pagal formatus ir temas. Jų esama visuose buto kambariuose, rūsyje, garaže, šiek tiek ir atgautoje kaimo sodyboje. Daugiausia knygų lietuvių ir rusų kalbomis, dar yra lenkiškų, latviškų, estiškų, angliškų, vokiečiškų, po vieną kitą – kitomis kalbomis. Yra lietuviškų ir lenkiškų knygų, išleistų XVIII ir XIX a. Taip pat daug įrištų laikraščių ir žurnalų komplektų („Kultūros barai“, „Pergalė“, „Literatūra ir menas“ ir kt.). Savo asmeninėje bibliotekoje saugo tarpukariu leistus žurnalus: „Kultūra“, „Gimtasai kraštas“, „Lietuvos mokykla“, „Skautų aidas“, „Naujoji Romuva“, „Šaulė“, visą „Kūrybos“ (1942–1944) komplektą, yra paskirų to meto laikraščių numerių. Didesnė smulkiosios literatūros (katalogai, bukletai, turistinė literatūra, žemėlapiai) dalis sugrupuota į aplankalus atsižvelgiant į šalis, temas ir kt.

V. Rimkui vertingiausi yra šie leidiniai: 1930 metų Vytauto Didžiojo albumas (originalas), už 500 Lt pirktas pasaulio atlasas. Yra daug autografuotų knygų (S. Šalkauskio, J. Paukštelio, T. Ivanausko, J. Balčikonio ir kt.). Dr. J. Šliūpo autografuotas knygas padovanojo Šiaulių universiteto dr. J. Šliūpo fondui. Turi nemažai vertingų dokumentų, laiškų (vieną dr. J. Basanavičiaus, K. Korsako, J. Grušo ir kt.), įdomių tarpukario laikotarpio fotografijų: Šiaulių berniukų gimnazijos (100 vnt.), tremties (apie 100 vnt.), tautodailininkų darbų ir kt. Yra nemažai Šiaulių ir kitų vietovių atvirukų, dailės kūrinių reprodukcijų. Profesorius yra sukaupęs gausybę segtuvų su vertinga medžiaga apie dailininkus G. Bagdonavičių, A. Krištopaitį, V. Trušį, A. Toleikį, A. Tyčiną, A. Visockį, liaudies meistrus, tautodailininkus, iškarpų iš laikraščių ir žurnalų, parodų lankstinukų ir katalogų, kvietimų, Šiaulių tema ir šiauliečiams sukurtų knygos ženklų. Jis turi nemažai dailininko G. Bagdonavičiaus piešinių, eskizų, atvirukų, fotografijų, ekslibrisų. Iš savo rinkinių yra surengęs parodų, davęs daug eksponatų bendroms (atvirukų, ekslibrisų, dokumentų ir kt.) parodoms.

V. Rimkus apie save yra pasakęs: „Aš specialiai nieko nekolekcionuoju, bet jei pakliūva į rankas, nieko neišmetu“. Jo vertingoje asmeninėje bibliotekoje saugomos knygos su autorių autografais ir dedikacijomis, gausybė paveikslų, fotografijų, knygos ženklų, įvairių meno kūrinių, rankraščių, istorinių dokumentų ir kt.

Jonas Nekrašius

PROFESORIAUS ALBERTO GURSKO KALIGRAFINIAI EKSLIBRISAI

2020 m. sausio 6 – vasario 2 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir  muzikos skaitykloje eksponuojama Alberto Gursko kaligrafinių ekslibrisų paroda.

Aut. A. Gurskas

Prof. Albertas Gurskas – žinomas Lietuvos menininkas, kaligrafijos ir šrifto kūrėjas (lituanistinio šrifto „Palemonas“ bendraautorius), ilgametis Vilniaus dailės akademijos (dėstė VDA Grafikos katedroje kompozicijos pagrindus, kaligrafijos ir šrifto disciplinas), Europos humanitarinio universiteto (dėsto kaligrafiją) pedagogas, lietuvių kaligrafijos mokyklos puoselėtojas, unikalios kaligrafijos ir šrifto ugdymo metodikos kūrėjas.

<...> Ekslibrisai – viena iš A. Gursko kūrybos sričių. Juos A. Gurskas pradėjo kurti sovietiniu laikotarpiu, 7 deš. sukūrė pirmuosius. Šio laikotarpio jo sukurti ekslibrisai yra gerai žinomi. Turbūt niekas neprieštarautų, jei A. Gursko kūriniai būtų priskirti Lietuvių ekslibriso klasikos lobynui.

