BIBLIOFILO IR KOLEKCININKO VIKTORO CIMKAUSKO ASMENINĖ BIBLIOTEKA IR KNYGOS ŽENKLAI

Advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas

Viktoras Cimkauskas
Iš: Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33.

Šiemet, kovo 12 d. sukako 120 metų kai Šiauliuose gimė teisininkas, advokatas, bibliofilas ir kolekcininkas Viktoras Cimkauskas (dar Cimkovskis, Cimkauskis). 1915 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1915-1917 metais studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete, o paskui 1919-1920 metais - humanitarinius mokslus.  Pats V. Cimkauskas 1923 m. Lietuvos universiteto studento anketoje nurodė, kad Maksvos universitete išklausęs juridinių mokslų 8 semestrų kursą. 1920-1922 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1923-1924 metais mokėsi Lietuvos universiteto teisės fakultete ir baigė teisės mokslus su pirmąja šios specialybės laida. 1924 m. rugsėjo 15 d. jam išduotas teisės mokslo baigimą liudijantis diplomas ir jis tapo diplomuotu teisininku nepriklausomoje Lietuvoje. Pasirinko advokatūrą,  1924-1928 m. buvo prisiekusiojo advokato padėjėjas Šiauliuose. 1928 m. pradžioje persikėlė į Kauną. 1928-1941 metais užsiėmė advokato praktika Kaune (iliustr. 1).     

        
Viktoras Cimkauskas buvo didelis knygos mylėtojas, rinko knygas teisės klausimais, bibliofilinius leidinius, ekslibrisus ir literatūrą apie juos. Jo bibliotekoje buvo didelis teisės literatūros rinkinys (turėjo Rusijos įstatymų sąvadą) dar tėvo M. Cimkausko prenumeruotas labai gerame popieriuje Peterburge spausdintas, gražiai iliustruotas žurnalas „Старые годы“  (žurnale buvo rašoma apie Rusijos dvaruose esamus meno turtus), Fiodoro Šaliapino atsiminimai „Maska i duša“ su autoriaus autografu ir kt. V. Cimkauskas rinko bibliofilinę literatūrą (retesnių spaudinių atsiųsdavo Maskvoje gyvenantis brolis Borisas Cimkauskas), ekslibrisus ir literatūrą apie juos, rašė straipsnius apie bibliofiliją ir lietuvišką ekslibrisą.

       
V. Cimkausko brolis Borisas Cimkauskas taip pat buvo kolekcininkas, rinko ekslibrisus, retas knygas, domėjosi spaustuvių ir leidyklų ženklais. B. Cimkauskas pažymėtas Leningrado ekslibrisistų draugijos 1926 m. sausio 1 d. sudarytame sąraše kaip narys korespondentas. Jo adresas nurodytas Lietuva, Šiauliai, Vilniaus g. 247. B. Cimkauskas 1926 m. vasario 9 d. Leningrado ekslibrisistų draugijos susirinkime skaitė pranešimą „Rusų leidyklų ženklai“. Jis savo bibliotekos knygas žymėjo 1926 m. sukurtu ekslibrisu: „Из книг Бориса Цымковскаго”. 

       

V. Cimkausko ekslibrisas. Dail. M. Dobužinskis, 1926.
Iš: Труды Ленинградского общества экслибрисистов. Вып. 5-ый, 1925.

V. Cimkauskas savo bibliotekai buvo užsakęs du ekslibrisus. Žinomas dailininkas M. Dobužinskis 1923 m. sukūrė jam ekslibrisą, kuriame pavaizduota atskleista knyga su įrašu rusų kalba „ВИКТОРА ЦЫМКОВСКАГО“ už šios knygos – trys stačios knygos, ant kurių nugarėlių lotyniškai užrašyta „Lex“; ant knygų guli kalavijas, o ant jo rankenos pakabintos svarstyklės. Už kairiojo gulsčios knygos šono – lyra; stačiakampio viršuje užrašas „Exlibris“ kairiajame apatiniame kampe – inicialas „M. D.“ (iliustr. Nr. 3). Kitą ekslibrisą V. Cimkauskui 1926 m. sukūrė latvių dailininkas S. Vidbergas. Jame pavaizduota aštuonkampio rėmuose gulinčios moters figūra, už jos – pusiau pridengta graikiška vaza su gėlėmis; iš kairės pusės keletas stovinčių knygų; apačioje, po moters figūra, ištiestas popieriaus ritinys su rusišku užrašu: „Из книг Цымковскаго“. Po popieriaus lapu matyti penkių knygų kampai. Kairiajame apatiniame kampe įrašas „S. Vidbergs“.

       
Gyvendamas Šiauliuose, V. Cimkauskas nuo 1924 m. įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, domėjosi bibliofilija, retų knygų ir ekslibrisų kolekcionavimu. Jis rinko ne tik juridines knygas, bibliografinius leidinius, ekslibrisu ir literatūrą apie juos, bet ir rašė straipsnius apie knygos ženklus, populiarino ekslibrisą Šiauliuose. V. Cimkauskas sudomino ekslibrisais šiaulietį dailininką G. Bagdonavičių (1901-1986). Savo atsiminimuose V. Cimkauskas taip aprašo apie savo indėlį supažindinant G. Bagdonavičių su ekslibrisu: „1924 m. man teko jį (G. Bagdonavičių – J. N.) supažindinti su manąja ex-librisų kolekcija. Jis labai susidomėjo šiuo reikalu ir per kelerius metus padarė 25 knygos ženklus. Pats susidomėjęs ex-librisais, Bagdonavičius, būdamas Šiaulių mokytojų seminarijos paišybos dėstytojas, tuo sudomino ir seminarijos mokinius, kurie taip pat gana primityviu būdu pradėjo sau daryti ex-librisus“.       

"V. Cimkauskas buvo tuometinio Leningrado ekslibrisistų draugijos narys"

Iš: Труды Ленинградского общества экслибрисистов. Вып. XI-XII ,1928.

1928 metais V. Cimkauskas buvo tuometinio Leningrado ekslibrisistų draugijos narys korespondentas. Šios draugijos sąraše sudarytame 1928 m. liepos 15 d. V. Cimkausko gyvenamoji vieta nurodyta Lietuva, Šiauliai, Vilniaus g. 164. 1928 m. rugpjūčio 15 d. Leningrado ekslibrisistų draugijos susirinkime V. S. Savonko savo pranešime pažymėjo, kad V. Cimkauskas prisiekusysis advokatas ir gyvena Šiauliuose. V. Cimkauskas 1928 m. perskaitė Šiaulių mokytojų seminarijos klausytojams pranešimą apie knygos ženklą, iliustruodamas projekcija įdomiausius ekslibrisus iš savo kolekcijos. Tai buvo to meto naujovė. Pranešimas sulaukė didžiausio pasisekimo, apie jį buvo rašoma vietos laikraštyje. V. Cimkauskas paskatino šiauliečius susidomėti ekslibrisu.

        
Anot D. Kauno, V. Cimkauskas buvo ekslibriso populiarinimo pradininkas Šiaulių krašte, daug prisidėjęs prie jo skalidos ir tyrinėjimo Lietuvoje. V. Cimkauskas 1928 m. paveldėjo savo senelio knygininko Mordchelio Cimkausko ir tėvo advokato Mykolo Cimkausko (1861-1928) biblioteką. Pastarasis 1861 m. rugsėjo 15 d. gimė Šiauliuose. 1881 m. aukso medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, o po Sankt Peterburgo universiteto teisės fakulteto baigimo, nuo 1885 iki 1915 m. vertėsi advokato praktika Šiauliuose, vėliau advokatavo Kaune. Jo bibliotekoje buvo didelis teisės, juridinės literatūros rinkinys, taip pat įvairūs bibliofiliniai, ypač ekslibrisų tematikos leidiniai ir kt. Be knygų V. Cimkauskas turėjo sukaupęs ekslibrisų rinkinį. Jis buvo vienas iš žymiausių lietuvių ekslibrisų rinkėjų. Jo rinkinyje kiekvienas ekslibrisas buvo pritvirtintas prie atskiro popieriaus lakšto ir saugomas  spaustuvėje pagamintame aplanke. Visas rinkinys tilpo dviejuose tokiuose aplankuose, kurie buvo aptraukti raštuotu audiniu, o ant jų nugarėlių priklijuoti raudonos odos keturkampiai su bronziniais užrašais – „Exlibrisai“. Viename aplanke jis laikė meniškus ekslibrisus, kitame įvairius kitus. Tokiu būdu susidarė nemažas rinkinys. V. Cimkauskas buvo didelis ekslibriso žinovas, daug dėmesio skyrė lietuviškai knygai ir ekslibrisui populiarinti, rašė apie lietuvišką knygos nuosavybės ženklą.

Kolekcionavimas ir XXVII knygos mėgėjų draugija

1926 m. pasirodė pirmieji V. Cimkausko straipsniai apie ekslibrisus. Šiauliuose leidžiamame „Kultūros“ žurnale buvo paskelbtas V. Cimkausko straipsnis „Keletas žodžių apie knygos ženklą“ su dviem G. Bagdonavičiaus sukurtais ekslibrisais. Jame jis vienas pirmųjų Lietuvoje apibūdina knygos ženklą ir pateikia gana tikslų ekslibriso apibrėžimą: „Susidomėjimas knygos ženklu paskutiniu laiku pas mus Lietuvoje rodo, kad jau laikas duoti bent trumpą straipsnelį apie šitos rūšies knygos grafiką, nes dar toli gražu ne visiems žinoma, kas tai yra knygos ženklas ir kas tai yra „ex libris“.

      
Knygos ženklas arba, kaip jį paprastai vadina „ex libris“ – yra tokia etiketė-lapelis, kurį bibliotekos (net tik visuomenės, bet ir privatinės) savininkas lipdo ant savo knygos (paprastai vidaus pusėje, viršutiniame viršely, savo knygos apdare) jos savininkui paženklinti ir šiaip knygai pagražinti. Pirmasis tikslas – (savininko nurodymas) apsireiškia paminėjime ženkle savininko pavardės su žodžiais „iš knygų“, kas daugiausia vartojama lotynų kalboje žodžiais „ex libris“ arba „knyga“ ir pan. Antrasis tikslas – knygos papuošimas, apsireiškia tuo, kad šitie ženklai, paprastai padaryti dailininko ranka, turi, be užrašo, piešinį, dažniausia atvaizduojantį bibliotekos sudėtį ir savininko užsiėmimą (specialybę)“.

     
1928 m. V. Cimkauskas persikėlė gyventi į Kauną. Gyvendamas Kaune, jis įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, ypač bibliofiliją, retų knygų ir ekslibrisų kolekcionavimą. 1930 m. straipsnyje „Romanas su knyga“ V. Cimkauskas apibūdino ekslibriso atsiradimo istoriją, paskirtį, svarbiausias jo rūšis. 1930 m. lapkričio 26 d. kartu su P. Galaune, V. Steponaičiu, J. Pakniu ir Vaclovu Biržiška nutarė įsteigti Knygos mėgėjų draugiją ir pas Kauno notarą J. Jesaitį įregistravo šios draugijos įstatus. 1931 m. sausio 27 d. Kaune įvyko steigiamasis XXVII knygos mėgėjų draugijos susirinkimas. V. Cimkauskas buvo išrinktas šios draugijos sekretoriumi ir juo buvo iki draugiją uždarant 1940 m. liepą. Jis aktyviai dalyvavo draugijos veikloje, propagavo lietuvišką ekslibrisą ir knygą, domėjosi bibliofilija, premuneravo „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštį“. 1934 m. vasario 27 d. XXVII knygos mėgėjų draugijos narių susirinkime V. Cimkauskas skaitė pranešimą „Lietuviškas ekslibrisas“ ir parodė savo ekslibrisų rinkinį. 1937 m. V. Cimkauskas paskelbė straipsnį „XXVII knygos mėgėjų draugijos ex-librisai“, kuriame apibūdino šios draugijos nariams sukurtus knygos ženklus, aptarė „lietuviško ekslibriso“ sąvoką, apibūdino žymesnių Lietuvos dailininkų P. Galaunės, G. Bagdonavičiaus, V. Bičiūno, M. Dobužinskio ir kt. sukurtus ekslibrisų siužetus, grafikos technikas, pateikė duomenų jų parodas Lietuvoje, užsienyje, apie spaudoje pasirodžiusius šia tema straipsnius, pabaigoje pridėjo naujų ekslibrisų sąrašą (109 vienetus).

       
Išvykęs į Kauną V. Cimkauskas nenutraukė ryšių su gimtaisiais Šiauliais. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas 1934 m. spalio 10 d. jo dovanotas albumas su įvairiomis straipsnių iškarpomis apie įvykius Šiauliuose Pirmojo pasaulinio karo metais. Šio albumo viršelyje aiškiu šriftu užrašyta: „CIMKAUSKIO Albumas“. Nugarėlėje: 1915-1916 laikraščio iškarpos. Šio albumo tituliniame lape rašoma: „Aušros“ muziejui Šiauliuose /1915 m. gegužės 15 d. Šiauliai, mano tėviškė, vokiečiams artinantis, buvo evakuoti, ir tą pat dieną man teko apleisti miestą, kur aš gimiau, mokiausi ir be pertraukos gyvenau 19 metų. Išvažiuodamas maniau, kad už poros dienų grįšiu, bet pasirodė, kad tik 5 metams praslinkus, po Lietuvos-Rusų 1920 m. liepos 12 d. taikos sutarties pasirašymo, galėjau grįžti Tėvynėn.   

Būdamas atskirtas nuo gimtojo miesto rinkau iš visų rusų laikraščių, kurie tik man pasitaikydavo, žinutes, telegramas, straipsnius ir t. t. apie Šiaulius, bet išvažiuodamas 1920 m. iš Rusijos negalėjau juos atsivežti, bijojau, kad neatimtų pasienyje. Tik dabar, po 19 metų, gavau tas iškarpas ir manau, kad geriausia joms saugojimo vieta „Aušros“ muziejus.       

Taigi, prašau priimti iš manęs šią mažą dovanėlę, kurią aukoju mano tėvelio šiauliečio advokato Mykolo Cimkausko šviesiai atminčiai pagerbti“.

      
Šio albumo priešlapyje „Aušros“ muziejaus darbuotojo V. Zdzichauskio ranka užrašyta: „Šiaulietis advokatas V. Cimkauskas 1934 metais X 10. Dovanojo muziejui įrištoje knygoje sulipdytą rinkinį laikraščių bei žurnalų (tuometinėje Rusijoje išeinančius) – tiesioginiai ar netiesioginiai liečiančių Šiaulius. Greta trumpų kronikinių žinučių – keliolika ilgesnių straipsnių (1915 m. gegužis – 1916 m. pradžia). Minėtame V. Cimkausko parengtame albume yra 39 lapai, jo formatas 21x25 cm (Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvas N5218 reg. Nr.)“. 

       
Pasak P. Jakšto, V. Cimkauskas turėjo lietuviškų knygų, tačiau daugiausia rusiškų. Nemaža knygų įvairiomis kalbomis jis buvo surinkęs apie knygos ženklą, nes pats turėjo gausią ekslibrisų kolekciją. Vieno iš XXVII knygos mėgėjų draugijos nario advokato V. Burkevičiaus prisiminimuose V. Cimkauskas apibūdinamas kaip žmogus, „į knygą kaip į pirmąją ir amžinąją meilę įsimylėjęs visam gyvenimui“.

Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus

Advokato ir bibliofilo V. Cimkausko likimas, kaip ir daugelio žydų Lietuvoje, buvo tragiškas. Prasidėjus karui ir Kauną okupavus vokiečiams V. Cimkauskas labai išgyveno dėl galimo savo bibliotekos likimo. Vienuolika jam ypač brangių knygų, daugiausia iš knygų ženklų srities (tarp jų Aleksejaus Kravčenkos „Ex-libris. Graviury na derevo“, N. Bazykino „Naši knižnyje znaki“, Freimano „Ex-libris“, V. Adoriukovo „Russkij knižnyj znak“ ir kt.), dar prieš atsidurdamas gete, jis 1941 m. liepos 4 d. perdavė saugoti savo kolegai advokatui Vilhelmui Burkevičiui. Be šių leidinių, buvo atiduotoa abi XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio knygos, jos įstatų ir reguliamino egzempliorius ir kt.  Dalį V. Cimkausko bibliotekos knygų teisės, kitais juridiniais klausimais priglobė Kauno advokatų kolegija.V. Cimkauskas kartu su kitais likimo broliais hitlerinės okupacijos metu buvo uždarytas į Vilijampolės žydų getą. Jo ekslibrisų rinkinys, meno ir bibliofilijos leidiniai P. Galaunės iniciatyva buvo paslėpti Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

       

V. Cimkausko ekslibrisas. Dail. S. Vidbergas, 1923.
Iš: Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33.

V. Cimkausko rinkinio laukė liūdnas likimas. P. Galaunė rašė, kad kai vokiečių fašistai okupavo Kauną ir žydams grėsė pavojus atsidurti gete, nusprendė gelbėti V. Cimkausko bibliotekos geriausias knygas ir ekslibrisų rinkinį. Vienračiu vežinėliu šį turtą atgabeno į M. K. Čiurlionio dailės muziejaus biblioteką. Tačiau vieną dieną į muziejų atvyko gestapininkai ir pareikalavo išduoti jiems deponuotą muziejuje žydų turtą. Ir visa tai muziejus buvo priverstas atiduoti naciams. Jie ypač atidžiai vartė V. Cimkausko knygas ir ekslibrisų rinkinį. Juos ypač stebino, kad rinkinyje gausu vertingų knygų ir meniškų, retų ekslibrisų. Šį turtą jie sukrovė ir išsivežė iš muziejaus negrąžinamai. P. Galaunė sutikęs Kaune iš geto darbams į miestą atvarytą V. Cimkauską, papasakojo apie jo knygų ir ekslibrisų rinkinio likimą. V. Cimkauskui ne tiek buvo gaila knygų, kiek ekslibrisų rinkinio.

       
Kultūros istorikas R. Klimavičius knygoje „Tarp Scilės ir Charibdės: Lietuvos kultūros vertybių transpozicija Antrojo pasaulinio karo metais“ (Vilnius: „Versus Aureus“, 2011, p. 56, 98-99) išsamiai aprašo tolimesnį V. Cimkausko knygų ir ekslibrisų rinkinio likimą. Apie V. Cimkausko rinkinio vertę liudija ir tas faktas, kad vokiečiai jo neišardė ir saugojo kaip visumą. Reichsleiterio Rozenbergo operatyvinio štabo okupuotoms teritorijoms (sutrumpintai – ERR) dokumentuose jis vadinamas „Cimkauskas Bucherei“. V. Cimkausko asmeninės bibliotekos konfiskuotų spaudinių sąrašas yra išlikęs tarp AG Litauen dokumentų, saugomų Lietuvos centriniame valstybiniame archyve. Konfiskuota V. Cimkausko biblioteka buvo pervežta į ERR surinkimo punktą buvusiame žydų teatre Kaune. 1942 m. vasarį ten apsilankęs ERR zonderštabo Hohen Schule centrinės bibliotekos darbuotojas dr. Gotlibas Nėjus iš karto į ją atkreipė dėmesį. Jį ypač sudomino Rusijoje leisti meno žurnalai ir ekslibrisų rinkinys. Visą šią biblioteką jis rezervavo Zentralbibliothek der Hohe Schule (sutrumpintai – ZBHS) ir nurodė ERR Kauno skyriui parengti ją išsiųsti į Berlyną. 1942 m. liepos 10 d. Kaune V. Cimkausko biblioteka (428 knygos ir 4 aplankalai su ekslibrisais) buvo sukrauta į dvi dėžes ir kartu su kitomis 11 dėžių, pažymėtų šifru OLI Nr. 157-169, perduota išvežti į Berlyną. Ši siunta Berlyną pasiekė tų pačių metų rugsėjo pabaigoje.

      
R. Klimavičius rašė, kad 1943 m. pirmąjį ketvirtį V. Cimkausko biblioteka – iš viso 449 leidiniai – jau buvo pervežta į Rytų biblioteką, Al Maobit 130. Iš ten ji turėjo būti perduota ZBHS. Tai, jog šis knygų rinkinys buvo skirtas Hohen Schule centrinei bibliotekai, o ne Žydų klausimo tyrimo instituto bibliotekai Franfurte prie Maino kaip iš žydų tautybės asmenų konfiskuotas turtas, nulėmė knygų turinys. 1944 m. kovo 4 d. V. Cimkausko biblioteka – 449 leidiniai – jau buvo Kranštėto (dabar Krzanowice, Lenkija) miestelyje netoli Ratiboro, kur buvo perkeltos iš Berlyno Rytų bibliotekos knygų saugyklos. Tų pačių metų birželį ZBHS raštu kreipėsi į ERR knygų skirstymo centrą, kuriame nurodė, jog V. Cimkausko biblioteka, vos tik atvežus ją į Berlyną, buvo numatyta perduoti ZBHS, tačiau iki šiol dar neperduota, ir paprašė organizuoti jos persiuntimą į Tanzenbergą, kur tada buvo įsikūrusi ZBHS. Ar V. Cimkausko knygų rinkinys iki karo pabaigos buvo išsiųstas į Tanzenbergą,  neaišku. Žinoma, kad 1944 m. spalio pradžioje V. Cimkausko biblioteka dar buvo Kranštėto saugykloje. Manoma, kad karo pabaigoje naciai, traukdamiesi iš Silezijos, dar spėjo dėžes su knygomis ir periodiniais leidiniais iš Ratiboro pervežti į Myslovices. Tarp jų pateko ir V. Cimkausko biblioteka. Į Lietuvos tautos kultūrinių vertybių Vokietijoje sąrašą buvo įrašyta ERR į Vokietiją išvežta V. Cimkausko ekslibrisų kolekcija ir knygų rinkinys (Lietuvių tautos kultūrinės vertybės Vokietijoje. LMAA, F. 1, ap. 2, b. 12, lap. 8-10).

      
Pasibaigus karui, sovietų valdžios sprendimu, 1945 m. rudenį Myslovicėse buvo suformuotas 54 vagonų geležinkelio sąstatas, į kurį, nesivarginant identifikuoti kilmės šalies, pakrautas apie vienas milijonas spaudinių. Šis sąstatas 1945 m. lapkritį sėkmingai pasiekė Minską, o atvežtos knygos buvo perduotos Baltarusijos TSR valstybinei V. Lenino bibliotekai (dabar Baltarusijos nacionalinė biblioteka – BNB). Į Minską 54 vagonų ešelone iš Myslovicių turėjo atkeliauti ir Kranštėto saugykloje buvę spaudiniai iš Vilniaus ir Kauno bei V. Cimkausko biblioteka. R. Klimavičiaus nuomone, Baltarusijoje, taip pat Rusijoje ar Ukrainoje, gali būti ir V. Cimkausko bibliotekai priklausiusių knygų, tuo labiau kad knygose įklijuotuose savininko ekslibrisuose visi įrašai – rusų kalba, ir nebuvo jokių nuorodų, leidusių atsekti šios bibliotekos suformavimo vietą. Dėl to knygos galėjo būti palaikytos pagrobtomis iš Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos ir ten perduotos, atvežus jas iš Myslovicių. Atrodo, kad ligi šiol Lietuvoje niekas taip ir nebandė nustatyti nacių pagrobtos V. Cimkausko bibliotekos ir ekslibrisų rinkinio likimo ir neieškojo jai priklausiusių spaudinių buvusios TSRS bibliotekose (Klimavičius R. Tarp Scilės ir Charibdės, p. 54-55, 98-101, 125, 210, 238-239, 242-244).

     
Manau, kad būtina Lietuvos vyriausybei, diplomatinėms tarnyboms ir žydų organizacijoms dėti visas pastangas, kad į Lietuvą būtų sugrąžintas nacių neteisėtai konfiskuotas iškilaus advokato ir kultūros veikėjo Viktoro  Cimkausko kultūrinis palikimas, knygų ir meno kūrinių rinkinys.

     
1944 m. liepą V. Cimkauskas kartu su kitais žydais iš Lietuvos buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, esančią netoli Landsberg am Lech (Landsbergo prie Lecho) miestelio Bavarijoje. 1944 m. rugsėjį, V. Cimkauskas dirbdamas prie statomo požeminio aviacijos fabriko, pateko po garvežiu. Jam buvo nupjautos abi kojos ir po šios nelaimės esesininkų buvo kažkur išvežtas. Tolesnis V. Cimkausko likimas nėra žinomas. Esama žinių, jog V. Cimkauskas po karo gyvenęs Vokietijoje (Raguotienė G. Bibliofilas Viktoras Cimkauskas, Tarp knygų 2003, Nr. 9, p. 29-33, Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys. Vilnius, 2000, p. 316).

Jonas NEKRAŠIUS

Kultūros istorikas

* Be autoriaus ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (ŠAVB) sutikimo šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai jį skelbti, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn. Be autoriaus ir ŠAVB sutikimo draudžiama šį kūrinį, esantį viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose ar archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais viešai skelbti ar padaryti jį viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.