KNYGNEŠYS IR SPAUDOS DARBUOTOJAS LIUDVIKAS JAKAVIČIUS

Kovo 16-ajai - Knygnešio dienai!

Žodis knygnešys sudarytas iš žodžių knyga ir nešti. Manoma, kad šis žodis pradėtas vartoti po 1864 metų, kai caro valdžia lietuviams uždraudė spausdinti knygas ir laikraščius lotyniškomis raidėmis. Kalbininkai sako, kad šis lietuvių kalbos žodis įdomus ir nepaprastas tuo, kad neturi atitikmens jokioje kitoje pasaulio kalboje. Jį galima versti tik keliais žodžiais, apytiksliai aprašant jo prasmę. Knygnešys lietuviui šventas žodis, primenantis dramatiškiausius mūsų šalies istorijos puslapius, kai daugelis jos pažangių veikėjų skleidė uždraustą lietuvišką kalbą ir knygą. Kas pirmas pavartojo šį žodį, kalbininkai nežino. Žodis atėjo iš pačios tautos ir tapo mūsų kalbos dvasiniu paveldu.

L. Jakavičiaus autografas. ŠAVB (Inv. nr. 139349)

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio (1846-1918) gimimo diena, skirta visiems knygnešiams ir draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojams prisiminti ir pagerbti.

Vienas iškiliausių knygnešių, susijusių su Šiaulių kraštu, yra spaudos darbuotojas, knygininkas ir leidėjas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis (1871-1941). Apie jo veiklą būtų galima nemažai papasakoti, daug apie jį yra rašyta spaudoje. Šiame straipsnyje Knygnešio dienos proga trumpai apžvelgsime L. Jakavičiaus, kaip knygnešio, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklą.

Ginant lietuvių spaudą ir tėvynės laisvę

L. Jakavičius-Lietuvanis apdovanotas
Gedimino ordinu 1939 m.

L. Jakavičius gimė 1871 m. kovo 22 d. Akmenėje. Mokėsi ir baigė Akmenės  pradžios mokyklą. 1888-1890 m. tarnavo raštininku Papilėje. Nuo 1888 m. palaikė ryšius su knygnešiu Boleslovu Šiušiu (1860-1924), gaudavo iš jo draudžiamos lietuviškos spaudos ir ją platindavo, kol buvo įtartas nelegalia veikla ir iš tarnybos atleistas, turėjo bėgti ir slapstytis.

Baigė penkias klases Rygos realinėje gimnazijoje. Platino lietuvišką spaudą, įvairiausiais būdais per savo tarnybą parsisiųsdavo jos iš Prūsijos.

L. Jakavičius dalyvavo Rygos lietuvių veikloje, prisidėjo prie Pašalpos draugijos steigimo ir dalyvavo jos chore. 1898 m. šioje draugijoje organizavo scenos  mėgėjų būrelį ir režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį, paskui buvo nuolatinis spektaklių režisierius ir aktorius. 1901 m. įkūrė nelegalią spaudos rėmimo ir platinimo draugiją „Šviesa“, buvo šios draugijos bibliotekėlės knygininkas. 1902 ir 1903 m. dukart buvo nuvykęs į Tilžę ir perdavė Rygos lietuvių surinktus pinigus lietuviškiems leidiniams leisti, grįždamas parsigabeno draudžiamos spaudos. 1903 m. žandarai per kratą jį įtarė ryšiais su spaudos platintojais, bet rimtų įkalčių nerado. 

Iškart po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, 1904 m. L. Jakavičius išsirūpino generalgubernatoriaus leidimą ir tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Rygoje, Katalikų g. 6, atidarė pirmąjį lietuvišką knygyną „Lietuva“, ilgainiui turėjusį 4 filialus Lietuvoje: Kelmėje, Skuode, Mosėdyje ir Žemaičių Kalvarijoje. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas L. Jakavičiaus atvirlaiškis M. Untuliui, rašytas 1905 m. liepos 7 d., kuriame rašoma apie slaptų knygų platinimą. 1905-1911 m. susirašinėjo su M. Untuliu. Savo korespondenciją ir spaudinius žymėjo neapibrėžtu keturių eilučių antspaudu-užrašu įvairaus dydžio šriftu, lietuvių kalba: „L. Jakavičius. / RYGA. / Katalikų gatvė N^o 20. / Knygynas ir spaustuvė“, rusų kalba: „Л. ЯКОВИЧЪ. / РИГА. Католическая ул. N^o 20 / Книжный магазинъ и / Типографiя.

L. Jakavičius 1905 m. įkūrė spaustuvę, knygų ir kalendorių leidimo įmonę „Lietuvanis“, leido kalendorius, praktinio pobūdžio knygeles, elementorius, maldaknyges, katekizmus,  sapnininkus, periodinius leidinius.

1906 m. knygyną „Lietuva“ Rygoje L. Jakavičius perkėlė į Katalikų g. 20 esantį medinį namą, kuriame atidarė ir biblioteką. Gyvendamas Rygoje L. Jakavičius buvo draugijų „Giedra“ ir „Žaislas“ vadovas, turėjo knygyną, spaustuvę, buvo įkūręs biblioteką. 1906-1907 m. leido laikraštį „Juokdarys“, nuo 1907 m. „Juokų kalendorių“, 1909-1915 metais „Rygos naujienas“, dažnai pasirašytus Lietuvanio vardu.

Nuo 1908 m., gavęs valdžios leidimą, savarankiškai  organizuodavo lietuviškus vakarus, kol 1909 m. įkūrė Rygos lietuvių teatro draugiją „Žaislas“ ir jai vadovavo. Draugija plėtojo mėgėjų teatro veiklą, pastatė Aleksandro Fromo Gužučio „Gedimino sapną“ ir „Gudrią našlę“ (1911 m.), Mato Grigonio „Alkaną Jonuką“ (1911 m.), Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmones“ (1913 m.) ir kt. Jis pats dainavo solo ir chore, režisavo, sakė monologus, spektakliuose vaidino daugiausia komiškus vaidmenis.

1915-1918 m. gyveno Sankt Peterburge. Savo įspūdžius apie gyvenimą šiame mieste ir revoliucijos įvykius, per kuriuos buvo sužeistas, 1917 m. kovo 12 d. rašė laiške iš Petrogrado Kostui Stikliui (šis laiškas saugomas LMAVBR RS F141-190, lap. 12 r). Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje knygyno verslą perkėlė į Šiaulius.

L. Jakavičius Šiauliuose

L. Jakavičius Šiauliuose įkūrė du knygynus. Pirmąjį įsteigė 1919 m. sausio 13 d. Kuršėnų g. 9. Pats L. Jakavičius tuo metu dar gyveno Rygoje. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje L. Jakavičius apsigyveno  Šiauliuose, Vytauto g. 99a. Šiame name buvo įrengti ir jo knygų sandėliai. 1919 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių miesto Turgaus (dabar – Prisikėlimo) aikštėje (Tilžės g. 157, toje vietoje, kur dabar stovi Valstybinis Šiaulių dramos teatras) jis atidarė lietuvišką knygyną „Lietuva“, kiek vėliau antrąjį – „Saulės“ (Turgaus g. 11). L. Jakavičius nuo 1919 iki 1938 m. buvo žymiausias Šiaulių knygininkas, turėjo knygyną „Lietuva“. 

Iš knygos „Atsiminimai iš lietuvių spaudos
draudimo laikų“  ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius Šiauliuose nuo 1919 iki 1938 m. leido įvairiausius kalendorius, humoristinius ir praktinius leidinėlius, atvirukus ir kt. L. Jakavičius laikomas stambiausiu privačiu leidėju tarpukario Lietuvoje pagal leidinių tiražų dydį. Jis leido kalendorius, nuo 1920 m. ėjusius dideliu tiražu. L. Jakavičiaus leidinių ir knygų tiražas per 20 metų sudaro daugiau kaip 2 mln. egzempliorių. Kai kurie jo leidiniai buvo uždrausti ar konfiskuoti dėl tuometės valdžios kritikos ar kitų priežasčių.

Be knygininko, spaudos darbuotojo ir leidėjo veiklos, L. Jakavičius Šiauliuose užsiėmė visuomenine ir kultūrine veikla. 1919 m. jis kartu su šeimos nariais surengė Šiauliuose pirmąjį koncertą. 1920-1925 metais kartu su Šiaulių miesto darbininkų profesinės sąjungos artistų-mėgėjų trupe statė lietuviškus spektaklius. Nuo 1926 m. nemokamai režisavo, vaidino Šaulių sąjungos VII rinktinės, kitų įstaigų ir organizacijų artistų-mėgėjų kuopelių pastatymuose, Šiaulių policijos šventėje, Šiaulių komendatūros iškilmėse, 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko šventėje, Valstybės spaustuvės sukaktuvėse ir kt. 1924 m. L. Jakavičius kartu su dr. J. Šliūpu, knygininku J. Orintu ir kitais visuomenės veikėjais Šiauliuose įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, ilgą laiką buvo jos iždininkas. L. Jakavičius Šiauliuose  atkūrė ir scenos mėgėjų draugiją „Žaislas“. 1928 m. lapkričio 3 d. L. Jakavičius Šiauliuose, Liaudies namuose, vaidino jubiliejiniame spektaklyje „Krivių Krivaitis“, skirtame jo 30 metų (1898-1928)  scenos darbuotės sukaktuvių minėjimui. 

L. Jakavičius senatvėje, pasitraukęs iš aktyvios sceninės, knygininko ir leidybos veiklos, 1938 m. knygyną perleido Feliksui Maksvyčiui (1909-2008). 1939 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1940 m. L. Jakavičius su šeima persikėlė gyventi į žmonos tėviškę Anykščius.

L. Jakavičiaus-Lietuvanio knyga „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų...“

L. Jakavičius nuo 1900 m. iki senatvės rašė daugiausia satyrinius prozos ir poezijos kūrinius, kūrė komedijas ir kupletus, pritaikė juos scenai. Pasirašinėjo slapyvardžiais: Lietuvanis, L. Būblelis, L. B-lis-Skurdžius ir kt. Dalį kūrinių publikavo „Ūkininke“, „Varpe“, „Naujienose“. Taip pat parašė ir išleido atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų „Lietuvos dievai! Dėkoju jums, kad padėjote man sėkmingai su caro žandarais už lietuvių spaudą kovoti” (1939 m.). Prisiminimų rankraštis sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir 1948 m. birželio mėn. sudegintas kartu su visu kitu F. Mažvydo „Žiedo“ knygyno turtu Šiauliuose.

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. 139349)

L. Jakavičius prieš 80 metų, 1937 m. sausio 5 d., Šiauliuose baigė rašyti atsiminimus iš lietuvių spaudos draudimo laikų. Šiuos gausiai iliustruotus atsiminimus L. Jakavičius 1939 m. išleido Lietuvanio slapyvardžiu, spaudė „Titnago“ spaustuvė Šiauliuose (312 p.). Šios knygos spalvoto viršelio kompozicijoje L. Jakavičiaus nuotrauka pavaizduota tarp trispalvės juostų, sutraukytų grandinių ir Vyčio ženklo. Leidinio pirmajame priešlapyje yra užrašas: „Lietuvanis / Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1939. Išleido Liudas Jakavičius, Šiauliai“.

„Išleidžiu šiuos savo atsiminimus su noru ne savo nuopelnus iškelti, o tik nušviesti tuos laikus, kada buvo dirbama tėvynės labui, - rašė L. Jakavičius-Lietuvanis „Žodyje skaitytojui“ (3-4 p.). – Mano vienintelis noras, kad bent kiek jūs pasimokytumėte ir iš mūsų darbų, tėvynės meilės ir noro jai dirbti taip pat, kaip mes kadaise dirbome, nebodami savo asmeniškos naudos nei gerovės“.

Knygoje spausdinami L. Jakavičiaus atsiminimai susideda iš keturių dalių: 1. „Knygnešystė ir kova dėl lietuvių spaudos“ 2. „Lietuvybės žadinimas ir kėlimas“ 3. „Lietuvių spaudos ugdymas ir gynimas“ 4. „Autoriaus nusiskundimai ir padėkos“. Knygoje L. Jakavičius rašo, kad caro priespaudos laikais savo spaudos ir tėvynės meilę jam įkvėpė motinėlė, kuri Akmenės miestelyje buvo „daraktorka“. Ji slapstė, mokė jį ir daugelį kitų svetimų vaikų iš lietuviškų elementorių. 1888 m. jis susipažino su knygnešiu B. Šiušiu, tuomet gyvenusiu Akmenės miestelyje, ir iš jo pradėjo slapta, net pagal užsakymą gauti visokių lietuviškų knygelių ir laikraščių. Vieną kartą B. Šiušio namuose žandarai darė kratą ir rado daug lietuviškų maldaknygių, elementorių, kalendorių. Už tai B. Šiušis buvo areštuotas ir uždarytas į Šiaulių kalėjimą, o vėliau ištremtas į Rygą. 1890 m. L. Jakavičius, dirbdamas Papilėje pas pristavą raštininko padėjėju, toliau skaitė ir platino uždraustas lietuviškas knygas ir spaudą. Susipažinęs su knygnešiu Glodeniu gaudavo iš jo Tilžėje leidžiamų „Ūkiškų kalendorių“ ir dainų knygelių, kurias platino jaunimui. Žandarai, sužinoję apie L. Jakavičiaus knygų platinimą, darė kratą, bet nieko nerado. Vis dėlto pristavas atleido L. Jakavičių iš darbo. Savo atsiminimų knygoje L. Jakavičius pateikia 14-os rusų žandarų nuotrauką, pavadintą „Šiaulių rajono žandarų valdyba“ (p. 14) su savo prierašu: „Gali sau Gerb. skaitytojas įsivaizduoti, koks tuomet buvo smarkus lietuviškų knygų ir laikraščių persekiojimas, kad vien tik Šiaulių rajone toks didelis rusų žandarų skaičius buvo laikomas lietuviškas knygas ir lietuvybės platintojus gaudyti.“

1891 m. L. Jakavičius atvyko į Rygą ir nuo 1892 m. dirbo Rygos uosto valdybos jaunesniuoju raštininku. Pradėjo bendradarbiauti Tilžėje leidžiamuose laikraščiuose: „Ūkininke“, „Varpe“ ir „Naujienose“. Rašinėdamas į laikraščius žinutes iš pradžių pasirašydavo slapyvardžiu „Lietuvos jaunikaitis“, vėliau pasirinko slapyvardį „Lietuvanis“.  L. Jakavičius Rygoje vieną sekmadienį sutiko seną pažįstamą knygnešį B. Šiušį. Pastarasis pasistatęs prie bažnyčios didžiausią stalą, apkrovęs jį lietuviškomis knygomis, viešai jas pardavinėjo. Nustebusiam L. Jakavičiui B. Šiušis paaiškino, kad Rygoje nei leidžiama, nei draudžiama lietuviškas knygas pardavinėti. Kadangi Rygoje policininkai daugiausia yra tik vokiečiai, neturintys supratimo apie lietuviškas knygas ir jų draudimą, tad jas laiko „polskimi knygami“. Todėl čia esą galima lietuviškas knygas drąsiai pardavinėti ir skaityti. Tiesa, vėliau ši padėtis pasikeitė ir vietos valdžia pradėjo persekioti lietuviškos spaudos platintojus. Tuo metu Rygoje buvo susikūrusi nemaža lietuviškų raštų platinimo kuopelė, kurioje buvo J. Burneika, J. Mozeliauskis, J. Skiparis, K. Pukštys, P. Janulevičius, J. Grigaliūnas, J. Petrulis, A. Praškevičius-Mickevičius, D. Miklius, T. Virkšas, P. Žaldokas, J. Zabūras ir kt. L. Jakavičius žandarų vėl įtartas, kad slapta platina draudžiamas „žmudskų“ knygas, 1894 m. buvo atleistas iš Rygos uosto valdybos vyresniojo raštininko pareigų. 1895 m. L. Jakavičius tarnavo Rygos VI nuovados Taikos teisme raštvedžiu ir toliau platino draudžiamas lietuviškas knygas. Kartą žandarai, atlikdami kratą jo darbo vietoje, rado lietuvišką laikraštį „Varpas“. Už tai L. Jakavičius buvo areštuotas ir uždarytas į Rygos Citadelės kalėjimą. Po kurio laiko, neįrodžius kaltės, L. Jakavičius iš kalėjimo buvo išleistas ir toliau platino lietuvišką spaudą. Jam tuo metu padėjo jo sužadėtinė Honorata Grymalauskaitė, 1896 m. tapusi jo žmona. Dar ne kartą žandarai, ieškodami draudžiamos lietuviškos spaudos, krėtė L. Jakavičiaus namus ir darbo kabinetą. Jis buvo vėl sulaikytas, tardomas Rygos žandarmerijoje. 1901 m. L. Jakavičius tapo lietuvių slaptosios draugijos „Šviesa“ knygininku. Gavęs iš Tilžės lietuviškos spaudos, ją dalijo „Šviesos“ draugijos nariams, kurios nariais buvo B. Prapuolenis, V. Nagevičius, Č. Petraškevičius, K. Bielinis, J. Lapinskas, P. Janulevičius, A. Mačius, J. Mazeliauskas, Rygos gimnazijos mokytojas M. Šikšnys – Šiaulėniškių senelis, T. Virkštas, J. Zabūras ir kt. 1902 m. L. Jakavičius lietuvių spaudos reikalais buvo slapta nuvykęs į Tilžę. Čia jis dvi savaites gyveno pas leidėją J. Šenkę, susitiko su Morta Zauniūte, susipažino su Vydūnu, knygnešiu A. Mockaičiu, Bitėnuose aplankė  lietuvių spaudos gaivintoją M. Jankų.

Baigiamajame atsiminimų knygos žodyje L. Jakavičius rašo: „Kadangi jau 50 metų su lietuvių liaudimi išvien dirbu, kaip antai nuo 1888 metų slaptai gabendamas iš Tilžės draudžiamuosius lietuviškus raštus, o nuo 1904 m. iki šiai dienai viešai leisdamas ir platindamas lietuviškas knygas ir laikraščius, ir visuomet turėdavau didelį visuomenėje pasisekimą, tikiu, kad ta pati visuomenė neapleis ir senatvėje savo už spaudą ir lietuvybę kovotojo - Lietuvanio: teiksis, kiek galima, kas žodžiu, kas raštu, visur užtarti ir paremti tą spausdinto žodžio skleidėją.“

Archyvinis L. Jakavičiaus knygos „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų: 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimo proga 1918-1938“ egzempliorius saugomas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šios knygos egzempliorius pažymėtas J. Remeikos knygos įrašu. Skaitmeninę jo kopiją galima paskaityti virtualaus elektroninio paveldo sistemoje (epaveldas.lt).

Šiaulių „Aušros“ muziejaus biblioteka taip pat turi šią įdomią su lietuviškos spaudos draudimo istorija susijusią L. Jakavičiaus-Lietuvanio knygą „Atsiminimai iš Lietuvių spaudos draudimo laikų 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakties minėjimui 1918-1938“ (ŠAM b-ka, Nr. 6156). Minėtos knygos egzemplioriaus priešlapyje yra įdomus atsiminimų autoriaus dedikacinis įrašas: „Gerb. Apskrities viršininkui uoliam šauliui A. Staškevičiui aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą, šaulys rėmėjas L. Jakavičius Lietuvanis. Šiauliai 5/VIII. 39 m.“. Šios knygos antrajame priešlapyje yra apskritas knygos antspaudas-užrašas – „P. Gasiūno lietuvių spaudos kolekcija“. Manoma, kad ši knyga pateko į „Aušros“ muziejų iš spaudos kolekcininko P. Gasiūno rinkinio.   

1940 m. L. Jakavičius savo išleistos knygos „Atsiminimai iš lietuvių draudimo laikų“ 500 egz. per III pėstininkų diviziją dovanojo Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriui. Dovanotos knygos buvo paskirstytos visos kariuomenės bibliotekoms. Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas J. Šarauskas 1940 m. knygos autoriui ir leidėjui L. Jakavičiui skyriaus vardu pareiškė padėką.

1997 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvui buvo perduotos spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, mėgėjų teatro organizatoriaus, režisieriaus ir aktoriaus, žurnalisto, knygnešio L. Jakavičiaus ir jo žento žurnalisto, dramaturgo, teatrologo Jurgio Arno Šaltenio (1911-1959) ir jų šeimos narių kūrybos dokumentai, nuotraukos, laiškai, biografiniai ir kiti dokumentai (F. 630. Jakavičių ir Šaltenių šeimos).

2015 m. birželio mėn. Šiaulių spaudoje (Kavaliauskaitė Ž. Liudviko Jakavičiaus-Lietuvanio knyga grįžo pas proanūkį“. „Šiaulių kraštas“, 2015-06-16) rašoma, kad šiaulietė J. Raugalienė išsaugojo savo tėvų Julijonos ir Bronislovo Korsako bibliotekoje buvusią knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga parašytą knygą „Atsiminimai iš lietuvių spaudos draudimo laikų“ su autoriaus autografu „Gerb. advokatui A. Švarcui – aukoja senas kovotojas už lietuvių spaudą L. Jakavičius-Lietuvanis, Šiauliai, 1/V39“. Įdomu, kad Abraomas Švarcas nuo 1933 m. gruodžio iki 1940 m. užsiėmė advokato praktika Šiauliuose, Bažnyčios g. 35 (dabar S. Dariaus ir Girėno g. 35). 1938 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu.

J. Raugalienė šią knygą 2015 m. birželio mėn. perdavė L. Jakavičiaus proanūkiui Liudvikui Jakavičiui-Grimalauskui. Taip ši knyga po daugelio metų pateko į jos autoriaus artimųjų rankas. Iš tikrųjų knygos turi savo likimus.

Siūlau iškilaus spaudos darbuotojo, kalendorių ir knygų leidėjo, knygininko, teatro režisieriaus, aktoriaus, žurnalisto ir knygnešio L. Jakavičiaus-Lietuvanio atminimą deramai įamžinti, jo vardu pavadinti gatvę, atidengti jam skirtą atminimo lentą Tilžės gatvėje, Šiauliuose.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

PIRMOJI VYTAUTO KAZIMIERO JONYNO KŪRYBOS PARODA ŠIAULIUOSE!

Parodos plakatas
Plakatui panaudotas V. Jonyno autoekslibrisas.

Kovo 1–26 dienomis Meno ir muzikos skyriuje eksponuojama Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos ir piešinių paroda, skirta dailininko 110-osioms gimimo metinėms. Pristatomi darbai iš privačių Arvydo Skerio ir Vyginto ir Janinos Ališauskų kolekcijos. 

PARODOS PRISTATYMAS 2017 m. kovo 16 d. (ketvirtadienį) 16 val.

      Vytautas Kazimieras Jonynas (gimė 1907 m. kovo 16 d. Ūdrijoje, Alytaus vals. – mirė 1997 m. gruodžio 4 d. Vilniuje) – Lietuvos grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražų kūrėjas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.

V. K. Jonyno gyvenimo ir kūrybos panorama

V. K. Jonynas 1923-1929 metais mokėsi Kauno meno mokykloje, 1927-1929 metais studijavo grafiką pas A. Galdiką, lankė A. Varno tapybos studiją. 1930 m. dalyvavo Pirmojoje Nepriklausomųjų dailininkų darbų parodoje Kaune. 1930 m. V. K. Jonynas laimėjo I premiją Vytauto Didžiojo komiteto plakatų konkurse „Ruoškimės švęsti Vytauto Didžiojo 500 metų sukaktuves“. 1931 m. tęsti studijų išvyko į Paryžių. 1932 m. dalyvavo pirmojoje grupės Ars parodoje Kaune. 1931-1934 metais Paryžiuje, Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje studijavo taikomąją dailę ir grafiką. 1931-1934 metais Paryžiuje, meno ir amatų mokykloje „Ecole Boulle“ studijavo medžio skulptūrą ir baldų konstravimą, lankė architektūros sekciją. 1935 m. surengė pirmąją personalinę parodą Paryžiuje „Zak“ galerijoje.

V. K. Jonynas grįžęs į Lietuvą, 1935-1940 metais dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje, dalyvavo parodose. 1936 m. buvo priimtas į XXVII knygos mėgėjų draugiją ir aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje.  V. K. Jonyno darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo: 1937-ųjų Paryžiaus pasaulinėje parodoje už medžio raižinius ir plakatus buvo apdovanotas dviem aukso medaliais bei Garbės diplomu už baldų projektus. 1938-aisiais Prancūzija, įvertindama V. K. Jonyno veiklą stiprinant lietuvių ir prancūzų ryšius, suteikė jam Garbės legiono karininko laipsnis.

1939 m. V. K. Jonynas pelnė III premiją Pašto valdybos pašto ženklų konkurse; 1940 m. – Taupomųjų kasų premiją už K. Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijas ir apipavidalinimą. 1941-1944 metais V. K. Jonynas buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius. 1944 m. surengė personalinę parodą „Ars“ salone Rygoje.

1944-aisiais dailininkas kartu su šeima pasitraukė į Vakarus. 1946 m. Freiburge, Vokietijoje, prancūzų okupacinėje zonoje, įkūrė Dailės ir amatų mokyklą, buvo jos direktorius; iliustravo P. Merimee „Lokį“, W. Shakespeare‘o „Hamletą“, O. Milašiaus „Miguel Manara“, J. W. Goethe‘s „Jaunojo Verterio kančios“ ir „Mainco apgulimas“ ir kt.

1951-aisiais V. K. Jonynas išvyko į JAV, įsikūrė Niujorke. 1952-1957 metais dėstė dailės disciplinas Catan Rose meno institute, 1956-1975 metais Fordhamo universitete Niujorke. 1955 m. V. K. Jonynas įsteigė monumentaliosios dekoratyvinės dailės studiją Niujorke (žinoma kaip „Jonyno ir Šepardo meno studija“).

Dailininko kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos, JAV. Vatikano muziejuose, privačiose kolekcijose. V. K. Jonynas parodų surengė Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kt.

1993 m. Druskininkuose atidaryta V. K. Jonyno galerija. 1993 m. dailininkas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 1996 m. suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas, Druskininkų miesto Garbės piliečio vardas (1997).

1997 m. Druskininkų Mažojoje galerijoje buvo surengta V. K. Jonyno paroda „Mainco litografijos“ (1950-1951)“, skirta dailininko 90-mečiui. Vėliau parodos rengtos V. K. Jonyno galerijoje – 6-9 dešimtmečio pastelių ir piešinių paroda (1998 m.), Freiburgo laikotarpio piešinių parodą (1999 m.). 2000 m. kovo 16-ąją, minint V. K. Jonyno 93-ąsias gimimo metines Druskininkuose V. K. Jonynio galerijoje atidaryta jo ekslibrisų paroda, eksponuota trisdešimt 1937-1981 m.  sukurtų ekslibrisų. 2007 m. Lietuvos dailės muziejus išleido R. Andriušytės-Žukienės monografiją „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“. 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui Lietuvoje išleistas V. K. Jonynui skirtas 1 Lt vertės paštos ženklas (dail. A. Ratkevičienė).

Knygos grafika

Mokydamasis Kauno meno mokykloje, V. K. Jonynas dažnai dalyvavo Lietuvoje rengiamuose plakatų konkursuose, apipavidalino knygas ir žurnalus „Aitvaras“, „Naujas žodis“, „Spaktyva“, „Radio bangos“, „Vairas“, „Žvaigždutė“ ir kt., piešė iliustracijas, karikatūras, kūrė inicialus, vinjetės, atvirukus. Apipavidalino ir iliustravo Lietuvoje leistas knygas: S. Zobarsko „Žemės muzika“ (1929), S. Lazdynų Pelėdos „Radybos“ (1930), V. Sirijos Giros „Golas į ateitį“ (1931), Stasio Matijošaičio-Esmaičio elementorių „Sakalėlis“ (1931), S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Dvylika brolių juodvarniais lanksčiusių“ (1932), XXVII knygos mėgėjų metraštį (1933, 1937), M. Lastauskienės „Gyvenimo perlai“ (1934), A. Bennet „Diegas“ (1938), P. Cvirkos „žemė maitintoja“ (1940) J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinį „Ašarų vainikas“ (1942) ir kt.

Geriausi tarpukaryje V. K. Jonyno kūriniai – K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos (1938-1939 m.) ir kt. – tapo lietuvių profesionaliosios grafiko klasika. 1940 m. K. Donelaičio „Metus“  iliustruotus V. K. Jonyno medžio raižiniais, 1940 m. spaudė AB „Spindulio“ spaustuvė Kaune. Šios knygos buvo išspausdinta 3000 egz., iš jų 300 egz. geresniame popieriuje, numeruoti nuo 1 iki 300 nr. (pakartotinis leidimas 1941 m.). 1948 m. Vokietijoje buvo pakartotas 1940 m. lietuviškasis Donelaičio „Metų“ leidimas su V. K. Jonyno iliustracijomis. 

1944 m. čekų leidyklos „Jan Hakl“ užsakymu V. K. Jonynas išraižė J. W. Goethe‘es romano „Jaunojo Verterio kančios“ iliustracijas (1948), „Mainco apgulimas“ (1951) ir kt. Prospero Merimee apysaka „Lokys“ (1949) ir Williamo Shakespeare‘o Hamleto“ eskizai, kaip knygos iliustracijos likę nepanaudoti.  1951-1989 metais iliustravo apie 15 įvairių lietuviškų knygų.

ŠAVB saugyklos ir Informacijos skyriuje saugomi V. K. Jonyno iliustruoti ir 1940 m. išleisti K. Donelaičio „Metai“ (su V. Didžkalnio knygos įrašu)  ir kitos dailininko iliustruotos Lietuvoje ir užsienyje išleistos knygos.

Ekslibrisai

V. K. Jonynas pasižymėjo lietuviško ekslibriso srityje. Pirmąjį lietuvišką ekslibrisą sukūrė 1928 m. Tai sau pačiam litografijos technika Kaune sukurtas knygos ženklas „Ex libris Vytauto Kazimiero Jonyno“. Dar vieną knygos ženklą sau „Rūpintojėlis“ V. K. Jonynas 1929 m sukūrė medžio raižinio technika (70x50 mm). Šiame knygos ženkle originaliai panaudota fokloro temos esmė. Savo atsiminimuose dailininkas rašė: „Mokykloje 1929-ųjų pradžioj išraižiau pirmą savo medžio graviūrą: sau pačiam ekslibrisą – „Rūpintojėlio galva“. Tas darbelis rodė pačią pradžią“.  V. K. Jonynas kūrė mažąją grafiką, knygos ženklus, kuriuos skirdavo savo draugams ir pažįstamiems.

1937 m. medžio raižinio technika ekslibrisus sukūrė sau (V. K. Jonyno ekslibrisas), teisininkui V. Burkevičiui, aktoriui Stasiui Pilkai. 1941 m. V. K. Jonynas sukūrė dar vieną ekslibrisą Valstybės teatro Šiaulių skyriuje 1933-1934 metais dirbusiam ekslibrisų kolekcininkui ir aktoriui S. Pilkai. Sukūrė 24 ekslibrisus ksilografijos technika, kurie buvo eksponuoti įvairiose parodose Europoje ir JAV. Tai ekslibrisai Faustui Kiršai, Prof. dr. Hans Schneiderhohn (1947), „Aleksis Rannit“ (1948), „Voldemar Klein“ (1948), „Michel Francois“ (1948), „Kopka Erika“ (1948), Henri Ponsot (1948), Raymond Schmitttlein (1947), „G. Daty“ (1947), „V. K.“ (1949) , „V. K. Jonynas“ (1949), Robert Marquant (apie 1949), Ex libris Alena Landsbergytė (apie 1949) ir kt. 1981 m. V. K. Jonynas sukūrė ekslibrisus J. Baltušiui, poetui A. A. Jonynui, dailininkams K. Bogdanui, A. Gudaičiui, A. Martinaičiui, režisieriui J. Miltiniui, poetui B.Brazdžioniui, menininkui V. Vizgirdai ir kt.

Kolekcininkas aktorius S. Pilka (1898-1976) 1947 m. žurnale „Aidai“  (nr.6) apie V. K. Jonyno sukurtus ekslibrisus rašė: „Visai naują, sakytumėm, patį tikrąjį lietuviško ex libris‘o kelią jau pačiais savo pirmaiiais darbais atrado V. K. Jonynas. Jo medžio raižiniai tampa lbai būdingos tos paskirties mūsų grafikos reprezentantais. Jie buvo ir bus ne tik originalūs pas mus, bet ir tarptautinėje rinkoje (...). Dailininkas pasirodė su savo ex libris‘ais nauju mostu, originaliai panaudodamas folklorinės medžiagos pačią esmę. Vėliau Jonynas savo naujuose knygos ženklų raižiniuose žais technika, bet visada pasiliks toks pat sukoncentruotas, iš pirmo žvilgsnio kiek sausokas, bet esmėje nuoširdžiai išaiškinęs ir knygos savininką ir, kas svarbiausia, savo asmeninės meilės knygai nenuslėpęs“. 1956 m. kovo 9 d. V. K. Jonyno laiške (šio laiško ištrauka spaudoje skelbiama pirmą kartą) adresuotame S. Pilkai rašoma: „(...) 1944 m. esu padaręs tik Alexis Rannt (1947), S. Lozoraičiui (1948), V. K. Jonynui (1948), tai nedaug. Dar aštuonetą ex librisų padariau prancūzams ir vokiečiams. Tiesa, visi medžio raižiniai. Kaip gaila mano ex librisai dauguma spausti ranka ir ne ant labai gero popieriaus (karo metas), tai reprodukavimui sunkiai įkandami“.

Parodoje eksponuojami Vytauto Kazimiero Jonyno ekslibrisai lietuviams. 

     

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 
Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų
kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

     

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 

Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų

kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 

Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų

kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 

Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų

kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 

Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų

kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

Vytauto Kazimiero Jonyno kūryba 

Arvydo Skerio, Vyginto ir Janinos Ališauskų

kolekcijos parodoje 2017 m. kovo 1-27 d.

Pašto ženklai

     

1946 m. prancūzų okupuotoje Vokietijos žemės buvo suorganizuotas naujų pašto ženklų sukūrimo konkursas, kuriame dalyvavo ir V. K. Jonynas, pateikęs imperatoriaus Karolio Didžiojo štrichinio (raižyto) pašto ženklo projektą. 1947-1949 m. V. K. Jonynas sukūrė daugumą prancūzų zonos pašto ženklų, padarė net trisdešimt penkis jų projektus. Šie lietuvio dailininko sukurti pašto ženklai, dvejis metus funkcionavę prancūzų okupacinėje zonoje Vokietijoje, filatelinės ir meno spaudos buvo pripažinti kaip gražiausi pokario metais Europoje. Jo sukurti pašto ženklai turi aiškų stilių ir atspindi asmeninį dailininko braižą. Jo sukurtos pašto ženklų serijos alsuoja vokiečių kultūros vertybių pajautimu ir pagarba joms  Kurdamas pašto ženklų kompozicijas, V. K. Jonynas dažnai naudojosi archyviniais šaltiniais ir dokumentais.  Savo menine verte išsiskiria kompozicija su Karolio Didžiojo statula (Karolis Didysis. Reino-Pfalco krašto pašto ženklas. 1947-1948). Šis pašto ženklas filatelistų laikomas didžiausiu V. K. Jonyno pasiekimu (R. Andriušytė-Žukienė. „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“. Vilnius, 2007, p. 75-77). 1959 m. V. K. Jonynas sukūrė Vatikano pašto voką ir ženklus su šv. Kazimiero atvaizdu.

V. K. Jonyno kūryba Šiauliuose

1939 m. spalio-lapkričio mėn. Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo surengta Lietuvos dailininkų sąjungos paroda, kurioje dalyvavo 59 menininkai. Šioje parodoje V. K. Jonynas eksponavo 3 medžio raižinius: iliustraciją K. Donelaičio „Metams“, „Kęstučio nužudymas“ ir „Poilsis“.

Muziejininkas P. Galaunė vienas pirmųjų Lietuvoje įvertino V. K. Jonyno kūrybą. 1944 m. Šiauliuose išleistame almanache „Varpai“ P. Galaunė gyrė dailininką už kūrybišką lietuvių liaudies grafikos taikymą ir vaisingą veiklą knygos kultūros srityje („Varpai“, 1944, nr. 2, p. 319-325).

Iš Šiaulių kilęs žurnalistas, eseistas ir menotyrininkas T. Sakalauskas (1932-2015) 1991 m. išleido knygą „Kelionė: Dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas“. Tai eseistinė apybraiža apie šį žymų lietuvių grafiką, vitražo meistrą, skulptorių. Knyga vertinga šaltinių gausa. Nemažą jos dalį sudaro žurnalisto užrašyti dailininko pasakojimai, atsiminimai, laiškų publikacijos, nuotraukos.

Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje Meno ir muzikos skyriuje, š. m. kovo 1 – 24 dienomis veikia V. K. Jonyno grafikos ir piešinių paroda, kurioje eksponuojami jo sukurti grafikos darbai, ekslibrisai, pašto ženklai, piešiniai ir eskizai. Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas (sutrumpintai – GBEF) š. m. kovo 16 d. 16.00 val. ŠAVB Meno ir muzikos skyriuje rengia dailininko V. K. Jonyno parodos pristatymą. Vyks dailininkų, menotyrininkų ir kolekcininkų pokalbis prie apvalo stalo apie šio dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Parodoje eksponuojami V. K. Jonyno 1937-1981 m. sukurti ekslibrisai, 1947-1948 išleisti pašto ženklai, įvairūs piešiniai, medžio raižiniai „Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1950 m.), „Šv. Antanas“ (1950 m.), „Europa“ (1953), „Penktoji aveniu“ (1957 m.),  J. W. Goethe‘es „Mainco apgulimo“ iliustracijos,  portretai: Generolo Kvenigo (1946 m., Baden Badenas), Voldemaro Kleino (1951 m.), vitražų ir altorių eskizai ir kt.

Pirmąkart Šiauliuose iš šiauliečių kolekcininkų, GBEF narių V. Ališausko ir A. Skerio asmeninių rinkinių rengiama Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos ir piešinių paroda, skirta dailininko 110-osioms gimimo sukakties metinėms.

Jonas NEKRAŠIUS

Straipsnių pradžia

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

EKSLIBRISAS POETEI JADVYGAI GABRIŪNAITEI

2017 metų kovo 3 d. Kupiškyje vyko Lietuvių kalbos dienoms skirta konferencija „Tai nuo Jūsų čia taip šviesu, nuo žodžio kitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu...“ (J. Marcinkevičius).

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą „Poetės Jadvygos Gabriūnaitės pėdsakai Šiauliuose“ skaitė Šiaulių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos mokytoja Branguolė Šimkūnienė.

Pranešimo metu buvo perskaityti dailininkės Lolitos Brazos prisiminimai apie poetę, pristatytas jai prieš 30 metų sukurtas ekslibrisas, kuris padovanotas Kupiškio muziejui. Poetė apie šio ekslibriso egzistavimą nežinojo. Ekslibrisas saugomas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. 

Lolita Putramentienė–Braza, 1987 m.

Pranešimo tekstas:

„Jei tai būtų laiškas, kreipčiausi į poetę pačiais gražiausiais žodžiais:

Garbioji Jadvyga, susitikome prieš trisdešimt metų. Tau tuomet buvo tiek, kiek man dabar. Po kelerių metų Tu išėjai. Negaliu patikėti, kokia buvai jauna. Kiek liko dar nesukurtų eilių… Susitinkam vėlei. Tik Tu pleveni angelo lengvumo sparnais, o aš, dabar atėjusi į Tavo amžių, spaudžiu saujoje brangius prisiminimų trupinius apie Tave, kurie man dabar brangūs, nes jų mažai. Jie sodrūs. Įspūdingi. Įkvėpti. Įsimintini. Amžini. Jie realūs, nes mano archyvuose guli miniatiūrinės grafikos kūrinėlis – Tau dedikuotas ekslibrisas. Taip Tavęs ir nepasiekęs...

1987-aisiais lankiausi ŠPI Filosofijos katedroje. Tuomet susitikau laborantę Jadvygą Gabriūnaitę. Visai nepamenu, apie ką kalbėjomės. Atsimenu tik emocinę pokalbio nuotaiką. Dialogas mezgėsi lėtai, be įtampos, kažkokiu paslaptingu tonu. Jadvygos mąslus žvilgsnis mane kiaurai tyrinėjo ir mažumėlę jinai man apie save papasakojo – rišliai, gražiai, su poetiniais palyginimais. Juk buvo sovietmetis… Taip susitikome dar trejetą kartų, gal daugiau. Susitikimai man labai įstrigo. Mane žavėjo jos solidi laikysena, juodi tvarkingai susukti į kuodą plaukai, tamsus ilgas drabužis jai suteikė paslapties ir solidumo. Aš kaskart nutildavau, kai ji taip išmintingai imdavo kalbėti ir klausiausi net nežinodama, kad ji visai ne filosofė, o poetė. Mane tai įkvėpė. Tuo metu buvau pradedanti ekslibrisų kūrėja. „Gaudžiau“ žmones, kam galėčiau sukurti knygos ženklą. Įkvėpta pažinties ir trumpos draugystės nutariau įamžinti poetę ir atsakingai, su meile kūriau jai ekslibrisą. Šiandien jį laikydama savo rankose, atsimenu vidinius impulsus, emocinį foną, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas. 

Šis gražus datos ir atminimo pagerbimas palietė ir mane. Mielai leidžiu liestis prie brangių minties ir vaizdo trupinių, poetės knygos ženklo. Matykite Jūs gerbiamos Jadvygos Gabriūnaitės akimis.

Tegul tai bus pirma ir paskutinė mano gėlių puokštė poetei, tokia tvirta kaip įvykęs istorijos faktas ir tokia trapi kaip rasos lašelis mano grafiškoje raižyboje.

Ačiū, Jadvyga, Tau už išmoktą ekslibriso pamoką. Pagarbiai Lolita Braza, 1987–2017.“


Astos Kaktytė info.  

PADĖKA / MERCI

Monsieur, Bernard Boucheix,

Nous avons reçu votre cadeau.

La publication de L’EX-LIBRIS français BULLETIN DE ’ASSOCIATION FRANÇAISE POUR LA CONNAISSANCE DE L‘EX-LIBRIS a enrichi le fond  d’ex-Libris de Gerardas Bagdonavičius de la bibliothèeque de Povilas Višinskis.

Le musée des d’ex-Libris a été reorganisé en 2014 au fond d’ex-Libris de Gerardas Bagdonavičius (GBEF).

Gerardas Bagdonavičius (1901-1986) est un classique lituanien des ex-libris du XX siècle.

Vous êtes un important invité du fond d’ex-Libris de Gerardas Bagdonavičius. On vous remercie pour les cadeaux.  

Je vous prie d'agréer, Monsieur, mes salutations distinguées.

Asta Kaktytė

Bibliothécaire, membre du conseil de GBEF

Į prancūzų kalbą vertė Daiva Petrulienė.

GAIDŽIO METAI

Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisas. Paskatinamasis prizas, 2000 m.

Tarptautinis ekslibrisų konkursas „Ekslibris. Šiaulių P. Višinskio bibliotekai – 50“. 

2017 metų simbolis – Ugninis raudonasis gaidys. Pagal kinų kalendorių Ugninio (arba Raudonojo) gaidžio metai prasidės 2017 metų sausio 28 dieną. Tuomet įvyks pirmoji 2017 metų mėnulio Jaunatis. Gaidys - ryto, saulės patekėjimo pranašas, aušros šauklys, dienos skelbėjas. Dėl vaivorykštės spalvų plunksnų ir raudonos skiauterės, daugelio tautų mitologijoje laikomas ugnies ir saulės simboliu, vegetacinės dvasios inkarnacija. Gaidys – naminis paukštis, viduramžių alegoriniuose pasakojimuose įkūnijantis budrumą.  Būdamas  susijęs  su  aušra, gaidys  simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą, taip pat budrumą. Gaidys yra glaudžiai susijęs su ugnimi, dažnai vaizduojamas raudonas, greičiausiai dėl savo ugninės prigimties. Dėl savo karingumo gaidys pelnė kovos, narsumo ir drąsos įvaizdį. Krikščionybės tradicijoje gaidys, kaip dienos pranašas, yra Prisikėlimo simbolis ir Kristaus, ateisiančio Paskutinio teismo dieną, ženklas. Gaidžio formos vėjarodžiai, kuriuos pirmiausia paliečia tekančios saulės spinduliai, dažnai tvirtinami prie bažnyčios bokštų smaigalio, simbolizuoja Kristaus šviesos pergalę prieš tamsos ir blogio jėgas. Kartu jie yra ir ankstyvųjų rytinių pamaldų priminimo ženklas. Gaidys yra ir pranašingas Kristaus kančios ženklas. Kristus pasakė Petrui: „Šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“ (Mt 26, 34, Jn 13, 38). Petrui trečią kartą paneigus, kad jis pažįsta Jėzų, „tuojau pragydo gaidys“, ir Petras „graudžiai pravirko“. Gaidys  yra  šv. apaštalo Petro  (užuomina  apie Jėzaus  išsigynimą ir atgailą)  bei  šv. Otilijos  atributas, taip  pat  vaisingumo  įvaizdis. Gaidys taip pat tapo Galijos (Prancūzijos) ir šv. Galo simboliu. Taip pat ir šv. Vitas buvo vaizduojamas sėdintis ant knygos drauge su gaidžiu. Gaidžiu dėl jo gebėjimo žadinti puošdavo prabangius laikrodžius. Šv. Petras, vaizduojamas su giedančiu gaidžiu, tapo laikrodininkų globėju.

Gaidys  -  akylumo, budrumo, vaisingumo  ir  apsaugos  simbolis, todėl vėjarodžiai ant bažnyčių stogų dažnai būna su gaidžiais. Gaidys turėjo galią išvaikyti piktąsias dvasias, atstovavo laiko kaitai. Pranašiškas gaidžio giedojimas žmonėms siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita bei nuolatiniu atgimimu. Europos tautų liaudies mene gaidys vaizduojamas tupintis gluosnyje ar gudobelėje.

Gaidys yra dešimtasis kinų horoskopo ženklas (pagal Kinijos mėnulio kalendorių). Gaidys pagal kinų gyvūnų kalendorių simbolizuoja drąsą ir narsą, atvirumą, stropumą, sugebėjimą palaikyti pokalbį. Drąsiai ir arogantiškai su atkišta krūtine jis pasakoja apie savo nuotykius. Jis mėgsta tvarką, moka organizuoti kitus. Kartais ekscentriškas, bet turintis humoro jausmą. Gaidys sako tai, ką galvoja ir labai mėgsta likti teisus. Jam patinka mąstyti, svajoti ar net medituoti apie savo fantazijų kupinus planus. Jis drąsus ir darbštus. Pagal kinų garsų simboliką gaidys (kung či), kuris gieda (ming), kartu reiškia kung ming, t.y. nuopelnus ir šlovę.

Gaidžio metai: 1933, 1945, 1957, 1969, 1981, 1993, 2005, 2017. Spalva – violetinė. Metų laikas – ruduo, mėnuo – rugsėjis. Elementas – metalas. Tinkamas partneris: Jautis, Gyvatė. Netinkamas partneris – Kiškis (Katinas). 

Jonas NEKRAŠIUS

Skaitykite daugiau:

Gaidys pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Gaidys lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

LOLITOS BRAZOS PARODA „EKSLIBRIS GERIAU NEI SRIUBA“ POVILO VIŠINSKIO VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

Sausio 19 d. Meno ir muzikos skyriuje atidaryta keliaujanti dailininkės Lolitos Putramentienės-Brazos ekslibrisų paroda „Ekslibris geriau nei sriuba“. 

Atidarant ekslibrisų parodą, be Lolitos Putramentienės-Brazos, dalyvavo kolega, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo, kurio tarybos narė yra ir L. Braza, kuratorius Jonas Nekrašius, dailininkės diplominio darbo vadovas prof. Rimantas Buivydas, kolegos ir draugai, bibliotekos darbuotojai ir kiti, kuriems patinka mažoji grafika. 

Renginio nuotaiką sukurti padėjo tarptautinių konkursų laimėtoja, Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokinė pianistė Janina Bartulytė (mokytoja Irina Kudinova), o ekslibrių sriubos lankytojams išvirė Lolitos draugė Šiaulių moksleivių namų mados teatro „Mūza“ mokytoja Daiva Rozgaitė-Udrienė. 

Po autorės prisistatymo ir kolegų sveikinimo kalbų, L. Putramentienė-Braza surengė performansą – naudodama senos skalbimo mašinos „Riga“ mechaninį gręžimo aparatą parodos autorė pagamino ekslibrisą ir parodė, kad ekslibrisus galima kurti primityviausiomis priemonėmis ir kad tai daryti gali visi. 

Parodos autorė Lolita Braza spaudžia ekslibrisą (siurprizą)
parodos viešniai menotyrininkei Michalinai Adomavičienei.

Trisdešimt metų ekslibrisus kurianti Lolita pasakojo, kad vaikystėje nusivylusi sudėtinga ekslibrisų raižymo ant linoleumo technika ir buvo pažadėjusi sau grafikės specialybės niekada nesirinkti. Tačiau atsitiko kitaip. Gyvenimas tarsi sąmoningai ją orientavo būtent į šią sritį.

Rimtai domėtis knygos ženklais Lolita pradėjo studentaudama Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas). Tada susipažino su tuomečiu Pakruojo teismo pirmininku Jonu Nekrašiumi, kuris turėjo ekslibrisų kolekciją. Ši pažintis buvo naudinga Lolitai. Teisininkas globojo jaunąją dailininkę, skatino ją domėtis ekslibrisų kūrimo technikomis. Ekslibrisų tema Lolita parašė ir baigiamąjį darbą.

Pamažu Lolitos gyvenime atsirado ambicingų siekių, „svajonės įgavo pagreitį“. Ne kartą teko dalyvauti  tarptautinėse konferencijose,  įvairiuose knygos ženklų konkursuose bei parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje.  Dailininkės ekslibriai buvo eksponuoti dešimtyje personalinių ir daugelyje bendrų parodų. Daug darbų iškeliavo pas Lietuvos ir užsienio kolekcininkus.

„Užburiančios linijos, magiškos dėmės ir neįprastos faktūros. Rimti grafiniai ieškojimai užstrigo ties miniatiūrine grafika“, – sakė juokaudama Lolita Putramentienė-Braza. 

Parodą „Ekslibris geriau nei sriuba“ sudaro 17 pačių naujausių dailininkės  ekslibrisų. Mintis surengti keliaujančią parodą kilo L. Brazai dalyvaujant Zyplių dvare surengtame plenere. Organizavusi ten kūrybines dirbtuves Šakių ir aplinkinių rajonų žmonėms ir pamačiusi, koks didelis susidomėjimas ekslibriais, dailininkė pajuto stiprų kūrybinį impulsą populiarinti ekslibrių kūrimo meną. Parodą  „Ekslibris – geriau nei sriuba“ jau pamatė Kairių (Šiaulių r.), Kauno bendruomenės. Iš Šiaulių apskrities bibliotekos paroda keliaus į Zyplių dvarą (Šakių r.).

Laimos Juzulėnienės info.

Ievos Slonksnytės nuotr.

Lolitos Brazos 405 ekslibrisas šiaulietei, menotyrininkei Michalinai Aomavičienei tapo 18 parodos eksponatu.

 

L. Braza dovanoja ekslibrisą
M. Adomavičienei ir kviečia
bendrai parodai 2018 m.

Žodį tarė dailininkės L. Brazos
diplominio darbo (1987 m.) vadovas
prof. Rimantas T. Buivydas.

Renginį vedė Meno ir muzikos skyriaus
bibliotekininkė Asta Kaktytė, parodos autorę
sveikino GBEF kuratorius Jonas Nekrašius.

Renginį pradėjo Janina Bartulytė,
Šiaulių pirmosios muzikos mokyklos 4 kl.moksleivė.
Fortepijono mokytoja Irina Kudinova.

L. Braza ekslibrisą sukūrė
aktoriui Juozui Bindokui.

Ekslibrisas šiauliečiui, aktoriui J. Bindokui.

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariai.

L. Brazos bičiulė Daiva Rozgaitė-Udrienė
nustebino parodos lankytojus sriuba.

Daugiau nuotraukų...








SKAITYKITE:
Dailininkės gyvenime – daug išsipildžiusių svajonių.