FILOSOFAS DR. VYTAUTAS ALIŠAUSKAS APIE EKSLIBRISĄ IR JO SANTYKĮ SU KNYGA

Informaciją parengė Asta Kaktytė, Vaivos Kovieraitės-Trumpės nuotr.

 2019 m. pabaigoje Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios biblioteka išleido ir pristatė grafiko Petro Repšio katalogą „Ekslibrisai ir kas jie mums“ (sud. G. Jankevičiūtė, dail. S. Chlebinskaitė).

Pateikiame pristatyme Vilniaus grafikos meno centre dalyvavusio filosofo dr. Vytauto Ališausko kalbą apie ekslibrisą ir jo santykį su knyga.

Ekslibrisas turi labai aiškią funkciją. Dėl to jis taip ir vadinasi. Ex libris pirmiausia nurodo, kad ši knyga yra „iš“ kažkieno knygų. Kita vertus, užrašą gali suvokti kitaip, kad jis pats, šitas ekslibrisas, miniatiūra, kūrinėlis yra „iš knygų“, jisai gyvena knygose. 

Kartais senoje knygoje randame apsigyvenusią gėlytę, augalo ar kalendoriaus lapelį, kurie esti kuo nors brangūs, primena praeitį arba tiesiog skaitymo procesą – įsidėjai, pasižymėjai vietą, o paskui pamiršai išimti. Arba staiga Vilniaus universiteto bibliotekos knygoje aptinki kokio nors profesoriaus užsirašytą lapuką su įsidėmėtinais puslapiais. Ir tai irgi yra iš knygų.

Šia prasme ekslibrisas yra, sakyčiau, be galo kuklus dalykas, nes jo uždavinys – prisiglausti knygoje. Ir ne tik joje gyventi, bet dar labiau negu tas lapukas, autobuso bilietas ar žiedelis, tapti knygos, į kurią bus įklijuotas, dalimi. Ir liks tol, kol bus gyva knyga, kol ji nebus subyrėjusi į gabalėlius.

Ekslibrisų gilioji paskirtis, jų dvasinė būtis yra būti įklijuotiems į knygas. Gyventi tose knygose, iš jų ateiti. Jį kurdamas turi pagalvoti apie žinutę – tarsi tai būtų savotiška SMS. Vienas ar pusantro sakinio. Kad žmogus į jį pažvelgęs žinotų apie autorių, jo santykį su knyga, apie dailininko santykį su knyga ir su autoriumi.

Žavinga, kai randi knygą su tokiu ekslibrisu. Gyvenimas man kadaise padovanojo knygą su Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisu kunigui, patristikos žinovui Morkui Morkeliui su itin sudėtinga, įmantria simboline sistema – užkoduotomis nuorodomis į savininko vardą ir drauge į jo interesų lauką. Ta knyga jau neaktuali moksliniu požiūriu, nors kadaise ji man buvo didžiulis lobis. Bet tos knygos neatsisakysiu, kol būsiu gyvas. 

Petro Repšio katalogas leidžia pamąstyti apie ekslibriso esminę užduotį. Kartais tu negali jo įklijuoti į knygą, kaip rašoma katalogo pratarmėje, o pirmiausia todėl, kad sovietų laikais nebuvo tinkamų klijų, sovietiniai klijai tiesiog suėsdavo tą kūrinėlį. Vis dėlto, net jei neįsidėjai ekslibriso į knygą arba tiesiog įsidėjai, neįklijavai, žinutė išlieka, jos centre yra santykis arba autoriaus, arba dovanotojo ekslibriso, savininko ir knygos. Svarbiausia čia ekslibriso santykiškumas, dėl kurio kūrinėlis galiausiai ir tampa mažo pasaulio, o iš tikro – mikrokosmoso centru.

Knyga – dailininkas, knyga – savininkas, galbūt knygos istorija... Ir tada šis ekslibrisas iš to mažo kuklaus virsta kažkuo didžiuliu ir svarbiu. Šiandien šis žanras yra šiek tiek apnykęs. Ir aš galvoju štai ką. Popierinė knyga šiais laikais netikėtai įgauna kitokią prasmę ir vertę vadinamajame virtualiajame pdf ar kitokių skaitmeninių formatų knygų pasaulyje. Vis dėlto ji yra visiškai kitokia, kažkuo daug tikresnė negu skaitmeninės knygos (nors pastarosios turi savo vietą ir svarbą), o ekslibrisas toje knygoje, kaip sakiau, tampa mažo, bet labai svarbaus pasaulio centru. Maža to, sakyčiau, jis kartu įgauna didžiojo pasaulio ašies vaidmenį. Bent jau tuo metu, kai paimame knygą į rankas, ją atskleidžiame saulės ar žiburio šviesoje ir dar kartą prisimename knygos istoriją. Mūsų gyvenimo laikas ir erdvė susikerta toje knygoje, ir jei joje įklijuotas ekslibrisas, ji tampa dar tvirtesniu biografinio erdvėlaikio atskaitos tašku.

Šio katalogo ekslibrisai neįklijuoti (nors dailininkės sumanymu – vienas įklijuotas bus), tegul jie tik atspausdinti lape, bet jie jau gyvena šioje knygoje kaip didelė visuma. Čia jau norėčiau pasakyti ką nors nepadoraus apie Petro talentus, gebėjimus, freskas, kuriomis jis išpaišė didžiules erdves. Bet čia, šioje knygoje, yra freskų, užpildančių pasaulį, kurio, manau, niekur kitur vienoje vietoje nepamatysime. Už tai jos yra jaukios, gražios, mielos. Tikrai mane nudžiugino šitas leidinys. Po kai kurių šiųmečių knygų ekscentrikos, išties apsidžiaugiau klasikine ir modernia knyga, skirta knygos šerdžiai – ekslibrisui.

Kalba įrašyta 2019 m. gruodžio 18 d.

Suderinta su autoriumi 2020 m. balandžio 2 d.

Katalogas išleistas vykdant projektą „Petro Repšio ekslibrisų katalogo leidyba ir sklaida“, jį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.