LOLITOS BRAZOS PARODA „EKSLIBRIS GERIAU NEI SRIUBA“ POVILO VIŠINSKIO VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

Sausio 19 d. Meno ir muzikos skyriuje atidaryta keliaujanti dailininkės Lolitos Putramentienės-Brazos ekslibrisų paroda „Ekslibris geriau nei sriuba“. 

Atidarant ekslibrisų parodą, be Lolitos Putramentienės-Brazos, dalyvavo kolega, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo, kurio tarybos narė yra ir L. Braza, kuratorius Jonas Nekrašius, dailininkės diplominio darbo vadovas prof. Rimantas Buivydas, kolegos ir draugai, bibliotekos darbuotojai ir kiti, kuriems patinka mažoji grafika. 

Renginio nuotaiką sukurti padėjo tarptautinių konkursų laimėtoja, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokinė pianistė Janina Bartulytė (mokytoja Irina Kudinova), o ekslibrių sriubos lankytojams išvirė Lolitos draugė Šiaulių moksleivių namų mados teatro „Mūza“ mokytoja Daiva Rozgaitė-Udrienė. 

Po autorės prisistatymo ir kolegų sveikinimo kalbų, L. Putramentienė-Braza surengė performansą – naudodama senos skalbimo mašinos „Riga“ mechaninį gręžimo aparatą parodos autorė pagamino ekslibrisą ir parodė, kad ekslibrisus galima kurti primityviausiomis priemonėmis ir kad tai daryti gali visi. 

Parodos autorė Lolita Braza spaudžia ekslibrisą (siurprizą)
parodos viešniai menotyrininkei Michalinai Adomavičienei.

Trisdešimt metų ekslibrisus kurianti Lolita pasakojo, kad vaikystėje nusivylusi sudėtinga ekslibrisų raižymo ant linoleumo technika ir buvo pažadėjusi sau grafikės specialybės niekada nesirinkti. Tačiau atsitiko kitaip. Gyvenimas tarsi sąmoningai ją orientavo būtent į šią sritį.

Rimtai domėtis knygos ženklais Lolita pradėjo studentaudama Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas). Tada susipažino su tuomečiu Pakruojo teismo pirmininku Jonu Nekrašiumi, kuris turėjo ekslibrisų kolekciją. Ši pažintis buvo naudinga Lolitai. Teisininkas globojo jaunąją dailininkę, skatino ją domėtis ekslibrisų kūrimo technikomis. Ekslibrisų tema Lolita parašė ir baigiamąjį darbą.

Pamažu Lolitos gyvenime atsirado ambicingų siekių, „svajonės įgavo pagreitį“. Ne kartą teko dalyvauti  tarptautinėse konferencijose,  įvairiuose knygos ženklų konkursuose bei parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje.  Dailininkės ekslibriai buvo eksponuoti dešimtyje personalinių ir daugelyje bendrų parodų. Daug darbų iškeliavo pas Lietuvos ir užsienio kolekcininkus.

„Užburiančios linijos, magiškos dėmės ir neįprastos faktūros. Rimti grafiniai ieškojimai užstrigo ties miniatiūrine grafika“, – sakė juokaudama Lolita Putramentienė-Braza. 

Parodą „Ekslibris geriau nei sriuba“ sudaro 17 pačių naujausių dailininkės  ekslibrisų. Mintis surengti keliaujančią parodą kilo L. Brazai dalyvaujant Zyplių dvare surengtame plenere. Organizavusi ten kūrybines dirbtuves Šakių ir aplinkinių rajonų žmonėms ir pamačiusi, koks didelis susidomėjimas ekslibriais, dailininkė pajuto stiprų kūrybinį impulsą populiarinti ekslibrių kūrimo meną. Parodą  „Ekslibris – geriau nei sriuba“ jau pamatė Kairių (Šiaulių r.), Kauno bendruomenės. Iš Šiaulių apskrities bibliotekos paroda keliaus į Zyplių dvarą (Šakių r.).

Laimos Juzulėnienės info.

Ievos Slonksnytės nuotr.

Lolitos Brazos 405 ekslibrisas šiaulietei, menotyrininkei Michalinai Aomavičienei tapo 18 parodos eksponatu.

 

L. Braza dovanoja ekslibrisą
M. Adomavičienei ir kviečia
bendrai parodai 2018 m.

Žodį tarė dailininkės L. Brazos
diplominio darbo (1987 m.) vadovas
prof. Rimantas T. Buivydas.

Renginį vedė Meno ir muzikos skyriaus
bibliotekininkė Asta Kaktytė, parodos autorę
sveikino GBEF kuratorius Jonas Nekrašius.

Renginį pradėjo Janina Bartulytė,
Šiaulių pirmosios muzikos mokyklos 4 kl.moksleivė.
Fortepijono mokytoja Irina Kudinova.

L. Braza ekslibrisą sukūrė
aktoriui Juozui Bindokui.

Ekslibrisas šiauliečiui, aktoriui J. Bindokui.

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariai.

L. Brazos bičiulė Daiva Rozgaitė-Udrienė
nustebino parodos lankytojus sriuba.

Daugiau nuotraukų...








SKAITYKITE:
Dailininkės gyvenime – daug išsipildžiusių svajonių.

J. KRIKŠČIŪNAS-JOVARAS: „KNYGA VISĄ MANO AMŽELĮ BUVO MYLIMIAUSIA DRAUGĖ...“

Knygnešys ir poetas J. Krikščiūnas-Jovaras

Leidinys saugomas ŠAVB (Inv. Nr. Kr-1)

Knygnešys ir poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras gimė 1880 m. sausio 12 d. (pagal senąjį kalendorių sausio 1 d.) Kalniškių k., Šiaulių valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Krikščiūnas ir Pranė Dumšytė-Krikščiūnienė, gyveno vargingai 3 dešimtinių pelkėtos žemės ūkyje, dūminėje be kamino gryčioje. Šeimoje, be Jono, augo dar broliai ir sesuo. Juozas Krikščiūnas, dėl neturto neįstengdamas vaikų leisti į mokyklą, stengėsi pats juos išmokyti skaityti ir rašyti. Iš visų vaikų Jonukas ypač buvo gabus knygoms: jis jau septynerių metų mokėsi skaityti. Išmokęs – perskaitė visas tėvelio knygas. Iš atsilankančių knygnešių tėvas nupirkdavo įvairaus turinio knygučių, kurias būsimasis poetas norom skaitydavo sau ir kitiems. Jį nuo mažens visą gyvenimą lydėjo knyga. Savo atsiminimuose apie meilę knygai J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Knyga visą mano amželį buvo mylimiausia draugė. Gimiau 1880-tų metų sausio mėnesio pirmą dieną – tais laikais, kai lietuviškų knygų buvo labai mažai ir tos pačios caro valdžios buvo draudžiamos. Nuo 1886 metų knygą pamylėjau.“
1896-1904 metais Jonas Krikščiūnas platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kalendorius, maldaknyges. J. Krikščiūnas nesiskyrė su knygomis ir vėliau –  Šiaulių turguje buvo išsipirkęs vietą ir ten prekiaudavo įvairiais leidiniais: kalendoriais, sapnininkais, religine ir grožine literatūra ir kt. Tą jo veiklą rėmė ir tėvai, knygoms vežioti duodavo arklį su vežimu.

J. Krikščiūnas, įsitraukęs į lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo darbą, susipažino su P. Višinskiu, kuris skatino gabų jaunuolį rašyti eilėraščius, supažindino su Šilo Pavėžupyje rengiamų literatūrinių susibūrimų dalyviais. J. Krikščiūnas nuo 1901 m. bendradarbiavo spaudoje, rašė žinutes, korespondencijas (pirmoji korespondencija „Iš Šiaulių“ išspausdinta laikraštyje „Tėvynės sargas, 1901 m. Nr. 4/5), eilėraščius, prozos kūrinėlius.      

Per šiaulietį studentą A. Janulaitį J. Krikščiūnas V. Putvinskio dvare, Šilo Pavėžupyje, 1900 m. rugpjūčio mėn. susipažino su Žemaite, V. Putvinskiu, P. Višinskiu ir kitais lietuvių kultūros ir švietimo veikėjais. J. Krikščiūnas pradžioje eilėraščius rašė be tinkamo ritmo, nes dar neturėjo jokio supratimo apie kalbos kirčius ir eilėdarą. P. Višinskis 1901 m. pasikvietė J. Krikščiūną į Kurtuvėnus ir supažindino jį su pagrindiniais literatūros teorijos dėsniais, paaiškino (ritmo, rimo ir kt.) taisykles, išmokė eiliuoti ir davė kitų praktinių patarimų.

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. S3242)

Saugoma ŠAVB (Ivn. Nr. 02/4735)

J. Krikščiūnas pirmuosius eilėraščius parašė 1902 m. Tais pačiais metais J. Krikščiūnas Šilo Pavėžupyje surengtame literatų ir inteligentų susibūrime debiutavo nemažu eilėraščių pluoštu. Jis buvo kuklus ir drovus kūrėjas, tad jo kūrybą šiame susibūrime perskaitė V. Gruzdytė. Jo pirmieji literatūriniai bandymai sulaukė klausytojų susidomėjimo ir buvo palankiai įvertinti. Tai įkvėpė jaunąjį poetą toliau kurti. Jis aktyviai dalyvavo literatūriniuose susibūrimuose Šilo Pavėžupyje, skaitydavo savo eilėraščius, prozos kūrinėlius ir korespondencijas. J. Krikščiūną globojo P. Višinskis. Jis pasilikdavo J. Krikščiūno raštų „Varpui“, „Ūkininkui“, „Naujienoms“, kitus jo kūrinėlius siųsdavo Amerikos lietuviškiems laikraščiams: „Vienybei Lietuvninkų“, „Lietuvai“ ir kt. Nuo 1901 m. J. Krikščiūnas bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, vėliau ir kituose Lietuvoje ir Amerikoje leistuose lietuvių leidiniuose: „Ūkininke“, „Naujienose“, „Lietuvių laikraštyje“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Darbininkų balse“, „Naujojoje gadynėje“, „Lietuvos ūkininke“, „Žarijoje“, „Skarde“, „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“ ir kt.

1897-1904 m. J. Krikščiūnas buvo ne tik vienas aktyviausių draudžiamosios spaudos platintojų bet ir aktyvus tautosakos rinkėjas. Jis užrašinėjo pasakas, padavimus, patarles, mįsles ir kitą smulkiąją tautosaką. Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities slapyvardžiu Laukinis poetas siuntė dr. Jonui Basanavičiui. J. Krikščiūno užrašyta medžiaga saugoma LLTI Tautosakos rankraštyne (LMD I 31, LMD I 215, LMD I 249).

J. Krikščiūnas literatūrinio kelio pradžioje savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Laukinis, Jonas Laukinis, L. J. Gaivalas, J-as, Surūdijusi plunksna. Maždaug nuo 1905 m. jis pasirašinėjo Jovaru.  XX a. pradžioje Jovaro eilėraščiai buvo spausdinami Lietuvoje leidžiamuose laikraščiuose, žurnaluose. Jis buvo gana populiarus poetas, rašęs visiems suprantamu stiliumi, jo eilės virto dainomis. Jovaro kūryba buvo spausdinama laikraščiuose, žurnaluose, kalendoriuose, knygose, eilių rinkiniuose. Lietuvos bibliografijoje (T. 2, 1862-1904. kn. 2. R-Ž, Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai. Vilnius: „Mintis“, 1988, p. 46) pavyko aptikti, kad 1903 m. Tilžėje, J. Schenkės spaustuvėje, išspausdinta Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 30 puslapių knygutė „Iš kelionės“, kurioje (29-30 p.) įdėtas J. Krikščiūno-Jovaro, pasirašiusio slapyvardžiu I. L. Gaivalas, kūrinėlis „Naminė spaustuvė“.  Ši knygelė sudaryta iš „Tėvynės sargo“ 1903 m. Nr. 2B. Leidinėlis buvo platinamas jau nebe kaip „Tėvynės sargo“ numeris, o kaip savarankiška knyga. Beje, ši knygelė, saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, yra pažymėta Šiaulių spaudos kolekcininko P. Gasiūno apvaliu apibrėžtu spaudu-užrašu: „Lietuvių Periodinės Spaudos Kolekcija / P. Gasiūno“. Tai pirmoji knygelė, kurioje išspausdintas J. Krikščiūno-Jovaro prozos kūrinėlis. 1907 m. „Gabijoje“ išspausdintas Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi?“, 1909 m. Vilniaus kalendoriuje - eilėraštis  „Tylus tylus vakarėlis“,  tapę liaudies dainomis.

1906 m. P. Višinskio, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės ir kitų rūpesčiu buvo surinkta per 50 rublių ir „Lietuvos ūkininko“ redakcija išleido pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinėlį „Žibutė arba Pirmieji pavasario žiedai. Eilės“ (rinkinėlį redagavo P. Višinskis, spausdino J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje, 16 p.). Leidėjai jaunajam poetui išmokėjo 45 rublių honorarą. Eilėraščių išleidimas atskiru leidiniu ir materialinė parama autoriui buvo didelis paskatinimas toliau dar daugiau rašyti ir lavintis. 1907 m. Sankt Peterburgo lietuvių studentų būrelis pakvietė Jovarą į šį miestą. Čia lietuvių studentai supažindino jį su savo veikla, suteikė poetui bendrojo lavinimo ir mokslo žinių. Sankt Peterburgo lietuvių studentų būrelis 1908 m. parengė ir išleido dainų antologiją, antrašte „Kibirkštys“, kurioje buvo įdėti ir aštuoni Jovaro eilėraščiai. 1908 m. grįžęs Iš Sankt Peterburgo, poetas apsigyveno Šiauliuose, gavo iš „Žiburėlio“ draugijos 45 rublių stipendiją. 1911-1945 m. gyveno Kalniškiuose, vertėsi žemės ūkiu. 1946 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Mirė 1967 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Palaidotas Donelaičio kapinėse.

Pirmoji poezijos knyga išleista po
 spaudos draudimo panaikinimo.
   Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. 115315)

           Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. 06/19103)

Šiaulietis spaustuvininkas ir leidėjas Isakas Brevda nemažai prisidėjo prie Jovaro kūrybos populiarinimo. Jo pastangomis 1908 metais Šiauliuose buvo išleistos dvi Jovaro eilėraščių knygelės – „Poezija“ ir „Jausmų kibirkštėlės“. Jovaro „Poezija“ (poetas nurodė, kad šį rinkinėlį aukoja jaunoms lietuvaitėms) – pirmas leidinys Šiauliuose po spaudos draudimo panaikinimo. Tais pačiais metais I. Brevdos knygynas išleido Jovaro „Jausmų kibirkštėles“ (Brevdos spaustuvė, 46 p. Šios knygelės viršelyje ir antraštiniame lape nurodytas moto: „Šią mažą knygelę, jaunieji, supraskit, / Jausmų kibirkštėlėse ugnį atraskit / Uždekit krūtinėse liepsnas brolybės / Ir imkit gyventi iš meilės gilybės“).

1908 m. Tilžėje, Otto v. Mauderodės spaustuvėje, buvo išspausdintas Jovaro eilių rinkinėlis „Širdies balsai“ (serijoje „Spindulys“ Nr. 8, 16 p.).

Šiauliuose veikusi „Varpo“ draugija 1909 m. surengė pirmąjį Jovaro kūrybos vakarą, kuriame buvo skaitoma jo kūryba, dainuojamos dainos, sukurtos pagal šio poeto eiles. Po meninės programos dalies poetui buvo įteikta dovana – lyra su užrašu: „Liaudies dainiui Jovarui-Krikščiūnui Jonui nuo lietuvių būrelio. 12.III. 1909 m. Šiauliai“.

Jovaro kūryba buvo populiari ir užantlantėje, tarp išeivijos lietuvių. Čikagoje, „Lietuvos“ leidykloje ir spaustuvėje, 1909 m. išleisti Jovaro eilėraščiai „Pirmieji žiedai“ (Turtu ir spauda „Lietuvos“. 27 p. Atspaudas iš „Lietuvos“, 1909 m.). 1909 m. Pitsburge, JAV, pasirodė J. Krikščiūno-Jovaro apysakų rinkinys „Tėvynės laukuose“, 1911 m. Bostone, „Keleivio“ spaustuvėje, išleistos „Amžinos dainos“ (Tas pat. 1914 m. Bostone „Keleivio“ sp. (A. Žvingilo). 

1912 m. išleista Jovaro „Jubiliejinė knygelė“ (šv. Kazimiero draugijos leidimas Nr. 132), 1913 m. – „Sielos aidas. Eilės“ (spausdino V. M. Kuktos spaustuvė). 1923 m. „Kultūros“ bendrovė Šiauliuose išleido Jovaro knygą „Parinktosios eilės. Jubiliejinis leidinys“ (J. Murkos redaguotas, su K. Šimonio iliustracijomis. „Varpo“ sp. Kaune).

1929 m. gegužės 9 d. Šiauliuose buvo surengta didžiulė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Tada aikštėje buvo pasodinti 4 ąžuoliukai. Vieną iš jų sodino aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, spaudos platintojas, knygininkas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis.

1938 m. Šiauliuose buvo paminėtas J. Krikščiūno-Jovaro literatūrinio darbo dvidešimtmetis. Ta proga Šiauliuose leidžiamame savaitraštyje „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. rugpjūčio 7 d. buvo išspausdintas J. Orinto straipsnis „Poeto Jovaro jubiliejus“ ir šio straipsnio autoriaus eilėraštis „Knygnešiui – poetui Jovarui“ (p. 1, 4).

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. Kr-1)

1938 m. rugpjūčio 14 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ informacijoje „Jovaro eilėraščių tiražas“ (p. 1) rašoma, kad „pirmoji Šiauliuose lietuvių kalba išspausdinta knyga – yra prieš 30 m. (1908 m.) išėjęs poeto Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“, skiriamas jaunoms lietuvaitėms. Išleido Brevdos knygynas (2-rą laidą). Tiražas 15 000 egz. [...]. Tais pačiais 1908 m. Jovaro „Jausmų kibirkštėlės“ išleistos 10 000 egz. ir „Sielos aidas“ (1913 m.) 10 000 egz.“

1938 m. rugpjūčio 28 d. laikraščio „Įdomus mūsų momentas“ informacijoje „Dar dėl Jovaro kūrinių“ (p. 6) rašoma, kad  „1908 m. išleistas Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“ (tiražas 15 000 egz.) buvo 1-oji laida. 2-oji tos pat „Poezijos“ laida (tiražas taip pat 15 000 egz.) buvo leidžiama J. Š Brevdos knygyno, 1914 m. buvus jau ir atspausdinta, tik nesubrošiūruota, bet karui kilus su spaustuve sudegė. 1914 m. buvo išleista Jovaro „Žibutės“ 2-oji laida (tiražas 15 000 egz.), kuri irgi su „Poezija“ sudegė. Dalis „Žibutės“ buvo išsiųsta į Vilnių dr. Šlapelio knygynui. [...] Amerikoj buvo išleistos 3 Jovaro knygos: „Pirmieji žiedai“, „Amžinos dainos“ ir „Tėvynės laukuose“ (apysakėlių rinkinys). Jovaro jubiliejinis leidinys „Parinktosios eilės“ išleistas 1923 m. 5 000 egz. tiražu.“

     

Tarpukario atvirukas.
J. Krikščiūno-Jovaro eilės.

Tarpukaryje poeto J. Krikščiūno-Jovaro dvieiliai, ketureiliai buvo spausdinami ant popieriaus laiškams, atvirukų, J. Orinto knygyno lapelių laiškams, „Rūtos“ fabriko šokolado, saldainių popieriukų, naudojami reklamai. Jovaras tarpukaryje sukūrė saldainių fabriko „Rūta“ himno žodžius, o muziką XX a. pabaigoje jam parašė šiaulietis chorvedys S. Žalalis.

Sovietmečiu išleisti Jovaro eilėraščių rinkiniai: „Eilės ir dainos“ (1947 m., 1952 m.), „Neliūdėk, berželi“ (1955 m., 1961 m.). 1980 m. „Vagos“ leidykloje išleista Jovaro eilėraščių rinktinė „Pavasario rytas“.

Asmeninė biblioteka

Poetas Jovaras buvo aistringas bibliofilas, turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje buvo nemažai lietuviškų knygų. Ją pradėjo kaupti dar prieš 1903 m., kai knygnešių keliais platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1903 m. gimtajame Kalniškių kaime įkūrė švietėjišką kultūrinę kuopelę „Vienybė“, kuri subūrė draudžiamosios spaudos skaitytojus. Į Jovaro sodybą nuolat užsukdavo knygnešių, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų, kurie atnešdavo naujų knygų, laikraščių ir žurnalų. 1911-1945 metais ūkininkaudamas Kalniškiuose (Šiaulių r.) Jovaras sukomplektavo asmeninę biblioteką, kurią vadindavo knygynėliu (apie 2 000 tomų). Jis nuolat Šiauliuose pirkdavo knygų, laikraščių, veždavosi juos į Kalniškius. Savo didele biblioteka poetas leido visiems naudotis, sudarė sąlygas šviestis apylinkės jaunimui. Jo namai buvo tapę savotiška kaimo viešąja biblioteka, o jis pats bibliotekininku. Rašytojas J. Grušas (1901-1986), gimęs tame pačiame kaime kaip ir Jovaras, savo prisiminimuose rašė, kad visada buvo dėkingas savo dviem dešimtmečiais vyresniam kaimynui, poetui Jovarui už tai, kad atvedė jį į knygų ir grožio pasaulį. Jovaras atnešdavo į Grušų namus savo ir kitų autorių knygų, eilėraščių rinkinių, iliustruotų laikraščių. 

Arvydo Skerio kolekcija

Arvydo Skerio kolekcija
Įrašai „Aukso žirgas“ antrašt. lape 

Arvydo Skerio kolekcija

J. Krikščiūnas tarpukaryje savo apylinkėje įkūrė dvi kultūros-švietimo draugijas: „Spindulį“ (1920 m.) ir „Ąžuolą“ (1929 m.). Šios draugijos rūpinosi suaugusiųjų švietimu, įsteigė bibliotekėlę, platino lietuviškas knygas. 1926 m. didžiąją savo senosios spaudos kolekcijos dalį Jovaras perdavė Šiaulių centraliniam knygynui (viešajai bibliotekai). 1945 m. Jovaras teigė turintis apie 2 000 tomų knygynėlį ir jį papildantis naujienomis. Jovaras savo biblioteką buvo suskirstęs į vienuolika skyrių. Tai buvo ir mokslo populiarinimo, ir medicinos, ir gamtos mokslų, ir grožinės literatūros knygos, kalendoriai ir periodika (Narbutaitė G. Apie Joną Krikščiūną-Jovarą – knygnešį ir poetą. „Šiaulių naujienos“, 2013 birželio 14, p. 4).

Su savo biblioteka poetas nesiskyrė ir 1946 m., kai persikėlė gyventi į Šiaulius. Šiaulių valdžiai leidus, poetas J. Krikščiūnas-Jovaras apsigyveno Šiauliuose, Vytauto g. 116, antrame namo aukšte. Jovaras iš Kalniškių į Šiaulius atsivežė ne tik asmeninius daiktus, baldus, bet ir knygas, rankraščius, įvairią periodiką.   

1980 m., mirus poeto našlei, name buvo nutarta įsteigti muziejų. 1981-1985 m. namas buvo rekonstruojamas, tvarkoma aplinka. 1986 m. rugsėjo 25 d. duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Jovaro name saugomi poeto J. Krikščiūno-Jovaro asmeniniai daiktai ir biblioteka, muziejaus perimti tuoj po poeto mirties, daugiausia V. Vaitekūno, artimo Jovaro pažįstamo, pastangomis. 1993 m. „Aušros“ muziejuje buvo sukaupta 1 176 vnt. J. Krikščiūno-Jovaro knygų, laiškų, dokumentų, fotografijų, suvenyrų ir meno kūrinių (Šiaulių „Aušros“ muziejus. Sud. B. Salatkienė. Šiauliai, 1993, p. 25–26).

J. Krikščiūnas-Jovaras

asmeninėje bibliotekoje 1961 m.

 Knygos ženklai

Jovaro asmeninę biblioteką, esančią Šiaulių „Aušros“ muziejuje, 1997 m. išsamiai aprašė šio muziejaus darbuotoja G. Narbutaitė. Šiame aprašyme nurodoma, kad J. Krikščiūnas-Jovaras savo bibliotekos knygoms žymėti naudojo maždaug XX a. pradžioje nežinomo autoriaus pagamintą neapibrėžtą dviejų eilučių knygos antspaudą su įrašu „Jovaro / knygynėlis“. Jo dydis – 11x42 mm. Be knygos antspaudo, Jovaras savo nuosavybę paprastai žymėdavo knygos priešlapyje ranka įrašydamas įvairius nuosavybę patvirtinančius rankraštinius įrašus: „Jovaro knygynėlis“, rečiau – „Jovaro Savastis“, „Jovaro-Krikščiūno J. Savastis“, „Jovaro Savasties knygynėlis“, „Jovaro savas knygynėlis“, „Jovaro k-lis“, „Jovaro-Krikščiūno J. Knygynėlis“, „Jovaro nuosava“, „Jovaro nuosavybė“, „Jovaro nuosavybės knygynėlis“, „J. K-no-Jovaro nuosava“. Dar jo bibliotekoje aptinkama kitokių įrašų: „Savininkas knygyno vedėjas J. Krikščiūnas-Jovaras“, „Giedrio knygynėlis“, „Viktorijos Krikščiūnienės nuosavybė“, „Viktorijos Liepinskaitės-Krikščiūnienės nuosavybė“, „Viktorijos Liepinskaitės-Sirutavičienės-Krikščiūnienės savastis“ ir kt. Ant kai kurių įrištų knygų viršelių Jovaras yra įklijavęs nedideles šviesaus popieriaus lipdes. Jose jis įrašydavo klasifikacijos raidę su knygos eilės numeriu ir, jei tilpdavo, knygos ar klasifikacijos skyriaus pavadinimą. Ant sugadintos lipdės užklijuodavo kitą su tiksliu įrašu (Narbutaitė G. Poeto Jovaro asmeninė biblioteka. Knygotyra, 33. Vilnius, 1997, p. 154-157).

Ekslibrisas J. Krikščiūnui-Jovarui. Dail. Alvydas Šalkauskas.
Arvydo Skerio kolekcija.

Be Jovaro asmeninės bibliotekos knygų, saugomų Šiaulių „Aušros“ muziejuje, pavyko aptikti šio poeto bibliotekoje buvusių spaudinių, kurių turi įsigiję šiauliečiai kolekcininkai. A. Skerys saugo labai įdomų ir retą „Kultūros“ bendrovės Šiauliuose 1925 m. išleistą leidinį – latvių poeto J. Rainio penkių veiksmų pasaką „Aukso žirgas“, kurią iš latvių kalbos vertė Borisas Melngailis. Šios knygos antraštiniame lape yra paties Jovaro ranka įrašyta: „Jovaro knygynėlis. Eil. Nr. 166. B. Nr. 16. „Aukso žirgas“. Parašė J. Rainis. Iš latvių versta. Kaina 1 lt 50 ct. Įrišimas 1 lt 25 ct. Viso: 2 lt 75 ct.“ Matyt, šią knygą įsigijo pats Jovaras. Ją įrišo vietinis knygrišys ir ji buvo įtraukta į poeto biblioteką, knygai suteiktas 166 eilės numeris.

Kitos, taip pat A. Skerio kolekcijoje esančios, tarpukaryje „Kultūros“ b-vės išleistos knygelės „Tiberijus ir Gajus Grakchai“ („Kultūros“ knygynėlis Nr. 21) antraštiniame lape yra dar vienas Jovaro ranka įrašytas dviejų eilučių įrašas: „Sk. K. Nr. 55. / Jovaro knygynėlis“.

Poeto Jovaro atminimo įamžinimas

Saugoma ŠAVB (Ivn. Nr. 236)

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. Kr-236)

1946 m. dailininkas T. Kulakauskas (1907-1977), buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys, nupiešė Jovaro portretą rinkinio „Eilės ir dainos“ (Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947) frontispisui. Tas pats portretas buvo pritaikytas ir Vilniuje 1952 m. išleistame pataisytame ir papildytame poeto kūrybos rinktinės leidime. Nupiešęs Jovaro portretą, dailininkas T. Kulakauskas jį išraižė nemažo formato metalo klišėje (pop., sausa adata. 45,8 x 30,5) ir atspaustą eksponavo parodose (Jankevičiūtė G. Telesforas Kulakauskas (1907-1977). Vilnius, 2016, p. 266, 308. LDM. G. 897. 19 291 290909; ČDM, Mg 243. 13 008).

Poeto J. Krikščiūno-Jovaro vardu buvo pavadintas 1953 m. įkurtas Šiaulių dainų ir šokių ansamblis „Jovaras“, viena iš Šiaulių miesto gatvių. Poeto vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Radviliškyje. Laikraštis „Raudonoji vėliava“ leido literatūrinį priedą „Jovarėlis“.

J. Krikščiūnas-Jovaras prie savo namo 1952 m.

1985 m. Šiaulių „Aušros“ muziejui gavus poeto namą, jo palikimui tvarkyti ir eksponuoti buvo įkurtas atskiras J. Krikščiūno-Jovaro memorialinis sektorius. 1986 m. rugsėjo 25 d. Šiauliuose, Vytauto g. 116, duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Pirmajame aukšte veikė poetui skirta ekspozicija, antrajame – atkurti du memorialiniai kambariai. 1992-1994 m. muziejus buvo uždarytas pirmajai ekspozicijų rekonstrukcijai. 1995 m. vasario 10 d. pirmajame aukšte atidaryta ekspozicija „Literatūros kūrėjų pasaulis ir likimai“ (autorė doc. D. Striogaitė).

1994 m. kovo 28 d. Šiaulių miesto Tarybos valdybos potvarkiu buvusiai Šiaulių 4-ajai vidurinei mokyklai suteiktas poeto Jovaro, gyvenusio greta mokyklos, vardas. Ji buvo pavadinta Jovaro vidurine mokykla, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. tapo Jovaro progimnazija. 

Prof. Br. Prėskienis 1995 m. išleido monografiją apie poetą „Jovaras“. 1998 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete atidaryta poeto Jono Krikščiūno-Jovaro auditorija.  Šioje auditorijoje kabo B. Šalčio  tapytas Jovaro portretas.

2010 m. gruodžio 3 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, poeto Jovaro name, Vytauto g. 116, pirmame aukšte buvo atidaryta nauja ekspozicija „XX a. I pusės knygynas“ ir antrame aukšte atnaujinta poeto Jovaro gyvenamoji aplinka, memorialiniai kambariai. Čia eksponuojami knygnešio ir poeto J. Krikščiūno-Jovaro asmeniniai daiktai, įvairūs tarpukario baldai ir kt. Jovaro name ir knygyne rengiami edukaciniai užsiėmimai, kultūros vakarai, vyksta įvairūs renginiai, kuriuose prisimenami žymūs knygnešiai, knygininkai, leidėjai, spaudos darbuotojai, rašytojai ir kt.

Puoselėjant daugiametę Šiaulių „Aušros“ muziejuje vykstančių Poezijos pavasarių tradiciją, 2011 m. gegužės 12 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Poeto Jovaro namo kiemelyje surengta Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtiniams skirta pavasarinė poezijos šventė „Jovarams pražydus 2011“, kurioje dalyvavo 19 mažųjų skaitovų. Taip pat buvo apdovanoti šiai poezijos šventei skirto ekslibrisų konkurso-parodos nugalėtojai.

J. Krikščiūnas „Laiške draugams sodiečiams“ (išspausdintame „Tėvyne sarge“ 1902, Nr. 12A, p. 13-16) rašė:  „Meilingas lietuvi, mano brolau! Žinokime ir supraskime savo siekius, išmanykime, dėl ko esame ant šio pasaulio! Ką turime daryt? Kokiais keliais eiti? Kokie mūsų užmanymai ir siekiai? Ženkime, brolau, didžiais žingsniais į aukštybę, kolei neužeisime iki aukščiausios civilizacijos. Argi, lietuviai, apsileisime? Argi jau taip snausime? Kada visame pasaulyje žymiai kyla kultūra!

Į darbą, brolau, – kolei karštas kraujas tebeteka gyslose, kolei gyvuoja dvasia mūsų kūne, kol širdis kruta, kol proto galvoje randasi, kol neatšalo karšti jausmai lietuvystės!“  Šie prieš 115 metų J. Krikščiūno parašyti žodžiai šiandien kaip niekad mums, lietuviams, yra aktualūs ir svarbūs. Įsiklausykime į šiuos poeto Jovaro žodžius, atsibuskime, susitelkime darbui ir kilniems tikslams Lietuvos ir visų jos žmonių labui.

Jonas NEKRAŠIUS
Kultūros istorikas

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

NUTRŪKO DIDŽIOJO KELIAUTOJO ŽEMIŠKA KELIONĖ... PAULIAUS NORMANTO ATMINIMUI EKSLIBRISAI

Suplyšo mano padai,

Basomis einant per Žemę

Namų nematyti.

P. Normantas

2017 m. vasario 7 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įvyko keliautojui ir fotografui Pauliui Normantui skirtas atminimo vakaras, kuriame pristatyti Šiaulių studentų, moksleivių ir mokytojų sukurti ekslibrisai.

Indrės Tamašauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

Iš Šiaulių krašto kilęs žemaitis  Paulius  Normantas (1948-2017)  daugiau  kaip prieš  40  metų  pasirinko keliautojo orientalisto ir fotografo gyvenimą.  Jis aplankė  per  70  valstybių  ir  tautų, pasaulį  ir  save  atrado  Himalajuose, Tibete, Nepale, Birmoje, Kambodžoje, Tailande, Indijoje ir kitose šalyse. P. Normantas  fotografavo  tibetiečius,  nykstančias Sibiro, Himalajų, finougrų  tauteles, žmones, jų  buitį, kultūros  ir  istorijos  paminklus, šventyklas, vienuolynus, apeigas  ir  šventes. Jis išleido 11 fotografijų albumų, taip pat knygų, kalendorių, plakatų ir katalogų, parašė eilėraščių ir haiku. Savo ekspedicijas ir keliones užfiksavo dienoraščiuose. Per savo daugiau kaip 35 fotografavimo metus padarė apie 100 tūkst. nuotraukų, iš jų apie 1,5 tūkst. sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodė parodose, surengė daugiau kaip 200 fotografijos parodų, kurių geografija – 18 valstybių.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos
Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.

Lietuvos ir Vengrijos  pilietis P. Normantas save laikė ne tiek šių šalių piliečiu, kiek žemaičiu. Ir tuo didžiavosi.  Nuo 1983 m. P. Normantas buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos, nuo 1986 m. – Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos, nuo 1995 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos ir  Tarptautinės  žurnalistų  sąjungos  narys. P. Normantas už savo kūrybą, tyrinėjimus ir pasiekimus buvo  apdovanotas Vengrijos vyriausybės ir šios šalies kūrybinių organizacijų premijomis ir prizais, Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.), Lietuvos Respublikos DLK Gedimino 5 laipsnio ordinu (1999 m.), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2007 m.), Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu ir LATGA-A Aukso žvaigžde (2008 m.).

  

Kelionė prasidėjo Šiauliuose

 

Paulius Normantas pasaulį pirmąkart išvydo Šiauliuose. Tai įvyko 1948 m. birželio 8 dieną po vidurnakčio, griaudžiant perkūnijai ir labai smarkiai žaibuojant. Čia iš nedidelio Žemaitijos miestelio Papilės atvažiavo gimdyti jo mama. Po gimdymo mama grįžo su naujagimiu į namus Papilėje, kur tuo metu gyveno Normantų šeima. Tai buvo pirmoji Pauliaus kelionė, kuri tęsėsi iki paskutinio atodūsio. Tėvai vaikui išrinko Pauliaus vardą. Gal šio vardo parinkimas vėliau lėmė ir jo pašaukimą - kaip ir Šv. Paulius jis tapo keliautoju, piligrimu.

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleivės 
Ugnės Steponavičiūtės ekslibrisas, 2017. 

P. Normantas visada pabrėždavo, kad ir kur būdamas nuolat jautė stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis. Vykdamas iš Šiaulių Papilės link patirdavo absoliučiai kitą lietuvišką energetiką, išskirtinį Žemaitijos, kaip savito etnokultūrinio krašto, poveikį. „Jaučiu, kad Lietuva ir Žemaitija yra ne tas pats. Kai pasuku nuo Šiaulių link Kuršėnų, prasideda nuostabūs dalykai.“ Jį galingai veikė gimtinės laukas arba, kitaip sakant, žemaitiškas agregoras, kuris yra visiškai kitoks negu aukštaičių, dzūkų ir visos Lietuvos. Ir labai greitai atsigauna. „Kelionėje namus aš pasiimu su savim, - pasakojo P. Normantas. – Lietuvą kaip energetinį simbolį man visuomet kuprinėj atstoja ir teikia stiprią energetinę pagalbą mūsų trispalvė.“ Ir dar jis sakė: „Per baisiausias, fiziškai pavojingiausias gyvenimo akimirkas Himalajuose, Kambodžoje, Vietname ar Indijoje, kai kildavo pavojus gyvybei, mano akyse iškildavo ir energetiškai padėdavo Papilės bažnyčios kuorai. Dabar jau abu tie bažnyčios bokštai atstatyti, ten esu krikštytas.“

P. Normantas visada  su  nostalgija  prisimindavo  Viekšnius.  Į  juos atsikėlė  iš Joniškio 1959  m. Su  tėvais  ir  broliu Gintaru apsigyveno  profesorių  Biržiškų  namuose. Tie  namai buvo  prie pat  bažnyčios. Juos  tuomet namą supo nuostabus  sodas  su  egzotiškais  rytietiškais  augalais. Namų valdą puošė  gražūs  kalinėto  metalo  vartai,  kiemo  gilumoje  stovėjo  suręsta  lietuviška senovinė  pirtis.  Čia pat,  už  kelių  metrų  nuo  namo, šalia bažnyčios, stovėjo  paminklas Vytautui Didžiajam - vienas  didžiausių  paminklų, išlikusių  Lietuvoje  nuo  tarpukario. Prie šio paminklo aikštelėje Paulius žaisdavo su draugais, svajodavo apie tolimus kraštus ir keliones į juos. Jausdamas  Biržiškų  paliktos  dvasios  alsavimą, retkarčiais  slapta  užsukdamas  į  bažnytėlę, skaitydamas  nuotykių  ir  kelionių  knygas, Paulius tikriausiai jau vaikystėje  patyrė nematomus spindulius, nušvietusius jam kelią į tolimą  Rytų  pasaulį. Jam nuo jaunumės įsiminė gimtinės gamta, tradicijos, papročiai, jis pamėgo lietuvių kalbą. P. Normantas yra sakęs: „lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau ją kaip šventą maistą.“ Tėviškės  aplinka  ir  energija  teigiamai  paveikė jauną  jautrų  žmogų ir nuo mažens skaidrino  ir  formavo jo dvasią  ir pasaulėžiūrą.

1965 m. P. Normantas baigė Viekšnių  vidurinę  mokyklą, kurioje mokėsi skulptorius  Br. Pundzius, režisierius  J. Miltinis ir rašytojas J. Erlickas. Paskui P. Normantas mokslus tęsė Kaune, kur  keletą  metų  mokėsi  Politechnikos  instituto  Mechanikos  fakultete. 1971 m.  trečiame kurse perėjo į Vilniaus  universiteto  Prekybos  ekonomikos  fakultetą, kurį  baigė  1974-aisiais. Pagal  paskyrimą  apie  metus  P. Normantas dirbo  Kėdainiuose, vėliau  išvyko  į  Abchaziją. Prasidėjo jo kelionės  po  tuometę  Sovietų  Sąjungą, vėliau ir po kitas šalis.

Nuo Kryžių kalno iki Tibeto

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytojos Daivos Leliukienės ekslibrisas, 2017.

Savo viename interviu P. Normantas yra sakęs:  „Mano  gyvenimas  -  viena  ilga  kelionė. Kaip  visų. Tik  truputį kitokia.“ P. Normantas į  pirmą didelę kelionę išvyko  1975 m.  rudenį, o  į  Lietuvą  grįžo  1980 m. Pradėjo  nuo  Abchazijos, o  baigė Kurilų  salomis. Nuo to laiko amžinai buvo kelyje, visuose namuose – tik pakeleivis.  Pradžioje  dirbo  įvairius  darbus: ir  žvejo, ir  kroviko, ir  inžinieriaus, ir  medžio drožėjo.  O grįžęs  į Lietuvą  tapo  fotografu. Apsigyveno  Nidoje,  išmoko  fotografo amato, surengė parodą, po  metų  tapo  Fotomenininkų  sąjungos  nariu. Paskui  prasidėjo  kelionės  į  Rytus – į Himalajus, Nepalą, Tibetą, Indiją ir kitas šalis.

P. Normantas ir Rytai – neatsiejami. Daugiau kaip dvidešimt šešerius metus truko jo kelionės po Rytus.  „Rytai man – amžinas pažinimo medis ar šaltinis, iš kurio vis norisi gerti, - sakė jis. – Kad galėčiau semti, turiu daug duoti.“ Per savo gyvenimą P. Normantas surengė 22 ekspedicijas į Tibetą, Nepalą, Indiją, Birmą, Butano karalystę, Kampučiją, Laosą, Pakistaną, Šri Lanką, Indoneziją, Tailandą, Vietnamą, aplankė visas ugrofinų tauteles. Rytų tautų kultūros, tolimų kraštų gamta, žmonės tapo jo įkvėpimo šaltiniu ir dvasinės savasties dalimi. Jis prisipažino: „Viešpats leido, kad pamatyčiau per daug...“ P. Normantas  pasakojo, kad  kai  pirmą  kartą  1989 m.  atsidūrė  Tibete, perėjo  prie  budistinės  tematikos, kuri  jam  buvo  aktuali  iki gyvenimo pabaigos. Vienoje iš savo dovanotų knygų 2015 m. gruodžio 19 d. P. Normantas-Lai Vėjus užrašė: „Šviesa ateina iš Rytų, linkiu daug kartų gyvenime prie jos prisiliesti ir atsigerti...“

Ypatingą  poveikį  P. Normantas jautė Kryžių kalne. Dar  sovietmečiu jis  keletą  metų  fotografavo  šioje  šventoje  vietoje  ir  pajuto  šio  kalno galią.  „Vieną  sunkią  1989  metų  kelionės  po  Tibetą  akimirką  pasižadėjau  Kryžių  kalne  pastatyti  kryžių, -  pasakojo P. Normantas. - Šiai  kelionei  atminti  1991  metais  pastačiau  ąžuolinį  kryžių, ant  kurio  užrašas „Dievas  yra  vienas“. Ir galiu pasakyti, kad jeigu nebūčiau padaręs Kryžių kalno fotografijos ciklo, nebūčiau taip pamatęs, taip nufotografavęs ir Tibeto.“

P. Normanto 1984-1988 metų fotografijų cikle „Kryžių kalnas“ atskleistas Šventkalnio dramatizmas ir šventumas. Šiame cikle pastebimas rytietiškas žvilgsnis į vakarietiškus tikėjimo ženklus, bylojimas, kad Kryžių kalnas priklauso visiems. „Nuvykę už Šiaulių į Kryžių kalną, štai ką pamatysite. Ateina čion žmonės su labai dideliais kryžiais širdyse ir ant pečių išsakyti savo skausmo, savo sielvarto. Iš tolimiausių kampelių ateina. Kokia nuostabi šventovė tas mūsų Šiaulių Kryžių kalnas! Sakoma, kad pasaulyje vienintelė tokia vieta ir yra, kurioje mūsų tautiečiai turi kur savo skausmą palikti“, – rašė didis keliautojas.

P. Normantas paskutinį kartą su savo personaline fotografijų paroda gimtinėje lankėsi 2015 m. rugpjūčio mėnesį. Akmenės krašto muziejuje veikė jo fotografijų paroda iš ciklo „Kryžių kalnas“. Dalis jo nuotraukų buvo parodyta Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje „Expo“, kuri 2012 metais vyko Pietų Korėjoje. Šios Kryžių kalno nuotraukos stulbino ne tik dėl savo meniškumo, bet ir dėl to, kad buvo padarytos sovietmečiu 1984-1988 metais.

Žemaičiai gieda „kalnus“

P. Normantas fotoaparatą paėmė į rankas 1979 metais. Rimtai fotografija susidomėjo 1980 m. Nidoje. Paskatintas garsaus lietuvių fotografo Vitalijaus Butyrino, 1981 m. surengė pirmąją parodą. Nuo tada į praslenkantį laiką ir žmones žvelgia pro kameros objektyvą. Dėmesį visuomet skiria turiniui, o be plastinės kalbos visai neįsivaizduoja fotografijos. Jo fotografijoje susipina Žemaitijos ir Rytų kultūros.

Kalbėdamas apie savo kelią į fotografiją Paulius prisiminė: „Dar apie Žemaitiją turiu du ciklus (Mažeikiai, Šiauliai, miesteliai, šventės okupacijos metais).“ Žemaitiją P. Normantas idealizavo, jam ji buvo šventumu dvelkiantis kraštas. Čia, pasak jo, kažkaip keistai senovinis pagoniškas tikėjimas susipynęs su krikščionybe. Žemaičiai mažai kalba apie tikėjimą, jie tiesiog tiki.

Paulius Normantas Papilėje.

P. Normantui jo 1984-1988 metų fotografijų serija „Žemaičių laidotuvės“ buvo labai svarbi. Šiame cikle užfiksuoti jo apylinkių žmonės, jų šimtamečių papročių atspindžiai, Žemaitijos vaizdai, Papilės ir Viekšnių kapinės, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Tai tarsi amžinos gyvybės aidas. Visa tai ypač padėjo atskleisti ir  P. Normanto užrašai po nuotraukomis – poetiški, labai jautrūs ir atviri: „Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse. Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau; Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. Nesusipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė; Žvarbią žiemos popietę žemaičiai lydėjo mirusįjį į Papilės kapines. Buvau atėjęs aplankyti tėvo, senelių, prosenelių ir Simono Daukanto.“ Didelės dvasinės egzistencinės įtampos persmelkti ir kiti šio fotografijų ciklo „Žemaičių laidotuvės“ komentarai: „Negalėjau palydėti senelių iš motinos pusės, nes buvau tolimoj ir ilgoj kelionėj. Šis paminklas pastatytas Viekšniuose kitiems žemaičiams.“ Po kapinėse giedančių penkių vyrų nuotrauka yra toks užrašas: „Viekšnių miestelio kapinėse, laidojant mirusįjį, giedojo vyrai. Ką tik su sūnumi Pranuku buvau grįžęs iš antrosios tėvynės Vengrijos. Šie vyrai gieda Žemaitijoje paplitusius „kalnus“ ir perteikia tarp kryžių susibūrusių žemaičių nepalaužiamą kalnietišką dvasią.“

Viename interviu P. Normantas prisipažino, kad jis niekur nebėga nuo savo gimtųjų vietų. „Aš visą laiką čia, - sakė jis. – Kai man gresia žūtis kalnuose ar džiunglėse, prieš akis tuoj iškyla Papilės bažnyčios bokštai. Tas reginys suteikia jėgų išlikti ir grįžti į namus.“

Samantos Kačinskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

Violetos Česnauskaitės ekslibrisas, ŠU, 2017.

 Širdimi ir mintimis išgyventa kūryba

 P. Normantas save laikė keliaujančiu fotografu. Jam rūpėjo, kad matytųsi žmogaus gyvenimas, jo likimas. Jis siekė išsaugoti pusiausvyrą tarp nespalvotos ir spalvotos fotografijos. Savo fotografijose jis siekė suderinti du dalykus – meniškumą ir dokumentiškumą, etnografiją. Tai sąžininga, širdimi išgyventa fotografija. P. Normantas fiksavo nykstančias tauteles, paprastų žmonių gyvenimą, jų skausmus, vargus ir nesėkmes. Ji domino gamta, peizažai, kraštovaizdis, architektūra, buities detalės. Jo fotografijose ryški vidinė žmonių šviesa, lengvai pastebimi lemties ženklų pėdsakai. Žmonės jam pozavo be baimės, nesidrovėdami saulės ir vėjų nugairintų veidų. P. Normanto fotoportretai atrodo apgaubti dvasinės auros ir rimties nuotaikos.  

P. Normanto kūryba pasižymi fotografijų ir tekstų darna. Toks būdas pasirinktas ir kaip savęs išreiškimo, ir kalbėjimo su kitais žmonėmis būdas. Ypatingo autentiškumo rytietiškiems Himalajų ir Tibeto ciklams suteikia fotolakštus papildančios sodrios mintys, eilės, filosofiniai samprotavimai, akimirkos įspūdžiai, iškalbingi nuotraukų pavadinimai. P. Normantas ne kartą lankėsi Šiauliuose. Buvo surengtos jo fotografijų parodos, nuotraukų albumų ir knygų pristatymai Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ir Šiaulių dailės galerijoje. Susitikimai su P. Normantu ir jo fotografijų parodos Šiauliuose buvo surengtos 1995, 1997, 2000, 2001, 2002, 2005 metais.

1990 m. Vengrijoje anglų kalba buvo išleistas pirmasis P. Normanto fotografijų albumas „Išdžiūstantys šaltiniai“ („Vanishing Sources“), vaizduojantis įvairių finougrų tautų gyvenimą. 1994 m. Suomijoje anglų kalba išėjo antrasis P. Normanto fotografijų albumas „Nenugalėti Amdo tibetiečiai“ („The invincible Amdo Tibetans“), kuriam pratarmę parašė pats Tibeto dvasinis vadovas – XIV Dalai Lama. 1999 m. „Vagos“ leidykla išleido pirmąją P. Normanto knygą lietuvių kalba „Budos vaikai: tibetiečiai, ladakiečiai-zanskariečiai, mustangiečiai, dolpiečiai.“ Joje pristatomos keturios Himalajų tautos ir tautelės. 2001 m. Vengrijoje išleista knyga, skirta garsiam vengrų keliautojui ir tibetologui Šandorui Kiorošui Čomai atminti – tai „Sandoro Korosi Csomos tikruoju ir sapnų keliu“. 2002 m. R. Paknio leidykla Vilniuje išleido fotografijų albumą „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. 2004 m. leidykla Vengrijoje „Pytheas & St. Paulius“ išleido P. Normanto fotografijų albumą „Karai ir taika“ („Wars and peace“). 2006 m. Vilniaus „Petro ofseto“ leidykla-spaustuvė išleido P. Normanto fotografijų, haiku ir eilių knygą „Baltas“. 2006 m. Vengrijoje, Budapešte išleista P. Normanto fotografijų knyga „Fourteen Brothers“ („Keturiolika brolių“), o Vilniuje išėjo jo albumas „Žmonės ir šventyklos“ („People and Temples“). 2008 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido P. Normanto knygą  ir kt. „Butanas – Drakono ir maldų karalystė“.

P. Normantas neįsivaizdavo savęs be Rytų, Tibeto, Himalajų, nes jo namai buvo visas pasaulis, Žemė. „Gimiau Žemaitijoje, gyvenu Himalajuose. Namai man yra visur, kur galiu iškelti Trispalvę, kur galiu neteršti Lietuvos vardo… Mano namai visuomet yra su manimi. Esu  Žemės keleivis, – sakė  Paulius. – Ir dar žmogus.“ Toks jis buvo iš tikrųjų – žemaitis, keliaujantis tarp Vakarų ir Rytų. Viename savo interviu Paulius Normantas yra sakęs, kad pajutęs, jog gyvenimas, ar tiksliau, misija, artėja prie pabaigos, kaip senas baltas skubės sugrįžti prie Papilės piliakalnio (Akmenės r.), kur palaidoti jo tėvai, seneliai ir proseniai.

Paulius Normantas po sunkios ligos mirė 2017 m. sausio 7-osios naktį Vengrijoje. Didis keliautojas orientalistas, fotografas, gyvenimo filosofas ir žemaitis baigė savo žemiškąją kelionę. Tebūnie jam lengva žemelė.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

EKSLIBRISAI JULIAUS JANONIO GIMNAZIJOJE

2016 metais sukako 26 metai, kai buvo įkurta Lietuvos dailės ugdytojų draugija (LDUD). Tai respublikos dailės mokytojus vienijanti savanoriška organizacija, turinti savo aktualijų tinklalapį. Nuo 2010 metų LDUD surengė septynis respublikinius ekslibrisų konkursus. 2016 m. ekslibrisų konkurse galėjo dalyvauti tik dailės mokytojas su dviem savo mokiniais. Svarbiausia sąlyga – ekslibrise turėjo būti pavaizduotas Lietuvos dailės ugdytojų draugijos trumpinys ir sukūrimo metai.

Juliaus Janonio gimnazijos bibliotekai ekslibrisų dovana.
Iš kairės: dailės mokytoja Daiva Leliukienė

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos dailės mokytoja Daiva Leliukienė ir moksleivės Ugnė Steponavičiūtė (II kl.), Berta Rėja Butvilaitė (III kl.) dalyvavo 2016 m. respublikiniame ekslibrisų  konkurse. Jų darbai pateko į konkurso parodos katalogą. Autorės Juliaus Janonio gimnazijos bibliotekai dovanojo parodos katalogą ir originalius ekslibrisus, kuriuos gali pamatyti visi gimnazijos lankytojai. Darbai pakabinti bibliotekoje, prie knygų išdavimo zonos, puikiai visiems matomoje vietoje. 

Aut. Daiva Leliukienė

Aut. Daiva Leliukienė

Aut. Berta Rėja Butvilaitė

Aut. Ugnė Steponavičiūtė

Aut. Ugnė Steponavičiūtė

Paskutinėmis Bibliotekų metų dienomis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje vyko šventė. Gimnazijos direktorius pasveikino moksleives Ugnę Steponavičiūtę ir Bertą Rėją Butvilaitę, įteikė joms ekslibrisų parodos pažymėjimus ir naujus gimnazijos ženkliukus. Moksleivės pasidžiaugė, kad mažas kūrinėlis gali suteikti malonumą akims ir turėti išliekamąją vertę.

Juliaus Janonio gimnazijos
direktorius Rimas Budraitis sveikina
moksleivę Ugnę Steponavičiūtę

Juliaus Janonio gimnazijos
direktorius Rimas Budraitis sveikina
 moksleivę Bertą Rėją Butvilaitę

Juliaus Janonio gimnazijoje knygos ženklai yra vertinami. Gausi tarptautinio ekslibrisų konkurso „Ex libris. Šiaulių J. Janonio gimnazijai – 150“ kolekcija puikuojasi gimnazijos fojė prie bibliotekos. Gimnazijai skirto jubiliejinio ekslibrisų konkurso katalogas saugomas gimnazijoje ir Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Daivos Leliukienės inf.