J. KRIKŠČIŪNAS-JOVARAS: „KNYGA VISĄ MANO AMŽELĮ BUVO MYLIMIAUSIA DRAUGĖ...“

Knygnešys ir poetas J. Krikščiūnas-Jovaras

Leidinys saugomas ŠAVB (Inv. Nr. Kr-1)

Knygnešys ir poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras gimė 1880 m. sausio 12 d. (pagal senąjį kalendorių sausio 1 d.) Kalniškių k., Šiaulių valsčiuje. Jo tėvai, Juozas Krikščiūnas ir Pranė Dumšytė-Krikščiūnienė, gyveno vargingai 3 dešimtinių pelkėtos žemės ūkyje, dūminėje be kamino gryčioje. Šeimoje, be Jono, augo dar broliai ir sesuo. Juozas Krikščiūnas, dėl neturto neįstengdamas vaikų leisti į mokyklą, stengėsi pats juos išmokyti skaityti ir rašyti. Iš visų vaikų Jonukas ypač buvo gabus knygoms: jis jau septynerių metų mokėsi skaityti. Išmokęs – perskaitė visas tėvelio knygas. Iš atsilankančių knygnešių tėvas nupirkdavo įvairaus turinio knygučių, kurias būsimasis poetas norom skaitydavo sau ir kitiems. Jį nuo mažens visą gyvenimą lydėjo knyga. Savo atsiminimuose apie meilę knygai J. Krikščiūnas-Jovaras rašė: „Knyga visą mano amželį buvo mylimiausia draugė. Gimiau 1880-tų metų sausio mėnesio pirmą dieną – tais laikais, kai lietuviškų knygų buvo labai mažai ir tos pačios caro valdžios buvo draudžiamos. Nuo 1886 metų knygą pamylėjau.“
1896-1904 metais Jonas Krikščiūnas platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kalendorius, maldaknyges. J. Krikščiūnas nesiskyrė su knygomis ir vėliau –  Šiaulių turguje buvo išsipirkęs vietą ir ten prekiaudavo įvairiais leidiniais: kalendoriais, sapnininkais, religine ir grožine literatūra ir kt. Tą jo veiklą rėmė ir tėvai, knygoms vežioti duodavo arklį su vežimu.

J. Krikščiūnas, įsitraukęs į lietuviškų knygų gabenimo ir platinimo darbą, susipažino su P. Višinskiu, kuris skatino gabų jaunuolį rašyti eilėraščius, supažindino su Šilo Pavėžupyje rengiamų literatūrinių susibūrimų dalyviais. J. Krikščiūnas nuo 1901 m. bendradarbiavo spaudoje, rašė žinutes, korespondencijas (pirmoji korespondencija „Iš Šiaulių“ išspausdinta laikraštyje „Tėvynės sargas, 1901 m. Nr. 4/5), eilėraščius, prozos kūrinėlius.      

Per šiaulietį studentą A. Janulaitį J. Krikščiūnas V. Putvinskio dvare, Šilo Pavėžupyje, 1900 m. rugpjūčio mėn. susipažino su Žemaite, V. Putvinskiu, P. Višinskiu ir kitais lietuvių kultūros ir švietimo veikėjais. J. Krikščiūnas pradžioje eilėraščius rašė be tinkamo ritmo, nes dar neturėjo jokio supratimo apie kalbos kirčius ir eilėdarą. P. Višinskis 1901 m. pasikvietė J. Krikščiūną į Kurtuvėnus ir supažindino jį su pagrindiniais literatūros teorijos dėsniais, paaiškino (ritmo, rimo ir kt.) taisykles, išmokė eiliuoti ir davė kitų praktinių patarimų.

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. S3242)

Saugoma ŠAVB (Ivn. Nr. 02/4735)

J. Krikščiūnas pirmuosius eilėraščius parašė 1902 m. Tais pačiais metais J. Krikščiūnas Šilo Pavėžupyje surengtame literatų ir inteligentų susibūrime debiutavo nemažu eilėraščių pluoštu. Jis buvo kuklus ir drovus kūrėjas, tad jo kūrybą šiame susibūrime perskaitė V. Gruzdytė. Jo pirmieji literatūriniai bandymai sulaukė klausytojų susidomėjimo ir buvo palankiai įvertinti. Tai įkvėpė jaunąjį poetą toliau kurti. Jis aktyviai dalyvavo literatūriniuose susibūrimuose Šilo Pavėžupyje, skaitydavo savo eilėraščius, prozos kūrinėlius ir korespondencijas. J. Krikščiūną globojo P. Višinskis. Jis pasilikdavo J. Krikščiūno raštų „Varpui“, „Ūkininkui“, „Naujienoms“, kitus jo kūrinėlius siųsdavo Amerikos lietuviškiems laikraščiams: „Vienybei Lietuvninkų“, „Lietuvai“ ir kt. Nuo 1901 m. J. Krikščiūnas bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, vėliau ir kituose Lietuvoje ir Amerikoje leistuose lietuvių leidiniuose: „Ūkininke“, „Naujienose“, „Lietuvių laikraštyje“, „Vienybėje Lietuvninkų“, „Darbininkų balse“, „Naujojoje gadynėje“, „Lietuvos ūkininke“, „Žarijoje“, „Skarde“, „Sietyne“, „Šiaulių naujienose“ ir kt.

1897-1904 m. J. Krikščiūnas buvo ne tik vienas aktyviausių draudžiamosios spaudos platintojų bet ir aktyvus tautosakos rinkėjas. Jis užrašinėjo pasakas, padavimus, patarles, mįsles ir kitą smulkiąją tautosaką. Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities slapyvardžiu Laukinis poetas siuntė dr. Jonui Basanavičiui. J. Krikščiūno užrašyta medžiaga saugoma LLTI Tautosakos rankraštyne (LMD I 31, LMD I 215, LMD I 249).

J. Krikščiūnas literatūrinio kelio pradžioje savo kūrinius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Laukinis, Jonas Laukinis, L. J. Gaivalas, J-as, Surūdijusi plunksna. Maždaug nuo 1905 m. jis pasirašinėjo Jovaru.  XX a. pradžioje Jovaro eilėraščiai buvo spausdinami Lietuvoje leidžiamuose laikraščiuose, žurnaluose. Jis buvo gana populiarus poetas, rašęs visiems suprantamu stiliumi, jo eilės virto dainomis. Jovaro kūryba buvo spausdinama laikraščiuose, žurnaluose, kalendoriuose, knygose, eilių rinkiniuose. Lietuvos bibliografijoje (T. 2, 1862-1904. kn. 2. R-Ž, Vaizduojamasis menas. Afišos. Gaidos. Žemėlapiai. Vilnius: „Mintis“, 1988, p. 46) pavyko aptikti, kad 1903 m. Tilžėje, J. Schenkės spaustuvėje, išspausdinta Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos 30 puslapių knygutė „Iš kelionės“, kurioje (29-30 p.) įdėtas J. Krikščiūno-Jovaro, pasirašiusio slapyvardžiu I. L. Gaivalas, kūrinėlis „Naminė spaustuvė“.  Ši knygelė sudaryta iš „Tėvynės sargo“ 1903 m. Nr. 2B. Leidinėlis buvo platinamas jau nebe kaip „Tėvynės sargo“ numeris, o kaip savarankiška knyga. Beje, ši knygelė, saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, yra pažymėta Šiaulių spaudos kolekcininko P. Gasiūno apvaliu apibrėžtu spaudu-užrašu: „Lietuvių Periodinės Spaudos Kolekcija / P. Gasiūno“. Tai pirmoji knygelė, kurioje išspausdintas J. Krikščiūno-Jovaro prozos kūrinėlis. 1907 m. „Gabijoje“ išspausdintas Jovaro eilėraštis „Ko liūdi, berželi?“, 1909 m. Vilniaus kalendoriuje - eilėraštis  „Tylus tylus vakarėlis“,  tapę liaudies dainomis.

1906 m. P. Višinskio, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės ir kitų rūpesčiu buvo surinkta per 50 rublių ir „Lietuvos ūkininko“ redakcija išleido pirmąjį Jovaro eilėraščių rinkinėlį „Žibutė arba Pirmieji pavasario žiedai. Eilės“ (rinkinėlį redagavo P. Višinskis, spausdino J. Zavadskio spaustuvė Vilniuje, 16 p.). Leidėjai jaunajam poetui išmokėjo 45 rublių honorarą. Eilėraščių išleidimas atskiru leidiniu ir materialinė parama autoriui buvo didelis paskatinimas toliau dar daugiau rašyti ir lavintis. 1907 m. Sankt Peterburgo lietuvių studentų būrelis pakvietė Jovarą į šį miestą. Čia lietuvių studentai supažindino jį su savo veikla, suteikė poetui bendrojo lavinimo ir mokslo žinių. Sankt Peterburgo lietuvių studentų būrelis 1908 m. parengė ir išleido dainų antologiją, antrašte „Kibirkštys“, kurioje buvo įdėti ir aštuoni Jovaro eilėraščiai. 1908 m. grįžęs Iš Sankt Peterburgo, poetas apsigyveno Šiauliuose, gavo iš „Žiburėlio“ draugijos 45 rublių stipendiją. 1911-1945 m. gyveno Kalniškiuose, vertėsi žemės ūkiu. 1946 m. persikėlė gyventi į Šiaulius. Mirė 1967 m. sausio 21 d. Šiauliuose. Palaidotas Donelaičio kapinėse.