<...> Prof. A. Gursko kurti ekslibrisai yra asmeninio pobūdžio. Beveik visi ekslibrisai dedikuoti asmenims, bendradarbiams, bendraminčiams, kuriems jaustas dvasinis artumas, kurių pasaulėžiūra ir vertybės buvo artimos. Kaligrafijos ir rašto meno interpretacija ekslibrisuose itin išraiškinga ir įvairi. Ją lėmė ilgametė A. Gursko kūrybinė patirtis. Rašto formos nurodo asmens, kuriam ekslibrisas dedikuotas, profesiją, pertiekia bendražmogišką, artimą kūrėjo ir ekslibriso adresato ryšį.
<...> Prof. A. Gurskui linkiu kūrybinės energijos ir naujų kaligrafijos kūrinių, ekslibrisų.

Dr. doc. Rasa Janulevičiūtė
Atsiųsta GBEF 2018 m. rugpjūčio 2 d.

Daugiau skaitykite apie ekslibrisų kūrėją 

PAULIUS GALAUNĖ – EKSLIBRISŲ KŪRĖJAS IR TYRINĖTOJAS

Skiriama 130-osioms

Pauliaus Galaunės gimimo metinėms

Paulius Galaunė, 1923
Ekslibrisas saugomas
Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde

Pirmosios bibliofilinės knygos apie Lietuvos ekslibrisus autorius

Šiemet sausio 25 d. sukanka 130 metų, kai Pageležiuose, Ukmergės apskrityje, gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, grafikas ir ekslibrisų kūrėjas, bibliofilas, profesorius Paulius Galaunė (1890-1988).

P. Galaunė 1910-1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankė Dailei skatinti draugijos mokyklos piešimo kursus. 1918 m. Vilniaus gimnazijoje dėstė piešimą.

Nuo 1919 m. kartu su šeima (žmona Adelė Nezabitauskaitė – operos solistė) apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti Valstybės archeologijos komisijoje ir Kauno miesto muziejuje. 1923-1924 metais Paryžiaus Luvro mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio dailės galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunė 25 metus vadovavo šiai įstaigai. 1925-1953 metais ėjo docento ir profesoriaus pareigas Kauno ir Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute, kur dėstė meno istoriją, muziejininkystę, liaudies meną.

P. Galaunė – „Lietuvių liaudies meno“ albumų leidimo pradininkas. 1956-1968 m. parengė šešias šios serijos knygas. Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų, ekslibrisų, kolekcionavo liaudies meną, knygos ženklus.

P. Galaunė, gyvendamas Peterburge, apie 1908 m. susidomėjo knygos ženklais – ekslibrisais. Juos matydavo eksponuotus dailininkų darbų parodose, jų kataloguose. Ir pats įsigijo keletą leidinių ekslibrisų klausimais lenkų ir rusų kalbomis. Grįžęs į Lietuvą apie 1918 m. jau buvo surinkęs Lietuvos privačių ir valstybinių bibliotekų ekslibrisų rinkinėlį.

Apie savo ekslibrisų kolekcionavimą P. Galaunė prisiminimuose rašė: „Ypač uoliai tai dariau 1919 m. apsigyvenęs Kaune. Be to, rinkau ir lenkiškus, rusiškus, latviškus, estiškus ekslibrisus, koresponduodamas, keisdamasis knygų ženklais su minėtų kraštų ekslibrisų kolekcionieriais. Tokiu būdu sudariau 800 vienetų XVII-XX a. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Gudijos ekslibrisų rinkinį, kurį 1935 m. perleidau M. K. Čiurlionio galerijai (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – J. N.). Rinkdamas ekslibrisus įsigydavau ir tais klausimais naujausią literatūrą, daugiausia rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Ją taip pat savo laiku perleidau Kauno universiteto bibliotekai.“¹

Bibliofilinės ekslibrisų literatūros pradžia laikytinas P. Galaunės darbas „Ex libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išspausdintas 1926 m. „Tautoje ir žodyje“ bei atskira knyga „Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. Ją sudarė Lietuvos ekslibriso istorinė apžvalga, 58 ekslibrisų reprodukcijos ir jų aprašymai. Nors P. Galaunės veikale būta kai kurių netikslumų (pvz., šiandien esame kitos nuomonės dėl pirmojo lietuviško ekslibriso), jis susilaukė labai plataus pripažinimo. Apie šį leidinį palankiai rašė Rusijos ir Lenkijos spauda. „Ex-libris Lietuvoje“ aptinkamas to meto Estijos bibliofilų kolekcijose. Pasak akademiko Domo Kauno, šis leidinys buvo parankinė ekslibristikos knyga iki pat V. Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų“ pasirodymo (1984).²

Paulius Galaunė 1926 m. išleido pirmąją knygą apie lietuvišką knygos ženklą „Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. 1928 m. P. Galaunė Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas Lietuvoje. „Iš savo ekslibrisų rinkinio Čiurlionio galerijoje surengiau dvi parodas. Pirmą – 1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. Joje eksponavau vien tik Lietuvos ekslibrisus. Ją aplankė 367 asmenys. Antrą – tų pat metų lapkričio 11–24 dienomis. Joje buvo išstatyti vien tik rusų ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.“³

1929 m. P. Galaunės iniciatyva dalis jo kolekcijos (14 įvairių XVII-XX a. ekslibrisų) ir knyga „Ex libris Lietuvoje“ buvo parodyti Briuselyje, tarptautinėje ekslibriso parodoje. Taigi, P. Galaunės dėka lietuviški ekslibrisai pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Ši paroda buvo paminėta ne tik belgų, bet ir Lietuvos spaudoje.⁴

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sukauptą beveik 9 000 ekslibrisų kolekciją iš P. Galaunės 1935 m. įsigijo Švietimo ministerija ir perdavė saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. Viename iš savo laiškų  P. Galaunė rašė: „Visa ta mano kolekcija, kurioje yra ne tik kitų tautų, bet beveik visų prieš Antrąjį pasaulinį karą įvairiomis technikomis ekslibrisus kūrusių lietuvių dailininkų po 1-2 egz., yra, kaip žinote, saugoma Kauno Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (inv. Nr. Mge 1, 2, 9–837). Ten pat, muziejaus bibliotekoje, yra ir leidinys „Tauta ir žodis“, kn. IV, 1926 m., kurioje psl. 607–650 – publikuota mano studija „Ex librisas Lietuvoje.“⁵

„Perleidęs muziejui savo ekslibrisų kolekciją, pradėjau minėtu būdu sudarinėti naują rinkinėlį, bet jau be buvusio entuziazmo. Taip pat daugiau nesigilinau ir į klausimus, susietus su ekslibriso menu. Juo labiau kad kaimyniniuose kraštuose pasirodė šia tema geros, išsamios mokslinės literatūros.

Tačiau kai dabar prisimenu kai kuriuos savo darbus, darbelius, tai aš į juos nemažai įdėdavau širdies. Tam pavyzdžiui gali būti mano sudarytas minėtas ekslibrisų rinkinys. Jau vien tik renkant, sisteminant teko nemaža padėti pastangų, įsigilinti į juos, bet, turbūt, dar daugiau laiko įdėjau į jų parengimą ekspozicijai įmontuodamas ekslibrisus į vienodo formato, gero popieriaus lakštus, kad jie į žiūrovą – ar tai bus muziejinės ekspozicijos metu, ar šiaip jais besidomint taptų išraiškingesni. Be to, nesitenkindavau vien tiktai lakšto balta spalva: atsižvelgdamas į pačių ekslibrisų „spalvingumą“ dėdavau atitinkamo formato, skirtingos spalvos fonus. Žinoma, tai tuštokas darbas, bet aš kažkaip be užsiėmimo negalėdavau būti. Nemėgdavau laiką leisti kortuodamas ar užsiiminėti tuščiais pokalbiais su pažįstamais. Tad ekslibrisus ar grafikos darbus tvarkydavau laisvalaikiu nuo pagrindinių savo užsiėmimų.“⁶

P. Galaunė gerai išmanė ne tik Lietuvos knygos ženklų raidą, bet ir aktyviai stebėjo ryškesnius ekslibriso poslinkius gretimose valstybėse, palaikė glaudžius ryšius su dailininkais, menotyrininkais, bibliofilais ir kolekcininkais.

Su P. Galaune susipažinau 1987 metais ir su juo susirašinėjau laiškais ekslibriso istorijos ir tyrinėjimo klausimais 1987-1988 metais. 1988 m. vasario 27 d. apsilankiau P. Galaunės namuose Kaune, I. Kanto g. 24-34. Man teko laimė susipažinti su P. Galaunės meno kolekcija, biblioteka, rankraščiais. 1988 m. kovo 16 d. gerbiamas muziejininkas padovanojo savo fotografiją, kurioje jis nufotografuotas tarpukariu Kaune. 

Pokalbio su P. Galaune metu pasiūliau jam surengti ekslibrisų parodą iš savo kolekcijos, jis sutiko ir pasakė, kad „jeigu Pakruojyje atsirastų įstaiga bei tinkama patalpa, turinti apsauginę signalizaciją (pageidautina ir priešgaisrinę) parodai surengti, ir jeigu jos šeimininkai garantuotų eksponatų apsaugą, M. K. Čiurlionio dailės muziejus sutiktų kuriam laikui deponuoti šios parodos kolekcijos dalį.“⁷ 1990 m. Pakruojo dvaro rūmuose buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi ekslibrisai iš P. Galaunės kolekcijos. Šiai parodai Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Pakruojo visuomeninis ekslibriso muziejus 1990 m. išleido katalogą (sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius).

Pauliaus Galaunės knygos ženklai

P. Galaunė ne tik kolekcionavo, bet ir kūrė ekslibrisus. Iš viso pavyko nustatyti, kad P. Galaunė nuo 1919 m. iki 1975 m. sukūrė 14 ekslibrisų. Ekslibrisus aktyviai kūrė 1919-1925 metais, vėl prie jų grįžo 1960 m. (ekslibrisas T. Petkevičiaus) ir 1975 m. (Ši knyga Dro J. Kiauleikio. Cinkografija 6,8 x 5,0 cm). P. Galaunė apie savo sukurtus ekslibrisus rašė: „Tuo laiku ir pats padariau keletą ekslibrisų: „Aug. Janulaičiui (1919), Juozui Tumui-Vaižgantui (1919), Vytautui Steponaičiui (1923), Vaclovui ir Mykolui Biržiškoms (1923), J. Tallat-Kelpšai (1925), Adelei Galaunienei (1925), sau ir kai kurioms bibliotekoms: A. Bezzenbergerio, Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų, Centrinės kariuomenės bibliotekai“.

Paprašytas  P. Galaunė 1988 m. sausio 6 d. surašė sukurtų ekslibrisų kataloginius duomenis ir pakomentavo:

1.       Ex-libris Paulius Galaunė – 10 x 6,3 (7x5,5) cm (atspaustas baltame popieriuje, 1928 m.).

2.       Ex-libris Paulius Galaunė – 11,5 x 6,7 (7 x 5) cm (atspaustas pilkšvai žalsvame popieriuje, nežymiai pakeistos kai kurios piešimo detalė).

3.       Ex-libris Aug. Janulaitis. 1919 m. – 13 x 6,4 (8,7 x 4,3) cm.

4.       Ex-libris Juozo Tumo Vaižganto. 1919 – 9,2 x 7,1 (7 x 5,3) cm.

5.       Centrinė kariuomenės Biblioteka. 1923 – 10 x 9,4 (6,9 x 7,6) cm.

6.       Ex-libris Vytauto Steponaičio. 1923 – 11,1 x 7,1 (9,1 x 5,4) cm.

7.       Iš Profesoriaus A. Bezzenbergerio Bibliotekos (paties ekslibriso neturiu, tik lapelyje, kuriame buvo priklijuotas, išlikęs mano įrašas: piešinio formatas – 3,7 x 6,4 cm).

8.       Ex-libris Vaclovo Biržiškos – 9 x 6,5 (6,5 x 4) cm.

9.       Ex-libris Mykolas Biržiška. 1923 – 10,2 x 7 (8 x 5,7) cm.

10.     Aukštųjų Karininkų D. L. K. Vytauto Kursų Biblioteka. 1924 – 10 x 8 (7,3 x 5) cm.

11.    Ex-libris J. Tallat-Kelpš. 1925 – 11,7 x 7 (8,4 x 4,4) cm.

12.    Šios gaidos Adelės Galaunienės. 1925 – 11 x 5,4 (8,4 x 3,7) cm.

13.    Iš T.[ado] P.[etkevičiaus] knygų. [Apie 1960 m.] – 12 x 7,1 (8,8 x 3,4) cm (šio ekslibriso piešinio yra tik nuotrauka. Atspaustas jis nebuvo).

Visi išvardyti ekslibrisai buvo atspausdinti cinkografijos technika.⁸

„Ekslibrisų man niekas neužsakinėdavo, – pasakojo P. Galaunė, - aš juos pats padarydavau, pagamindavau klišę – ji ne taip daug kainuodavo – ir kokia nors proga padovanodavau. Pirmąjį ekslibrisą padariau prof. Aug. Janulaičiui (ant knygos sėdi pelėda), vėliau Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms. Užsakymus turėjau tik Universiteto bibliotekos knygoms, kurios buvo laikomos kaip atskiras vienetas...“⁹

Ir dar. „Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas. Ekslibriso siužetą paimdavau, vadovaudamasis tuo, kuo tas asmuo savo mokslinėje veikloje daugiausia domėjosi.“¹⁰

P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.

V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis, rinkdamas ir išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus domėtis šia gražia mažosios grafikos rūšimi.¹¹

^{Jonas Nekrašius}

Įteikta 2020 m. sausio 5 d.

Literatūra

1. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

2. Kaunas D. Lietuvių knygos istoriografiniai bruožai. Bibliotekų darbas, 1987, nr. 7, p. 34-35.

3. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 13 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

4. J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, bal. 16, nr. 62.

5. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

6. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

7. P. Galaunės laiškas, rašytas 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

8. Ten pat.

9. P. Galaunės pasakojimas, užrašytas K. Galaunienės 1983 m. balandžio 16 d.

10. P. Galaunės laiškas V. Žukui 1983 m. balandžio 10 d. (Nuorašas). P. Galaunės archyvas.

11. Pauliaus Galaunės ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sudarytojai V. Godelienė ir J. Nekrašius. Kaunas–Pakruojis, 1990, p. 8.