EKSLIBRISAI ŠIAULIŲ "SAULĖTEKIO" GIMNAZIJOJE

Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

Įvadinės konferencijos apie Šiaulių ekslibrisą kūrybinės laboratorijos

Renginys skirtas Šiaulių ekslibriso 90-mečiui

Projektą remia

RASA PRIŠMONTIENĖ

Šiaulių miesto dailininkė

"Saulėtekio" gimnazijos dailės mokytoja

Labai dėkoju konferencijos organizatoriams už šį renginį. Tai, kad skirtingas institucijas pavyko suburti po vienu stogu bendrai veiklai, teikia vilties, jog rasis naujos tradicijos ir požiūris į senų problemų sprendimus. Turiu galvoje labai abejotiną tiesą, kad „viršuje“ sėdintys puikiai žino situaciją, ją kontroliuoja ir kiekvienam atvejui pasiruošę pateikti teisingas instrukcijas. Laikas rodo, kad tai silpnai veikia ir dažniausiai visai ne taip, kaip buvo sumanyta, o jų įgyvendinimas atima daug laiko ir jėgų.

Konferencija - „horizontaliųjų“ ryšių bandymas ir turiu vilties, kad iš to laimės visi. Mokiniams galimybė iš arti susipažinti su biblioteka ir universiteto grafikos centru vertinga tiek pat, kiek ir bibliotekai, ir grafikos centrui  pamatyti šiandienos mokinius. Tai nėra konferencijos uždavinys, bet, tikiuosi, bent iš dalies bus sprendžiamas ir jis – keičiamas požiūris į mokinį, kaip į „krepšelio turėtoją“ iš vienos pusės ir kultūros ar švietimo institucijas, kaip į „paslaugų tiekėjus“ iš kitos.  Gerardo Bagdonavičiaus asmenybė ir Ekslibrisas -  puikus pretekstas.

Rasa Prišmontienė Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

Iveta Časonytė  "Saulėtekio" gimnazija, 2 kl. Projektas "Prisiliesk prie dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sėkmės"

"EKSLIBRISO NAUDOJIMAS IR SKLAIDA

 ŠIAULIŲ "SAULĖTEKIO" GIMNAZIJOJE"

Pranešimas skaitytas įvadinėse mokslinės praktinės konferencijos "Šiaulių krašto knygos ženklai kaip kultūros paveldas ir jo sklaida XX-XXI amžiuje" kūrybinėse laboratorijose gegužės 5 d., 2015.

    Greičiausiai pasikartosiu, jei prasitarsiu, jog ypač agresyvios IT invazijos laikais knygos ir jos savininko ženklo reikšmė sumenko, pastaroji, beje, nebuvo svarbi ir anksčiau, kuomet knyga tapo prieinama ir netgi privaloma kiekvienam. Tačiau ekslibrisas sėkmingai egzistuoja, pakeitęs pirminę paskirtį ir tapęs viena mažosios grafikos formų. Pasaulyje galybė konkursų, parodų, skirtų būtent ekslibrisui. Tai patogi forma paminėti svarbiai datai, žmogui, įvykiui. Konkursų organizatoriams tai būdas reklamuoti pasaulyje savo instituciją, miestą, šalį. Kūrėjams gi -  bendravimo forma, galimybė prisistatyti, platesniame kontekste ir gana objektyviai įvertinti save (jei sunku tai padaryti pačiam, padeda vertinimo komisijos).

Mokykloje siekiu ir mokiniams suteikti šią galimybę. Tie, kurie ja pasinaudojo, dėl to nesigaili. 2005 metais VI tarptautiniam ekslibriso konkursui (Gliwice, Lenkija) skirtame kataloge reprodukuotas mūsų mokyklos mokinio Donato Saunoriaus sukurtas ekslibrisas. Tai toli gražu nebuvo pavyzdinis mokinys, bet sužinojęs apie šį faktą jis pasakė: „Ir aš šioje mokšėje kažką nuveikiau“.  Išsireikšta ne visai literatūriškai, tačiau esmė - maža, nedrąsi bet vis tik vilties ir tikėjimo kibirkštėlė, jog ne viskas taip beprasmiška. Nežinau ką šiuo metu veikia Donatas, bet visiškai įmanoma, kad dabar ar netolimoje ateityje, kai jis susidurs su netinkamu savo vaiko elgesiu, vietoje diržo, problemai spręsti galės ištraukti seną sudulkėjusį katalogą užsienio kalba, atversti lapą su savo kūrinio reprodukcija ir pasakyti atžalai: „o aš tavo metų...“ .Kartais tokie pavyzdžiai veikia geriau nei diržas. Atsiprašau už šią improvizaciją, tačiau tai lyg ir sklaidos laike iliustracija.    

„Saulėtekio“ gimnazijoje ekslibrisas greta staklinės grafikos pasirodė kaip viena meninės raiškos formų, ieškant patrauklaus, prasmingo, technologiškai sudėtingesnio, bet nebrangaus (finansine prasme) užsiėmimo mokiniams. Laikas parodė, kad tai buvo neblogas pasirinkimas (pirmoji bendra mokinių ir profesionalių menininkų paroda mokyklos bibliotekoje atidaryta 2001 metais, o ten eksponuoti mokinių ankstyviausi kūrinėliai siekia 1994 metus). Jonas Nekrašius „Šiaulių Naujienose“ straipsnyje, skirtame parodai 2001 birželio 13 dieną rašė: „Ši paroda – tai originali skaitytojo ir žiūrovo jungtis, vedanti knygos ženklų keliais, skiepijanti meilę ir pagarbą ekslibrisams, mažajai grafikai, knygai ir bibliotekai“. „Ideologine“ prasme geriau nepasakysi.

Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis jog esu kokia nors grafikos, o ypač ekslibriso diktatorė ir tik tuo bandau „užkrėsti“ mokinius, turiu paminėti, kad tai ne vienintelė dailės šaka mokykloje. Visuomet stengiuosi parinkti vaikams meninės veiklos sritį artimiausią jų polinkiams. Norintys gali užsiimti tapyba, keramika, kompiuterine grafika ar fotografija. „Tapytojai ar fotografai“ taip pat dalyvauja tarptautiniuose ar menkesnio masto konkursuose ir kartkartėm tampa jų laureatais.

Kalbant apie ekslibrisą, nuo čia jau minėtos pirmosios parodos mokyklos bibliotekoje laikų, mūsų dalyvavimo geografija išsiplėtė nuo Lenkijos (2006, 2008, 2010, 2012, 2014), Slovakijos (2013), Suomijos (2014) iki Meksikos (2005). Ekslibrisas – dažna pasirinkto dailės egzamino praktinio darbo tema. „Išsiplėtė“ ir naudojamų grafikos technikų pasirinkimas. Nespalvotus linoleumo raižinius papildė spalvoti, ranka spalvinti, spausdinti naudojant kinų koliažo techniką, plastiko raižiniai ir kompiuterinės grafikos kūriniai.

Atskirai norėčiau paminėti ekslibriso konkursą vaikams ir jaunimui organizuojamą Lenkijoje, Žary miestelyje nuo 1986 metų. Vietinių dailės entuziastų grupelė, susibūrusių miestelio viešojoje bibliotekoje, sugalvojo išskirtinį renginį (tarptautiniu jis tapo 1994). Tai puikus nedeklaratyvaus rūpesčio jaunąja karta (ar jos dalimi) pavyzdys. Pokonkursinė kūrinių paroda, išleidžiamas iliustruotas katalogas, laureatų apdovanojimas - savaime dideli pasiekimai, tačiau plačiąja prasme tai tik antraeilis dalykas. Svarbiausia – sukurta tvari humanistinė tradicija, kurios pasekmė kartų perimamumas. Pirmieji laureatai dabar jau „atveža“ savo mokinius.

Kuomet šiame konkurse laureate tapo „Saulėtekio“ gimnazistė ir buvo pakviesta dalyvauti parodos atidarymo iškilmėse, labai nustebau, kad ne tik ji, bet ir tėtis, ir senelis pasiryžo tokiai kelionei. Tai rodo, kiek svarbu ne tik jaunam žmogui, bet ir artimiesiems jaustis įvertintiems. Yra ir antra „medalio pusė“ – konkurse dalyvauja 10 – 17 (skirtingais) metais valstybių atstovai. Gavę parodos katalogą jie išgirsta apie Lietuvą, Šiaulius galbūt pirmą kartą gyvenime, neteigiu, kad šis atradimas juos sukrečia, bet pėdsaką palieka. Kiek gilesnio sukrėtimo pasiekti pavyko kuomet tos pačios bienalės ekspozicija buvo eksponuojama Šiauliuose (2011 birželio mėn.). Parodos atidaryme dalyvavo  Žary bibliotekos direktorius. Iki vizito į Šiaulius jis turėjo apie mūsų šalį vieną nuomonę (ją sužinojau per ilgiau nei pusmetį trukusį susirašinėjimą parodos organizavimo klausimais), atsisveikinant buvo akivaizdu, kad nuomonė labai pasikeitė. Gal tai naujoji ekslibriso funkcija ir jo sklaidos prasmė?

Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog ekslibrisas  galutinai atsisveikino su knyga ir biblioteka. Pranešime sąmoningai praleidau kanoninius reikalavimus šiai mažosios grafikos rūšiai, kaip visiems žinomus.  Galų gale tą paneigia ir šios dienos konferencija.  

Įteikta 2015 metų birželio 22 d.

Socialiniai projekto partneriai:

Šiaulių „Saulėtekio" gimnazija
Šiaulių Jovaro progimnazija
Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiaulių dailininkų organizacija

Projekto rėmėjai:Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Lietuvos kultūros taryba
Šiaulių  universitetas