Pirmoji poezijos knyga išleista po
 spaudos draudimo panaikinimo.
   Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. 115315)

           Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. 06/19103)

Šiaulietis spaustuvininkas ir leidėjas Isakas Brevda nemažai prisidėjo prie Jovaro kūrybos populiarinimo. Jo pastangomis 1908 metais Šiauliuose buvo išleistos dvi Jovaro eilėraščių knygelės – „Poezija“ ir „Jausmų kibirkštėlės“. Jovaro „Poezija“ (poetas nurodė, kad šį rinkinėlį aukoja jaunoms lietuvaitėms) – pirmas leidinys Šiauliuose po spaudos draudimo panaikinimo. Tais pačiais metais I. Brevdos knygynas išleido Jovaro „Jausmų kibirkštėles“ (Brevdos spaustuvė, 46 p. Šios knygelės viršelyje ir antraštiniame lape nurodytas moto: „Šią mažą knygelę, jaunieji, supraskit, / Jausmų kibirkštėlėse ugnį atraskit / Uždekit krūtinėse liepsnas brolybės / Ir imkit gyventi iš meilės gilybės“).

1908 m. Tilžėje, Otto v. Mauderodės spaustuvėje, buvo išspausdintas Jovaro eilių rinkinėlis „Širdies balsai“ (serijoje „Spindulys“ Nr. 8, 16 p.).

Šiauliuose veikusi „Varpo“ draugija 1909 m. surengė pirmąjį Jovaro kūrybos vakarą, kuriame buvo skaitoma jo kūryba, dainuojamos dainos, sukurtos pagal šio poeto eiles. Po meninės programos dalies poetui buvo įteikta dovana – lyra su užrašu: „Liaudies dainiui Jovarui-Krikščiūnui Jonui nuo lietuvių būrelio. 12.III. 1909 m. Šiauliai“.

Jovaro kūryba buvo populiari ir užantlantėje, tarp išeivijos lietuvių. Čikagoje, „Lietuvos“ leidykloje ir spaustuvėje, 1909 m. išleisti Jovaro eilėraščiai „Pirmieji žiedai“ (Turtu ir spauda „Lietuvos“. 27 p. Atspaudas iš „Lietuvos“, 1909 m.). 1909 m. Pitsburge, JAV, pasirodė J. Krikščiūno-Jovaro apysakų rinkinys „Tėvynės laukuose“, 1911 m. Bostone, „Keleivio“ spaustuvėje, išleistos „Amžinos dainos“ (Tas pat. 1914 m. Bostone „Keleivio“ sp. (A. Žvingilo). 

1912 m. išleista Jovaro „Jubiliejinė knygelė“ (šv. Kazimiero draugijos leidimas Nr. 132), 1913 m. – „Sielos aidas. Eilės“ (spausdino V. M. Kuktos spaustuvė). 1923 m. „Kultūros“ bendrovė Šiauliuose išleido Jovaro knygą „Parinktosios eilės. Jubiliejinis leidinys“ (J. Murkos redaguotas, su K. Šimonio iliustracijomis. „Varpo“ sp. Kaune).

1929 m. gegužės 9 d. Šiauliuose buvo surengta didžiulė šventė, skirta spaudos draudimo panaikinimo 25-mečiui. Tada aikštėje buvo pasodinti 4 ąžuoliukai. Vieną iš jų sodino aušrininkas Juozapas Miliauskas-Miglovara, poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, spaudos platintojas, knygininkas Liudvikas Jakavičius-Lietuvanis.

1938 m. Šiauliuose buvo paminėtas J. Krikščiūno-Jovaro literatūrinio darbo dvidešimtmetis. Ta proga Šiauliuose leidžiamame savaitraštyje „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. rugpjūčio 7 d. buvo išspausdintas J. Orinto straipsnis „Poeto Jovaro jubiliejus“ ir šio straipsnio autoriaus eilėraštis „Knygnešiui – poetui Jovarui“ (p. 1, 4).

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. Kr-1)

1938 m. rugpjūčio 14 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ informacijoje „Jovaro eilėraščių tiražas“ (p. 1) rašoma, kad „pirmoji Šiauliuose lietuvių kalba išspausdinta knyga – yra prieš 30 m. (1908 m.) išėjęs poeto Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“, skiriamas jaunoms lietuvaitėms. Išleido Brevdos knygynas (2-rą laidą). Tiražas 15 000 egz. [...]. Tais pačiais 1908 m. Jovaro „Jausmų kibirkštėlės“ išleistos 10 000 egz. ir „Sielos aidas“ (1913 m.) 10 000 egz.“

1938 m. rugpjūčio 28 d. laikraščio „Įdomus mūsų momentas“ informacijoje „Dar dėl Jovaro kūrinių“ (p. 6) rašoma, kad  „1908 m. išleistas Jovaro eilėraščių rinkinys „Poezija“ (tiražas 15 000 egz.) buvo 1-oji laida. 2-oji tos pat „Poezijos“ laida (tiražas taip pat 15 000 egz.) buvo leidžiama J. Š Brevdos knygyno, 1914 m. buvus jau ir atspausdinta, tik nesubrošiūruota, bet karui kilus su spaustuve sudegė. 1914 m. buvo išleista Jovaro „Žibutės“ 2-oji laida (tiražas 15 000 egz.), kuri irgi su „Poezija“ sudegė. Dalis „Žibutės“ buvo išsiųsta į Vilnių dr. Šlapelio knygynui. [...] Amerikoj buvo išleistos 3 Jovaro knygos: „Pirmieji žiedai“, „Amžinos dainos“ ir „Tėvynės laukuose“ (apysakėlių rinkinys). Jovaro jubiliejinis leidinys „Parinktosios eilės“ išleistas 1923 m. 5 000 egz. tiražu.“

     

Tarpukario atvirukas.
J. Krikščiūno-Jovaro eilės.

Tarpukaryje poeto J. Krikščiūno-Jovaro dvieiliai, ketureiliai buvo spausdinami ant popieriaus laiškams, atvirukų, J. Orinto knygyno lapelių laiškams, „Rūtos“ fabriko šokolado, saldainių popieriukų, naudojami reklamai. Jovaras tarpukaryje sukūrė saldainių fabriko „Rūta“ himno žodžius, o muziką XX a. pabaigoje jam parašė šiaulietis chorvedys S. Žalalis.

Sovietmečiu išleisti Jovaro eilėraščių rinkiniai: „Eilės ir dainos“ (1947 m., 1952 m.), „Neliūdėk, berželi“ (1955 m., 1961 m.). 1980 m. „Vagos“ leidykloje išleista Jovaro eilėraščių rinktinė „Pavasario rytas“.

Asmeninė biblioteka

Poetas Jovaras buvo aistringas bibliofilas, turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje buvo nemažai lietuviškų knygų. Ją pradėjo kaupti dar prieš 1903 m., kai knygnešių keliais platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1903 m. gimtajame Kalniškių kaime įkūrė švietėjišką kultūrinę kuopelę „Vienybė“, kuri subūrė draudžiamosios spaudos skaitytojus. Į Jovaro sodybą nuolat užsukdavo knygnešių, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojų, kurie atnešdavo naujų knygų, laikraščių ir žurnalų. 1911-1945 metais ūkininkaudamas Kalniškiuose (Šiaulių r.) Jovaras sukomplektavo asmeninę biblioteką, kurią vadindavo knygynėliu (apie 2 000 tomų). Jis nuolat Šiauliuose pirkdavo knygų, laikraščių, veždavosi juos į Kalniškius. Savo didele biblioteka poetas leido visiems naudotis, sudarė sąlygas šviestis apylinkės jaunimui. Jo namai buvo tapę savotiška kaimo viešąja biblioteka, o jis pats bibliotekininku. Rašytojas J. Grušas (1901-1986), gimęs tame pačiame kaime kaip ir Jovaras, savo prisiminimuose rašė, kad visada buvo dėkingas savo dviem dešimtmečiais vyresniam kaimynui, poetui Jovarui už tai, kad atvedė jį į knygų ir grožio pasaulį. Jovaras atnešdavo į Grušų namus savo ir kitų autorių knygų, eilėraščių rinkinių, iliustruotų laikraščių. 

Arvydo Skerio kolekcija

Arvydo Skerio kolekcija
Įrašai „Aukso žirgas“ antrašt. lape 

Arvydo Skerio kolekcija

J. Krikščiūnas tarpukaryje savo apylinkėje įkūrė dvi kultūros-švietimo draugijas: „Spindulį“ (1920 m.) ir „Ąžuolą“ (1929 m.). Šios draugijos rūpinosi suaugusiųjų švietimu, įsteigė bibliotekėlę, platino lietuviškas knygas. 1926 m. didžiąją savo senosios spaudos kolekcijos dalį Jovaras perdavė Šiaulių centraliniam knygynui (viešajai bibliotekai). 1945 m. Jovaras teigė turintis apie 2 000 tomų knygynėlį ir jį papildantis naujienomis. Jovaras savo biblioteką buvo suskirstęs į vienuolika skyrių. Tai buvo ir mokslo populiarinimo, ir medicinos, ir gamtos mokslų, ir grožinės literatūros knygos, kalendoriai ir periodika (Narbutaitė G. Apie Joną Krikščiūną-Jovarą – knygnešį ir poetą. „Šiaulių naujienos“, 2013 birželio 14, p. 4).

Su savo biblioteka poetas nesiskyrė ir 1946 m., kai persikėlė gyventi į Šiaulius. Šiaulių valdžiai leidus, poetas J. Krikščiūnas-Jovaras apsigyveno Šiauliuose, Vytauto g. 116, antrame namo aukšte. Jovaras iš Kalniškių į Šiaulius atsivežė ne tik asmeninius daiktus, baldus, bet ir knygas, rankraščius, įvairią periodiką.   

1980 m., mirus poeto našlei, name buvo nutarta įsteigti muziejų. 1981-1985 m. namas buvo rekonstruojamas, tvarkoma aplinka. 1986 m. rugsėjo 25 d. duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir Jovaro name saugomi poeto J. Krikščiūno-Jovaro asmeniniai daiktai ir biblioteka, muziejaus perimti tuoj po poeto mirties, daugiausia V. Vaitekūno, artimo Jovaro pažįstamo, pastangomis. 1993 m. „Aušros“ muziejuje buvo sukaupta 1 176 vnt. J. Krikščiūno-Jovaro knygų, laiškų, dokumentų, fotografijų, suvenyrų ir meno kūrinių (Šiaulių „Aušros“ muziejus. Sud. B. Salatkienė. Šiauliai, 1993, p. 25–26).

J. Krikščiūnas-Jovaras

asmeninėje bibliotekoje 1961 m.

 Knygos ženklai

Jovaro asmeninę biblioteką, esančią Šiaulių „Aušros“ muziejuje, 1997 m. išsamiai aprašė šio muziejaus darbuotoja G. Narbutaitė. Šiame aprašyme nurodoma, kad J. Krikščiūnas-Jovaras savo bibliotekos knygoms žymėti naudojo maždaug XX a. pradžioje nežinomo autoriaus pagamintą neapibrėžtą dviejų eilučių knygos antspaudą su įrašu „Jovaro / knygynėlis“. Jo dydis – 11x42 mm. Be knygos antspaudo, Jovaras savo nuosavybę paprastai žymėdavo knygos priešlapyje ranka įrašydamas įvairius nuosavybę patvirtinančius rankraštinius įrašus: „Jovaro knygynėlis“, rečiau – „Jovaro Savastis“, „Jovaro-Krikščiūno J. Savastis“, „Jovaro Savasties knygynėlis“, „Jovaro savas knygynėlis“, „Jovaro k-lis“, „Jovaro-Krikščiūno J. Knygynėlis“, „Jovaro nuosava“, „Jovaro nuosavybė“, „Jovaro nuosavybės knygynėlis“, „J. K-no-Jovaro nuosava“. Dar jo bibliotekoje aptinkama kitokių įrašų: „Savininkas knygyno vedėjas J. Krikščiūnas-Jovaras“, „Giedrio knygynėlis“, „Viktorijos Krikščiūnienės nuosavybė“, „Viktorijos Liepinskaitės-Krikščiūnienės nuosavybė“, „Viktorijos Liepinskaitės-Sirutavičienės-Krikščiūnienės savastis“ ir kt. Ant kai kurių įrištų knygų viršelių Jovaras yra įklijavęs nedideles šviesaus popieriaus lipdes. Jose jis įrašydavo klasifikacijos raidę su knygos eilės numeriu ir, jei tilpdavo, knygos ar klasifikacijos skyriaus pavadinimą. Ant sugadintos lipdės užklijuodavo kitą su tiksliu įrašu (Narbutaitė G. Poeto Jovaro asmeninė biblioteka. Knygotyra, 33. Vilnius, 1997, p. 154-157).

Ekslibrisas J. Krikščiūnui-Jovarui. Dail. Alvydas Šalkauskas.
Arvydo Skerio kolekcija.

Be Jovaro asmeninės bibliotekos knygų, saugomų Šiaulių „Aušros“ muziejuje, pavyko aptikti šio poeto bibliotekoje buvusių spaudinių, kurių turi įsigiję šiauliečiai kolekcininkai. A. Skerys saugo labai įdomų ir retą „Kultūros“ bendrovės Šiauliuose 1925 m. išleistą leidinį – latvių poeto J. Rainio penkių veiksmų pasaką „Aukso žirgas“, kurią iš latvių kalbos vertė Borisas Melngailis. Šios knygos antraštiniame lape yra paties Jovaro ranka įrašyta: „Jovaro knygynėlis. Eil. Nr. 166. B. Nr. 16. „Aukso žirgas“. Parašė J. Rainis. Iš latvių versta. Kaina 1 lt 50 ct. Įrišimas 1 lt 25 ct. Viso: 2 lt 75 ct.“ Matyt, šią knygą įsigijo pats Jovaras. Ją įrišo vietinis knygrišys ir ji buvo įtraukta į poeto biblioteką, knygai suteiktas 166 eilės numeris.

Kitos, taip pat A. Skerio kolekcijoje esančios, tarpukaryje „Kultūros“ b-vės išleistos knygelės „Tiberijus ir Gajus Grakchai“ („Kultūros“ knygynėlis Nr. 21) antraštiniame lape yra dar vienas Jovaro ranka įrašytas dviejų eilučių įrašas: „Sk. K. Nr. 55. / Jovaro knygynėlis“.

Poeto Jovaro atminimo įamžinimas

Saugoma ŠAVB (Ivn. Nr. 236)

Saugoma ŠAVB (Inv. Nr. Kr-236)

1946 m. dailininkas T. Kulakauskas (1907-1977), buvęs G. Bagdonavičiaus mokinys, nupiešė Jovaro portretą rinkinio „Eilės ir dainos“ (Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1947) frontispisui. Tas pats portretas buvo pritaikytas ir Vilniuje 1952 m. išleistame pataisytame ir papildytame poeto kūrybos rinktinės leidime. Nupiešęs Jovaro portretą, dailininkas T. Kulakauskas jį išraižė nemažo formato metalo klišėje (pop., sausa adata. 45,8 x 30,5) ir atspaustą eksponavo parodose (Jankevičiūtė G. Telesforas Kulakauskas (1907-1977). Vilnius, 2016, p. 266, 308. LDM. G. 897. 19 291 290909; ČDM, Mg 243. 13 008).

Poeto J. Krikščiūno-Jovaro vardu buvo pavadintas 1953 m. įkurtas Šiaulių dainų ir šokių ansamblis „Jovaras“, viena iš Šiaulių miesto gatvių. Poeto vardu pavadinta gatvė Vilniuje, Radviliškyje. Laikraštis „Raudonoji vėliava“ leido literatūrinį priedą „Jovarėlis“.

J. Krikščiūnas-Jovaras prie savo namo 1952 m.

1985 m. Šiaulių „Aušros“ muziejui gavus poeto namą, jo palikimui tvarkyti ir eksponuoti buvo įkurtas atskiras J. Krikščiūno-Jovaro memorialinis sektorius. 1986 m. rugsėjo 25 d. Šiauliuose, Vytauto g. 116, duris atvėrė memorialinis poeto J. Krikščiūno-Jovaro muziejus. Pirmajame aukšte veikė poetui skirta ekspozicija, antrajame – atkurti du memorialiniai kambariai. 1992-1994 m. muziejus buvo uždarytas pirmajai ekspozicijų rekonstrukcijai. 1995 m. vasario 10 d. pirmajame aukšte atidaryta ekspozicija „Literatūros kūrėjų pasaulis ir likimai“ (autorė doc. D. Striogaitė).

1994 m. kovo 28 d. Šiaulių miesto Tarybos valdybos potvarkiu buvusiai Šiaulių 4-ajai vidurinei mokyklai suteiktas poeto Jovaro, gyvenusio greta mokyklos, vardas. Ji buvo pavadinta Jovaro vidurine mokykla, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. tapo Jovaro progimnazija. 

Prof. Br. Prėskienis 1995 m. išleido monografiją apie poetą „Jovaras“. 1998 m. rugsėjo 11 d. Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete atidaryta poeto Jono Krikščiūno-Jovaro auditorija.  Šioje auditorijoje kabo B. Šalčio  tapytas Jovaro portretas.

2010 m. gruodžio 3 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, poeto Jovaro name, Vytauto g. 116, pirmame aukšte buvo atidaryta nauja ekspozicija „XX a. I pusės knygynas“ ir antrame aukšte atnaujinta poeto Jovaro gyvenamoji aplinka, memorialiniai kambariai. Čia eksponuojami knygnešio ir poeto J. Krikščiūno-Jovaro asmeniniai daiktai, įvairūs tarpukario baldai ir kt. Jovaro name ir knygyne rengiami edukaciniai užsiėmimai, kultūros vakarai, vyksta įvairūs renginiai, kuriuose prisimenami žymūs knygnešiai, knygininkai, leidėjai, spaudos darbuotojai, rašytojai ir kt.

Puoselėjant daugiametę Šiaulių „Aušros“ muziejuje vykstančių Poezijos pavasarių tradiciją, 2011 m. gegužės 12 d. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Poeto Jovaro namo kiemelyje surengta Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtiniams skirta pavasarinė poezijos šventė „Jovarams pražydus 2011“, kurioje dalyvavo 19 mažųjų skaitovų. Taip pat buvo apdovanoti šiai poezijos šventei skirto ekslibrisų konkurso-parodos nugalėtojai.

J. Krikščiūnas „Laiške draugams sodiečiams“ (išspausdintame „Tėvyne sarge“ 1902, Nr. 12A, p. 13-16) rašė:  „Meilingas lietuvi, mano brolau! Žinokime ir supraskime savo siekius, išmanykime, dėl ko esame ant šio pasaulio! Ką turime daryt? Kokiais keliais eiti? Kokie mūsų užmanymai ir siekiai? Ženkime, brolau, didžiais žingsniais į aukštybę, kolei neužeisime iki aukščiausios civilizacijos. Argi, lietuviai, apsileisime? Argi jau taip snausime? Kada visame pasaulyje žymiai kyla kultūra!

Į darbą, brolau, – kolei karštas kraujas tebeteka gyslose, kolei gyvuoja dvasia mūsų kūne, kol širdis kruta, kol proto galvoje randasi, kol neatšalo karšti jausmai lietuvystės!“  Šie prieš 115 metų J. Krikščiūno parašyti žodžiai šiandien kaip niekad mums, lietuviams, yra aktualūs ir svarbūs. Įsiklausykime į šiuos poeto Jovaro žodžius, atsibuskime, susitelkime darbui ir kilniems tikslams Lietuvos ir visų jos žmonių labui.

Jonas NEKRAŠIUS
Kultūros istorikas

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

BIBLIOFILO IR KOLEKCININKO VIKTORO CIMKAUSKO ASMENINĖ BIBLIOTEKA IR KNYGOS ŽENKLAI

Advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas

Viktoras Cimkauskas
Iš: Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33.

Šiemet, kovo 12 d. sukako 120 metų kai Šiauliuose gimė teisininkas, advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas Viktoras Cimkauskas (dar Cimkovskis, Cimkauskis). 1915 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1915-1917 metais studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, o paskui 1919-1920 metais - humanitarinius mokslus.  Pats V. Cimkauskas 1923 m. Lietuvos universiteto studento anketoje nurodė, kad Maksvos universitete išklausęs juridinių mokslų 8 semestrų kursą. 1920-1922 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1923-1924 metais mokėsi Lietuvos universiteto teisės fakultete ir baigė teisės mokslus su pirmąja šios specialybės laida. 1924 m. rugsėjo 15 d. jam išduotas teisės mokslo baigimą liudijantis diplomas ir jis tapo diplomuotu teisininku nepriklausomoje Lietuvoje. Pasirinko advokatūrą,  1924-1928 m. buvo prisiekusiojo advokato padėjėjas Šiauliuose. 1928 m. pradžioje persikėlė į Kauną. 1928-1941 metais užsiėmė advokato praktika Kaune (iliustr. 1).     

        
Viktoras Cimkauskas buvo didelis knygos mylėtojas, rinko knygas teisės klausimais, bibliofilinius leidinius, ekslibrisus ir literatūrą apie juos. Jo bibliotekoje buvo didelis teisės literatūros rinkinys (turėjo Rusijos įstatymų sąvadą) dar tėvo M. Cimkausko prenumeruotas labai gerame popieriuje Peterburge spausdintas, gražiai iliustruotas žurnalas „Старые годы“  (žurnale buvo rašoma apie Rusijos dvaruose esamus meno turtus), Fiodoro Šaliapino atsiminimai „Maska i duša“ su autoriaus autografu ir kt. V. Cimkauskas rinko bibliofilinę literatūrą (retesnių spaudinių atsiųsdavo Maskvoje gyvenantis brolis Borisas Cimkauskas), ekslibrisus ir literatūrą apie juos, rašė straipsnius apie bibliofiliją ir lietuvišką ekslibrisą.

       
V. Cimkausko brolis Borisas Cimkauskas taip pat buvo kolekcininkas, rinko ekslibrisus, retas knygas, domėjosi spaustuvių ir leidyklų ženklais. B. Cimkauskas pažymėtas Leningrado ekslibrisistų draugijos 1926 m. sausio 1 d. sudarytame sąraše kaip narys korespondentas. Jo adresas nurodytas Lietuva, Šiauliai, Vilniaus g. 247. B. Cimkauskas 1926 m. vasario 9 d. Leningrado ekslibrisistų draugijos susirinkime skaitė pranešimą „Rusų leidyklų ženklai“. Jis savo bibliotekos knygas žymėjo 1926 m. sukurtu ekslibrisu: „Из книг Бориса Цымковскаго”. 

       

V. Cimkausko ekslibrisas. Dail. M. Dobužinskis, 1926.
Iš: Труды Ленинградского общества экслибрисистов. Вып. 5-ый, 1925.

V. Cimkauskas savo bibliotekai buvo užsakęs du ekslibrisus. Žinomas dailininkas M. Dobužinskis 1923 m. sukūrė jam ekslibrisą, kuriame pavaizduota atskleista knyga su įrašu rusų kalba „ВИКТОРА ЦЫМКОВСКАГО“ už šios knygos – trys stačios knygos, ant kurių nugarėlių lotyniškai užrašyta „Lex“; ant knygų guli kalavijas, o ant jo rankenos pakabintos svarstyklės. Už kairiojo gulsčios knygos šono – lyra; stačiakampio viršuje užrašas „Exlibris“ kairiajame apatiniame kampe – inicialas „M. D.“ (iliustr. Nr. 3). Kitą ekslibrisą V. Cimkauskui 1926 m. sukūrė latvių dailininkas S. Vidbergas. Jame pavaizduota aštuonkampio rėmuose gulinčios moters figūra, už jos – pusiau pridengta graikiška vaza su gėlėmis; iš kairės pusės keletas stovinčių knygų; apačioje, po moters figūra, ištiestas popieriaus ritinys su rusišku užrašu: „Из книг Цымковскаго“. Po popieriaus lapu matyti penkių knygų kampai. Kairiajame apatiniame kampe įrašas „S. Vidbergs“.

       
Gyvendamas Šiauliuose, V. Cimkauskas nuo 1924 m. įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, domėjosi bibliofilija, retų knygų ir ekslibrisų kolekcionavimu. Jis rinko ne tik juridines knygas, bibliografinius leidinius, ekslibrisu ir literatūrą apie juos, bet ir rašė straipsnius apie knygos ženklus, populiarino ekslibrisą Šiauliuose. V. Cimkauskas sudomino ekslibrisais šiaulietį dailininką G. Bagdonavičių (1901-1986). Savo atsiminimuose V. Cimkauskas taip aprašo apie savo indėlį supažindinant G. Bagdonavičių su ekslibrisu: „1924 m. man teko jį (G. Bagdonavičių – J. N.) supažindinti su manąja ex-librisų kolekcija. Jis labai susidomėjo šiuo reikalu ir per kelerius metus padarė 25 knygos ženklus. Pats susidomėjęs ex-librisais, Bagdonavičius, būdamas Šiaulių mokytojų seminarijos paišybos dėstytojas, tuo sudomino ir seminarijos mokinius, kurie taip pat gana primityviu būdu pradėjo sau daryti ex-librisus“.       

"V. Cimkauskas buvo tuometinio Leningrado ekslibrisistų draugijos narys"

Iš: Труды Ленинградского общества экслибрисистов. Вып. XI-XII ,1928.

1928 metais V. Cimkauskas buvo tuometinio Leningrado ekslibrisistų draugijos narys korespondentas. Šios draugijos sąraše sudarytame 1928 m. liepos 15 d. V. Cimkausko gyvenamoji vieta nurodyta Lietuva, Šiauliai, Vilniaus g. 164. 1928 m. rugpjūčio 15 d. Leningrado ekslibrisistų draugijos susirinkime V. S. Savonko savo pranešime pažymėjo, kad V. Cimkauskas prisiekusysis advokatas ir gyvena Šiauliuose. V. Cimkauskas 1928 m. perskaitė Šiaulių mokytojų seminarijos klausytojams pranešimą apie knygos ženklą, iliustruodamas projekcija įdomiausius ekslibrisus iš savo kolekcijos. Tai buvo to meto naujovė. Pranešimas sulaukė didžiausio pasisekimo, apie jį buvo rašoma vietos laikraštyje. V. Cimkauskas paskatino šiauliečius susidomėti ekslibrisu.

        
Anot D. Kauno, V. Cimkauskas buvo ekslibriso populiarinimo pradininkas Šiaulių krašte, daug prisidėjęs prie jo skalidos ir tyrinėjimo Lietuvoje. V. Cimkauskas 1928 m. paveldėjo savo senelio knygininko Mordchelio Cimkausko ir tėvo advokato Mykolo Cimkausko (1861-1928) biblioteką. Pastarasis 1861 m. rugsėjo 15 d. gimė Šiauliuose. 1881 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, o po Sankt Peterburgo universiteto teisės fakulteto baigimo, nuo 1885 iki 1915 m. vertėsi advokato praktika Šiauliuose, vėliau advokatavo Kaune. Jo bibliotekoje buvo didelis teisės, juridinės literatūros rinkinys, taip pat įvairūs bibliofiliniai, ypač ekslibrisų tematikos leidiniai ir kt. Be knygų V. Cimkauskas turėjo sukaupęs ekslibrisų rinkinį. Jis buvo vienas iš žymiausių lietuvių ekslibrisų rinkėjų. Jo rinkinyje kiekvienas ekslibrisas buvo pritvirtintas prie atskiro popieriaus lakšto ir saugomas  spaustuvėje pagamintame aplanke. Visas rinkinys tilpo dviejuose tokiuose aplankuose, kurie buvo aptraukti raštuotu audiniu, o ant jų nugarėlių priklijuoti raudonos odos keturkampiai su bronziniais užrašais – „Exlibrisai“. Viename aplanke jis laikė meniškus ekslibrisus, kitame įvairius kitus. Tokiu būdu susidarė nemažas rinkinys. V. Cimkauskas buvo didelis ekslibriso žinovas, daug dėmesio skyrė lietuviškai knygai ir ekslibrisui populiarinti, rašė apie lietuvišką knygos nuosavybės ženklą.

Kolekcionavimas ir XXVII knygos mėgėjų draugija

1926 m. pasirodė pirmieji V. Cimkausko straipsniai apie ekslibrisus. Šiauliuose leidžiamame „Kultūros“ žurnale buvo paskelbtas V. Cimkausko straipsnis „Keletas žodžių apie knygos ženklą“ su dviem G. Bagdonavičiaus sukurtais ekslibrisais. Jame jis vienas pirmųjų Lietuvoje apibūdina knygos ženklą ir pateikia gana tikslų ekslibriso apibrėžimą: „Susidomėjimas knygos ženklu paskutiniu laiku pas mus Lietuvoje rodo, kad jau laikas duoti bent trumpą straipsnelį apie šitos rūšies knygos grafiką, nes dar toli gražu ne visiems žinoma, kas tai yra knygos ženklas ir kas tai yra „ex libris“.

      
Knygos ženklas arba, kaip jį paprastai vadina „ex libris“ – yra tokia etiketė-lapelis, kurį bibliotekos (net tik visuomenės, bet ir privatinės) savininkas lipdo ant savo knygos (paprastai vidaus pusėje, viršutiniame viršely, savo knygos apdare) jos savininkui paženklinti ir šiaip knygai pagražinti. Pirmasis tikslas – (savininko nurodymas) apsireiškia paminėjime ženkle savininko pavardės su žodžiais „iš knygų“, kas daugiausia vartojama lotynų kalboje žodžiais „ex libris“ arba „knyga“ ir pan. Antrasis tikslas – knygos papuošimas, apsireiškia tuo, kad šitie ženklai, paprastai padaryti dailininko ranka, turi, be užrašo, piešinį, dažniausia atvaizduojantį bibliotekos sudėtį ir savininko užsiėmimą (specialybę)“.

     
1928 m. V. Cimkauskas persikėlė gyventi į Kauną. Gyvendamas Kaune, jis įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, ypač bibliofiliją, retų knygų ir ekslibrisų kolekcionavimą. 1930 m. straipsnyje „Romanas su knyga“ V. Cimkauskas apibūdino ekslibriso atsiradimo istoriją, paskirtį, svarbiausias jo rūšis. 1930 m. lapkričio 26 d. kartu su P. Galaune, V. Steponaičiu, J. Pakniu ir Vaclovu Biržiška nutarė įsteigti Knygos mėgėjų draugiją ir pas Kauno notarą J. Jesaitį įregistravo šios draugijos įstatus. 1931 m. sausio 27 d. Kaune įvyko steigiamasis XXVII knygos mėgėjų draugijos susirinkimas. V. Cimkauskas buvo išrinktas šios draugijos sekretoriumi ir juo buvo iki draugiją uždarant 1940 m. liepą. Jis aktyviai dalyvavo draugijos veikloje, propagavo lietuvišką ekslibrisą ir knygą, domėjosi bibliofilija, premuneravo „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštį“. 1934 m. vasario 27 d. XXVII knygos mėgėjų draugijos narių susirinkime V. Cimkauskas skaitė pranešimą „Lietuviškas ekslibrisas“ ir parodė savo ekslibrisų rinkinį. 1937 m. V. Cimkauskas paskelbė straipsnį „XXVII knygos mėgėjų draugijos ex-librisai“, kuriame apibūdino šios draugijos nariams sukurtus knygos ženklus, aptarė „lietuviško ekslibriso“ sąvoką, apibūdino žymesnių Lietuvos dailininkų P. Galaunės, G. Bagdonavičiaus, V. Bičiūno, M. Dobužinskio ir kt. sukurtus ekslibrisų siužetus, grafikos technikas, pateikė duomenų jų parodas Lietuvoje, užsienyje, apie spaudoje pasirodžiusius šia tema straipsnius, pabaigoje pridėjo naujų ekslibrisų sąrašą (109 vienetus).

       
Išvykęs į Kauną V. Cimkauskas nenutraukė ryšių su gimtaisiais Šiauliais. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas 1934 m. spalio 10 d. jo dovanotas albumas su įvairiomis straipsnių iškarpomis apie įvykius Šiauliuose Pirmojo pasaulinio karo metais. Šio albumo viršelyje aiškiu šriftu užrašyta: „CIMKAUSKIO Albumas“. Nugarėlėje: 1915-1916 laikraščio iškarpos. Šio albumo tituliniame lape rašoma: „Aušros“ muziejui Šiauliuose /1915 m. gegužės 15 d. Šiauliai, mano tėviškė, vokiečiams artinantis, buvo evakuoti, ir tą pat dieną man teko apleisti miestą, kur aš gimiau, mokiausi ir be pertraukos gyvenau 19 metų. Išvažiuodamas maniau, kad už poros dienų grįšiu, bet pasirodė, kad tik 5 metams praslinkus, po Lietuvos-Rusų 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties pasirašymo, galėjau grįžti Tėvynėn.   

Būdamas atskirtas nuo gimtojo miesto rinkau iš visų rusų laikraščių, kurie tik man pasitaikydavo, žinutes, telegramas, straipsnius ir t. t. apie Šiaulius, bet išvažiuodamas 1920 m. iš Rusijos negalėjau juos atsivežti, bijojau, kad neatimtų pasienyje. Tik dabar, po 19 metų, gavau tas iškarpas ir manau, kad geriausia joms saugojimo vieta „Aušros“ muziejus.       

Taigi, prašau priimti iš manęs šią mažą dovanėlę, kurią aukoju mano tėvelio šiauliečio advokato Mykolo Cimkausko šviesiai atminčiai pagerbti“.

      
Šio albumo priešlapyje „Aušros“ muziejaus darbuotojo V. Zdzichauskio ranka užrašyta: „Šiaulietis advokatas V. Cimkauskas 1934 metais X 10. Dovanojo muziejui įrištoje knygoje sulipdytą rinkinį laikraščių bei žurnalų (tuometinėje Rusijoje išeinančius) – tiesioginiai ar netiesioginiai liečiančių Šiaulius. Greta trumpų kronikinių žinučių – keliolika ilgesnių straipsnių (1915 m. gegužis – 1916 m. pradžia). Minėtame V. Cimkausko parengtame albume yra 39 lapai, jo formatas 21x25 cm (Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvas N5218 reg. Nr.)“. 

       
Pasak P. Jakšto, V. Cimkauskas turėjo lietuviškų knygų, tačiau daugiausia rusiškų. Nemaža knygų įvairiomis kalbomis jis buvo surinkęs apie knygos ženklą, nes pats turėjo gausią ekslibrisų kolekciją. Vieno iš XXVII knygos mėgėjų draugijos nario advokato V. Burkevičiaus prisiminimuose V. Cimkauskas apibūdinamas kaip žmogus, „į knygą kaip į pirmąją ir amžinąją meilę įsimylėjęs visam gyvenimui“.

Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus

Advokato ir bibliofilo V. Cimkausko likimas, kaip ir daugelio žydų Lietuvoje, buvo tragiškas. Prasidėjus karui ir Kauną okupavus vokiečiams V. Cimkauskas labai išgyveno dėl galimo savo bibliotekos likimo. Vienuolika jam ypač brangių knygų, daugiausia iš knygų ženklų srities (tarp jų Aleksejaus Kravčenkos „Ex-libris. Graviury na derevo“, N. Bazykino „Naši knižnyje znaki“, Freimano „Ex-libris“, V. Adoriukovo „Russkij knižnyj znak“ ir kt.), dar prieš atsidurdamas gete, jis 1941 m. liepos 4 d. perdavė saugoti savo kolegai advokatui Vilhelmui Burkevičiui. Be šių leidinių, buvo atiduotoa abi XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio knygos, jos įstatų ir reguliamino egzempliorius ir kt.  Dalį V. Cimkausko bibliotekos knygų teisės, kitais juridiniais klausimais priglobė Kauno advokatų kolegija.V. Cimkauskas kartu su kitais likimo broliais hitlerinės okupacijos metu buvo uždarytas į Vilijampolės žydų getą. Jo ekslibrisų rinkinys, meno ir bibliofilijos leidiniai P. Galaunės iniciatyva buvo paslėpti Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

       

V. Cimkausko ekslibrisas. Dail. S. Vidbergas, 1923.
Iš: Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33.

V. Cimkausko rinkinio laukė liūdnas likimas. P. Galaunė rašė, kad kai vokiečių fašistai okupavo Kauną ir žydams grėsė pavojus atsidurti gete, nusprendė gelbėti V. Cimkausko bibliotekos geriausias knygas ir ekslibrisų rinkinį. Vienračiu vežinėliu šį turtą atgabeno į M. K. Čiurlionio dailės muziejaus biblioteką. Tačiau vieną dieną į muziejų atvyko gestapininkai ir pareikalavo išduoti jiems deponuotą muziejuje žydų turtą. Ir visa tai muziejus buvo priverstas atiduoti naciams. Jie ypač atidžiai vartė V. Cimkausko knygas ir ekslibrisų rinkinį. Juos ypač stebino, kad rinkinyje gausu vertingų knygų ir meniškų, retų ekslibrisų. Šį turtą jie sukrovė ir išsivežė iš muziejaus negrąžinamai. P. Galaunė sutikęs Kaune iš geto darbams į miestą atvarytą V. Cimkauską, papasakojo apie jo knygų ir ekslibrisų rinkinio likimą. V. Cimkauskui ne tiek buvo gaila knygų, kiek ekslibrisų rinkinio.

       
Kultūros istorikas R. Klimavičius knygoje „Tarp Scilės ir Charibdės: Lietuvos kultūros vertybių transpozicija Antrojo pasaulinio karo metais“ (Vilnius: „Versus Aureus“, 2011, p. 56, 98-99) išsamiai aprašo tolimesnį V. Cimkausko knygų ir ekslibrisų rinkinio likimą. Apie V. Cimkausko rinkinio vertę liudija ir tas faktas, kad vokiečiai jo neišardė ir saugojo kaip visumą. Reichsleiterio Rozenbergo operatyvinio štabo okupuotoms teritorijoms (sutrumpintai – ERR) dokumentuose jis vadinamas „Cimkauskas Bucherei“. V. Cimkausko asmeninės bibliotekos konfiskuotų spaudinių sąrašas yra išlikęs tarp AG Litauen dokumentų, saugomų Lietuvos centriniame valstybiniame archyve. Konfiskuota V. Cimkausko biblioteka buvo pervežta į ERR surinkimo punktą buvusiame žydų teatre Kaune. 1942 m. vasarį ten apsilankęs ERR zonderštabo Hohen Schule centrinės bibliotekos darbuotojas dr. Gotlibas Nėjus iš karto į ją atkreipė dėmesį. Jį ypač sudomino Rusijoje leisti meno žurnalai ir ekslibrisų rinkinys. Visą šią biblioteką jis rezervavo Zentralbibliothek der Hohe Schule (sutrumpintai – ZBHS) ir nurodė ERR Kauno skyriui parengti ją išsiųsti į Berlyną. 1942 m. liepos 10 d. Kaune V. Cimkausko biblioteka (428 knygos ir 4 aplankalai su ekslibrisais) buvo sukrauta į dvi dėžes ir kartu su kitomis 11 dėžių, pažymėtų šifru OLI Nr. 157-169, perduota išvežti į Berlyną. Ši siunta Berlyną pasiekė tų pačių metų rugsėjo pabaigoje.

      
R. Klimavičius rašė, kad 1943 m. pirmąjį ketvirtį V. Cimkausko biblioteka – iš viso 449 leidiniai – jau buvo pervežta į Rytų biblioteką, Al Maobit 130. Iš ten ji turėjo būti perduota ZBHS. Tai, jog šis knygų rinkinys buvo skirtas Hohen Schule centrinei bibliotekai, o ne Žydų klausimo tyrimo instituto bibliotekai Franfurte prie Maino kaip iš žydų tautybės asmenų konfiskuotas turtas, nulėmė knygų turinys. 1944 m. kovo 4 d. V. Cimkausko biblioteka – 449 leidiniai – jau buvo Kranštėto (dabar Krzanowice, Lenkija) miestelyje netoli Ratiboro, kur buvo perkeltos iš Berlyno Rytų bibliotekos knygų saugyklos. Tų pačių metų birželį ZBHS raštu kreipėsi į ERR knygų skirstymo centrą, kuriame nurodė, jog V. Cimkausko biblioteka, vos tik atvežus ją į Berlyną, buvo numatyta perduoti ZBHS, tačiau iki šiol dar neperduota, ir paprašė organizuoti jos persiuntimą į Tanzenbergą, kur tada buvo įsikūrusi ZBHS. Ar V. Cimkausko knygų rinkinys iki karo pabaigos buvo išsiųstas į Tanzenbergą,  neaišku. Žinoma, kad 1944 m. spalio pradžioje V. Cimkausko biblioteka dar buvo Kranštėto saugykloje. Manoma, kad karo pabaigoje naciai, traukdamiesi iš Silezijos, dar spėjo dėžes su knygomis ir periodiniais leidiniais iš Ratiboro pervežti į Myslovices. Tarp jų pateko ir V. Cimkausko biblioteka. Į Lietuvos tautos kultūrinių vertybių Vokietijoje sąrašą buvo įrašyta ERR į Vokietiją išvežta V. Cimkausko ekslibrisų kolekcija ir knygų rinkinys (Lietuvių tautos kultūrinės vertybės Vokietijoje. LMAA, F. 1, ap. 2, b. 12, lap. 8-10).

      
Pasibaigus karui, sovietų valdžios sprendimu, 1945 m. rudenį Myslovicėse buvo suformuotas 54 vagonų geležinkelio sąstatas, į kurį, nesivarginant identifikuoti kilmės šalies, pakrautas apie vienas milijonas spaudinių. Šis sąstatas 1945 m. lapkritį sėkmingai pasiekė Minską, o atvežtos knygos buvo perduotos Baltarusijos TSR valstybinei V. Lenino bibliotekai (dabar Baltarusijos nacionalinė biblioteka – BNB). Į Minską 54 vagonų ešelone iš Myslovicių turėjo atkeliauti ir Kranštėto saugykloje buvę spaudiniai iš Vilniaus ir Kauno bei V. Cimkausko biblioteka. R. Klimavičiaus nuomone, Baltarusijoje, taip pat Rusijoje ar Ukrainoje, gali būti ir V. Cimkausko bibliotekai priklausiusių knygų, tuo labiau kad knygose įklijuotuose savininko ekslibrisuose visi įrašai – rusų kalba, ir nebuvo jokių nuorodų, leidusių atsekti šios bibliotekos suformavimo vietą. Dėl to knygos galėjo būti palaikytos pagrobtomis iš Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos ir ten perduotos, atvežus jas iš Myslovicių. Atrodo, kad ligi šiol Lietuvoje niekas taip ir nebandė nustatyti nacių pagrobtos V. Cimkausko bibliotekos ir ekslibrisų rinkinio likimo ir neieškojo jai priklausiusių spaudinių buvusios TSRS bibliotekose (Klimavičius R. Tarp Scilės ir Charibdės, p. 54-55, 98-101, 125, 210, 238-239, 242-244).

     
Manau, kad būtina Lietuvos vyriausybei, diplomatinėms tarnyboms ir žydų organizacijoms dėti visas pastangas, kad į Lietuvą būtų sugrąžintas nacių neteisėtai konfiskuotas iškilaus advokato ir kultūros veikėjo Viktoro  Cimkausko kultūrinis palikimas, knygų ir meno kūrinių rinkinys.

     
1944 m. liepą V. Cimkauskas kartu su kitais žydais iš Lietuvos buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, esančią netoli Landsberg am Lech (Landsbergo prie Lecho) miestelio Bavarijoje. 1944 m. rugsėjį, V. Cimkauskas dirbdamas prie statomo požeminio aviacijos fabriko, pateko po garvežiu. Jam buvo nupjautos abi kojos ir po šios nelaimės esesininkų buvo kažkur išvežtas. Tolesnis V. Cimkausko likimas nėra žinomas. Esama žinių, jog V. Cimkauskas po karo gyvenęs Vokietijoje (Raguotienė G. Bibliofilas Viktoras Cimkauskas, Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33, Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys. Vilnius, 2000, p. 316).

Jonas NEKRAŠIUS

Kultūros istorikas

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

MUZIEJININKO IR ESPERANTININKO VINCO VAITEKŪNO ASMENINĖ BIBLIOTEKA IR KNYGOS ŽENKLAI

Skiriama Bibliotekų metams!

Nuotr. saugoma ŠAVB

Ekslibrisas Vincui Vaitekūnui.
 Aut. Graciela Monica Lodigiani (Argentina).Tarptautinis ekslibrisų konkursas 
„Ex libris. Šiaulių P. Višinskio bibliotekai - 50“. Šiauliai, 2000. 

V. Vaitekūnas (1908-1987) gimė 1908 m. spalio 24 d. Šiaulių apskrities, Joniškio valsčiaus Šlapakių kaime, ūkininko šeimoje. 1919 m. pradėjo lankyti Šlapakių pradinę mokyklą, nuo 1922 m. mokėsi keturklasėje Joniškio progimnazijoje ir ją baigė 1925 m. 1925-1929 metais mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, gyveno „Žiburėlio“ draugijos bendrabutyje. Skaitymo įgūdžius įgijo šios gimnazijos bibliotekoje, kur budėti ir išduoti knygas gimnazistams buvo viena iš jo visuomeninių pareigų. Vėliau jam, dar septintos klasės gimnazistui, neabejotinai turinčiam bibliotekininko ir bibliografo  gabumų, 1928 m. buvo pasiūlyta suregistruoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus bibliotekos knygas, sudaryti jų katalogą ir susisteminti bei sutvarkyti visą biblioteką. Šį darbą V. Vaitekūnas puikiai atliko ir būdamas gimnazistu tapo neetatiniu muziejaus bendradarbiu, vėliau dirbo apmokamą eksponatų rinkėjo darbą, dalyvavo kraštotyrinėse ekspedicijose, aktyviai rinko senienas ir eksponatus. V. Vaitekūnas nuo 1928 m. buvo „Aušros“ muziejaus lankytojas ir bendradarbis, susidomėjo tarptautine esperanto kalba, kuriai buvo ištikimas visą gyvenimą. Susikūrus Šiaulių kraštotyros draugijai, tapo jos nariu ir nuolatinių etnografinių ekspedicijų ir išvykų dalyviu.

V. Vaitekūnas visą gyvenimą  kaupė  asmeninę biblioteką. Ją sudarė 1786 knygos, brošiūros, smulkūs ir kartografiniai spaudiniai, periodika, įvairūs leidiniai leisti 1804-1987 metais lietuvių, anglų, čekų, estų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, slovakų, vokiečių ir esperanto kalbomis. Didžiausia jo bibliotekos dalis buvo lietuvių kalba, kurioje buvo įvairūs leidiniai istorijos, meno, kultūros, kraštotyros, teisės ir kitais klausimais. Didžiąją dalį šių leidinių ir dokumentų po V. Vaitekūno mirties, jo žmona 1987 metais perdavė „Aušros“ muziejui, kitą dalį esperanto klubui „Ruto“. Seniausia iš šio knygų rinkinio yra V. Vaitekūno įsigyta knygelė, 1804 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistas paveikslų parodos, eksponuotos Napoleono muziejuje, katalogas su priklijuotu Pakruojo dvaro rūmų savininko, barono von Roppo ekslibrisu.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus bibliotekoje yra įdomi knyga – „Lenkų ir lietuvių žodynas“ (parengė Antanas Lolis, išleido Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje 1922 m.), matyt patekusi iš V. Vaitekūno bibliotekos. Šio žodyno priešlapyje yra V. Vaitekūno ranka rašalu padarytas įrašas „Ex libris V. Vaitekūnas“ (ir parašas).  

Tarybiniais metais, dirbdamas Šiaulių „Aušros“ muziejuje bendradarbiu, V. Vaitekūnas palaikė glaudžius ryšius su Šiaulių viešąja biblioteka, dalyvavo bibliofilų klubo „Knyga“ veikloje ir kt. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje saugoma labai reta žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (1754-1838) knyga „Naujas Istatimas Jėzaus Christaus Wieszpaties musu Lietuwiszku ležuwiu iszguldytas per Jozapa Arnulpa kunigaykszti Giedrayti wiskupa žiemayčiu... iszpaustas par kunigus Missionorius Wilniuje, 1816“. Šį unikalų leidinį Šiaulių apskrities P. Višinskio viešajai bibliotekai dovanojo kraštotyrininkas ir muziejininkas V. Vaitekūnas. Šios knygos antraštiniame lape yra rašalu įrašytas jo vardas ir pavardė: „Vincas Vaitekūnas“. Nemažai V. Vaitekūno bibliotekos knygose yra įvairių autorių dedikacijų, donacinių užrašų. Poetas ir žurnalistas Vladas Šaulys (1902-1977) 1940 m. gegužės 1 d. Šiauliuose dovanodamas V. Vaitekūnui savo knygą „Dubysos saulėtekiai“, šio poezijos rinkinio priešlapyje užrašė: „Gerb. V. Vaitekūnui, prisimink tą proletarą amžinai su barzda“.

V. Vaitekūnas savo bibliotekos  knygas žymėjo knygos nuosavybės ženklais. Jis leidinio viršelyje, ypač antraštiniame puslapyje, mėgo rašalu įrašyti savo vardą, pavardę, knygos įsigijimo datą, vietą ir etc. Kai kuriose rusų kalba išleistose knygose šie įrašai padaryti rusų kalba. Savo nuosavybę V. Vaitekūnas žymėjo ir  vienos eilutės neapibrėžtu spaudu: „III kl. mok. W. Waitekūnas“, „Vincas Vaitekūnas“. Dirbdamas Šiaulių apygardos teisme prisiekusiu vertėju ir pas notarą padėjėju, savo asmeninės bibliotekos knygas žymėjo šių įstaigų antspaudais:  „Vincas Vaitekūnas Šiaulių Valstyb. Notarinės Kontoros Notaras“, „Vertėjas Šiaulių Apygardos Teismas“; „Šiaulių Apygardos teismo Prisiekusis Vertėjas Vincas Vaitekūnas“ arba šalia brūkštelėtu žodžiu „Ex libris V. Vaitekūnas“, raštinės žymekliu įspausdavo tikslią knygos įsigijimo datą. V. Vaitekūnas knygas daugiausia įsigydavo Šiaulių knygynuose, kai kurias jų pirko Kauno Vokiečių knygyne, kuris savo parduodamas knygas pažymėdavo priklijuotomis mažutėmis mėlynos spalvos lipdėmis. Nemažai knygų V. Vaitekūnui padovanojo įvairūs autoriai, kolegos, pažįstami, antraštiniuose puslapiuose įrašydami įvairias dedikacijas ir marginalijas. V. Vaitekūno asmeninėje bibliotekoje saugomoje „Aušros“ muziejuje, daugiausia yra pažintinių, istorinių knygų, taip pat įvairių žinynų, žodynų (vokiečių, latvių, anglų, nuo 1931 m. esperanto, lotynų, rusų, lenkų, prancūzų ir kt. kalbomis. Visas perduotas V. Vaitekūno knygų rinkinys Šiaulių „Aušros“ muziejui yra šios bibliotekos nuosavybė ir yra antspauduotas jos spaudu. Daugelis „Aušros“ muziejuje esančių V. Vaitekūno knygų pažymėtos jo paties knygos įrašais: „Ex libris Vinc. Vaitekūnas / 1933.10.7. Šiauliai, „Ex libris V. Vaitekūnas“; „Vincas Vaitekūnas 1944.II.23“. Kai kurios V. Vaitekūno knygos pažymėtos šiuo spaudu: „1935.IX.13; Vertėjas / Šiaulių Apygardos teismas“. Taip pat V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos knygose yra nemažai jo paties ranka darytų įrašų, marginalijų. Štai prancūzų kalbos vadovėlyje yra V. Vaitekūno knygos įrašas: „Prancūzų kalbos vadovėlis pas Brevdą 10 lt, rodos bene tinkamiausias iš matytų vadovėlių. Antras egz. pas Stanevičių 1931 m.        

V. Vaitekūnas dar rinko ekslibrisus, atvirukus, dokumentus, fotografijas, paveikslus, ženkliukus ir kt. Ši kolekcijos dalis taip pat saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir sudaro šio iškilaus muziejininko rinkinio fondo dalį.

Vincento Vaitekūno užrašai ir marginalijos,

rašytos beveik prieš 90 metų

Besidomint V. Vaitekūno asmeninės bibliotekos knygomis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pavyko aptikti prieš 90 metų Šiauliuose išleistą „Kultūros“ bendrovės leidinį „Ūkininko vadovas 1926 metams“ (Šiauliai, spausdino „Titnago“ spaustuvė), kurio viršelyje yra muziejininko ir esperantininko V. Vaitekūno knygos įrašas: „Vinc.Vaitekūnas“. Šis leidinys savitai įdomus ir originalus. Jame, be būtinų žinių apie metų laikų (pavasario, vasaros, rudens, ir žiemos) pradžią, nedarbo dienas, valstybines ir bažnytines šventes, pateikiama įvairių duomenų apie medžiojamųjų gyvūnų apsaugos laiką, žuvų ir vėžių neršimo laiką Lietuvos vandenyse. Įdėtas agronomės Z. Lukauskaitės straipsnis apie gyvulių ūkį, šėrimą, taisyklės vištoms laikyti, konsultacija apie trąšas. Įdomus ir pažintinis Šiaulių apskrities agronomo dr. Jurgio Krikščiūno straipsnis „Mūsų krašte sėjamieji augalai“, kuriame rašoma apie kviečius, rugius, miežius, avižas, linus, kanapes, pašarinius burokus, sėtinius (kručkus), pašarines ropes (turnipsą), morkas, bulves, žirnius, vikius, pupas, seradėles, lubinus, dobilus, liucerną ir kt. nurodomas šių augalų sėjos laikas, tirštumas, gilumas, jų trešimas ir kt. Agr. dr. V. Zubovo straipsnyje pateikiamos bendros taisyklės žolių mišiniui (pievoms ir ganykloms) sutaisyti. Taip pat kalendoriuje aprašomos augalų ligos ir kenkėjai (St. Mostauskis), kai kurios naminių gyvulių ligos ir kt.     

Saugoma ŠAVB (Kr.) 

Saugoma ŠAVB (Inv. nr. S2981-1)

Minėtame „Ūkininko vadove 1926 metams“  užrašų skyriuje, aptikau įdomių įrašų, kurie daryti paties V. Vaitekūno ranka laikotarpyje nuo 1926 m. iki 1928 metų. Šie įrašai labai įvairūs, jie atskleidžia to meto Vincento Vaitekūno interesus, pasaulėžiūrą, jo mintis, siekius ir kt. Daugelis V. Vaitekūno užrašytų minčių, komentarų šiame leidinyje iki šiol niekur nebuvo skelbti. Šiuose Vincento Vaitekūno įrašuose, pastabose, komentaruose lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ir esperanto kalbomis užrašyta įvairių pasaulio rašytojų, filosofų, mąstytojų minčių ir aforizmų, įdomių pastebėjimų. V. Vaitekūnas nuo jaunystės žavėjosi filosofu ir rašytoju Vydūnu. V. Vaitekūnui priklausiusioje knygoje „Ūkininko vadovas 1926 metams“ yra pažymėtos pastabos, komentarai ir išrašytos mintys iš 1928 m. lapkričio 15 d. (psl. 1) žurnale „Jaunoji karta“ išspausdinto Vydūno straipsnio „Kaip svarbėti galima“. Pateikiamos V. Vaitekūno išrinktos ir perrašytos ištraukos iš šio straipsnio:  „(...) Tvirtos valios mūsų jaunimas kaip tik siekia. Kokie į jį keliai: darbštumas. [Tinginys – bevalis]. Dirbti ne tam, kad darbuotis. Darbą [reikia] dirbti patvariai. [Ir reikia] dirbti, darbui visai pasišventus. [Tada] pats darbas žadina jėgas ir patvarumą. Ir [aiškiai jaučiama, kaip ta pati] valia stiprėja [ir tvirtėja]. Vokiečių poetas Fr. Schiller sakė: Das Genie ist der Fleis (Geniališkumas yra stropumas). (...) „Tikslingas, protingas darbštumas yra kelias įgyti tvirtai valiai, tikram svarbumui tautos ir valstybės [žmonijos] gyvenimui“. Užrašuose įrašytos ir kitos Vydūno mintys: „Žmogus tik iš vidaus teaug“, „Keršyti – ne mano uždavinys. Mano rūpestis sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis“.  

Saugoma ŠAVB (09/959)

V. Vaitekūnas nuo 1928 m. buvo žurnalo „Jaunoji karta“, kurį 1928-1940 Kaune leido tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, skaitytojas. V. Vaitekūno užrašuose randame nemažai aforizmų, įžymių rašytojų minčių ir lietuvių liaudies patarlių, kurios buvo spausdinamos šiame žurnale. Štai kai kurie V. Vaitekūną sudominę aforizmai, kurie pateko į jo „Ūkininko vadovo“ užrašų skyrelį: „Didžiausios vertybės yra tos, kurios žmones sujungia“ (Gėtė), „Nelauk netikėto atsitikimo. Imk paprastą – padaryk jį net netikėtu. [Auksinė] proga yra niekis tinginiui, o tuo tarpu darbininkui menkiausia proga gali sudaryti [auksinę] progą“ (O. S. Marden‘as), „Pagalba yra nenaudinga tam, kuris nedrįsta siekti to, ko pats nepajėgia“ (Ibsenas), „Naudokis dabartimi ir mažiausia tikėk ateitimi“ (Horacijus), „Protas įveikia kalaviją“ (J. Cezaris), „Jaunystėj daug pavojų; šventi metai, kai juose žmogus suranda pats save“ (H. Hesse), „Pasauly stipriausias tas, kuris už visus daugiausia yra atsiskyręs“ (H. Ibsenas), „Jei menas turi gyvenime prasmės, tai jis turi palaikyti tobulybės siekimą žmogaus sieloj – nuolat aukštyn“ (R. Dehmel), „Poetas kūrybos momentu yra pranašas, bet kai nustoja skambėjusi jo šventoji lyra, tai iš niekingųjų žemės sūnų, gal būt, niekingiausias yra jis“ (Puškinas), „Pasauly nėra negalimų daiktų“ (Napoleonas), „Aš myliu laisvę daugiau už savo kraštą, nes kraštas be laisvės yra tiktai kalėjimas“ (Mazzini). Į šiuos užrašus pateko ir lietuvių patarlė: „Svetimomis plunksnomis nedera puoštis“.

V. Vaitekūnas nuo 1928 m. dirbo kraštotyrinį darbą, dalyvavo „Aušros“ muziejaus organizuotose ekspedicijose. Šių išvykų metu jis užrašė kai kurias išgirstas taiklias mintis, pastebėjimus: „Įpylė į sėdimąją druskos“, „Taip nusivažiavo, kad net arklio pasaga įklimptų“, „Pilvas pridžiuvęs prie nugaros; ponų papilvis nebetelpa švarke“, „Bobos liežuvius galanda“, Basos šokančių kojos lyg sūriai taškėsi į molio aslą, jų keliamos dulkės saulę temdė“, „Baltrus turėjo daugiau randų kaktoj negu šuo blusų“, „Merga ne bulvėmis maitinta, galva ne samanų prikišta“, „Jo akyse nėra beprasmio noro visiems įtikti“, „Verkia krokodilo ašaromis, verkia kitą rydamas“.

Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje, V. Vaitekūnas atostogų važiuodavo į gimtuosius Šlapakius, kur padėdavo nudirbti ūkio darbus. Laisvą valandą jis panaudodavo užrašydamas etnografinę medžiagą, rinkdamas eksponatus po apylinkes. Būdamas tėviškėje V. Vaitekūnas užrašinėdavo liaudies dainas. „Ūkininko vadovo 1926 metams“ užrašuose yra V. Vaitekūno 1926 m. Šlapakiuose užrašytos dvi liaudies dainos. Tai 1926 m. liepos 8 d. užrašyta daina, kurią V. Vaitekūnui padainavo Kl. V.:

         

Ant aukšto upės kranto Sėdž graži mergelia Per anos skaistų veidą Ried graudžios ašaros.        Už tų gelžinių grotų        Tarp šitų tamsių mūrų        Draugs nelaimings žūsta        Reik jam jaunystei vargti Už tų gelžinių grotų Tarp šitų tamsių mūrų Girdisi balsai, Neverk tu mergelia         Neverk tu mergelia         Ieškokis sau kito (dusyk)         Gyvenk sau laimingai         O aš eisiu į upės gilumą Į upės gilumą ir pasiskandinsiu. Prie šios dainos yra prierašas: „Jis mane mylėjo, / Kaip nieks negal mylėt. / Dėl manęs žadėjo / Net gyvastį padėt

V. Vaitekūnas 1926 m. gruodžio 5 d Šlapakiuose užrašė dar vieną liaudies dainą: Švinta švinta jau bučiuoja Žemę saulės spinduliai Ir taip žavi ir vingiuoja Išraityti jos keliai      Plačios dirvos šviesą geria      Pučiasi palši gubriai      Medžių šakos rasą beria      Tyli vėjo sūkuriai Ei aukštin aukštin per dangų Žengia saulė skubinai Debesėlius siunčia, rango Ką nors žada mums jinai      Užgiedot miške sukruto      Paukščių tūkstantis gerų      Ir nutyla kaip nebūta      Švintant argi bus audra?

Savo užrašuose V. Vaitekūnas fiksavo kai kurias savo pastabas ir pastebėjimus: „Išorinio pasaulio aprašymus, pasirodo, reikėjo papildyti dvasios pergyvenimais. Tą atliko F. Nyčė“, „Natūralistų menas pasibaigė, kur baigėsi tikrovė, o impresionizmo – kur baigėsi gyvenimo kopija“, „Goethe apie žmogaus įtaką dvasiai sako: Vaikas yra realistas, jaunuolis - idealistas, užaugęs – skeptikas, pasenęs – mistikas“, „Bernard Šo labiau mėgstąs neapmokamus aforizmus, negu ilgus romanus“ ir kt. Smalsusis žmogaus protas, noras visa pažinti, nepasitenkina [įprastomis] doktrinomis. Beieškodamas tiesos (...), jis būtinai [turės] pasodinti Tiesos medį. Rengti Tiesai dirvą ir yra ateities uždavinys“.  Šios V. Vaitekūno mintys ir pastabos geriausiai atspindi šio iškilaus muziejininko ir esperantininko dvasinį pasaulį, jo mintis ir siekius. Tai atskleidė ir jau minėtas „Kultūros“ bendrovės 1926 m. išleistas leidinys, aptiktas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ir buvęs V. Vaitekūno asmeninėje bibliotekoje.     

Jonas NEKRAŠIUS  

DAUGIAU SKAITYKITE:

Muziejininko Vinco Vaitekūno asmeninė biblioteka / Jonas Nekrašius. - Iliustr. // Tarp knygų. - 2017, Nr. 1, p. 22-24.

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.