FILOSOFAS DR. VYTAUTAS ALIŠAUSKAS APIE EKSLIBRISĄ IR JO SANTYKĮ SU KNYGA

Informaciją parengė Asta Kaktytė, Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotr.

 2019 m. pabaigoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios biblioteka išleido ir pristatė grafiko Petro Repšio katalogą „Ekslibrisai ir kas jie mums“ (sud. G. Jankevičiūtė, dail. S. Chlebinskaitė).

Pateikiame pristatyme Vilniaus grafikos meno centre dalyvavusio filosofo dr. Vytauto Ališausko kalbą apie ekslibrisą ir jo santykį su knyga.

Ekslibrisas turi labai aiškią funkciją. Dėl to jis taip ir vadinasi. Ex libris pirmiausia nurodo, kad ši knyga yra „iš“ kažkieno knygų. Kita vertus, užrašą gali suvokti kitaip, kad jis pats, šitas ekslibrisas, miniatiūra, kūrinėlis yra „iš knygų“, jisai gyvena knygose. 

Kartais senoje knygoje randame apsigyvenusią gėlytę, augalo ar kalendoriaus lapelį, kurie esti kuo nors brangūs, primena praeitį arba tiesiog skaitymo procesą – įsidėjai, pasižymėjai vietą, o paskui pamiršai išimti. Arba staiga Vilniaus universiteto bibliotekos knygoje aptinki kokio nors profesoriaus užsirašytą lapuką su įsidėmėtinais puslapiais. Ir tai irgi yra iš knygų.

Šia prasme ekslibrisas yra, sakyčiau, be galo kuklus dalykas, nes jo uždavinys – prisiglausti knygoje. Ir ne tik joje gyventi, bet dar labiau negu tas lapukas, autobuso bilietas ar žiedelis, tapti knygos, į kurią bus įklijuotas, dalimi. Ir liks tol, kol bus gyva knyga, kol ji nebus subyrėjusi į gabalėlius.

Ekslibrisų gilioji paskirtis, jų dvasinė būtis yra būti įklijuotiems į knygas. Gyventi tose knygose, iš jų ateiti. Jį kurdamas turi pagalvoti apie žinutę – tarsi tai būtų savotiška SMS. Vienas ar pusantro sakinio. Kad žmogus į jį pažvelgęs žinotų apie autorių, jo santykį su knyga, apie dailininko santykį su knyga ir su autoriumi.

Žavinga, kai randi knygą su tokiu ekslibrisu. Gyvenimas man kadaise padovanojo knygą su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisu kunigui, patristikos žinovui Morkui Morkeliui su itin sudėtinga, įmantria simboline sistema – užkoduotomis nuorodomis į savininko vardą ir drauge į jo interesų lauką. Ta knyga jau neaktuali moksliniu požiūriu, nors kadaise ji man buvo didžiulis lobis. Bet tos knygos neatsisakysiu, kol būsiu gyvas. 

Petro Repšio katalogas leidžia pamąstyti apie ekslibriso esminę užduotį. Kartais tu negali jo įklijuoti į knygą, kaip rašoma katalogo pratarmėje, o pirmiausia todėl, kad sovietų laikais nebuvo tinkamų klijų, sovietiniai klijai tiesiog suėsdavo tą kūrinėlį. Vis dėlto, net jei neįsidėjai ekslibriso į knygą arba tiesiog įsidėjai, neįklijavai, žinutė išlieka, jos centre yra santykis arba autoriaus, arba dovanotojo ekslibriso, savininko ir knygos. Svarbiausia čia ekslibriso santykiškumas, dėl kurio kūrinėlis galiausiai ir tampa mažo pasaulio, o iš tikro – mikrokosmoso centru.

Knyga – dailininkas, knyga – savininkas, galbūt knygos istorija... Ir tada šis ekslibrisas iš to mažo kuklaus virsta kažkuo didžiuliu ir svarbiu. Šiandien šis žanras yra šiek tiek apnykęs. Ir aš galvoju štai ką. Popierinė knyga šiais laikais netikėtai įgauna kitokią prasmę ir vertę vadinamajame virtualiajame pdf ar kitokių skaitmeninių formatų knygų pasaulyje. Vis dėlto ji yra visiškai kitokia, kažkuo daug tikresnė negu skaitmeninės knygos (nors pastarosios turi savo vietą ir svarbą), o ekslibrisas toje knygoje, kaip sakiau, tampa mažo, bet labai svarbaus pasaulio centru. Maža to, sakyčiau, jis kartu įgauna didžiojo pasaulio ašies vaidmenį. Bent jau tuo metu, kai paimame knygą į rankas, ją atskleidžiame saulės ar žiburio šviesoje ir dar kartą prisimename knygos istoriją. Mūsų gyvenimo laikas ir erdvė susikerta toje knygoje, ir jei joje įklijuotas ekslibrisas, ji tampa dar tvirtesniu biografinio erdvėlaikio atskaitos tašku.

Šio katalogo ekslibrisai neįklijuoti (nors dailininkės sumanymu – vienas įklijuotas bus), tegul jie tik atspausdinti lape, bet jie jau gyvena šioje knygoje kaip didelė visuma. Čia jau norėčiau pasakyti ką nors nepadoraus apie Petro talentus, gebėjimus, freskas, kuriomis jis išpaišė didžiules erdves. Bet čia, šioje knygoje, yra freskų, užpildančių pasaulį, kurio, manau, niekur kitur vienoje vietoje nepamatysime. Už tai jos yra jaukios, gražios, mielos. Tikrai mane nudžiugino šitas leidinys. Po kai kurių šiųmečių knygų ekscentrikos, išties apsidžiaugiau klasikine ir modernia knyga, skirta knygos šerdžiai – ekslibrisui.

Kalba įrašyta 2019 m. gruodžio 18 d.

Suderinta su autoriumi 2020 m. balandžio 2 d.

Katalogas išleistas vykdant projektą „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“, jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

PROJEKTĄ "PRISILIESK PRIE DAILININKO GERARDO BAGDONAVIČIAUS SĖKMĖS" PRISIMINUS...

Iš atsiliepimų...
KLEMENSAS KUPRIŪNAS

Utena-Linkuva-Šiauliai

Dail. Klemenso Kupriūno ekslibrisas sau 

iš jubiliejinės "Šiaulių ekslibrisui-90" parodos.

Projektas "Prisiliesk prie dailininko 

Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės" 2015.

Labas visiems, aš Klemas dailininkas iš pa Utenas ir Lionkuvas. Sudėtinga kažką pasakyt po išsamių pasisakymų ir J. Nekrašiaus, prof. Janulio ir P. Višinskio bibliotekos direktorės, ypač nustebino prof. V. Rimkaus netikėtas improvizas, tarsi kava pagardinta imbieru...ypač dėkingas už jautrumą, paprastumą, logiškumą knygos ženklui. Ačiū maestro! Atvežiau krūvą....Skaitykite dailininko laišką 

EKSLIBRISAI ŠIAULIŲ "SAULĖTEKIO" GIMNAZIJOJE

Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

Įvadinės konferencijos apie Šiaulių ekslibrisą kūrybinės laboratorijos

Renginys skirtas Šiaulių ekslibriso 90-mečiui

Projektą remia

RASA PRIŠMONTIENĖ

Šiaulių miesto dailininkė

"Saulėtekio" gimnazijos dailės mokytoja

Labai dėkoju konferencijos organizatoriams už šį renginį. Tai, kad skirtingas institucijas pavyko suburti po vienu stogu bendrai veiklai, teikia vilties, jog rasis naujos tradicijos ir požiūris į senų problemų sprendimus. Turiu galvoje labai abejotiną tiesą, kad „viršuje“ sėdintys puikiai žino situaciją, ją kontroliuoja ir kiekvienam atvejui pasiruošę pateikti teisingas instrukcijas. Laikas rodo, kad tai silpnai veikia ir dažniausiai visai ne taip, kaip buvo sumanyta, o jų įgyvendinimas atima daug laiko ir jėgų.

Konferencija - „horizontaliųjų“ ryšių bandymas ir turiu vilties, kad iš to laimės visi. Mokiniams galimybė iš arti susipažinti su biblioteka ir universiteto grafikos centru vertinga tiek pat, kiek ir bibliotekai, ir grafikos centrui  pamatyti šiandienos mokinius. Tai nėra konferencijos uždavinys, bet, tikiuosi, bent iš dalies bus sprendžiamas ir jis – keičiamas požiūris į mokinį, kaip į „krepšelio turėtoją“ iš vienos pusės ir kultūros ar švietimo institucijas, kaip į „paslaugų tiekėjus“ iš kitos.  Gerardo Bagdonavičiaus asmenybė ir Ekslibrisas -  puikus pretekstas.

Rasa Prišmontienė Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

Iveta Časonytė  "Saulėtekio" gimnazija, 2 kl. Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

"EKSLIBRISO NAUDOJIMAS IR SKLAIDA

 ŠIAULIŲ "SAULĖTEKIO" GIMNAZIJOJE"

Pranešimas skaitytas įvadinėse mokslinės praktinės konferencijos "Šiaulių krašto knygos ženklai kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX-XXI amžiuje" kūrybinėse laboratorijose gegužės 5 d., 2015.

    Greičiausiai pasikartosiu, jei prasitarsiu, jog ypač agresyvios IT invazijos laikais knygos ir jos savininko ženklo reikšmė sumenko, pastaroji, beje, nebuvo svarbi ir anksčiau, kuomet knyga tapo prieinama ir netgi privaloma kiekvienam. Tačiau ekslibrisas sėkmingai egzistuoja, pakeitęs pirminę paskirtį ir tapęs viena mažosios grafikos formų. Pasaulyje galybė konkursų, parodų, skirtų būtent ekslibrisui. Tai patogi forma paminėti svarbiai datai, žmogui, įvykiui. Konkursų organizatoriams tai būdas reklamuoti pasaulyje savo instituciją, miestą, šalį. Kūrėjams gi -  bendravimo forma, galimybė prisistatyti, platesniame kontekste ir gana objektyviai įvertinti save (jei sunku tai padaryti pačiam, padeda vertinimo komisijos).

Mokykloje siekiu ir mokiniams suteikti šią galimybę. Tie, kurie ja pasinaudojo, dėl to nesigaili. 2005 metais VI tarptautiniam ekslibriso konkursui (Gliwice, Lenkija) skirtame kataloge reprodukuotas mūsų mokyklos mokinio Donato Saunoriaus sukurtas ekslibrisas. Tai toli gražu nebuvo pavyzdinis mokinys, bet sužinojęs apie šį faktą jis pasakė: „Ir aš šioje mokšėje kažką nuveikiau“.  Išsireikšta ne visai literatūriškai, tačiau esmė - maža, nedrąsi bet vis tik vilties ir tikėjimo kibirkštėlė, jog ne viskas taip beprasmiška. Nežinau ką šiuo metu veikia Donatas, bet visiškai įmanoma, kad dabar ar netolimoje ateityje, kai jis susidurs su netinkamu savo vaiko elgesiu, vietoje diržo, problemai spręsti galės ištraukti seną sudulkėjusį katalogą užsienio kalba, atversti lapą su savo kūrinio reprodukcija ir pasakyti atžalai: „o aš tavo metų...“ .Kartais tokie pavyzdžiai veikia geriau nei diržas. Atsiprašau už šią improvizaciją, tačiau tai lyg ir sklaidos laike iliustracija.    

„Saulėtekio“ gimnazijoje ekslibrisas greta staklinės grafikos pasirodė kaip viena meninės raiškos formų, ieškant patrauklaus, prasmingo, technologiškai sudėtingesnio, bet nebrangaus (finansine prasme) užsiėmimo mokiniams. Laikas parodė, kad tai buvo neblogas pasirinkimas (pirmoji bendra mokinių ir profesionalių menininkų paroda mokyklos bibliotekoje atidaryta 2001 metais, o ten eksponuoti mokinių ankstyviausi kūrinėliai siekia 1994 metus). Jonas Nekrašius „Šiaulių Naujienose“ straipsnyje, skirtame parodai 2001 birželio 13 dieną rašė: „Ši paroda – tai originali skaitytojo ir žiūrovo jungtis, vedanti knygos ženklų keliais, skiepijanti meilę ir pagarbą ekslibrisams, mažajai grafikai, knygai ir bibliotekai“. „Ideologine“ prasme geriau nepasakysi.

Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis jog esu kokia nors grafikos, o ypač ekslibriso diktatorė ir tik tuo bandau „užkrėsti“ mokinius, turiu paminėti, kad tai ne vienintelė dailės šaka mokykloje. Visuomet stengiuosi parinkti vaikams meninės veiklos sritį artimiausią jų polinkiams. Norintys gali užsiimti tapyba, keramika, kompiuterine grafika ar fotografija. „Tapytojai ar fotografai“ taip pat dalyvauja tarptautiniuose ar menkesnio masto konkursuose ir kartkartėm tampa jų laureatais.

Kalbant apie ekslibrisą, nuo čia jau minėtos pirmosios parodos mokyklos bibliotekoje laikų, mūsų dalyvavimo geografija išsiplėtė nuo Lenkijos (2006, 2008, 2010, 2012, 2014), Slovakijos (2013), Suomijos (2014) iki Meksikos (2005). Ekslibrisas – dažna pasirinkto dailės egzamino praktinio darbo tema. „Išsiplėtė“ ir naudojamų grafikos technikų pasirinkimas. Nespalvotus linoleumo raižinius papildė spalvoti, ranka spalvinti, spausdinti naudojant kinų koliažo techniką, plastiko raižiniai ir kompiuterinės grafikos kūriniai.

Atskirai norėčiau paminėti ekslibriso konkursą vaikams ir jaunimui organizuojamą Lenkijoje, Žary miestelyje nuo 1986 metų. Vietinių dailės entuziastų grupelė, susibūrusių miestelio viešojoje bibliotekoje, sugalvojo išskirtinį renginį (tarptautiniu jis tapo 1994). Tai puikus nedeklaratyvaus rūpesčio jaunąja karta (ar jos dalimi) pavyzdys. Pokonkursinė kūrinių paroda, išleidžiamas iliustruotas katalogas, laureatų apdovanojimas - savaime dideli pasiekimai, tačiau plačiąja prasme tai tik antraeilis dalykas. Svarbiausia – sukurta tvari humanistinė tradicija, kurios pasekmė kartų perimamumas. Pirmieji laureatai dabar jau „atveža“ savo mokinius.

Kuomet šiame konkurse laureate tapo „Saulėtekio“ gimnazistė ir buvo pakviesta dalyvauti parodos atidarymo iškilmėse, labai nustebau, kad ne tik ji, bet ir tėtis, ir senelis pasiryžo tokiai kelionei. Tai rodo, kiek svarbu ne tik jaunam žmogui, bet ir artimiesiems jaustis įvertintiems. Yra ir antra „medalio pusė“ – konkurse dalyvauja 10 – 17 (skirtingais) metais valstybių atstovai. Gavę parodos katalogą jie išgirsta apie Lietuvą, Šiaulius galbūt pirmą kartą gyvenime, neteigiu, kad šis atradimas juos sukrečia, bet pėdsaką palieka. Kiek gilesnio sukrėtimo pasiekti pavyko kuomet tos pačios bienalės ekspozicija buvo eksponuojama Šiauliuose (2011 birželio mėn.). Parodos atidaryme dalyvavo  Žary bibliotekos direktorius. Iki vizito į Šiaulius jis turėjo apie mūsų šalį vieną nuomonę (ją sužinojau per ilgiau nei pusmetį trukusį susirašinėjimą parodos organizavimo klausimais), atsisveikinant buvo akivaizdu, kad nuomonė labai pasikeitė. Gal tai naujoji ekslibriso funkcija ir jo sklaidos prasmė?

Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog ekslibrisas  galutinai atsisveikino su knyga ir biblioteka. Pranešime sąmoningai praleidau kanoninius reikalavimus šiai mažosios grafikos rūšiai, kaip visiems žinomus.  Galų gale tą paneigia ir šios dienos konferencija.  

Įteikta 2015 metų birželio 22 d.

Socialiniai projekto partneriai:

Šiaulių „Saulėtekio" gimnazija
Šiaulių Jovaro progimnazija
Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija

Projekto rėmėjai:Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos kultūros taryba
Šiaulių  universitetas