Gaidys pasaulio tautų kultūrose ir mituose

Šiaulių krašto dailininko 
Jono Švėgždos (1911-1995) piešinys, 1990 m.
Jono Nekrašiaus kolekcija.
Žinoma, kad laukiniai gaidžiai buvo prijaukinti kaip kultiniai gyvūnai dar Senovės Indijoje III-II tūkstantmetyje prieš Kr. Būtent dėl savo riksmo, skelbiančio naujos dienos pradžią, šis paukštis ir tapo naminiu. Gaidys gieda, kad parodytų, kuris čia svarbiausias, kad būtent jis yra savo teritorijos ir savo haremo valdovas. Naminiai gaidžiai praneša visam kaimui apie savo teises į kiemą ir vištides. Gaidžių giedojimas – tai savotiškas iššūkis kitiems gaidžiams, kurie į jį atsako tuo pačiu.
Gaidį  galima  aptikti  daugelyje  mitologijų. Frigų Mėnulio dievas Menas vaizduojamas raitas ant gaidžio. Graikų Demetros duktė Persefonė irgi vaizduojama su gaidžiu. Jis  buvo Odino ir  Jupiterio  bendražygis, o jo figūrėles nešiojo dėl budrumo ir  įžvalgumo, kaip kad Abrakso akmenį. Indijoje  populiarus  gaidžio akies  formos  talismanas, o  kartais  net nešiojama tikra  negyvo  paukščio akis. Ji  pakabinama  ant  kaklo, kad  suteiktų  budrumo  gresiant  pavojams.
Anglijoje  tikima, kad  jei  gaidys  ateis  prie  namo  durų  ir  pragys, tai  bus įspėjimas, kad  artinasi  nepažįstamas  žmogus, o  kitose  šalies  vietovėse  ilgas giedojimas  tarp  prietemos  ir  vidurnakčio  pranašauja  mirtį.
Šis  tikėjimas  prieštarauja  persų  tikėjimui, pagal  kurį  gaidys  turi giedoti  devintą  ir  dvyliktą  valandą  ryte  ir  vakare. Jei  jis  taip daro, jo šeimininkų  laukia  staigi  sėkmė.
Gaidys graikų kultūroje buvo Arėjo emblema ir simbolizavo atsargumą bei apsaugą. Užkeltas ant stogo kraigo, jis reiškė saulę tarp keturių pasaulio šalių.
Šiaurės germanų mitologijoje gaidys Auksinė skiauterė saugo į dievų buveinę vedantį vaivorykštės tiltą. Panašiai jo simbolika aiškinama ir Rytų Azijoje. Germanų tautose ir Graikijoje gaidžiui priskiriamas ir sielų vedlio vaidmuo, kuris sutampa su krikščionybėje jam taikomu prisikėlimo simboliu (gaidžio vėjarodžiai, iškelti ant šventyklų bokštų taip, kad juos pirmuosius paliestų saulės spinduliai).
Išgraviruotas gaidžio simbolis su raudonais brangakmeniais suteikia drąsos ir paskatinimo. Kartu su akvamarinu jis gerina išraiškingumą ir padeda geriau suformuluoti jausmus bei juos perteikti kitiems.
Japonijoje savo giedojimu  gaidys pašaukia iš tamsos saulės dievą.
Pasak indų padavimų, Gaidžių karalius sėdi ant legendinės šalies Jambudvipos medžio, o jo giedojimas skatina viso pasaulio gaidžius taip pat pragysti.
Julijus Cezaris teigia, kad gaidžiai, žąsys ir kiškiai keltams šventi, todėl šių gyvūnų jie nevalgo.
Chaurirari – žirgų ir karo dievas, kuriam prūsai senovėje aukodavo stiprius gaidžius, viliantis, kad šitokie veisis ir arkliai.
Gaidys siejamas su drąsa ir kova, su vyriškumu ir saule. Jo giesmė skelbia aušrą ir simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Gaidžiai ir vištos nuo amžių buvo aukojami apeigose. Senovėje manyta, kad jie saugo nuo pavojaus. Kai kuriose pasaulio vietose gaidžiai vis dar aukojami, kad jų kraujas grąžintų žemei derlingumą.
Daugelio tautų gaidys laikomas vaisingumo demono įsikūnijimu, o derliaus apeigose jis užima žymią vietą. Gaidys tapatinamas su vaisingumu, todėl aukojamas per daugelį derliaus apeigų. Daugelyje vietų jis yra svarbiausias pjūties vaišių patiekalas. Lenkijoje mergina pabaigtuvėms namo parneša ne tik varpų vainiką, uždėtą ant galvos, bet dar ten užtupdydavo ir gaidį.
Latvijoje  po  gimdymo  pirmą  kartą  nuėjusi  į  pirtį  motina  drauge  su  kitomis  moterimis  paaukodavo  vištą  ar  gaidį. Raudonas  gaidys  simbolizuoja  gaisrą (ugnį), o  baltas  Latvijoje  laikomas  mirusiųjų  sargu  (vanduo - mirusiųjų  sfera).
Senovėje Rusijoje baltas gaidys (saulės paukštis) buvo garbinamas kaip gyvūnas, labiausiai tinkantis išburti laimę. Šis būrimas buvo atliekamas taip: nubrėžus ratą, jis buvo padalijamas į 24 kvadratus, kiekviename iš jų įrašydavo raidę ir padėdavo po rugio ar kviečio grūdą. Po to į rato vidurį pastatydavo specialiai paruoštą gaidį ir kruopščiai pažymėdavo sektorių raides, iš kurio jis sules grūdus. Taip iš surinktų raidžių sudarydavo žodį, kuris reikšdavo palankią ar nepalankią pranašystę. Kitas būdas - garsiai vardyti raides pagal abėcėlę, užfiksuojant tas, prie kurių gaidys gieda.
Gaidys nuo Galijos laikų yra Prancūzijos simbolis. Ryšys tarp Galijos ir gaidžio kaip simbolio aiškinamas tuo, kad Senovės Romoje gaidys (lot. gallus) buvo laikomas kovingumo, maištingumo simboliu.  Lot. galli reiškė ‘galus’ – keltų genčių grupę, kuri ilgai priešinosi romėnų užkariavimams. Taip atsirado asociacija tarp paukščio gaidžio ir keltų galų, kuri vėliau virto ryšiu tarp gaidžio simbolio ir prancūzų.
Gaidys turėjo simbolinę prasmę etninei grupei dabartiniame Benine. Benino karalystės folklore, buityje ir dvaro gyvenime gaidys buvo tiek aukojamas gyvūnas, tiek simbolis, reiškęs nugalėtoją, lyderį. Gaidžio dalys būdavo naudojamos magiškose priemonėse nuo nuodų.
Senovės romėnai sako: „Kiekvienas gaidys ant savo mėšlyno galingas“. Škotų patarlė byloja: „Liūdni namai, kuriuose vištos gieda garsiau už gaidį“. G. Chauceris rašė, kad „gaidys – kaimelių  laikrodininkas“. V. Šekspyro Horacijus apie gaidį sako: „Gaidys, tas rytmečio trimitas, savo / Aštriu ir skardžiai spiegiančiu balsu / Pažadinąs šviesos dievus“, - ir pakartoja seną prietarą, kad jam pragydus pasitraukia šmėklos; be to, per Kalėdas „tas ryto paukštis giedąs lig aušros“ („Hamletas“  1, 1. 150-156, 160). George’as Eliotas (1819-1880) rašė: „Jis panašus į gaidį, kuris manė, kad saulė pakilo paklausyti jo giedojimo.“ Tautosakoje ir literatūroje tradiciškai trijų gaidgysčių metas – tai vidurnaktis, trečia valanda ir valanda prieš aušrą. 
Kenijos herbe pavaizduotas gaidys yra nacionalinio atgimimo ir budrumo simbolis. Jis pavaizduotas su pakelta koja, laikančia kirvį, tai rodo, kad jis pasiruošęs kovai.
Gaidys pavaizduotas Valonijos herbe (raudonas gaidys auksiniame lauke), Rusijos miesto Tomilino (herbas su auksinio gaidžio galva), Šarlerua miesto (Belgija), Hanekindo provincijos (Švedija), Aukštutinės Marnos (Prancūzija) ir kitų miestų herbuose.
Nusikaltėlių pasaulyje gaidys turi ne visai gerą šlovę. Gal todėl daugelis juo pavadinti labai įsižeidžia, neretai iki muštynių prieinama. Reabilituojant šio paukščio pavadinimą visada reikia prisiminti praeitį, senolių išmintį ir papročius.
Vietnamiečiai sako, kad gaidys suras kirminą, net jei reikės giliai kasti kojomis ir snapu. Tai rodo šio ženklo žmonių tvirtą siekimą.
Gaidžio kiaušinio motyvas vaizdžiai rodo, kaip tikėjimai sklinda tarp liaudiškosios ir elitinės kultūros. Gimęs kaip šviesuomenės tradicijos dalis, teisiniais kanalais jis buvo perkeltas į europinės valstietijos tikėjimų lygį, kur jį galėjai rasti ir XIX amžiuje (Esther Cohen. Teisė, folkloras ir gyvūnija. „Liaudies kultūra“, 1995. Nr. 3, p. 45-57).  
1474 m. Bazelyje vienas gaidys padėjo… kiaušinį. Už tai jis buvo kaltinamas kaip burtininkas ir visu griežtumu teisiamas. Nelaimingąjį paukštį sudegino ant laužo kartu su tuo nekaltuoju kiaušiniu. Tačiau šiuo atveju gaidys buvo nekaltas. Vėliau mokslas nustatė, kad gaidžio organizme įvyko fiziologinių procesų pasikeitimų, ir jis tapo višta. Gaidžio virtimas višta arba vištos gaidžiu galimas bet kada, jeigu tik atsiras atitinkamos sąlygos.
Kaip nurodo E. Cohenas, iš tokių teismų įdomiausia buvo ankstyviausia žinoma byla. Iš gaidžio egzekucijos Bazelyje akivaizdu, kokiu mastu teriomorfinis piktųjų jėgų suvokimas prisidėjo prie gyvūnų grąžinimo į antgamtiškumo sritį, o XIII a. racionalistai mėgino jomis atsikratyti. Gaidys iš tikrųjų buvo nubaustas mirtimi už tai, kad padėjo kiaušinį. Jeigu jį būtų buvę leista išperėti, iš kiaušinio būtų išsiritęs basiliskas. Tikėjimas, kad basiliskai perinami iš gaidžio kiaušinių, minimas mokslingoje tradicijoje anksčiau kaip prieš tūkstantmetį. Pirmieji tai paminėjo Plinijus ir Solinas. Daugumos autoritetų nuomonės, kad basiliskas, stebuklingas gyvūnas, pusiau gaidys, pusiau žaltys, išsirita iš kiaušinio, kurį padeda senas gaidys, o išperi rupūžė, daugmaž sutapo. Tikėta, kad basiliskas išskiria nuodus ir gali užmušti žvilgsniu, smarve ir prisilietimu, ir tai paaiškina Bazelio valdžios nerimą. Nors basiliskais tikėta šimtmečiais, iki XV a. niekam neatėjo į galvą bausti mirtimi gyvą gaidį, taigi šis atvejis rodo teisinės praktikos ir kultūrinių tradicijų susijungimą.
1653 m. Sakro Montės mieste įvyko keistas atsitikimas. Kaip pasakojama Samuelio Batlerio knygoje „Pagal įžadus“, tą dieną į šio miesto Kaiafos bažnyčią užklydo girtas žmogus, ten jį ir užpuolęs įtūžęs gaidys. Toks įvykis nebūtų nieko nustebinęs, bet šis gaidys buvo akmeninis, mat tai buvo sudėtinė atgailaujančio šv. Petro skulptūros dalis. Taigi gaidys atsiskyręs nuo skulptūros ir puolęs girtą žmogų. Tą pačią akimirką girtuoklis iš netikėtumo prablaivėjo ir netgi davė įžadus niekuomet daugiau nebegerti. Knygos autorius priduria, kad ir kiti žmonės, tuo metu buvę bažnyčioje, buvo nemažiau priblokšti, nes savo akimis matę, kaip gaidys suplasnojo sparnais ir keletą kartų kirto snapu girtuoklėliui, o po to vėl nutūpė į savo vietą prie šv. Petro kojų ir suakmenėjo.
Madagaskaro salose kai kurie žiniuoniai, norėdami surasti piktavalius, surengia kaltajam tradicinį teismą, kurio metu yra aukojamas gaidys. Štai kaip apie tokį žiniuonio surengtą teismą Madagaskare malagasių tautelėje, rašoma S. Kuliko knygoje „Kai dvasios praranda galią“:
„Teismas prasidėjo, kaimo aikštelėje žiniuonis išrikiavo visus įtariamuosius. Tada nusuko sprandą raudonam gaidžiui. Paskui nupešė jį, o plunksnas sudegino lauže. Nupeštą paukštį išvoliojo baltuose pelenuose.
„Tas, kuris kaltas dėl jaunėlio brolio mirties, mirs prisilietęs paukščio“,- paskelbė žiniuonis. Laikydamas rankose gaidį, jis apėjo įtariamuosius. Tokių buvo gal trisdešimt žmonių. Visi paeiliui dėjo rankas ant gaidžio.
Kai paskutinis giminaitis palietė gaidį, burtininkui įsakius, atnešė baltą vištą. Jis nukirto jai galvą, krauju ištepė veidą ir liepė smarkiau įkurti laužą. „Ištieskite rankas į priekį delnais į viršų, o patys žiūrėkite į dangų“,- griežtai įsakė jis. Kai laužas įsiliepsnojo, burtininkas greitu žingsniu praėjo pro žmones. Paskui jis atsisėdo ant žemės, nusisuko nuo teisiamųjų ir ėmė dėlioti kažkokius akmenukus bei kaulus. Tai truko ilgiau kaip valandą. Žmonės stovėjo prie laužo praradę amą, įtemptai laukė burtininko nuosprendžio.
- Kalti du, - staiga šūktelėjo žiniuonis, nė nežvilgterėjęs į nusikaltėlius. – Tas, kuris stovi penktas iš šiaurinio galo, ir tas, kuris stovėjo trečias iš pietų…
Stovėjęs penktuoju klupo prie laužo ant kelių ir nė nebandė neigti savo kaltės. O kitas nusikaltėlis paspruko…
- Tu numirsi po trijų dienų! – paskelbė nuosprendį burtininkas, pabarstė nusikaltėlio galvą baltais pelenais ir nuėjo.“
Taip paaukojęs raudoną gaidį šios tautelės žiniuonis lengvai surado ir nubaudė nusikaltėlį.
Vudu burtininkai praktikuoja tokį gaidžio aukojimą: gaidžio krauju laisto šuns kaukolę. Taip burtininkas bando priversti nesąžiningą skolininką grąžinti pinigus savo kreditoriui.
Senovės Atėnuose, Romoje ir daugelyje Europos miestų net gerokai vėlesniais laikais buvo populiarios gaidžių peštynės. Dabartiniais laikais kai kuriose Azijos šalyse (Balio saloje, Filipinuose, Tailande, Kinijoje, Indijoje), taip pat Europoje (Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje) dar populiarios gaidžių kautynės (dar vadinamos kapotynėmis ar peštynėmis). Cliffordas Geertzas savo garsioje studijoje „Gilusis lošimas: pastabos apie Balio gaidžių kapotynes“ rašo: „Prieš Tylos dieną (Njepi), garsiąją Balio šventę beveik kiekviename kaime iš vakaro legaliai surengiamos didžiosios gaidžių kapotynės […]. Balio kaimuose prekyba lydėjo gaidį nuo senų senovės, o gaidžių kapotynės buvo vienas pagrindinių akstinų pinigams paplisti.“ (Clifford Geertz. „Kultūrų interpretavimas“, V., Baltos lankos, 2005, p. 323, 358). 
Vienoje Šiaurinėje Prancūzijos provincijoje dar aptinkamos oficialiai įteisintos gaidžių kautynės. Šiai kovai gaidį rengia jo šeimininkas. Pirmiausia paukščio kojos aprišamos drėgna vata. Ant jos užmaunamos metalinės „kojinės“, o ant jų pritvirtinamos kovos priemonės – du aštrūs kaip skustuvai pentinai (natūralūs kovinių gaidžių pentinai pašalinami). Taip parengti kovai paukščiai išleidžiami į maždaug dešimties kvadratinių metrų ringą. Trys neutralūs teisėjai, kurių pareiga sekti, kad būtų laikomasi kovos reglamento (kova tęsiasi 6 minutes), užima savo vietas. Išauginti gerą kovinį gaidį nėra lengva. Atsiranda šeimininkų, kurie į paukščių lesalą įdeda specialių preparatų, didinančių gaidžių agresyvumą. Šios senovinės gaidžių kovos sutraukia nemažai žiūrovų, vyksta totalizatorius, už gaidžius statomos didelės pinigų sumos. Aštrių pojūčių mėgėjai varžosi, kuris jų numylėtinis nugalės.
1840 m. gaidžių peštynės ir vadinamieji „karališkieji mūšiai“ Britanijoje buvo uždrausti. Tas pats draudimas galiojo ir Velse vykstančioms vadinamosioms Velso gaidžių peštynėms.
Nors daugelyje pasaulio šalių mirtinos gaidžių kovos yra uždraustos, joms priešinasi ir gyvūnų globos gynėjai, tačiau jų šalininkai pasisako už gaidžių kovų organizavimą. Argumentas uždrausti tokias kovas būna labai paprastas. „Nesvarbu, kad pralaimėjęs gaidys žūsta. Vis vien anksčiau ar vėliau jam nukirs galvą, kad pagardintų sriubą…“ Aštrių pojūčių mėgėjai remiasi korida, kur taip pat mokama gyvūno gyvybe.
Meksikoje, Indijoje ir kituose kraštuose, kur populiarios pentinuotų gaidžių peštynės, ir už gerus gaidžius mokamos didelės sumos, gaidžių augintojai niekada nepalieka auginti tų gaidžių, kurie per anksti pradeda giedoti, nes tokie niekada neužauga geri kovos gaidžiai.
Vokietijos mieste Kiolmichene rengiamas gaidžių giedojimo konkursas. 2010 m. šio konkurso nugalėtoju tapo gaidys, kuris per valandą užgiedojo 186 kartus.
Portugalijoje populiariausias simbolis – spalvingais raštais išmargintas keramikinis gaidys. Šio simbolio ištakas galime rasti šiaurės Portugalijos mieste Barselose. Legenda pasakoja, kad neteisingai vagyste apkaltintas keliautojas, kurį karalius norėjo nubausti mirties bausme, buvo išgelbėtas, nes pragydo negyvu laikytas gaidys.

Šiemet Mongolijoje išleista kolekcionuoti ir dovanoti skirta sidabrinė moneta Gaidžio metai  (bendroji masė 25 g), kurios leidimo metai nurodyti 2017 m. Moneta unikali ir išskirtinė. Dėl naujos technologijos pavaizduotas gaidys atrodo taip, lyg būtų iškaltas iš granito.

Jonas NEKRAŠIUS

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą