PAULIUS GALAUNĖ – EKSLIBRISŲ KŪRĖJAS IR TYRINĖTOJAS

Skiriama 130-osioms

Pauliaus Galaunės gimimo metinėms

Paulius Galaunė, 1923
Ekslibrisas saugomas
Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde

Pirmosios bibliofilinės knygos apie Lietuvos ekslibrisus autorius

Šiemet sausio 25 d. sukanka 130 metų, kai Pageležiuose, Ukmergės apskrityje, gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionaliosios muziejininkystės pradininkas, grafikas ir ekslibrisų kūrėjas, bibliofilas, profesorius Paulius Galaunė (1890-1988).

P. Galaunė 1910-1913 m. studijavo Peterburgo psichoneurologinio instituto Humanitarinių mokslų fakultete ir lankė Dailei skatinti draugijos mokyklos piešimo kursus. 1918 m. Vilniaus gimnazijoje dėstė piešimą.

Nuo 1919 m. kartu su šeima (žmona Adelė Nezabitauskaitė – operos solistė) apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti Valstybės archeologijos komisijoje ir Kauno miesto muziejuje. 1923-1924 metais Paryžiaus Luvro mokykloje studijavo muziejininkystę. Grįžęs rūpinosi M. K. Čiurlionio dailės galerijos įsteigimu, jos rūmų statyba. P. Galaunė 25 metus vadovavo šiai įstaigai. 1925-1953 metais ėjo docento ir profesoriaus pareigas Kauno ir Vilniaus universitetuose, Vilniaus dailės institute, kur dėstė meno istoriją, muziejininkystę, liaudies meną.

P. Galaunė – „Lietuvių liaudies meno“ albumų leidimo pradininkas. 1956-1968 m. parengė šešias šios serijos knygas. Sukūrė knygų iliustracijų, atvirukų, pašto ženklų, ekslibrisų, kolekcionavo liaudies meną, knygos ženklus.

P. Galaunė, gyvendamas Peterburge, apie 1908 m. susidomėjo knygos ženklais – ekslibrisais. Juos matydavo eksponuotus dailininkų darbų parodose, jų kataloguose. Ir pats įsigijo keletą leidinių ekslibrisų klausimais lenkų ir rusų kalbomis. Grįžęs į Lietuvą apie 1918 m. jau buvo surinkęs Lietuvos privačių ir valstybinių bibliotekų ekslibrisų rinkinėlį.

Apie savo ekslibrisų kolekcionavimą P. Galaunė prisiminimuose rašė: „Ypač uoliai tai dariau 1919 m. apsigyvenęs Kaune. Be to, rinkau ir lenkiškus, rusiškus, latviškus, estiškus ekslibrisus, koresponduodamas, keisdamasis knygų ženklais su minėtų kraštų ekslibrisų kolekcionieriais. Tokiu būdu sudariau 800 vienetų XVII-XX a. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Gudijos ekslibrisų rinkinį, kurį 1935 m. perleidau M. K. Čiurlionio galerijai (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – J. N.). Rinkdamas ekslibrisus įsigydavau ir tais klausimais naujausią literatūrą, daugiausia rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Ją taip pat savo laiku perleidau Kauno universiteto bibliotekai.“¹

Bibliofilinės ekslibrisų literatūros pradžia laikytinas P. Galaunės darbas „Ex libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“, išspausdintas 1926 m. „Tautoje ir žodyje“ bei atskira knyga „Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. Ją sudarė Lietuvos ekslibriso istorinė apžvalga, 58 ekslibrisų reprodukcijos ir jų aprašymai. Nors P. Galaunės veikale būta kai kurių netikslumų (pvz., šiandien esame kitos nuomonės dėl pirmojo lietuviško ekslibriso), jis susilaukė labai plataus pripažinimo. Apie šį leidinį palankiai rašė Rusijos ir Lenkijos spauda. „Ex-libris Lietuvoje“ aptinkamas to meto Estijos bibliofilų kolekcijose. Pasak akademiko Domo Kauno, šis leidinys buvo parankinė ekslibristikos knyga iki pat V. Kisarausko „Lietuvos knygos ženklų“ pasirodymo (1984).²

Paulius Galaunė 1926 m. išleido pirmąją knygą apie lietuvišką knygos ženklą „Ex-libris Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai)“. 1928 m. P. Galaunė Kaune surengė pirmąsias dvi ekslibrisų parodas Lietuvoje. „Iš savo ekslibrisų rinkinio Čiurlionio galerijoje surengiau dvi parodas. Pirmą – 1928 m. spalio 14 – lapkričio 10 d. Joje eksponavau vien tik Lietuvos ekslibrisus. Ją aplankė 367 asmenys. Antrą – tų pat metų lapkričio 11–24 dienomis. Joje buvo išstatyti vien tik rusų ekslibrisai. Ją aplankė 94 asmenys.“³

1929 m. P. Galaunės iniciatyva dalis jo kolekcijos (14 įvairių XVII-XX a. ekslibrisų) ir knyga „Ex libris Lietuvoje“ buvo parodyti Briuselyje, tarptautinėje ekslibriso parodoje. Taigi, P. Galaunės dėka lietuviški ekslibrisai pirmą kartą išėjo į tarptautinę areną. Ši paroda buvo paminėta ne tik belgų, bet ir Lietuvos spaudoje.⁴

Prieš Antrąjį pasaulinį karą sukauptą beveik 9 000 ekslibrisų kolekciją iš P. Galaunės 1935 m. įsigijo Švietimo ministerija ir perdavė saugoti M. K. Čiurlionio muziejui. Viename iš savo laiškų  P. Galaunė rašė: „Visa ta mano kolekcija, kurioje yra ne tik kitų tautų, bet beveik visų prieš Antrąjį pasaulinį karą įvairiomis technikomis ekslibrisus kūrusių lietuvių dailininkų po 1-2 egz., yra, kaip žinote, saugoma Kauno Valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (inv. Nr. Mge 1, 2, 9–837). Ten pat, muziejaus bibliotekoje, yra ir leidinys „Tauta ir žodis“, kn. IV, 1926 m., kurioje psl. 607–650 – publikuota mano studija „Ex librisas Lietuvoje.“⁵

„Perleidęs muziejui savo ekslibrisų kolekciją, pradėjau minėtu būdu sudarinėti naują rinkinėlį, bet jau be buvusio entuziazmo. Taip pat daugiau nesigilinau ir į klausimus, susietus su ekslibriso menu. Juo labiau kad kaimyniniuose kraštuose pasirodė šia tema geros, išsamios mokslinės literatūros.

Tačiau kai dabar prisimenu kai kuriuos savo darbus, darbelius, tai aš į juos nemažai įdėdavau širdies. Tam pavyzdžiui gali būti mano sudarytas minėtas ekslibrisų rinkinys. Jau vien tik renkant, sisteminant teko nemaža padėti pastangų, įsigilinti į juos, bet, turbūt, dar daugiau laiko įdėjau į jų parengimą ekspozicijai įmontuodamas ekslibrisus į vienodo formato, gero popieriaus lakštus, kad jie į žiūrovą – ar tai bus muziejinės ekspozicijos metu, ar šiaip jais besidomint taptų išraiškingesni. Be to, nesitenkindavau vien tiktai lakšto balta spalva: atsižvelgdamas į pačių ekslibrisų „spalvingumą“ dėdavau atitinkamo formato, skirtingos spalvos fonus. Žinoma, tai tuštokas darbas, bet aš kažkaip be užsiėmimo negalėdavau būti. Nemėgdavau laiką leisti kortuodamas ar užsiiminėti tuščiais pokalbiais su pažįstamais. Tad ekslibrisus ar grafikos darbus tvarkydavau laisvalaikiu nuo pagrindinių savo užsiėmimų.“⁶

P. Galaunė gerai išmanė ne tik Lietuvos knygos ženklų raidą, bet ir aktyviai stebėjo ryškesnius ekslibriso poslinkius gretimose valstybėse, palaikė glaudžius ryšius su dailininkais, menotyrininkais, bibliofilais ir kolekcininkais.

Su P. Galaune susipažinau 1987 metais ir su juo susirašinėjau laiškais ekslibriso istorijos ir tyrinėjimo klausimais 1987-1988 metais. 1988 m. vasario 27 d. apsilankiau P. Galaunės namuose Kaune, I. Kanto g. 24-34. Man teko laimė susipažinti su P. Galaunės meno kolekcija, biblioteka, rankraščiais. 1988 m. kovo 16 d. gerbiamas muziejininkas padovanojo savo fotografiją, kurioje jis nufotografuotas tarpukariu Kaune. 

Pokalbio su P. Galaune metu pasiūliau jam surengti ekslibrisų parodą iš savo kolekcijos, jis sutiko ir pasakė, kad „jeigu Pakruojyje atsirastų įstaiga bei tinkama patalpa, turinti apsauginę signalizaciją (pageidautina ir priešgaisrinę) parodai surengti, ir jeigu jos šeimininkai garantuotų eksponatų apsaugą, M. K. Čiurlionio dailės muziejus sutiktų kuriam laikui deponuoti šios parodos kolekcijos dalį.“⁷ 1990 m. Pakruojo dvaro rūmuose buvo eksponuojami M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi ekslibrisai iš P. Galaunės kolekcijos. Šiai parodai Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir Pakruojo visuomeninis ekslibriso muziejus 1990 m. išleido katalogą (sud. V. Godelienė ir J. Nekrašius).

Pauliaus Galaunės knygos ženklai

P. Galaunė ne tik kolekcionavo, bet ir kūrė ekslibrisus. Iš viso pavyko nustatyti, kad P. Galaunė nuo 1919 m. iki 1975 m. sukūrė 14 ekslibrisų. Ekslibrisus aktyviai kūrė 1919-1925 metais, vėl prie jų grįžo 1960 m. (ekslibrisas T. Petkevičiaus) ir 1975 m. (Ši knyga Dro J. Kiauleikio. Cinkografija 6,8 x 5,0 cm). P. Galaunė apie savo sukurtus ekslibrisus rašė: „Tuo laiku ir pats padariau keletą ekslibrisų: „Aug. Janulaičiui (1919), Juozui Tumui-Vaižgantui (1919), Vytautui Steponaičiui (1923), Vaclovui ir Mykolui Biržiškoms (1923), J. Tallat-Kelpšai (1925), Adelei Galaunienei (1925), sau ir kai kurioms bibliotekoms: A. Bezzenbergerio, Aukštųjų karininkų D. L. K. Vytauto kursų, Centrinės kariuomenės bibliotekai“.

Paprašytas  P. Galaunė 1988 m. sausio 6 d. surašė sukurtų ekslibrisų kataloginius duomenis ir pakomentavo:

1.       Ex-libris Paulius Galaunė – 10 x 6,3 (7x5,5) cm (atspaustas baltame popieriuje, 1928 m.).

2.       Ex-libris Paulius Galaunė – 11,5 x 6,7 (7 x 5) cm (atspaustas pilkšvai žalsvame popieriuje, nežymiai pakeistos kai kurios piešimo detalė).

3.       Ex-libris Aug. Janulaitis. 1919 m. – 13 x 6,4 (8,7 x 4,3) cm.

4.       Ex-libris Juozo Tumo Vaižganto. 1919 – 9,2 x 7,1 (7 x 5,3) cm.

5.       Centrinė kariuomenės Biblioteka. 1923 – 10 x 9,4 (6,9 x 7,6) cm.

6.       Ex-libris Vytauto Steponaičio. 1923 – 11,1 x 7,1 (9,1 x 5,4) cm.

7.       Iš Profesoriaus A. Bezzenbergerio Bibliotekos (paties ekslibriso neturiu, tik lapelyje, kuriame buvo priklijuotas, išlikęs mano įrašas: piešinio formatas – 3,7 x 6,4 cm).

8.       Ex-libris Vaclovo Biržiškos – 9 x 6,5 (6,5 x 4) cm.

9.       Ex-libris Mykolas Biržiška. 1923 – 10,2 x 7 (8 x 5,7) cm.

10.     Aukštųjų Karininkų D. L. K. Vytauto Kursų Biblioteka. 1924 – 10 x 8 (7,3 x 5) cm.

11.    Ex-libris J. Tallat-Kelpš. 1925 – 11,7 x 7 (8,4 x 4,4) cm.

12.    Šios gaidos Adelės Galaunienės. 1925 – 11 x 5,4 (8,4 x 3,7) cm.

13.    Iš T.[ado] P.[etkevičiaus] knygų. [Apie 1960 m.] – 12 x 7,1 (8,8 x 3,4) cm (šio ekslibriso piešinio yra tik nuotrauka. Atspaustas jis nebuvo).

Visi išvardyti ekslibrisai buvo atspausdinti cinkografijos technika.⁸

„Ekslibrisų man niekas neužsakinėdavo, – pasakojo P. Galaunė, - aš juos pats padarydavau, pagamindavau klišę – ji ne taip daug kainuodavo – ir kokia nors proga padovanodavau. Pirmąjį ekslibrisą padariau prof. Aug. Janulaičiui (ant knygos sėdi pelėda), vėliau Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms. Užsakymus turėjau tik Universiteto bibliotekos knygoms, kurios buvo laikomos kaip atskiras vienetas...“⁹

Ir dar. „Darydavau ekslibrisus tiems asmenims, su kuriais sueidavau į artimesnius santykius, žinojau, kad jie turi bibliotekas. Ekslibriso siužetą paimdavau, vadovaudamasis tuo, kuo tas asmuo savo mokslinėje veikloje daugiausia domėjosi.“¹⁰

P. Galaunė knygos ženkluose jungia heraldinę atributiką su būdingais lietuvių liaudies meno simboliais. Jo sukurti ekslibrisai atspindi vidinį knygos savininko pasaulį, jo pomėgius, užsiėmimą, interesus. Klasikinė, griežtai simetriška, uždara kompozicija, aiškus piešinys, užrašas, kaip svarbus visos kompozicijos elementas, suvedami į harmoningą visumą. P. Galaunės sukurti ekslibrisai įeina į klasikinį šio grafikos žanro fondą.

V. Kisarauskas knygoje „Lietuvos knygos ženklai 1518-1918“ apibūdino P. Galaunės ekslibrisų kolekciją kaip vertingą, turinčią retų ženklų, unikumų. Jis, rinkdamas ir išsaugodamas knygos ženklus, padėjo atgaivinti mūsų dailėje ekslibriso tradicijas, garsino lietuvių ekslibrisą ir pasaulyje. Kartu P. Galaunė savo aktyvia veikla ir kūryba skatino ir kitus domėtis šia gražia mažosios grafikos rūšimi.¹¹

^{Jonas Nekrašius}

Įteikta 2020 m. sausio 5 d.

Literatūra

1. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

2. Kaunas D. Lietuvių knygos istoriografiniai bruožai. Bibliotekų darbas, 1987, nr. 7, p. 34-35.

3. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 13 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

4. J. Ž. XXVII knygos mėgėjai ir jų veikla. Lietuvos aidas, 1935, bal. 16, nr. 62.

5. P. Galaunės laiškas, rašytas J. Nekrašiui 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

6. Galaunė P. Knyga ir ekslibrisas mano gyvenime. Atsiminimai. 1988 m. birželio 14 d. Rankraštis saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

7. P. Galaunės laiškas, rašytas 1988 m. sausio 6 d. Laiškas saugomas šio rašinio autoriaus archyve.

8. Ten pat.

9. P. Galaunės pasakojimas, užrašytas K. Galaunienės 1983 m. balandžio 16 d.

10. P. Galaunės laiškas V. Žukui 1983 m. balandžio 10 d. (Nuorašas). P. Galaunės archyvas.

11. Pauliaus Galaunės ekslibrisų kolekcija. Parodos katalogas. Sudarytojai V. Godelienė ir J. Nekrašius. Kaunas–Pakruojis, 1990, p. 8.