 |
| Parodos, skirtos dail. Klemenso Kupriūno atminimui, pristatomasis stendas ir ekslibrisas ant paminklo. Apie dailininką skaitykite laikraštyje "Utenos diena" (2026 m. balandžio 10 d., p. 4). |
„Man taip įdomiau.
Kai visi tarpusavyje draugauja – reiškiniai, įvykiai, žmonės, jau išėję ir dar
esantys.“ Taip kalbėjo šviesios atminties dailininkas Klemensas Kupriūnas (Klemas), paklaustas,
kodėl viename ekslibrise tiek daug veikiančių asmenų pavardžių.
2026 m. balandžio 10
d. Klemo įdomi svajonė išsipildė – deja, be jo, bet apie jį.
Susitikti, pakalbėti, prisiminti ir sudėlioti atminimų dėlionę Utenos Kamerinio
teatro salėje susirinko uteniškiai, Klemo šeimos nariai, „Verdenės“ klubo nariai,
laikraščio „Utenos diena“ redaktorius, bičiuliai, dailininkai, aktoriai, klasės
draugai ir mes – Povilo Višinskio bibliotekos Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondo narės Asta Kaktytė ir Lolita Braza.
Kiekvienas
kalbantysis turėjo savo patirtinę draugystės istoriją – vieni liūdną, kiti džiugią, bet visos jos buvo apie Žmogų. Apie Žmogų, į kurį mėgdavo kreiptis
pats dailininkas. Matyt, jis buvo jautrus kiekvienam sutiktajam, negailėdavo
patarimų, dalydavosi svajonėmis, istorijomis, prisiminimais, pagalba,
materialiais dalykais. Tą prisiminimų vakarą, skirtą jo 75-ajam gimtadieniui
paminėti, visų mūsų susirinkusiųjų lūpose garsiausio Utenoje Žmogaus vardas
buvo linksniuojamas įvairiausiose gyvenimiškose situacijose.
Prieš sukakties paminėjimą dailininko Klemenso Kupriūno (Klemo) artimieji, bičiuliai ir viešnios iš Povilo Višinskio bibliotekos kartu aplankė jo amžinojo poilsio vietą. Netradiciškai meniškas kapavietės papuošimas
autoriniu ekslibrisu privertė nuščiūti – paminklo kairėje pusėje puikavosi
Klemo ekslibrisas, išpjaustytas metale. Jame įrašas: „Myliu meną ir poeziją.
Noriu kavos ir obuolių sūrio.“
Tai dar vienas netradicinis knygos
ženklo panaudojimas, iš karto priminęs dailininką nuo Linkuvos – kad
populiarinti ekslibriso meną galima ir po gyvenimo...
Lolitos Brazos inf.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą