2018 m. sausio 19 d., penktadienis

LIETUVIŠKO EKSLIBRISO TYRINĖTOJAS IR KOLEKCININKAS VITOLIS ENRIKAS VENGRIS

Ką pasakoja lietuviškas knygos ženklas – ekslibrisas...

Vitolis Enrikas Vengris, 2017 m.
J. Nekrašiaus nuotr.
Vitolis Enrikas Vengris gimė 1943 m. sausio 19 d. Dotnuvoje, Kėdainių apskrityje, kur Žemės ūkio akademijoje dėstytojais dirbo jo tėvai. Po karo su motina ir seserim persikėlė gyventi į Kauną, o tėvas karo sumaištyje atsidūrė Vakaruose. Kaune Vitolis mokėsi „Aušros“ (sovietmečiu vadinta Komjaunimo vardu) gimnazijoje, kurią baigė 1960 metais. 1966 metais baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją įgijo veterinarijos gydytojo specialybę ir iki 1968 m. dirbo Jonavoje. Kartu su motina 1968 m. emigravo į JAV pas savo tėvą prof. Joną Vengrį (1909-2004). Apie išsiskyrimo metus kruopščiai rašytų dienoraščių pagrindu 1990 metais išleista prof. Jono Vengrio knyga „Mano kelias“ (M. Morkūno spaustuvė, Chicago, IL), skirta giminėms ir artimiesiems. 1973 m. Vitolis E. Vengris Ajovos valstijos universitete (Iowa State University) gavo virusologijos mokslų daktaro laipsnį. Trejus metus dirbo mokslinį darbą Johnso Hopkinso universiteto onkologijos centre Baltimorėje, o vėliau ir iki šiol Maisto ir vaistų agentūroje (Food and Drug Administration) Vašingtone. Vitolis E. Vengris paskelbė straipsnių virusologijos, interferono, priešvirusinės terapijos klausimais, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose JAV, Kanadoje ir Europoje. Dažnai lankosi Lietuvoje, paprastai apsistoja Vilniuje, kur turi butą. Bendrauja su savo srities Lietuvos specialistais, mokslininkais, kultūrininkais, menininkais ir kolekcininkais. JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos narys, 1992-2000 m. valdybos vicepirmininkas mokslui.
Vitolis E. Vengris – bibliofilas, kolekcionierius. Turi turtingą ekslibrisų ir grafikos miniatiūrų rinkinį, kuriame žymią vietą užima lietuvių knygos ženklai, senieji ir šiuolaikiniai. Jis gali pasigirti ir gausia biblioteka, kurioje yra ir knygų bei periodikos apie knygos ženklus ir jų kūrėjus. Pradedant 1973 m. surengė daugiau kaip dvidešimt parodų JAV privačiose galerijose, universitetuose, bibliotekose, išeivijos lietuvių salėse bei renginiuose. Daugelio šių parodų buvo išleisti katalogai, plakatai, apie jas atsiliepta spaudoje. Vitolis E. Vengris daug rašė apie lietuvių knygos ženklus įvairioje spaudoje, skaitė paskaitas, dalyvavo simpoziumuose ir kongresuose; didelį ir prasmingą darbą jis atlieka propaguodamas užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisus.
Henrieta Vepštas, JAV, 1982 m.
GBEF kolekcija


V. E. Vengris domisi įvairiais meniškais, t. y. jam patinkančiais darbais, nepriklausomai nuo to, iš kur jie ir kieno daryti. Nori sukaupti reprezentacinį modernaus ekslibriso rinkinį. Turi daug šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbų. Lietuvių dailininkų ekslibrisus renka taip pat kaip ir kitų dailininkų darbus, kurie jį žavi kaip grafikos kūriniai. Tokių yra nemažai – iš viso pasaulio pačių įvairiausių knygos ženklų.
Vitolis E. Vengris yra pirmos knygos apie lietuvių ekslibrisą „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“ (Lithuanian Library Press, Inc and Loyola University Press, Chicago, Illinois 1980) autorius ir sudarytojas. Kita išleista jo knyga „Vytautas O. Virkau. 19 litografiske exlibris“ (Exlibristen, 1975, Frederikshavn, Danija), 1982 m. lapkričio 24–28 dienomis St. Petersburge, Floridoje, JAV vykusiame Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavime skaitytas pranešimas  „Iškilieji (istoriniai) Lietuvos ekslibriai iki XX amžiaus“ (Atspaudas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbų. XII t. Roma, 1987), iliustruotas straipsnis apie Vytautą O. Virkau  išspausdintas Artur Mario da Mota Miranda (Portugalija) leidžiamoje limituoto tiražo aukščiausio spaudos lygio knygų serijoje „Encyclopaedia Bio-Bibliographical of the Art of the Contemporary Ex-libris“ (5 tomas, 1987). 
Petras Repšys, Lietuva.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Stasys Eidrigevičius, Lietuva, 1976 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija
Vitolis E. Vengris bendradarbiavo ir rašė apie knygos ženklus „Metmenyse“, „Drauge“, „Akiračiuose“ ir įvairiuose specializuotuose ekslibrisų žurnaluose, leidžiamuose JAV, Didžiojoje Britanijoje. 1987 m. buvo Tarptautinio ekslibrisų konkurso JAV Dickinsono koledžo bibliotekai organizatorius ir žiuri narys.
Vitolis E. Vengris ekslibrisu susidomėjo dar Lietuvoje, tačiau rimčiau juos pradėjo rinkti ir studijuoti atvykęs į JAV. „Nuo pat vaikystės buvau kolekcionieriumi. Kaip dažnas iš mūsų, pradėjau nuo pašto ženklų, medalių, senų monetų rinkimo. Visada domėjausi knygomis, meno kūriniais, kitais retais daiktais. Ekslibriais aktyviau susidomėjau Amerikoje, ypač po susipažinimo su čikagiškių Gintauto Vėžio bei Stasio Pilkos rinkiniais. Tiesa, iš Lietuvos atsivežiau keletą ekslibrių, bet rinkinį tikra to žodžio prasme pradėjau kaupti tik prieš kokią dešimtį metų“, - 1981 m. kovo mėnesį pasakojo Vitolis E. Vengris JAV leidžiamo „Akiračių“ mėnraščio žurnalistui („Akiračiai“, 1981, nr. 3 (127).
Tapęs mažosios grafikos miniatiūrų ir ekslibriso kolekcionieriumi Vitolis E. Vengris pradėjo gilintis į knygos ženklo istoriją, raidos dėsningumus ir savitumus, ypač meninį ir taikomąjį aspektą, kūrėjus, parodas ir konkursus, kaupė literatūrą ir sudarinėjo bibliografiją. Susirašinėja ir kitaip bendrauja su daugeliu Lietuvos dailininkų ir kolekcionierių. Ypač intensyviai ir produktyviai bendravo su žinomu lietuvių dailininku, ekslibrisų tyrinėtoju Vincu Kisarausku (1934-1988). Viename savo laiškų šių eilučių autoriui Vitolis E. Vengris rašė: „Prašote foto. Į voką įdedu vieną iš 1988 m. Vinco Kisarausko kelionės. Daryta kokią savaitę prieš jo mirtį. Matote, Vincas viešėjo pas mane ilgiau kaip savaitę, po to išvyko Niujorkan, kur po kelių dienų mirė. Siunčiamoje nuotraukoje mudu Carlisle miestuke, Pensilvanijoje. Nuvažiavome apžiūrėti Dickinsono koledžo bibliotekoje esamą ekslibrių rinkinį. Su velioniu mudu intensyviai bendravome, susirašinėjome nuo 1972 metų.“
Tuo metu užsienyje mažai buvo rašoma apie lietuvių ekslibrisus, jų istoriją, nors šiuolaikiniai šios srities dailininkai aktyviai dalyvaudavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, būdavo apdovanojami tarptautiniuose ekslibriso konkursuose, parodose ir kongresuose. Neperdedant galima tvirtinti, kad lietuvių ekslibriso menas gyveno „aukso amžių“, o meniniu atžvilgiu bei įvairumu buvo vienas pirmaujančių pasaulyje. Vienintelė iki tol išsamesnė studija lietuviškai tebuvo Pauliaus Galaunės „Ekslibrisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išleista 1926 m. Kaune. Vitolis E. Vengris užmezgė korespondencinius ryšius su P. Galaune (1890-1988) ir susirašinėjo iki pat jo mirties.
Siekdamas populiarinti lietuvišką knygos ženklą, savo ištakomis siekiantį XVI a. pradžią (seniausias Lietuvoje knygos ženklas – 1518 m. Žygimanto Senojo superekslibrisas. Tad šiemet minėsime Lietuvos ekslibriso 500-ųjų metų sukaktį), Vitolis Vengris 1973 m. parengė penkių lietuvių dailininkų V. Antanavičiaus, G. Didelytės, S. Kisarauskienės, V. Kisarausko ir A. Kmieliausko kilnojamąją (po septynių JAV universitetų bibliotekas) ekslibrisų parodą, išleido katalogą. Aktyviai rašė straipsnius spaudai apie ekslibrisus, jų aktualijas, parodas ir dailininkus. Dalį sukauptos medžiagos panaudojo straipsniui „Apie knygos ženklą“, išspausdintą 1974 m. „Metmenų“ žurnalo 27 numeryje. Tuo metu Čikagoje kitas ekslibriso entuziastas, aktyvus A. Mackaus knygų leidimo fondo veikėjas ir turtingo ekslibrisų rinkinio savininkas Gintautas Vėžys (1926-2006) taip pat pradėjo organizuoti parodas ir rašė spaudai apie ekslibriso meną. Bendraujant su Lietuvoje gimusiu kanadiečių diplomatu ir plačių užmojų žmogumi Alfredu Pusaru (Pusarausku, 1932-2009?), tuo metu gyvenusiu Londone, kilo mintis lietuvių ekslibrisus parodyti pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Gintautas Vėžys pritarė šiam sumanymui. Šį darbą, pareikalavusį daug laiko, pastangų ir lėšų, po kelerių metų vainikavo knyga-albumas „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“, kuris pasirodė Čikagoje 1980 m. Šis albumas, kartu su V. Kisarausko parengtomis knygomis „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ (Vilnius: „Mokslas“, 1984) ir „Lietuvių ekslibrisas“ (Vilnius: „Vaga“, 1991), sudaro rašytinį aukso fondą, skirtą lietuvių knygos ženklams.

Žodis apie lietuvių ekslibrisų kūrėjus

Vitolis E. Vengris, dalyvaudamas IV Lietuvos ekslibrisininkų seminare, vykusiame 1990 m. spalio 13-14 dienomis Vilniuje papasakojo apie savo knygą „Lithuanian bookplates – Lietuvos ekslibriai“, supažindino su savo knygos ženklų rinkiniu bei veikla populiarinant lietuvių knygos ženklus ir jų kūrėjus užsienyje.
Vitolis E. Vengris apie savo veiklą pasakojo: „Ekslibrių kolekcionavimas man davė galimybę bendrauti su įdomiais žmonėmis. Pavyzdžiui, su tokia spalvinga asmenybe dailininku Viktoru Petravičiumi (1906-1989) ir jo žmona Aldona. Ir tas bendravimas dažnai vykdavo prie garsiosios ponios Aldonos naminės vyšninės, o ji padėdavo lengvai ir sklandžiai išspręsti ir daugumą žemiškų, net visai su ekslibriais nesusietų problemų. Spalvinga asmenybė, daugumai iš jūsų gal ir neteko girdėti, buvo iškilusis grafikas Romas Viesulas (1918-1986), išsiskyręs iš kitų tarpo entuziazmu, noru dirbti, skatinimu (savo studentus) kurti ir platinti ekslibrius. Savo draugų kompanijoje buvo mėgėjas dainuoti švelniu baritonu. R. Viesulas seniau buvo padaręs vieną ar du ekslibrius, o mano paskatintas, susidomėjo knygos ženklais ir sukūrė nemažai įdomių darbų. Kai kurie jo ekslibriai vargu ar tinkantys naudojimui, pavyzdžiui skirti „Pavogtai knygai“; „Knygai, kurios niekas nenori skaityti“; „Negrąžintai knygai“ ir kt. Daug ir įdomiai ekslibriso žanre  dirba čikagiškė Henrieta Vepštienė (gim. 1933 m. Šiauliuose). Dailininkė Danguolė Kuolienė iš Los Angeles, Kalifornija sukūrė tik keletą ekslibrisų. Įdomūs ir tikrai „lapiški“ dailininko Prano Lapės (1921-2010) sukurti knygos ženklai.“
Anot Vitolio E. Vengrio, išeivijoje ekslibrisus yra kūrę dauguma lietuvių dailininkų. Vieni jų sukūrė mažiau, o kiti kažkiek daugiau. Tai Adomas Varnas (1879-1979), Viktoras Vizgirda (1904-1993), Paulius Augius (Augustinavičius, 1909-1960), Viktoras Petravičius, Antanas Tamošaitis (1906-2005), Telesforas Valius (1914-1977), Algirdas Kurauskas (1923-1986), Vytautas Ignas (Ignatavičius, 1924-2009), Vytautas K. Jonynas (1907-1997) ir kt. Pastarasis sukūrė nemažai knygos ženklų dar tarpukario Lietuvoje ir pirmaisiais pokario metais, o paskui visą ciklą po 1980-ųjų. Iš Lietuvos sovietmečiu emigravę Vladislovas Žilius (1939-2012) ir Paulius Lantuchas (g. 1946 m.) išeivijoje knygos ženklų, atrodo, nebekūrė.
Žymiausi ekslibrisų kūrėjai išeivijoje be konkurencijos yra Paryžiuje gyvenęs Žibuntas Mikšys (1923-2013) ir čikagiškis Vytautas O. Virkau (1930-2017).

Apie ekslibrisų kolekcionavimą ir kolekcininkus 

Aktorius, poetas Stasys Pilka (1898-1976) domėtis knygomis ir ekslibrisais pradėjo dar Nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravęs su P. Galaune, V. Cimkauskiu, daugeliu dailininkų ir turėjo sukaupęs įdomų knygos ženklų rinkinį. Lietuvių dailininkai M. Dobužinskis (1875-1957), Paulius Augis (Augustinavičius), G. Bagdonavičius (1901-1986), Antanas Kučas (1909-1989) V. E. Vengriui sukūrė ekslibrisų. Deja, tik nedidelę savo rinkinio dalį pasiėmė pasitraukdamas iš Lietuvos 1944-aisiais, ir, anot S. Pilkos, jo ekslibrisų rinkinys po karo, atrodo, atsirado Maskvoje ir Leningrade. S. Pilka išeivijoje nenustojo domėtis ekslibrisais, rašė apie juos, tačiau jo rinkinys liko tik anksčiau turėto šešėlis. Vitolis E. Vengris nupirko iš S. Pilkos jo ekslibrisų rinkinį bei laiškus, kuriuose rašoma apie knygos ženklus. Australijoje gyvenanti poetė Lidija Šimkutė-Pocienė (g. 1942 m.) sukaupė šiuolaikinių lietuviškų ekslibrisų rinkinį, parengė keletą parodų. Australijoje miręs Vladas Jakutis (1907-1993) taip pat rinko ekslibrisus, jis yra ir kūręs ekslibrisus, įskaitant keletą knygos ženklų Vitoliui E. Vengriui, tačiau daugiau apie V. Jakučio rinkinį duomenų nėra. Kanadietis, didelę gyvenimo dalį praleidęs Londone, Alfredas Pusaras (Pusarauskas) turėjo šiuolaikinių ekslibrisų rinkinį, kurio likimas taip pat nežinomas. Čikagiškis Gintautas Vėžys, vienas iš lietuvių knygos ženklų meno JAV populiarinimo pradininkas, parengęs keletą parodų, eksponavęs knygos ženklus ir apie juos rašęs spaudoje, turėjo turtingą ekslibrisų rinkinį. Šis įdomus rinkinys (beveik 5 000 vienetų) nuo 2008 metų saugomas Čikagos Newberry bibliotekoje (The Newberry Library of Chicago). Gintauto našlė Lakštuonė ir dukra Vaiva visą kolekciją padovanojo šiai garsiai bibliotekai. Rinkinys sukataloguotas ir sutvarkytas. Beje, iš Šiaulių kilęs dailininkas Vytautas O. Virkau dalį savo archyvo taip pat perdavė šiai bibliotekai.

Kokie renkami ekslibrisai?

Suprantama, tai priklauso nuo rinkėjo, jo pomėgio ir interesų. Vieni kolekcionuoja senuosius, kiti tik heraldinius, treti erotinius ar atskirų šalių ir dailininkų, o dar kiti renka visus knygos ženklus. Vitolį E. Vengrį visada domino senieji knygos ženklai. Praeityje koncentravosi į buvusios Rytų Europos (politinis, o ne geografinis apibūdinimas) ekslibrisus, taip pat siekė surinkti viso pasaulio universitetų nors po vieną knygos ženklą. Dabar jį domina estetiškai patrauklūs ar kažkuo išsiskiriantys darbai. Nesvarbu kieno ir kur jie sukurti. Žinoma, originalius, ypač dailininko pasirašytus atspaudus, kolekcininkas itin vertina. Renka lietuvių dailininkų ekslibrisus ir kitų kraštų dailininkų darbus, patraukiančius savo originalia grafikos technika. Tad V. Vengrio ekslibrisų kolekcija gana eklektiška. Net apytikrio surinktų ekslibrisų skaičiaus jis negali pasakyti, nes jo rinkinys vis pasipildo naujais knygos ženklais, o katalogavimas atsilieka, vėluoja ir vėluos. Trumpai tariant, turįs „daug įdomių ir vertingų, įskaitant keletą retenybių“. V. E. Vengris keletą tūkstančių ekslibrisų padovanojo Dickinsono koledžo bibliotekai, esančiai Karlailo miestelyje, Pensilvanijos valstijoje. Šiame koledže ilgus metus profesoriavo žinomas sociologas Vytautas Kavolis (1930-1996). 1983 m. Dickinsono koledže buvo surengtas trijų dienų seminaras „The Art and Craft of the Book: a Celebration“, kuriame kalbėta apie knygų iliustravimą, įrišimą, senąsias knygas, spausdinimą, buvo surengtas aukcionas. V. E. Vengris šiame seminare skaitė paskaitą „Knygos ženklai: praeitis, šiandiena ir rytdiena“ („Bookplates: Past, Present, Future“) ir surengė reprezentacinę šiuolaikinių ekslibrisų parodą. Jo paskaita, kaip ir keli kiti pranešimai, buvo išspausdinti universiteto periodiniame leidinyje „John & Mary’s Journal” (1983, Nr. 3). Po šio renginio koledžo biblioteka susidomėjo ekslibrisais, įsigijo parodos ekspoziciją ir toliau bendrauja su V. E. Vengriu, kuris kasmet dovanoja ekslibrisų, knygų ir periodikos jų bibliotekai. Koledžo specialių rinkinių archyvaras kataloguoja ir, anot V. E. Vengrio, gražiai prižiūri šį augantį ekslibrisų rinkinį.
Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus yra sukūrę daugelis lietuvių dailininkų: A. Alekna, V. Antanavičius, V. Burba, A. Čepauskas, G. Didelytė, S. Eidrigevičius, E. Kriaučiūnaitė, S. Kisarauskienė, V. Kisarauskas, A. Kmieliauskas, V. V. Jucys, K. Ramonas, P. Repšys, V. Valius ir kiti Lietuvoje bei išeivijoje gyvenantys  autoriai V. Ignas, V. Jakutis, A. Kurauskas, R. Viesulas, H. Vepšienė, V. O. Virkau ir kt. Du įdomius tušu pieštus ekslibrisus sukūrė dailininkas V. K. Jonynas, keletą – dailininkas V. Petravičius.

V. Petravičius, Lietuva, 1981 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija
Pastarojo dailininko ekslibrisas V. Vengriui buvo maloni staigmena 1981 m. Kalėdų proga. Tai labai „petravičiškas“ ir įdomus darbelis. Jis skiriasi nuo visų kitų V. Petravičiaus miniatiūrų ir detalėmis, ir kompozicija, ir pagaliau dydžiu. Raižytas tikriausiai skubotai, per daug nesivarginant dėl detalių (Vytis ir tekstas atspaude atvirkštiniai),  jis yra vienas unikaliausių V. E. Vengrio kolekcijoje. Šis darbas taip ir spinduliuoja dailininko V. Petravičiaus žaviu nerūpestingumu, laisva dvasia ir gyvenimo džiaugsmu. Beje, G. Bagdonavičiaus kūrybiniame palikime išliko keletas eskizų V. E. Vengrio ekslibrisui, tačiau knygos ženklo dailininkas, matyt, taip ir nebaigė.
Vitoliui E. Vengriui ekslibrisus sukūrė įvairių užsienio šalių dailininkai: lenkai K. Dawskis, Z. Dolatowskis,  vokietis E. Schmidtas, rusas V. Vinogradovas, italas R. Wolfas  ir kt. Vitolis E. Vengris tvirtina, kad jis „nekolekcionuoja dailininkų“, sukūrusių jam asmeniškus ekslibrisus. Tik keletą iš šių autorių ekslibrisų jis pats užsisakė, o dauguma buvo malonūs dailininkų siurprizai, dovanos ir draugiškumo ženklas, o dažnai ir atsilyginimas už knygas, dažus, muzikos plokšteles ir kt.
Dickinsono koledžo bibliotekoje (JAV) apie pusantros valandos kelio nuo Vašingtono saugomas didelis lietuviškų ekslibrisų rinkinys. Jame keliasdešimt tūkstančių lietuviškų knygos ženklų. Biblioteka labai domisi lietuviškais ekslibrisais, renka, kolekcionuoja.      
JAV ekslibrisai nėra labai populiarūs. Jie populiaresni Europoje. Čia ekslibrisai dažniau naudojami pagal savo tiesioginę paskirtį asmeninėse bibliotekose, daugelis dailininkų kuria juos, dažnai rengiamos parodos, konkursai, kartu ir kolekcininkų daug daugiau. Beveik kiekviename Europos krašte yra įvairaus veiklumo ekslibrisininkų draugijų. Tiesa, yra tokia draugija ir JAV – Amerikos ekslibrisininkų ir dizainerių draugija (American Society of Bookplate Collectors and Designers), kuri savo įstatais yra apsiribojusi 250-čia narių. Jos nariai, be Vitolio E. Vengrio, buvo J. Sodaitis, G. Vėžys, V. O Virkau ir kiti. Ši draugija keturis kartus per metus leidžia iliustruotą 12-18 puslapių „Newsletter“ ir vieną kartą – žymiai didesnį leidinį „Year Book“.
Vytautas Osvaldas Virkau, JAV, 1975 m.
Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Iš GBEF kolekcijos
Didelį, prasmingą darbą Vitolis E. Vengris atlieka rinkdamas ir propaguodamas Lietuvoje ir užsienyje, ypač JAV, lietuvių mažąją grafiką ir ekslibrisą. Ekslibrisai pirmiausia jam teikia estetinį pasigėrėjimą ir daug kultūrinės informacijos apie knygos savininką.
V. E. Vengris pasakojo, kad „JAV ekslibrisas įeina į mažosios grafikos žanrą ir jį gali pamatyti parodose. Kaip ir kiekvienas grafikos darbas jis gali būti autoriaus pasirašytas, sunumeruotas. Amerikiečiai retai kaupia asmenines bibliotekas. Jie knygų nekaupia dėl kelių priežasčių: pirmiausia, knygos dažnai leidžiamos ir norimą knygą galima gauti knygynuose, bibliotekose. Be to, pagal statistiką, kas penkeri metai amerikiečiai keičia gyvenamąją vietą. Suprantama, nelabai patogu kraustytis su knygomis.
Pasak Vitolio E. Vengrio, nėra sunku populiarinti lietuvišką ekslibrisą, kadangi jo kokybė labai aukšta, kaip geros grafikos. Jam teko organizuoti daugelį parodų, tai pamatę knygos ženklą amerikiečiai labai nustemba, kad taikomasis ekslibrisas yra toks gražus. Paprastai daugelis žmonių, turintys bibliotekas, savo knygoms ekslibrisą išspausdina spaustuvėje. Jie būna spausti tradiciniu tipografiniu būdu įvairiomis temomis, pvz., gamtos ar gyvūnijos. Juose būna paliekama vieta, kur galima įsirašyti savo pavardę, kita pusė padengta klijų sluoksniu, tik belieka sudrėkinti, prilipdyti prie knygos, ir baigtas dalykas. Vitolis E. Vengris ekslibrisais tebesidomi, tačiau neskiria daug laiko rašymui ar parodų organizavimui. Ekslibrisus kolekcionuoja kaip meno kūrinius, o ne kaip knygos nuosavybės ženklus. Anot Vitolio E. Vengrio, sovietinės okupacijos metais išeivijos lietuviams svarbiausias kultūrinės ir politinės veiklos tikslas buvo stengtis, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio atminties. Prie to prisidėjo ir prisideda ir ekslibrisas.

A. Kmieliauskas, Lietuva, 1973 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija
V. Burba, Lietuva, 1980 m.
Vitolio E. Vengrio kolekcija

Vincas Kisarauskas, Lietuva, 1972 m.
                    Šiuo ekslibrisu Vitolis E. Vengris ženklina savo bibliotekos knygas
Vitolio E. Vengrio kolekcija


Pirmojo albumo apie lietuvių ekslibrisą istorija

Vitolis Enrikas Vengrys, Čikaga, 1980 m.
Iš GBEF rinkinio.
Anot Vitolio E. Vengrio, pradėjus rinkti istorinę medžiagą, rašant straipsnius periodikoje, rengiant ekslibriso parodas ir matant teigiamą reakciją, kilo mintis pristatyti lietuvių ekslibrisą pasauliui, lietuvių ir anglų kalba išleidžiant knygą. Svarbus paskatinimas ir pritarimas buvo gautas ir iš Lietuvos dailininkų. Vitolis E. Vengris susirašinėjo, keitėsi informacija ir žinojo, kad Vincas Kisarauskas dirba prie savo knygos, padėjo jam įsigyti medžiagos iš Britų muziejaus Londone, Lenkijos ir Švedijos.
Vitolis E. Vengris rinkdamas medžiagą knygai „Lithuanian bookplates – Lietuvių ekslibriai“ savo rinkinį papildė knygos ženklais, kurių pavyzdžiai siekia net XVI amžių. Jie perfotografuoti iš originalų, senų knygų ir įvairių leidinių. Ypač įdomūs yra iš Britų muziejaus Londone bibliotekos fondų, kuriuose saugoma daugiau kaip ketvirtis milijono ekslibrisų. Ten yra ir retų lietuviškų ekslibrisų, kurie dar niekur iki šiol nebuvo reprodukuoti. Britų muziejuje V. E. Vengris praleido gana daug laiko. Naudojosi ir Kongreso bibliotekos (Vašingtone) fondais. Įdomių lietuviškų ekslibrisų yra Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje. Turtingiausi lietuviškų ekslibrisų lobiai yra Lenkijos muziejuose ir bibliotekose, kur knygos ženklai nukeliavo su mūsų nutautėjusių didikų bibliotekomis. Jų yra ir Rusijoje. Ten yra įdomių knygos ženklų, susijusių su Lietuva. Ekslibrisai, kaip ir kiti Lietuvos turtai buvo svetimųjų išgrobstyti per karus ir įvairias okupacijas. Senuosius ekslibrisus yra ypač sunku surinkti. Vis dėlto Lietuvos ekslibrisų, ypač senųjų, rinkinys yra gausus. Vitolis E. Vengris nustebo, kiek lietuviškų ekslibrisų Vincas Kisarauskas yra suradęs ir paskelbęs spaudoje. JAV daugiausia ekslibrisų galima rasti „Alkos“ muziejuje.
Mintis išleisti knygą „Lithuanian Bookplates – Lietuvių ekslibriai“ Vitoliui E. Vengriui kilo bendraujant su ekslibriso kolekcionieriumi A. Pusarausku, gyvenančiu Londone. Tiesa, anksčiau apie tai kalbėjosi ir su G. Vėžiu, bet jis sunkiai sirgo ir dėl pablogėjusios sveikatos negalėjo imtis šio sumanymo. A. Pusarauskas buvo knygos leidimo iniciatorius. Vitoliui E. Vengriui viešint pas jį Londone, abu sugalvojo leisti knygą apie lietuvių ekslibrisus. Pradėjo ieškoti knygos leidėjų ir rėmėjų. Tačiau darbas ėjo lėtai, kadangi A. Pusarauskas buvo labai užimtas, daug važinėjo po pasaulį. Jų bendradarbiavimui kurį laiką nutrūkus, Vitolis E. Vengris vienas tęsė šį darbą. Pasiūlė knygą leisti Algimanto Mackaus fondui, kurio leidyklos vadovas buvo G. Vėžys, tad nenorėdamas būti „apkaltintas“ savo pomėgio propagavimu pasiūlė kitai leidyklai imtis šio darbo. Taip šis leidinys atsirado fotografo A. Kezio (1928-2015) įkurtoje „The Ethnic Encyclopedia of Lithuanian Culture in the USA“ „Lietuvių bibliotekos“ serijoje. Pats knygos parengimas ir išleidimas šioje leidykloje nebuvo lengvas ir greitas. Iš pradžių vienas iš knygos redaktorių buvo dr. K. Girnius, tačiau jis po pusmečio išvažiavo į Vokietiją, tada redaktoriumi tapo prof. J. Puzinas, kuris, darbui vos įsivažiavus, netikėtai mirė. Vėliau šio darbo ėmėsi P. Aleksa. Knyga buvo leidžiama albumų knygų serijoje. Tekstui vieta buvo ribota, daugiausia dėmesio skirta iliustracijoms. Dėl lėšų stokos iliustracijos buvo nespalvotos. Todėl kai kurių dailininkų (ypač A. Kmieliausko, V. Kisarausko, S. Kisarauskienės, S. Chlebinsko, M. P. Vilučio) spalvoti darbai daug prarado, nes nebuvo perteikta jų kokybė. Konstruktyviais patarimais padėjo Vytautas O. Virkau ir „negailestingasis“ Ž. Mikšys. Leidžiant knygą „Lietuvių ekslibriai“ V. E. Vengriui labai daug padėjo V. Kisarauskas savo informacija ir patarimais. Jis žinodavo, kur kokie ekslibrisai yra, kur juos galima rasti. Beje, tuo metu V. Kisarauskas taip pat čia, Lietuvoje, rengė kapitalinį leidinį apie lietuvių ekslibrisus (V. Kisarauskas. Lietuvos knygos ženklai 1518-1918. Vilnius: „Mokslas“, 1984). V. E. Vengrio nuomone, ši V. Kisarausko knyga – viena geriausių ekslibriso srityje. Ji dėl lėšų stokos pasirodė tik praėjus keletui metų po V. E. Vengrio albumo. Tačiau tada buvo tikrai puikus bendradarbiavimas, ir V. E. Vengris dėkingas V. Kisarauskui už pagalbą, kaip ir jis, mano, turėjo būti dėkingas jam. Jie keitėsi medžiaga, nes V. E. Vengris tuo metu prieidavo prie Britų muziejaus, Lenkijos bibliotekų fondų. V. E. Vengris siekė, kad jo knygoje darbai būtų įvairūs, atskleidžiantys skirtingus periodus, dailininkus, mokyklas ir stilius. Atranka ir buvo viena iš pačių sunkiausių knygos sudarymo fazių. Norėta sudėti darbus, kurie geriausiai reprezentuotų ir kuo objektyviau atspindėtų turtingą ir margą lietuvių ekslibriso meną. Vertinant pagal darbų kokybę, dailininkų sąrašas galėjo būti dar didesnis, tačiau reikėjo kur nors sustoti. Knygoje kiekvieną dailininką reprezentuoja 5-8 darbai. V. E. Vengrio kolekcija buvo didžiulė, todėl pasirinkti buvo iš ko. Ekslibrisų menas šiandien yra daug populiaresnis Lietuvoje negu išeivijoje. Lietuvoje kasmet rengiamos respublikinės, tarptautinės ir kitokios ekslibrisų parodos ir konkursai. Daugelis dailininkų sėkmingai eksponuoja savo darbus tarptautinėse parodose. Ekslibrisus kuria ne vien grafikai, bet ir tapytojai, netgi skulptoriai... Šioje srityje kasmet atsiranda vis naujų vardų. O iš emigracijoje gyvenančių mūsų dailininkų tarptautinėse parodose aktyviai dalyvavo Vytautas O. Virkau ir Žibuntas Mikšys. Beje, kaip prisipažino V. E. Vengris, G. Vėžio ir jo domėjimasis ekslibrisais ne vieną išeivijos lietuvių dailininką paskatino kurti.

Susitikimai Vilniuje ir Šiauliuose

Su Vitoliu E. Vengriu 2016 ir 2017 metais ne kartą teko susitikti Vilniuje. Jis iš JAV atvyksta kelis kartus per metus. Aplanko parodas, kultūros renginius, susitinka su giminaičiais, pažįstamais, kolegomis gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Beje, Kaune Petrašiūnų kapinėse palaidoti jo tėvai, kurių palaikai iš JAV buvo pervežti į gimtinę prieš keletą metų.  
2016 m. rugpjūčio mėnesį prieš pat Šiaulių dienas V. Vengris lankėsi Šiauliuose. Apžiūrėjo „Laiptų galerijoje“ dailininko E. Juchnevičiaus (1942-2011) grafikos parodą, apsilankė Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde, pasirašė svečių knygoje, paliko autografą vienoje iš savo knygų „Lithuanian bookplates - Lietuvių ekslibriai“. Kolekcininkui ir mokslininkui miestas paliko gerą įspūdį kaip gražus, tvarkingas, žalias, turintis daug jaunimo ir gyvas miestas. Planuoja Vitolis E. Vengris apsilankyti Šiauliuose šiemet, vasario mėnesį ir susitikti su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo nariais.
V. E. Vengris šiemet sausio 19 d. pažymėjęs savo gimimo 75-metį pilnas kūrybinių sumanymų ir idėjų. Jis susitikimų metu papasakojo apie savo gyvenimą, darbą – dirba jis visa jėga, šiuo metu itin domisi kamieninių ląstelių terapija ir regeneracine medicina. Nors likusių metų kasmet mažėja, o energijos nedaugėja, Vitolis apie išėjimą į pensiją dar nekalba. „Dar  domiuosi naujaisiais mokslo tyrimais ir atradimais,“ – sako jis, supdamasis hamake. 

Jonas NEKRAŠIUS




* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 






Komentarų nėra:

Rašyti komentarą