EKSLIBRISAS POETEI JADVYGAI GABRIŪNAITEI

2017 metų kovo 3 d. Kupiškyje vyko Lietuvių kalbos dienoms skirta konferencija „Tai nuo Jūsų čia taip šviesu, nuo žodžio kitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu...“ (J. Marcinkevičius).

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimą „Poetės Jadvygos Gabriūnaitės pėdsakai Šiauliuose“ skaitė Šiaulių profesinio rengimo centro lietuvių kalbos mokytoja Branguolė Šimkūnienė.

Pranešimo metu buvo perskaityti dailininkės Lolitos Brazos prisiminimai apie poetę, pristatytas jai prieš 30 metų sukurtas ekslibrisas, kuris padovanotas Kupiškio muziejui. Poetė apie šio ekslibriso egzistavimą nežinojo. Ekslibrisas saugomas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. 

Lolita Putramentienė–Braza, 1987 m.

Pranešimo tekstas:

„Jei tai būtų laiškas, kreipčiausi į poetę pačiais gražiausiais žodžiais:

Garbioji Jadvyga, susitikome prieš trisdešimt metų. Tau tuomet buvo tiek, kiek man dabar. Po kelerių metų Tu išėjai. Negaliu patikėti, kokia buvai jauna. Kiek liko dar nesukurtų eilių… Susitinkam vėlei. Tik Tu pleveni angelo lengvumo sparnais, o aš, dabar atėjusi į Tavo amžių, spaudžiu saujoje brangius prisiminimų trupinius apie Tave, kurie man dabar brangūs, nes jų mažai. Jie sodrūs. Įspūdingi. Įkvėpti. Įsimintini. Amžini. Jie realūs, nes mano archyvuose guli miniatiūrinės grafikos kūrinėlis – Tau dedikuotas ekslibrisas. Taip Tavęs ir nepasiekęs...

1987-aisiais lankiausi ŠPI Filosofijos katedroje. Tuomet susitikau laborantę Jadvygą Gabriūnaitę. Visai nepamenu, apie ką kalbėjomės. Atsimenu tik emocinę pokalbio nuotaiką. Dialogas mezgėsi lėtai, be įtampos, kažkokiu paslaptingu tonu. Jadvygos mąslus žvilgsnis mane kiaurai tyrinėjo ir mažumėlę jinai man apie save papasakojo – rišliai, gražiai, su poetiniais palyginimais. Juk buvo sovietmetis… Taip susitikome dar trejetą kartų, gal daugiau. Susitikimai man labai įstrigo. Mane žavėjo jos solidi laikysena, juodi tvarkingai susukti į kuodą plaukai, tamsus ilgas drabužis jai suteikė paslapties ir solidumo. Aš kaskart nutildavau, kai ji taip išmintingai imdavo kalbėti ir klausiausi net nežinodama, kad ji visai ne filosofė, o poetė. Mane tai įkvėpė. Tuo metu buvau pradedanti ekslibrisų kūrėja. „Gaudžiau“ žmones, kam galėčiau sukurti knygos ženklą. Įkvėpta pažinties ir trumpos draugystės nutariau įamžinti poetę ir atsakingai, su meile kūriau jai ekslibrisą. Šiandien jį laikydama savo rankose, atsimenu vidinius impulsus, emocinį foną, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas. 

Šis gražus datos ir atminimo pagerbimas palietė ir mane. Mielai leidžiu liestis prie brangių minties ir vaizdo trupinių, poetės knygos ženklo. Matykite Jūs gerbiamos Jadvygos Gabriūnaitės akimis.

Tegul tai bus pirma ir paskutinė mano gėlių puokštė poetei, tokia tvirta kaip įvykęs istorijos faktas ir tokia trapi kaip rasos lašelis mano grafiškoje raižyboje.

Ačiū, Jadvyga, Tau už išmoktą ekslibriso pamoką. Pagarbiai Lolita Braza, 1987–2017.“


Astos Kaktytė info.