Dvarininkai ir dvarų bibliotekos Šiaulių krašte
XVII-XX amžiuje Šiaulių
krašte gausias asmenines bibliotekas turėjo dvarininkai, dvasininkai, taip pat
mokytojai, kultūros ir švietimo veikėjai, teisininkai ir kt. Tačiau didžiausios
bibliotekos buvo sutelktos dvaruose. Dvarai buvo kultūros židinys. Juose buvo
kaupiamos meno vertybės, kolekcijos, knygos, spaudos leidiniai, žemėlapiai ir
kita.
Bene viena iš pirmųjų Šiaulių krašto asmeninių bibliotekų, kuri aprašyta Žemaičių pilies teismo knygose yra dvarininko, tijūno ir seniūno Vaitiekaus Važinskio biblioteka. Tai bene pirmoji asmeninė biblioteka, kurioje buvo perrašomos ir renkamos rankraštinės knygos. Ji buvo kaupiama nuo XVI a. pabaigos. Šią biblioteką XVII a. pradžioje, V. Važinskis paveldėjo iš savo tėvo. Manoma, kad jos savininkas rinko, o gal ir pats perrašinėjo populiarią anuomet istorinę-politinę literatūrą ir beplintančius LDK, o ir Žemaitijoje, kalendorius. Vaitiekus Važinskis didesnę savo turto dalį, tarp jo ir knygas, pagal 1658 metų testamentą paliko broliui Jeronimui Važinskiui, Tirkšlių seniūnui, jos ir toliau buvo skaitomos šioje giminėje ir galbūt tapo kurio nors dvaro bibliotekos pagrindu1. Apie šią biblioteką Žemaičių pilies teismo knygose (testamente) rašoma:
Bene viena iš pirmųjų Šiaulių krašto asmeninių bibliotekų, kuri aprašyta Žemaičių pilies teismo knygose yra dvarininko, tijūno ir seniūno Vaitiekaus Važinskio biblioteka. Tai bene pirmoji asmeninė biblioteka, kurioje buvo perrašomos ir renkamos rankraštinės knygos. Ji buvo kaupiama nuo XVI a. pabaigos. Šią biblioteką XVII a. pradžioje, V. Važinskis paveldėjo iš savo tėvo. Manoma, kad jos savininkas rinko, o gal ir pats perrašinėjo populiarią anuomet istorinę-politinę literatūrą ir beplintančius LDK, o ir Žemaitijoje, kalendorius. Vaitiekus Važinskis didesnę savo turto dalį, tarp jo ir knygas, pagal 1658 metų testamentą paliko broliui Jeronimui Važinskiui, Tirkšlių seniūnui, jos ir toliau buvo skaitomos šioje giminėje ir galbūt tapo kurio nors dvaro bibliotekos pagrindu1. Apie šią biblioteką Žemaičių pilies teismo knygose (testamente) rašoma:
Knygos In Folio: Juodu turkišku apdaru įrištos Lenkijos konstitucijos su jų registru ir LDK Statutas; pasiuntinybės į Maskvą reliacijos baltu apdaru apie Livoniją; Rankraštinė knyga, prasidedanti nuo pasiuntinybės į Maskvą reliacijos baltu apdaru; Rankraštinė knyga, prasidedanti Šventosios Romos imperijos aprašymu; Rankraštinė knyga, prasidedanti Lenkijos karalių ir Turkijos sultonų sutartimis; Rankraštinė knyga, prasidedanti karaliaus atsakymu Livonijos pasiuntiniams.
Knygos In Quarto: Rankraštinė knyga, prasidedanti eilėraščiais Vladislovo Vazos išrinkimo garbei; Rankraštinė knyga, prasidedanti rusišku dvasinio pamokymo nuorašu; Jokūbo Sobieskio Chotimo karo komentarai ir įvairūs kalendorėliai su užrašais.
Pasak Arvydo Pacevičiaus, šis toli gražu nepilnas knygų sąrašas rodo Žemaitijoje plitus rankraštines knygas ir jų nuorašus, o tai svarbu aiškinantis spausdintos ir rankraštinės knygos santykį ir poveikį visuomenėje. Akivaizdus dėmesys istorijai, politikai, diplomatijai liudija, kad bajorija savo priedermes suprato ne tik ginkluodamasi ir kariaudama, bet ir skaitydama ir kitaip intelektualiai lavindamasi2.
1861 metais Šiaulių dvarininkų ir bajorų pastangomis mieste buvo įsteigta visuomeninė biblioteka. Pradžią jai davė 1861 metais testamentu užrašytos mirusio Šiaulių apskrities teismo darbuotojo, kolegijos asesoriaus ir dvarininko Pranciškaus Paulauskio (Pavlowski) biblioteka. Šios bibliotekos sisteminiame kataloge nurodyta, kad joje buvo 754 knygos, iš kurių kelios yra lietuviškos: M. Valančiaus „Žemajtiu wiskupiste“, „Tamoszius isz Kempis“, S. Daukanto „Budas senowes Letuwiu“ ir „Parodimas kaip apinius auginti“. Nuslopinus 1863 metų sukilimą ši Šiaulių miesto visuomeninė biblioteka buvo uždaryta, o jos fondas perduotas Šiaulių berniukų gimnazijai.
Sunkios XIX a. istorinės ir kultūrinės
sąlygos, ypač spaudos lotynišku raidynu draudimas (1864-1904), lietuvių
kultūrinės veiklos slopinimas, negalėjo neatsiliepti ir bibliotekoms. Kai caro
valdžia, malšindama 1831 ir 1863 metų sukilimus konfiskavo dvarų bibliotekas, tai
knygos buvo išsklaidytos po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, dalis tų
bibliotekų sunyko ar buvo išgrobstytos ir sunaikintos.
XIX a. Šiaulių apskrities Kanapinės (Zatišų) dvarą valdęs Cezaris Vaitkevičius buvo baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją. Jis dvare turėjo nemažą biblioteką, kurioje buvo daug knygų, lenkiškų žurnalų. Būta ir lietuviškų knygų, dvare lankydavosi knygnešiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kanapynės dvaras buvo apiplėštas ir nuniokotas, dingo biblioteka, supuvo žemėje užkastas inventorius3.
Iki XX a. pradžios Šiaulių krašto dvarų bibliotekose daugiausia buvo lenkiškų, rusiškų, taip pat vokiškų, prancūziškų ir lotynų kalba leistų knygų. Lietuvių kalba išspausdintų knygų lyginamasis skaičius buvo labai nedidelis. Tik po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo lietuviškų knygų gausėjo.
Kalbant apie dvarų bibliotekose kaupiamas knygas galima pastebėti, kad įsigijęs naują knygą, savininkas dažnai ją įrišdavo ir tokios knygos apdaras tapdavo individualus. Po to žymėdavo savo nuosavybės įrašais, įklijuodavo ekslibrisą ar net užsakydavo superekslibrisą (knygos nuosavybės ženklą, spaudžiamą knygos apdaruose). Ekslibriso ar superekslibriso egzistavimo faktas liudija buvus didelę biblioteką, nes dėl vienos ar kelių knygų jie nebūdavo užsakinėjami. Taip pat dvarų bibliotekos buvo žymimos knygos antspaudais, lipdėmis, įvairiais įrašais ir marginalijomis. Tokie knygos nuosavybės ženklai padeda geriau nustatyti ir atkurti išsklaidytas bei išbarstytas krašto dvarų bibliotekas.
 |
|
Iš autoriaus rinkinio.
|
 |
|
Iš autoriaus rinkinio.
|
Šiaulių krašte dvaruose didesnes bibliotekas turėjo grafas Platonas Zubovas (1767-1822), vėliau ją perėmė Nikolajus Zubovas (1832-1898) ir jo sūnus Vladimiras Zubovas (1862-1933), baronas Teodoras von der Ropas (1783-1852) Pakruojyje. Taip pat gausias bibliotekas savo dvaruose turėjo grafas Georgijus Naryškinas Žagarėje, dvarininkas K. Godlevskis (1826-1899) Degučiuose (netoli Kuršėnų), grafienė Jadvyga Marija Teresė Potulickaitė Hutten Čapskienė (1870-1947) Beržėnuose, Kelmės r., Kurtuvėnų dvarininkas Stanislavas Plateris-Zybergas (1889-1955), Kuršėnų dvarininkas J. Gruževskis, Daubiškių dvarininkai Antanas Moras (1846-1917) ir Darja Olsufjevienė-Morienė (1836-1911). Šilo Pavėžupio dvarininkas Vladas Putvinskis (1873-1939), Lašmenpamūšio dvaro savininkas, poetas ir vertėjas Borisas Melngailis (1904-1965) ir kiti.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje veikia pastovi ekspozicija „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. vid. – XX a. vid.“, kuri susideda iš dviejų dalių: „Provincijos dvaras“ ir „Provincijos miestas“. Ekspozicijoje „Provincijos dvaras“ sukurta stilizuota dvaro aplinka, atspindinti Šiaulių krašto dvarininkų buitį, kasdienybę, jų kultūrinius bei meninius poreikius. Vienoje iš Ch. Frenkelio vilos antro aukšto salių pristatoma krašto dvaro bibliotekos interjeras. Joje eksponuojami istoriniu ir meniniu požiūriu vertingi vietos dailininkų tapyti didikų ir dvasininkų portretai. Bibliotekoje daug XVII-XX a. enciklopedijų, teologijos, gamtos mokslų, istorijos knygų lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis, retas ir vertingas XVI a. XVII a. pr. G. Brauno ir F. Hogenberg‘o „Pasaulio miestų atlasas“ bei A. Kozlovskio „Kražių kolegija“ – vienintelis peizažas, įamžinęs šią garsią mokyklą Lietuvos provincijoje. Jaukią bibliotekos atmosferą sukuria bydermejerio stiliaus baldai ir įvairios smulkios detalės: suvenyrinė dėžutė, rašalinės, stalinė lempa, laikrodis, Gorskių šeimos fotografijos, Daujotų giminės medis ir kt. Ši ekspozicija atspindi krašto dvarų bibliotekos aplinką ir interjerą. Ji padeda geriau pažinti Šiaulių apskrities dvarų bibliotekų dvasią ir paskirtį4.
Šiame straipsnyje apžvelgiamos kai kurios Šiaulių apskrities dvarų įdomesnės bibliotekos ir jų knygų nuosavybės ženklai, apie kuriuos autoriui pavyko surinkti tam tikrų žinių.
Čia aprašyta toli gražu ne visos Šiaulių apskrities dvarų bibliotekos. Daugelio likimas nežinomas. Taip pat dėl straipsnio nedidelės apimties liko nepaminėtos kitų krašto dvarų bibliotekos. Duomenys apie jas tikslinamos ar pildomas. Tai atskiro straipsnio tema. Autorius šią temą tęsia toliau ir tikisi aprašyti kiek galima daugiau Šiaurės Lietuvos dvarų bibliotekų ir išsiaiškinti jų tolimesnį likimą.
* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą