Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"
Įvadinės konferencijos apie Šiaulių ekslibrisą kūrybinės laboratorijos
Renginys skirtas Šiaulių ekslibriso 90-mečiui
Projektą remia
RASA PRIŠMONTIENĖ
Šiaulių miesto dailininkė
"Saulėtekio" gimnazijos dailės mokytoja
Labai dėkoju konferencijos organizatoriams už
šį renginį. Tai, kad skirtingas institucijas pavyko suburti po vienu stogu
bendrai veiklai, teikia vilties, jog rasis naujos tradicijos ir požiūris į senų
problemų sprendimus. Turiu galvoje labai abejotiną tiesą, kad „viršuje“
sėdintys puikiai žino situaciją, ją kontroliuoja ir kiekvienam atvejui
pasiruošę pateikti teisingas instrukcijas. Laikas rodo, kad tai silpnai veikia
ir dažniausiai visai ne taip, kaip buvo sumanyta, o jų įgyvendinimas atima daug
laiko ir jėgų.
Konferencija - „horizontaliųjų“ ryšių bandymas
ir turiu vilties, kad iš to laimės visi. Mokiniams galimybė iš arti susipažinti
su biblioteka ir universiteto grafikos centru vertinga tiek pat, kiek ir
bibliotekai, ir grafikos centrui pamatyti
šiandienos mokinius. Tai nėra konferencijos uždavinys, bet, tikiuosi, bent iš
dalies bus sprendžiamas ir jis – keičiamas požiūris į mokinį, kaip į „krepšelio
turėtoją“ iš vienos pusės ir kultūros ar švietimo institucijas, kaip į
„paslaugų tiekėjus“ iš kitos. Gerardo
Bagdonavičiaus asmenybė ir Ekslibrisas - puikus pretekstas.
"EKSLIBRISO NAUDOJIMAS IR SKLAIDA
ŠIAULIŲ "SAULĖTEKIO" GIMNAZIJOJE"
Pranešimas skaitytas įvadinėse mokslinės praktinės konferencijos "Šiaulių krašto knygos ženklai kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX-XXI amžiuje" kūrybinėse laboratorijose gegužės 5 d., 2015.
Greičiausiai pasikartosiu, jei prasitarsiu, jog
ypač agresyvios IT invazijos laikais knygos ir jos savininko ženklo reikšmė
sumenko, pastaroji, beje, nebuvo svarbi ir anksčiau, kuomet knyga tapo prieinama
ir netgi privaloma kiekvienam. Tačiau ekslibrisas sėkmingai egzistuoja,
pakeitęs pirminę paskirtį ir tapęs viena mažosios grafikos formų. Pasaulyje galybė
konkursų, parodų, skirtų būtent ekslibrisui. Tai patogi forma paminėti svarbiai
datai, žmogui, įvykiui. Konkursų organizatoriams tai būdas reklamuoti pasaulyje
savo instituciją, miestą, šalį. Kūrėjams gi -
bendravimo forma, galimybė prisistatyti, platesniame kontekste ir gana
objektyviai įvertinti save (jei sunku tai padaryti pačiam, padeda vertinimo
komisijos).
Mokykloje siekiu ir mokiniams suteikti šią
galimybę. Tie, kurie ja pasinaudojo, dėl to nesigaili. 2005 metais VI
tarptautiniam ekslibriso konkursui (Gliwice, Lenkija) skirtame kataloge
reprodukuotas mūsų mokyklos mokinio Donato Saunoriaus sukurtas ekslibrisas. Tai
toli gražu nebuvo pavyzdinis mokinys, bet sužinojęs apie šį faktą jis pasakė:
„Ir aš šioje mokšėje kažką nuveikiau“.
Išsireikšta ne visai literatūriškai, tačiau esmė - maža, nedrąsi bet vis
tik vilties ir tikėjimo kibirkštėlė, jog ne viskas taip beprasmiška. Nežinau ką
šiuo metu veikia Donatas, bet visiškai įmanoma, kad dabar ar netolimoje
ateityje, kai jis susidurs su netinkamu savo vaiko elgesiu, vietoje diržo,
problemai spręsti galės ištraukti seną sudulkėjusį katalogą užsienio kalba,
atversti lapą su savo kūrinio reprodukcija ir pasakyti atžalai: „o aš tavo
metų...“ .Kartais tokie pavyzdžiai veikia geriau nei diržas. Atsiprašau už šią
improvizaciją, tačiau tai lyg ir sklaidos laike iliustracija.
„Saulėtekio“ gimnazijoje ekslibrisas greta
staklinės grafikos pasirodė kaip viena meninės raiškos formų, ieškant
patrauklaus, prasmingo, technologiškai sudėtingesnio, bet nebrangaus (finansine
prasme) užsiėmimo mokiniams. Laikas parodė, kad tai buvo neblogas pasirinkimas (pirmoji
bendra mokinių ir profesionalių menininkų paroda mokyklos bibliotekoje atidaryta
2001 metais, o ten eksponuoti mokinių ankstyviausi kūrinėliai siekia 1994
metus). Jonas Nekrašius „Šiaulių
Naujienose“ straipsnyje, skirtame parodai 2001 birželio 13 dieną rašė: „Ši
paroda – tai originali skaitytojo ir žiūrovo jungtis, vedanti knygos ženklų
keliais, skiepijanti meilę ir pagarbą ekslibrisams, mažajai grafikai, knygai ir
bibliotekai“. „Ideologine“ prasme geriau nepasakysi.
Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis jog esu
kokia nors grafikos, o ypač ekslibriso diktatorė ir tik tuo bandau „užkrėsti“
mokinius, turiu paminėti, kad tai ne vienintelė dailės šaka mokykloje. Visuomet
stengiuosi parinkti vaikams meninės veiklos sritį artimiausią jų polinkiams.
Norintys gali užsiimti tapyba, keramika, kompiuterine grafika ar fotografija.
„Tapytojai ar fotografai“ taip pat dalyvauja tarptautiniuose ar menkesnio masto
konkursuose ir kartkartėm tampa jų laureatais.
Kalbant apie ekslibrisą, nuo čia jau minėtos
pirmosios parodos mokyklos bibliotekoje laikų, mūsų dalyvavimo geografija
išsiplėtė nuo Lenkijos (2006, 2008, 2010, 2012, 2014), Slovakijos (2013),
Suomijos (2014) iki Meksikos (2005). Ekslibrisas – dažna pasirinkto dailės
egzamino praktinio darbo tema. „Išsiplėtė“ ir naudojamų grafikos technikų
pasirinkimas. Nespalvotus linoleumo raižinius papildė spalvoti, ranka
spalvinti, spausdinti naudojant kinų koliažo techniką, plastiko raižiniai ir
kompiuterinės grafikos kūriniai.
Atskirai norėčiau paminėti ekslibriso konkursą
vaikams ir jaunimui organizuojamą Lenkijoje, Žary miestelyje nuo 1986 metų.
Vietinių dailės entuziastų grupelė, susibūrusių miestelio viešojoje
bibliotekoje, sugalvojo išskirtinį renginį (tarptautiniu jis tapo 1994). Tai
puikus nedeklaratyvaus rūpesčio jaunąja karta (ar jos dalimi) pavyzdys.
Pokonkursinė kūrinių paroda, išleidžiamas iliustruotas katalogas, laureatų
apdovanojimas - savaime dideli pasiekimai, tačiau plačiąja prasme tai tik
antraeilis dalykas. Svarbiausia – sukurta tvari humanistinė tradicija, kurios pasekmė kartų
perimamumas. Pirmieji laureatai dabar jau „atveža“ savo mokinius.
Kuomet šiame konkurse laureate tapo
„Saulėtekio“ gimnazistė ir buvo pakviesta dalyvauti parodos atidarymo
iškilmėse, labai nustebau, kad ne tik ji, bet ir tėtis, ir senelis pasiryžo
tokiai kelionei. Tai rodo, kiek svarbu ne tik jaunam žmogui, bet ir
artimiesiems jaustis įvertintiems. Yra ir antra „medalio pusė“ – konkurse
dalyvauja 10 – 17 (skirtingais) metais valstybių atstovai. Gavę parodos
katalogą jie išgirsta apie Lietuvą, Šiaulius galbūt pirmą kartą gyvenime,
neteigiu, kad šis atradimas juos sukrečia, bet pėdsaką palieka. Kiek gilesnio
sukrėtimo pasiekti pavyko kuomet tos pačios bienalės ekspozicija buvo
eksponuojama Šiauliuose (2011 birželio mėn.). Parodos atidaryme dalyvavo Žary bibliotekos direktorius. Iki vizito į
Šiaulius jis turėjo apie mūsų šalį vieną nuomonę (ją sužinojau per ilgiau nei
pusmetį trukusį susirašinėjimą parodos organizavimo klausimais), atsisveikinant
buvo akivaizdu, kad nuomonė labai pasikeitė. Gal tai naujoji ekslibriso
funkcija ir jo sklaidos prasmė?
Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog ekslibrisas
galutinai atsisveikino su knyga ir
biblioteka. Pranešime sąmoningai praleidau kanoninius reikalavimus šiai
mažosios grafikos rūšiai, kaip visiems žinomus.
Galų gale tą paneigia ir šios dienos konferencija.
Įteikta 2015 metų birželio 22 d.
Socialiniai projekto partneriai:
Šiaulių „Saulėtekio" gimnazija
Šiaulių Jovaro progimnazija
Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija
Šiaulių Jovaro progimnazija
Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija
Projekto rėmėjai:Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos kultūros taryba
Šiaulių universitetas
Lietuvos kultūros taryba
Šiaulių universitetas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą